Daugiabučių gyventojų vargai ir rūpesčiai
Jau beveik metus susitinku su daugiabučių gyventojais Kaune, prie jų namų, ir reikia pasakyti, kad gyvenimas juose tampa prabanga. Ne, ne pagal komfortą, bet pagal kainas. Šiemet šildymo kainos sumušė visų laikų, po nepriklausomybės atkūrimo, rekordus.
Bendrijos moka mažiau
Retame daugiabutyje yra bendrija, gyventojai neorganizuoti, nevieningi, pasimetę, nežino savo teisių, nes valdančiųjų palikti likimo valiai. Didžiąją daugiabučių namų dalį prižiūri administratoriai, kurie samdo įmones smulkaus remonto darbams. Administratoriai atlieka priežiūros darbus, tačiau chroniškai vengia gyventojų kontrolės. Nors namų administravimo įstatuose deklaruojama administratorių atskaitomybė gyventojams, bet šiems nerodomos sąskaitos, nepaaiškinama, už kokią sumą ir kokios paslaugos suteiktos. O kainos išties įspūdingos, kartais peržengiančios sveiko proto ribas. Beje, gyventojai, susibūrę į bendrijas, už analogiškus darbus moka gerokai mažiau.
Kita problema – mokestis už buitines atliekas. Žmonės piktinasi, kad jiems skaičiuojamas mokestis nuo buto ploto. Gyventojai labai prašė keisti įstatymą, kad būtų leista pasirinkti, kaip mokėti už šiukšles – nuo ploto ar gyventojų skaičiaus bute. Džiaugiuosi, kad kolegos Seimo nariai sugebėjo išgirsti daugiabučių prašymus ir suteikė pasirinkimo galimybę. Bet dabar sulaukėme Prezidentės sprendimo. Vadovė vetavo šį įstatymo projektą. Todėl teks jį koreguoti, bet sieksime, kad būtų atsižvelgta į daugiabučių gyventojų interesus.
Būtinas šiluminės sistemos balansavimas
Prasta situacija ir daugiabučių renovacijos srityje. Norint sumažinti sąskaitas už šildymą, reikia pradėti nuo namų šiluminių sistemų balansavimo. Lietuvoje daugiabučiai statyti prieš 20-30 metų. Per tokį ilgą laiką vamzdžiai ir kranai yra užkalkėję, cirkuliaciniai siurbliai arba neveikia, arba veikia prastai. Neretai gyventojai pasistato papildomų radiatorių ar įsirengia šildomas grindis, kitaip tariant, apvaginėja daugiabučio bendraturčius. O juk šilumos sąskaitos dydis priklauso nuo bendros namo suvartotos šilumos kiekio. Namo šiluminės sistemos balansavimas nėra labai brangus, tačiau duotų labai didelį efektą. Gyventojų sąskaitos sumažėtų 100-150 litų per mėnesį. Be to, visi namo butai būtų vienodai šilti. Naujesnės statybos namuose šios procedūros pakaktų, nereikėtų ir šiltinimo darbų. Norint taupyti šilumą, gyventojams reikėtų įsirengti individualius šildymo skaitiklius. Žmonės sako, jog gaunantieji socialines kompensacijas už šildymą nėra suinteresuoti taupyti, dažnai reikalauja aukštesnės temperatūros, laiko atidarytus langus. Individuali šilumos apskaita visus namo gyventojus drausmintų vienodai.
Kovoti prieš nesąžiningus kaimynus padėtų ir baudų didinimas už šilumos vagystę iš bendraturčių daugiabutyje. Todėl rengiu administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas. Beje, reikėtų palengvinti bendrijos pirmininko ar namo įgaliotinio patekimą į butą, siekiant identifikuoti šilumos vagis, nes dabar ši procedūra – neįmanoma misija.
Nieko nedaryti – nusikaltimas
Andriaus Kubiliaus Vyriausybės daugiabučių renovavimo programa sužlugo. Iš dešimties tūkst. programoje numatytų renovuoti namų, atnaujinti tik du. Jei žmogus sumoka daugiau nei 10 proc. nuo savų pajamų už šildymą, reiškia jis kenčia energetinį skurdą. Mūsų šalies gyventojų išlaidos už šildymą neretai viršija jų mėnesio pajamas. Taigi laukti ir nieko nedaryti yra nusikaltimas.
Socialdemokratai siūlo Lietuvai nacionalinę daugiabučių renovavimo programą, kurios pagrindinis vykdytojas būtų atitinkami savivaldybių padaliniai. Gyventojai nebūtų verčiami eiti į bankus imti paskolas, vykdyti techninę priežiūrą, tą už juos padarytų savivaldybių paskirti administratoriai. O investicijos būtų apmokėtos lėšomis, sutaupytomis už šildymą. Lietuvoje užtenka išteklių, kad žmogus, gyvenantis daugiabutyje, turėtų jaukų būstą, harmoningą aplinką, reikia tik struktūrinių pokyčių ir valstybės įsikišimo. O socialdemokratai jau rado išeitį, kaip tai pasiekti.
Seimo narė Birutė Vėsaitė
Daugiabučių atnaujinimas stringa, nes gyventojai, akivaizdžiai nesieja savo ateities su turimu būstu. Tarsi laukdami stebuklo ar valdžios metamo jauko, jie tikisi išvengti remonto išlaidų, laimėti melejoną, išvažiuoti į užsienį ar persikraustyti į užmiesčio pilaitę. Net pensininkai, kurie valdo daugiausiai NT Lietuvoje ir dar turi didžiules nuolaidas remonto paskoloms, blokuoja ne tik savo, bet ir vaikų ar anūkų būsto modernizavimą. Visuomenėje gajus „Gazpromui“ ir šilumininkams palankus nusistatymas, kad žiemą šiltesnių kailinių nereikia, o brangstantys energetikos ištekliai netrukus atpigs mažiausiai dukart. Mes nematome reikalo renovuotis, nes jau niekuo nebetikime, bus gerai, kaip yra, o užpakalį mums turi mušluostyyti valdžia, nes mes jai, neva, mokame mokesčius.