Politikos virtuvė

Gamtinių dujų paklausa perspektyvoje gali ženkliai sumažėti. 2011 m. dujų poreikis buvo 3,36 mlrd. kubų. Dujų suvartojimas elektros gamybai per vienerius metus sumažėjo 21 proc., o šilumos gamybai – 14 proc.

Perėjus nuo gamtinių dujų prie biokuro, kuris yra daug pigesnis už dujas, Lietuvoje pasikeitus Vyriausybei, įsibėgėjus viešųjų pastatų ir daugiabučių renovacijos procesui, gamtinių dujų poreikis ženkliai sumažės. Galbūt ilgainiui net triskart. Jau šiandien vis daugiau pramonės įmonių išreiškia nuogąstavimus dėl gamtinių dujų kainų įtakos produkcijos konkurencingumui, todėl neslepia ketinimų keisti kuro rūšį, atsisakant gamtinių dujų.

Tuo tarpu Energetikos ministerija neatliko namų darbų – nepaskaičiavo prognozuojamo gamtinių dujų poreikio 2015-2020 metams ir užsakė galingą, brangų laivą bei sudėtingą uosto infrastruktūrą, kuri tarsi sunkus akmuo slėgs visų vartotojų pečius. Beje, netikiu, kad 2015-aisiais suskystintų dujų terminalas (SGD) pradės savo veiklą, nes dabartinė Vyriausybė, iki šiol snaudusi, tik pastaraisiais metais pradėjo uoliau dirbti – užsakė poveikio aplinkai tyrimą.

Su didelėmis kliūtimis teks susidurti tiesiant dujotakio vamzdžio iki perdavimo vamzdyną. Šis turėtų būti tiesiamas per privačias žemes, kirsti autostradą bei geležinkelį, todėl net pati bendrovė „Klaipėdos nafta“ abejoja, ar šios kliūtys bus įveiktos iki 2014 m. pabaigos ir terminalas pradės veikti laiku. Kaip aiškino įmonės atstovai, pakviesti į socialdemokratų frakciją, 25 proc. privalomas dujų pirkimas reikalingas tam, kad pramonės įmonės nesudarytų šimtaprocentinių ilgalaikių sutarčių su žemyninių dujų tiekėju, nes nuogąstaujama, kad neatsiras dujų pirkėjų iš terminalo. Manytina, kad pramonės įmonėms dėl 25 proc. taisyklės kreipiantis į Teisingumo Teismą, šis pripažintų, kad pažeidžiamas konkurencingumo principas.

Nesu prieš SGD terminalą, nes Lietuva privalo turėti dujų tiekimo alternatyvą, tačiau neatmestina galimybė (tokius nuogąstavimus išreiškė kainų komisijos atstovai), kad „Gazprom“ galėtų pritaikyti dempingo politiką ir stipriai sumažintų savo importuojamų dujų kainą.

Kadangi SGD įstatyme įmonėms yra numatytas privalomas 25 proc. jūrinių dujų pirkimas, privalomas brangesnių dujų pirkimas diskredituotų pačią SGD idėją. O aukštesnė kaina prislėgtų vartotojus. Neatmestina ir kita galimybė – „Gazprom“ galėtų pakelti dujų kainą iki jūrinės kainos lygio, ir nors Lietuva pirks mažesnį žemyninių dujų kiekį, tiekėjas surinks tą pačią ar net didesnę pinigų sumą iš Lietuvos vartotojų. Kaip nuogąstauja kainų komisija, bendra dujų kaina būtų didesnė nei iki projekto, o infrastruktūros išlaikymo kaštai taip pat padidėtų.

Reikia daryti viską, kad šis SGD taptų regioniniu terminalu su dujų saugykla Inčiukalnyje. Projektas bus ekonomiškai gyvybingas tik tuomet, jei per terminalą bus realizuojami maksimalūs jūrinių dujų kiekiai (iki 4mlrd. per metus). Problema techniškai sprendžiama nutiesus dujotakį iki Inčiukalnio. Deja, dabartinė Vyriausybė silpnai dirbo su kaimyne Latvija dėl bendradarbiavimo apsirūpinant dujomis. Viešai nuolat keikdami energetinę priklausomybę konservatoriai ne itin sparčiai dirbo, kad terminalas būtų pastatytas greičiau.

Beje, mane stebina kolegos – parlamentaro Kęstučio Masiulo kalbos, kad Rusija gali nutraukti dujų ar elektros tiekimą Lietuvai. Nors ne pirmi metai K.Masiulis dirba ekonomikos komitete, bet panašu, kad nesuvokia, jog Rusija negali mums nutraukti nei elektros energijos, nei dujų tiekimo, kitaip nutrauktų tiekimą ir Kaliningradui, o tai išsibalansuotų Rusijos tiekimo sistema. Kolegos K.Masiulio svaičiojimai verčia daryti išvadą, kad trūksta kompetencijos.

Bet kokiu atveju ilgalaikėje perspektyvoje dujų Lietuvai reikės – net jei visi šilumos gamintojai pereitų prie biokuro, dujų reikėtų ne mažiau 20 proc. Dujų reikės ir chemijos pramonei. Tačiau jau šiandien būtina labai atidžiai skaičiuoti ir planuoti, kad Lietuvos vartotojai netaptų brangios infrastruktūros išlaikymo įkaitais ir energetinio skurdo vergais.

Jauni žmonės yra ypač jautrūs ekonominiam šokui. Jie yra paskutiniai samdomi ir pirmieji atleidžiami iš darbo. Jaunimo nedarbas susijęs su socialiniu nesaugumu, skurdu, nusivylimu politika ir demokratija bei emigracija.

Ar Europa yra kontinentas jauniems žmonėms? Ar bus iš ko mokėti pensijas senjorams, neaprūpinus darbu jaunimo? Ar Europa gali augti ir klestėti be jaunų žmonių indėlio? Šie klausimai kilo Europos parlamentų nariams Europos Taryboje svarstant jaunimo nedarbo klausimus.

Europos veidas labai greitai ir radikaliai keičiasi. Europa labai sparčiai sensta ir traukiasi dėl mažo gimstamumo ir ekonominės emigracijos. Jaunimas nuo 15 iki 29 m. sudaro 20 proc. visų Europos gyventojų. Prognozuojama, kad 2015 m. jaunimo bus tik 15 proc. Kai tuo tarpu vyresnių nei 65 m. žmonių bus dvigubai daugiau nei dirbančiųjų. Pagrindinis šios demografinės žiemos pasekmės yra tai, kad jaunimas tampa mažuma ir jo balsas demokratinėje sistemoje tampa vis silpnesnis.

Kita vertus, išlaidos pensijoms tampa neproporcingai didelės ir pensinės sistemos ateitis tampa labai problematiška.

ES šalyse 22,4 proc. jaunų žmonių yra bedarbiai, kai bendras nedarbo lygis sudaro 10 proc. Ilgalaikis jaunimo nedarbas yra tikra socialinė ir ekonominė trauma jaunam žmogui. Nėra darbo, nėra ir pajamų, nėra galimybės įsigyti būstą ir kurti šeimą. Dėl šios priežasties dramatiškai mažėja gimstamumas.

Tie jauni žmonės, kuriems vis dėlto pavyko įsitvirtinti darbo rinkoje, dirba ilgesnes darbo valandas nei jų tėvai savo jaunystėje, todėl vis mažiau laiko motinystei bei tėvystei. Vaikų mažiau gimdoma ir iš baimės prarasti darbą ir sugadinti karjerą.

Nors dabartinė jaunoji karta yra geriau išsilavinusi nei prieš tai gyvenusios kartos, jaunų europiečių gyvenimo standartai yra žemiausi nuo 2-ojo pasaulinio karo.

Nedarbas jaunimui sukelia depresiją, yra prastos sveikatos, aukšto nusikalstamumo ir savižudybių priežastis, kita vertus, jauni ir ambicingi žmonės ieško galimybių kitose šalyse, ten kuria šeimas, dar labiau blogindami senutės Europos demografines perspektyvas. Būdami emigrantais jie yra dar labiau pažeidžiami, puola į progresuojančią politinę apatiją, o tai kelia grėsmę Europos demokratiniams pagrindams.
Paskutinė emigracijos banga yra skaudi visai Europai, tačiau didžiausius nuostolius patyrė Baltijos ir Viduržemio jūros šalys.

Ji ypatinga tuo, kad emigruoja universitetus baigęs jaunimas, o tai reiškia, kad prarandamos investicijos į jų išsilavinimą, o taip pat šalių konkurencingumo galimybės ateityje. Pagal jaunimo nedarbo lygį Lietuva yra tarp čempionų – 5 vietoje po Ispanijos, Graikijos, Slovakijos ir Portugalijos, o tai kelia daug klausimų apie politikos racionalumą ir taupymo priemones tvarkantis su krizės pasekmėmis.

Jaunimo problemos bumerangu atsilieps tiek visam Europos žemynui, tiek ir Lietuvai. Jau šiandien darbdaviai sunkiai randa reikiamos kvalifikacijos darbuotojų.

Mūsų šalis sensta dar sparčiau nei kitos ES šalys. Dabar beveik kas penktas Lietuvos visuomenės narys yra pagyvenęs ar senas žmogus. Pirmą kartą Lietuvos demografinėje istorijoje senyvo amžiaus žmonių yra daugiau nei vaikų.

Kitas Lietuvai būdingas bruožas – senėjimo feminizacija. Jau dabar vyresnių nei 70-75 m. moterų yra 21 proc. daugiau nei šio amžiaus vyrų.

Jeigu nenorime, kad po 20 metų Lietuva taptų skurstančių močiučių kraštu, priemonių reikia imtis jau dabar. Mes siūlome Lietuvai naują darbotvarkę jaunimo politikoje – sugrąžinti pramonę kaip darbo vietų kūrimo šaltinį, kelti algas, sukurti paskatas derinant darbinę veiklą ir šeimos gyvenimą, smarkiai mažinti mokesčius vaikus auginančioms šeimoms.
Reikia skubiai pakeisti darbdavių požiūrį į samdomus jaunus žmones ne kaip į baudžiauninkus, bet kaip į partnerius, kurių santykiai grindžiami abipuse pagarba, skubiai išspręsti profesinės praktikos problemą.

Teisingesnis pajamų paskirstymas, solidarumo tarp kartų atkūrimas, biurokratinių barjerų šalinimas, jaunimo verslumo skatinimas, pagaliau jaunų žmonių įtraukimas į valstybės valdymą – tai uždaviniai būsimai Lietuvos vyriausybei. Pokyčių reikia jau dabar.

Darbo grupės teigimu, kartu su šiuo metu taikomu modeliu būtina įteisinti ir kitus alternatyvius daugiabučių namų renovacijos modelius valstybei ir savivaldybėms prisiimant riziką, priežiūrą ir sukuriant tokią sistemą, kad būsto savininkams tiesiogiai nereikėtų prisiimti jokių kreditinių įsipareigojimų. Socialdemokratai rengia metmenis teisės aktams, kurie reikalingi sėkmingam programos įgyvendinimui.

Socialdemokratai siūlo Lietuvai nacionalinę daugiabučių renovavimo programą, kurios pagrindinis vykdytojas būtų atitinkami savivaldybių padaliniai. Gyventojai nebūtų verčiami eiti į bankus imti paskolas, vykdyti techninę priežiūrą, tą už juos padarytų savivaldybių paskirti administratoriai. O investicijos būtų apmokėtos lėšomis, sutaupytomis už šildymą. Lietuvoje užtenka išteklių, kad žmogus, gyvenantis daugiabutyje, turėtų jaukų būstą, harmoningą aplinką, reikia tik struktūrinių pokyčių ir valstybės įsikišimo. O socialdemokratai jau rado išeitį, kaip tai pasiekti.

Seimo narė Birutė Vėsaitė

Po ilgų ir karštų debatų Seimas pagaliau priėmė gyventojų seniai lauktas Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas. Kas jose naujo, kaip dabar pasikeis atliekų tvarkymas? Apie tai kalbėjomės su Seimo Ekonomikos komiteto nare, socialdemokrate Birute Vėsaite.

Ko trūko iki šiol galiojusiame įstatyme, kad prireikė jį taisyti?

Jei nieko būtume nedarę, ko gero, ilgainiui visą Lietuvą būtume pavertę ištisu sąvartynu, nes į juos keliauja nerūšiuotos atlikos. Regioniniai buitinių atliekų sąvartynai netgi būdavo suinteresuoti, kad į juos patektų kuo didesni kiekiai atliekų, nes nuo to priklausė jų pajamos.

Naujos redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymas skatins žmones rūšiuoti atliekas. Gyventojai, kurie turės biologiškai skaidžių atliekų, galės jas kompostuoti jų susidarymo vietoje. Tiems, kurie tvarkydami atliekas jas rūšiuos, numatyta savotiška premija – jie mokės mažiau už atliekų išvežimą. Tai turėtų  didinti jų perdirbimą ir panaudojimą, užuot viską vežus į sąvartynus. Daugelis atliekų yra pernelyg brangios, kad būtų panaudotos tik vieną kartą. Tai yra esminė žaliosios ekonomikos dalis – XXI amžiaus ekonomikos strategija.

Kaip pasikeis atliekų tvarkymas gyvenantiems daugiabučiuose namuose?

Gyventojai pagrįstai piktinosi socialine nelygybe, kuri buvo įtvirtinta senajame Atliekų tvarkymo įstatyme – mokestis už buitines atliekas būdavo nustatomas pagal būsto plotą. Pavyzdžiui, močiutė, gyvenanti 50 kv. m. bute turėjo mokėti tiek pat, kiek ir 5 asmenų šeima, įsikūrusi tokio pat dydžio bute. Buvo pažeistas esminis principas: moka teršėjas. Juk teršia, kitaip tariant, „gamina atliekas” ne buto plotas, o jame gyvenantys konkretūs žmonės. Kuo jų daugiau, tuo daugiau ir atliekų. Dabar ši situacija ištaisyta – mokestis už atliekų tvarkymą bus skaičiuojamas pagal bute gyvenančių žmonių skaičių.

Bet ar pavyks nustatyti, kiek žmonių iš tiesų gyvena bute, ar nebus dirbtinai mažinamas jų skaičius, kad mažiau reikėtų mokėti?

Be abejonės, esant gana liberaliai mūsų gyvenamosios vietos deklaravimo tvarkai, kartais gali būti keblu nustatyti, kiek žmonių iš tiesų gyvena viename ar kitame bute, gali pasitaikyti ir įvairių gudravimų. Tačiau susitikimuose su gyventojais ne kartą patyriau, kad namuose, kuriuose yra sudarytos jungtinės veikos sutartys arba yra įsteigtos bendrijos, jų pirmininkai labai gerai žino, kiek žmonių faktiškai gyvena name ar atskiruose butuose, todėl gali sudaryti labai realias atliekų tvarkymo sutartis pagal faktišką gyventojų skaičių.

Kuo dar gyventojams bus naudingos įstatymo pataisos?

Įstatymo pataisos gyventojams suteikia daugiau galimybių pasirinkti, kaip mokėti už atliekų tvarkymą. Jame yra numatyta ir rinkliava, ir paslauga. Tie gyventojai, kurie nesudarys individualių  sutarčių su komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi, turės mokėti  rinkliavą, kurią nustatys savivaldybės taryba. Tokios pasirinkimo galimybės gyventojai seniai laukė, todėl dabar priimtos įstatymo pataisos įgyvendins jų lūkesčius. Beje, tai bus papildomas stimulas būti labiau organizuotiems ir burtis į bendrijas.

Kada įsigalios šis naujos redakcijos įstatymas?
Įstatymą dar turi pasirašyti Prezidentė, o įsigalios jis nuo liepos 1 dienos.

Kalbėjosi  Marius Vakaris

lsdp.lt

Į Vilnių atvyksta Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ viceprezidentas, su kuriuo pagaliau ketina susitikti Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius. Šiandien viešai paraginau premjerą derybose elgtis apgalvotai ir pragmatiškai, nes nuo šių derybų rezultato gali priklausyti tolimesnė dujų kaina Lietuvai, o kartu šildymo kaina vartotojams.

Ne kartą raginome Energetikos ministrą Arvydą Sekmoką ir Ministrą Pirmininką sudaryti derybų grupę dėl dujų kainos Lietuvai, tačiau kiek mums žinoma, iki šiol tokios grupės nebuvo, o ir derybų rezultatai toli gražu nedžiugina. Nuolat brangstantis šildymas vis labiau slegia Lietuvos vartotojus. Pagaliau premjeras ryžosi susitikti su vienu iš „Gazprom“ vadovu, tad norėtųsi tikėti, kad šios derybos duos vaisių.

Lietuvos žmonės jau ir taip prarado labai daug, mokėdami už dujas brangiau negu Latvija ir Estija. Gamtinės dujos sudaro 70 proc. visos šilumos kainos, todėl premjerui būtų laikas elgtis pragmatiškai ir beatodairiškai neprisiimti Europos Sąjungos reikalavimų. Kaip žinia, III-iasis Energetikos paketas yra pats griežčiausias, nei Latvija, nei Estija, nei Suomija, kurios taip pat turi izoliuotas dujų rinkas ir vieną tiekėją, neprisiėmė šio įsipareigojimo, kol neišspręstos visos problemos.

Kaip ne kartą esu rašiusi, problemos būtų išspręstos, jei Lietuva būtų perėjusi prie biokuro, jei šių metų biudžete būtų numatytas biokuro katilinių įrengimas didesniu mastu. Aš pati siūliau, kad biokuro katilinėms įrengti būtų skirta 150 mln. litų. Deja, į pasiūlymą nebuvo atsižvelgta, o Europos Sąjungos lėšos ištirpo kaip cukrus, nes apytiksliai reikėtų kokių 4 mlrd. Litų. Tad kol nesame pasiruošę šilumą gaminti iš atsinaujinančių vietinių šaltinių, tol nereikėtų skubėti įgyvendinti III-čiojo Energetikos paketo. Siūlome pasigailėti Lietuvos žmonių, o ypač gyvenančių daugiabučiuose, nes šildymas praryja visas pensininkų ar jaunų šeimų pajamas.

Reformavus Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) komitetus, Seimo delegacija paskyrė mane kontaktiniu asmeniu Seime Europos Tarybos (ET) kampanijoje prieš vaikų seksualinį išnaudojimą.

ET kampanija prieš vaikų seksualinį išnaudojimą yra pavadinta “Vienas iš penkių” (angl. One in Five): remiantis statistika, vienas iš penkių vaikų Europoje patiria kokios nors formos seksualinį išnaudojimą. Yra nustatyta, kad nuo 70 iki 85 proc. vaikų skriaudėjų yra jiems artimi ir pažįstami žmonės. Seksualinė prievarta turi rimtų pasekmių vaikų vystymuisi – jie patiria skausmą, gėdos ir kaltės jausmą, baimę apie tai kalbėti, nepasitikėjimą suaugusiais, fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimų.

ET kampanijos parlamentinė dimensija apjungia Europos parlamentus kovoje prieš vaikų seksualinį išnaudojimą. Vienas iš svarbiausių kampanijos tikslų – kad ET šalys narės greičiau ratifikuotų ET 2007 m. Konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos (Lanzarotės Konvenciją), kurios pagrindiniai tikslai yra apsaugoti vaikus ir kovoti su jų seksualiniu išnaudojimu, ginti aukų teises, skatinti nacionalinį ir tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje. Parlamentarai skatinami skirti šiai skaudžiai temai daugiau dėmesio, inicijuoti ir priimti reikalingus teisės aktus, bendradarbiauti ir keistis informacija bei gerąja patirtimi nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu.

Vaikų seksualinis išnaudojimas yra labai skaudi problema, turinti pražūtingų pasekmių – aukos susiduria su didelėmis psichologinėmis problemomis, kurios kartais baigiasi savižudybėmis. Tapusi ET kampanijos nare sieksiu, kad Lietuva kuo greičiau ratifikuotų Lanzarotės konvenciją, priimtų ir įgyvendintų vaikus apsaugančius teisinius mechanizmus.

Kam gi bankams investuoti į rizikingą verslą, jei sukdami nustekentų valstybių paskolų ruletę jie gali uždirbti daugiau?

Ne vienam kritiškai mąstančiam piliečiui kyla klausimas, kas iš tikrųjų valdo nacionalines valstybes. Ar piliečių demokratiškai išrinkti parlamentai ir jų paskirtos vyriausybės? Panašu, kad ne. Šiandien pasaulį valdo finansų rinka, bankai, o dar tiksliau – finansiniai spekuliantai.

Iš finansų sektoriaus su visomis jo priežiūros institucijomis, sukurtomis praėjusio amžiaus viduryje, buvo tikimasi ekonomikos stimuliavo, nes, kas gi yra verslas be finansinio kapitalo kraujo. Tačiau sistema išsigimė. Finansų rinkoje šiandien cirkuliuoja dešimt kartų daugiau pinigų, kuriuos beatodairiškai spausdina kai kurios valstybės, nei yra investuota į realią ekonomiką. Todėl atsirado erdvės ir „žaliosios ganyklos“ įvairaus plauko finansiniams spekuliantams. Kam gi bankams dažnai investuoti į rizikingą verslą, jei daug ramiau skolinti krizės nustekentoms valstybėms už solidžias palūkanas.

Man visada kilo klausimas, ar valstybių įsiskolinimas sukėlė krizę ar krizė sukėlė valstybių įsiskolinimą. Atsakymą pateikė Jungtinių Tautų ekspertas H. Flassbeck – ne valstybių įsiskolinimai sukėlė krizę, bet krizė sukėlė valstybių įsiskolinimus. Šalys, kurios devalvavo savo valiutą, padidino savo konkurencingumą, pvz. Argentina, Lenkija.

Algų, socialinių išmokų mažinimas, viešųjų finansų taupymas nėra efektyvios priemonės įveikti krizę. Valstybės negali būti prilygintos namų ūkiams, kuriuose šeimininkė taupo ir išgyvena sunkų laikotarpį, arba privačiam verslui, kuris susimažina išlaidas ir išvengia bankroto. Valstybėje veikia kur kas sudėtingesnis mechanizmas. Algų, pensijų karpymo kelias, kuriuo nuėjo Lietuva ir Latvija, sukėlė vidinę devalvaciją, sumažino vidaus vartojimą. Algų, socialinių išmokų ir viešųjų finansų karpymas nėra efektyvios priemonės įveikti krizę ir nėra ilgalaikis sprendimas. Tai primena barono Miunchauzeno pastangas pakelti iš pelkės save už plaukų. Visoms šalims reikia pozityvaus stimulo pakilti iš liūno.

Daugelis nacionalinių valstybių tapo tarptautinių finansinių spekuliantų aukomis. Spekuliuojama ne tik finansais, bet ir degalų bei maisto kainomis. 2009 metais kritusios maisto kainos, 2011 metais vėl pakilo į 2008 metų lygį, kai ekonominė plėtra buvo savo aukščiausiame taške. Turtinguosius krizė paveikė nežymiai, tačiau vargingi dar labiau nuskurdo. Didžiausių ir mažiausių pajamų skirtumas pasiekė tokias aukštumas, kokių nebuvo per 30 metų, įskaitant ir tokias gerovės valstybes kaip Skandinavijos šalys. Bedarbių armija nemažėja, o priešingai, formuojasi jaunų žmonių karta, kurie nė karto savo gyvenime nedirbo.

Jeigu pasaulis nenori socialinio sprogimo ir naujos revoliucijos, politikai turėtų susigrąžinti kontrolę ir įgyti naujų ekonominių svertų. Būtina kuo skubiau pertvarkyti finansines rinkas ir priversti bankus užsiimti jiems būdinga veikla – investuoti į realią ekonomiką, užuot žaidus kazino lošimus. Tą reikia padaryti šiandien, nes rytoj gali būti vėlu.

Pastarųjų metų istorija parodė, kad nevaldoma rinkos ekonomika be valstybės įsikišimo krizės nesuvaldo. Krizė dar labiau padidino visuomenės turto bei pajamų nelygybę. Pati demokratija tapo dar labiau pažeidžiama dėl socialinio netikrumo, ekonominės nelygybės. Todėl būtina didinti valstybės vaidmenį. Kaip turi būti vystoma ekonomika žmonių interesams ir visuomenės gerovei? Ką tai reiškia socialdemokratų politikai?

Valstybė turi būti šalies ekonominio ir socialinio stabilumo garantas, išplečiant jos kompetencijas, paremtas įplaukomis į biudžetą. Socialinis teisingumas ir ekonomikos valdymas neprieštarauja vienas kitam, bet papildo vienas kitą. Valstybė nėra superžinių įkūnijimas, tačiau ji yra makroekonomikos racionalumo garantas. Ji yra vienintelis autoritetas, galintis imtis veiksmų prieš iracionaliai veikiančius individus nacionalinėje ekonomikoje.

Manau, jog valstybė visada turi prisitaikyti prie laiko iššūkių ir visuomenės poreikių. Rinkos ekonomika yra akla socialinėms ir aplinkosauginėms visuomenės reikmėms. Socialdemokratai pasisako už valstybės vaidmens stiprinimą, teikiant viešojo gėrio paslaugas. Socialinė rinkos ekonomika – tai, visų pirma, viešojo gėrio paslaugos, tai infrastruktūra, skatinanti produktyvumą ir konkurencingumą. Lemiamas valstybės vaidmuo ir prioritetai yra transporto infrastruktūra (geležinkelis), energijos tiekimas (energijos tinklai), švietimas ir sveikatos apsauga, vaikų priežiūros ir slaugos  paslaugos.

Švietimas yra esminė viešoji gėrybė, esminė individo integracijos sąlyga į visuomenę ir darbo rinką. Visuomenėje žmonės neturi būti skirstomi į nugalėtojus ir pralaimėtojus. Mokyklas reikėtų pervesti į visos dienos moksleivių užimtumo režimą. Tai būtų labai efektyvi integracijos politikos priemonė, ypatingai vaikams iš socialiai remtinų šeimų. Taip pat tai būtų milžiniška pagalba dirbantiems tėvams, nes jie būtų ramūs, kad jų vaikai, išėję iš mokyklos nepateks tiesiai į gatvę su visomis ten slypinčiomis blogybėmis. Juolab, tai būtų užimtumo alternatyva darbo netekusiems pedagogams dėl moksleivių skaičiaus mažėjimo mokyklose.

Šeimos ir darbinės veiklos derinimas yra pagrindas pasiekti vyrų ir moterų lygybę darbo rinkoje. Todėl vaikų darželių infrastruktūra – kiekvienam vaikui turi tapti ne tik savivaldybių, bet ir valstybės rūpesčiu. Visuomenei sparčiai senstant pagyvenusių žmonių priežiūros bei slaugos infrastruktūra taip pat turi būti savivaldybių ir valstybės rūpestis.

Kita labai svarbi visuomenės debatų sritis yra energijos tiekimas bei  kaina. Nors šilumos ir elektros energijos gamyboje dalyvauja valstybės ir privačios įmonės, energijos perdavimas bei tiekimas ir skirstymas turi būti valstybės ar savivaldybių teisė. Šis sektorius turi būti visuomenės kontroliuojamos ir apie konkurenciją bei pelno siekimą negali būti nė kalbos. Tas pats pasakytina ir apie atliekų tvarkymą. Taip pat negali būti nei kalbos apie tokių svarbių savivaldybių funkcijų, tokios infrastruktūros kaip vandens tiekimas, nuotėkų tvarkymas, privatizavimą.

Informacijos tiekimo infrastruktūra tampa vis labiau svarbia ekonomikai. Prieiga prie informacijos ir galimybė pasidalinti informacija taip pat yra viešoji paslauga, kuri turi būti prieinama tiek kaimo, tiek miesto žmonėms.

Liberalai, siekdami komercinių pelnų per europines direktyvas visaip siekė privatizuoti geležinkelius. Dėl to sumažėtų viešoji (keleivių vežimo) paslauga bei investicijos į geležinkelių modernizaciją. Socialdemokratai pasisako prieš geležinkelių privatizaciją, yra įsitikinę, kad valstybė gali būti gerai besitvarkantis šeimininkas. Ir tą savo puikiu darbu yra įrodę Lietuvos geležinkeliai.

Šalies gyvenime yra daug sričių į kurias joks verslininkas neinvestuos, nes investicijos gali atsipirkti ne per vieną dešimtmetį. Kaip pavyzdys, tai gali būti valstybinių miškų tvarkymas bei aplinkosauga.

Taigi tarp rinkos ekonomikos ir valstybine nuosavybe grįstos ekonomikos turėtume rasti optimalų santykį, kuriam būtų būdinga privačios iniciatyvos ir valstybinės veiklos kombinacija, kuri teiktų viešąsias gėrybes didžiajai visuomenės daliai.

Didindami valstybinio kapitalo vaidmenį visuomenėje atstatysime pasitikėjimą Lietuvos valstybe, kuris labai sumenko dešiniųjų valdymo metu.

Dabartinės valdžios nustatyta ir įstatymais reglamentuota gyventojų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį tvarka Kaune ir kituose didžiuosiuose miestuose prašosi rimtos pertvarkos. Tokios išvados priėjome po pirmadienį vykusio  susitikimo su socialdemokratų partijos Kauno skyriaus pirmininke Orinta Leipute, Kauno vicemeru Kęstučiu Kriščiūnu, savivaldybės administracijos direktoriumi Antanu Nesteckiu, akcinių bendrovių „Kauno vandenys“ ir „Kauno energija“ vadovais Viliumi Buroku ir Rimantu Baku.

Mūsų susitikimuose kauniečiai jau seniai skundžiasi nevykusia gyventojų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį tvarka, dėl įvairių priežasčių gerokai pabranginančia komunalines paslaugas. Nemažai sumaišties čia įnešė Energetikos ministerija, agitavusi gyventojus rinktis karšto vandens tiekimą iš dviejų būdų, kai iš tiesų, anot savivaldybės administracijos direktoriaus socialdemokrato Antano Nesteckio, jokio pasirinkimo nebuvo.

Lapkričio 1-ąją įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo pataisos, kurios turėtų griežčiau reglamentuoti monopolistinių šilumos tiekėjų veiklą. Be to, šilumos tiekėjams neleidžiama daryti įtakos šilumos punktų įrenginių darbui, todėl pirmasis būdas iš viso neteko prasmės.

Dabar jau ta pati Energetikos ministerija agituoja už antrąjį karšto vandens tiekimo būdą ir planuoja teikti Seimui naujo Šilumos ūkio įstatymo projektą, kuriame žadama atsisakyti ir pirmojo, ir antrojo karšto vandens tiekimo būdo, iš esmės paliekant individualų karšto vandens tiekimą vietoje (bute), naudojant dujas, elektrą, kietąjį kurą geriamam  vandeniui iki higienos normomis nustatytos temperatūros pašildyti. Tai būtų revoliucinė pertvarka, kuri galėtų būti įgyvendinama tik vienu metu visame mieste, nes kitaip būtų išbalansuota visa karšto vandens tiekimo sistema.

Mūsų susitikime dalyvavusi Dainavos bendruomenės pirmininkė Daiva Valentaitė teigė, kad gyvenamųjų namų bendrijos šiuo metu yra sutrikusios, neaiški ir supainiota karšto vandens tiekimo sistema, apsunkina gyventojų atsiskaitymą už paslaugas, kontrolę, kiek iš tiesų sunaudota vandens ir šilumos.

Susitikime taip pat diskutavome, kokia galėtų būti geriausia karšto vandens tiekimo ir atsiskaitymo sistema, siūlėme savo variantus, tačiau galiausiai pripažinome, kad kai kurioms idėjoms įgyvendinti vis dėlto trūksta teisinių aktų. Siekdama išspręsti šį klausimą, dėl to kreipsiuosi į Seimo Aplinkos apsaugos ir Ekonomikos komitetus, kai kurias ministerijas.