Politikos virtuvė

“Jeigu norite būti lygios su vyrais, eikite nešioti plytų ir kasti griovių”, – reta diskusija apie moterų vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje apsieina be panašių replikų. Tarsi nusiplukusi moteris, pasirėmusi į kastuvą, bylotų gerėjantį gyvenimą ir laimingesnę visuomenę.

Vyriausybės darbo pradžioje internete sulaukiau daug dėmesio. Mano ir mano komandos komunikacinės klaidos virto interneto folkloru. Paradoksalu, kiti politikai per rinkimų kampaniją investavo didžiulius pinigus, kad pasiektų tokį milžinišką žinomumą, koks ištiko mane už dyką. Jau nekalbant apie tai, kad „Dviračio žinių“ kūrybinė grupė būtų milijonieriai, jei prekiautų personažais.

Dauguma internetinių šedevrų buvo linksmi. Apskritai internetas yra linksmas. Gaila, kad mūsų rinkėjai prie kompiuterių ekranų praleidžia kur kas mažiau laiko, nei liberalų – galbūt visokie kačiukai praskaidrintų jų rūsčią kasdienybę.

Taigi dėkoju visiems linksmų plaučių internautams už apšildymą, o gal, tiksliau, šaltą dušą. Maudynės tik prasideda, nes darbų laukia milijonas.

Apie vieną jų noriu paskelbti šiame įraše.

Internetai man parodė tiek daug dėmesio, kad pamaniau bent iš dalies atsilyginti tuo pačiu. Paprašiau užrezervuoti salę Ūkio ministerijoje vasario 5 d. 18 val., kur galėsime gyvai pabendrauti su tinklaraštininkais. Aš jums pristatysiu savo, kaip energetikos ūkio ministrės dėmesio sutelkimo kryptis (konkurencingumas, smulkusis verslas, užsienio investicijos), jūs galbūt man papasakosite, kas yra tos memės, ir kodėl kai kurios man nejuokingos.

Kadangi viso interneto sukviesti į ministeriją negaliu, teko apsibrėžti tam tikrus kviečiamųjų tinklaraštininkų kriterijus:

– ne politikai. Nes šiais laikais visi politikai rašo kažką, kas panašu į tinklaraščius. Gaila, kad su šiuo kriterijumi atsisijoja Remigijus Šimašius, bet mes su juo ir taip rasime progų pabendrauti;

– ne žurnalistai. Medijai padarysime atskirą susitikimą, jei rasis norinčių. Išskyrus du*.

– rašo tinklaraštį. Rašantys tik „Facebook“ ar Delfi komentarus šį kartą atkrenta. Bet labai laukčiau užsukant Aurelijų Katkevičių.

– aš arba kas nors iš mano komandos turi būti skaitę tą tinklaraštį.

Taip gimė sąrašiukas asmenų, kuriuos kviečiu nepasididžiuoti atvykti susipažinti. Tikiuosi, kad bent pusė galės atvykti:

Aistė Paulina
Altajus
Amicusas
Andrius Kleiva
Andrius Užkalnis
Artūras Račas*
Baltasis Vaiduoklis
Beata Nicholson
Beatulia
Commonsense
Dalia Laureckaitė
Elė Pranaitytė
Giedrės blogas
Gintaras Rumšas
Ingrida Šimonytė
Irri
Justė Latauskienė
Justinas Žilinskas
Kernius
Kleckas
Komjaunimas
Kreivarankis
Leo Lenox
Maistas ausims
Mantas Malcius
Mergaitė
NemunasB
Piktas Gnomas
Pow
Rokiškis Rabinovičius
Simonas Bartkus
Skirmantas Tumelis
Verslo klasė – Aurelijus Katkevičius*
Vidmantas Nuolaida
Zeppelinus
Zezere
Žymantas Baranauskas

Suprantu, kad nelabai daug kas iš šio sąrašo už mane balsavo, todėl tai turbūt nesiskaitys kaip „susitikimas su rinkėjais“. Tuo bus įdomiau.

Tai bus paskutinis mano darbo susitikimas tą dieną, todėl bendrausime tiek, kiek norėsite. Jei atsirastų norinčių pasisakyti kokia nors ūkiui svarbia tema – galite pasiruošti kelias skaidres. Komentaruose galite parašyti, atvyksite ar ne. Bet dėl bendros tvarkos kviečiu paskambinti tel. 8-706-64816 ir užsiregistruoti leidimui (referentei Kamilei turėsite pasakyti savo vardą, pavardę ir atstovaujamą tinklaraštį iš sąrašo).

Bendrasis visuomenės interesas – tai gyvenimo kokybės gerėjimas, neatsiejamas nuo ekonomikos plėtros: pramoninių kompleksų, infrastruktūros objektų, gyvenamųjų kvartalų statybos, užsienio investicijų.

Norime to ar nenorime, tai keičia mūsų aplinką ir verčia prisitaikyti. Tačiau pastaruoju metu atsiranda vis daugiau „teisuolių“, kurie, pamindami bendrąjį visuomenės interesą, kaip tik ir taikosi mus grąžinti į laikotarpį, kai galvos nekvaršino tokie terminai kaip pramoninės gamybos plėtra, darbo vietos ar investicijos.

Viešojo intereso sąvoka ir jos interpretacijos tampa įrankiu manipuliacijoms ir bandymams, prisidengiant užslėptais ketinimais pasipelnyti ar iš trumparegiško užsispyrimo, užkirsti kelią verslo ir ekonomikos plėtrai valstybėje. Dažnai koją kiša ir nepagrįstas įsitikinimas, jog naujas ekonominis projektas kėsinasi pažeisti mūsų aplinką ir asmeninę laisvę.

Teisinė viešojo intereso problema

Viešasis interesas yra vienas iš pamatų, ant kurio statoma valstybės institucijų veikla. Lietuvoje teisinė viešojo intereso gynimo praktika yra pakankamai išplėtota: priskirtos ir suskirstytos valstybės institucijų, organizacijų ir piliečių galios ginti viešąjį interesą, dėl jo užtikrinimo kreiptis į prokuratūrą.

Prokuratūra viešąjį interesą teisme gina savo iniciatyva arba gavusi valstybės institucijų ir tam tikrais atvejais organizacijų bei piliečių prašymus. Viešojo intereso gynimo teisme praktika ir su ja susijusios procedūros yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Prokuratūros įstatyme, Civilinio proceso kodekse ir t. t. Šiuo požiūriu teisės aktai užtikrina įvairius būdus ir galimybes kreiptis dėl viešojo intereso apsaugos. Tačiau viešojo intereso gynimo principas dažnai pasitraukia iš grynai teisinės sferos ir pradedamas naudoti daug platesniame kontekste. Problemos neretai kyla ne tiek dėl teisinių reglamentavimo aspektų, kiek dėl tam tikrų žmonių grupių iškreipto įsivaizdavimo, kokia yra viešojo intereso gynimo paskirtis, ir apskritai – visuomeniškumo ir privatumo supainiojimo.

Visuomenės viešasis ar privatus interesas?

Bendrai visuomenės gerovei tikrai nenaudinga, kai suinteresuoti asmenys, prisidengę viešojo intereso gynėjų vardu, stabdo investicinius projektus, naujas statybas ar net ekonomikos plėtrą. Nukenčia valstybės tarptautinė reputacija, atbaidomi užsienio investuotojai. Dėl neprognozuojamos bylų, susijusių su viešojo interesu gynimu, baigties ir sustabdomų investicinių projektų formuojasi teisiškai nestabilios valstybės įvaizdis, užsienio investicijų srautai nukreipiami į kaimynines valstybes.

Deja, atvejų yra pačių įvairiausių – pagrįstų klaidingais lūkesčiais ir žalingų visai visuomenei. Dažnai paaiškėja, kad ištikimiausi naujos statybos priešininkai yra suinteresuoti už kelis kartus didesnę sumą parduoti savo sklypą ar aršūs naujo stadiono priešininkai – suklaidinti aplinkos progreso šalininkai. Pasitaiko atvejų, kai Lietuvoje dėl keleto vietos bendruomenės atstovų nepasitenkinimo ir disponuojamos įtakos verslą reguliuojančioms institucijomis norima stabdyti užsienio investuotojų veiklą. Vieno ar keleto asmenų interesų apgynimas tokiais atvejais valstybei reikštų investicinį ginčą, kuris mokesčių mokėtojams gali kainuoti 100 mln. litų, jau neminint prarastų darbo vietų, laiko ar neįgyvendintų investicijų į vietos infrastruktūrą.

Daugiau nei 12 metų dirbdama Seimo ekonomikos komitete, mačiau ne vieną atvejį, kai svarbūs valstybinės reikšmės projektai metų metais nepagrįstai užstrigdavo. Vienas iš tokių atvejų – Kauno laisvoji ekonominė zona (LEZ). Gudriai pasipelnyti sumanę spekuliantai supirko teritorijoje esančias žemes ir kelis metus užsiėmė tikrų tikriausiu valstybės reketu. Reikalaujamos sumos prasilenkdavo su nusistovėjusiomis rinkos kainomis, – kai valstybė gyventojams už žemę plyname lauke siūlė po 2,5 tūkst. litų už arą, pastarieji užsiprašydavo net per 10 tūkst. litų ir t. t. Ir šiuo atveju buvo daug kalbama apie viešojo intereso atstovavimą, užtikrinimą, net nebandant įvertinti, kokią žalą likusi visuomenės dalis patiria dėl LEZ’e nesukuriamų darbo vietų, negaunamų pajamų į valstybės biudžetą.

Nusistatymas prieš tokius projektus dažnai kyla dėl siaurų interesų arba neįsigilinimo į projekto teikiamą naudą. Kartais kyla grėsmė net atskiroms pramonės šakoms – dėl nykstančio gyvulininkystės sektoriaus lietuviška kiauliena gali išnykti iš parduotuvių lentynų. Nuo 1991 metų Lietuvoje auginamų kiaulių skaičius sumažėjo nuo 3 mln. iki mažiau nei 1 mln. Žmonės turi prastą nuomonę apie kiaulieną, importuotą iš užsienio – dažnas klausimas, kurį galima išgirsti turguje: „Ar čia ne lenkiška kiauliena?“.

Tuomet kodėl taip drastiškai mažėja šalyje išauginamų kiaulių skaičius? Šiam procesui reikšmės neabejotinai turi ir milžiniškas kaimo gyventojų pasipriešinimas naujiems gyvulininkystės kompleksams. Žinoma, jie turi atitikti visus keliamus aplinkosauginius reikalavimus ir nekelti grėsmės gyventojams. Tačiau blogai, kai spausdami vietos savivaldybės politikus, institucijas, vietos gyventojai dažnai net nenori girdėti argumentų, eiti į derybas ar išgirsti valstybės institucijų pateikiamų išvadų. Todėl nenustebkite, kad lietuviškos kiaulienos ant mūsų stalo gali greitai ir nebelikti.

Tenka apgailestauti, kad vis dar labai gajus vienišo kovotojo prieš sistemą įvaizdis, piktybiškai kenkiantis ne tik objektyviam valstybės institucijų, teismų sistemos supratimui, bet ir šalies ekonomikos plėtrai, šalies tarptautinei reputacijai. Tad visuomenė turėtų labai atsargiai ir atidžiai vertinti viešojo ar bendruomenės intereso gynimo bandymus.

Ateities darbas – viešąjį interesą užtikrinantis įstatymas

Vyriausybė turi didelę užduotį imtis siauresnio viešojo intereso teisinio reglamentavimo investicinių projektų bei ūkinės veiklos srityse, taip pat tobulinti teisės aktus. Šiuo metu vyraujanti plati viešojo intereso sąvoka palieka labai daug vietos spekuliacijoms ir dažnai pasisavinama ginčuose, kuriuose nei įstatymiškai, nei praktiškai bendrojo viešojo intereso siekio nėra nei kvapo.

Šias paliktas spragas dabartinei Vyriausybei ketina užkamšyti rengdama viešojo intereso įstatymas, kuris užtikrintų viešojo intereso sukūrimą, o ne asmeninių, siaurų interesų patenkinimą. Ketinama sukurti ir teisiškai sureguliuoti sistemą, kai viešuoju interesu besiremiančius ginčus būtų galima spręsti ne tik teisminiu būdu, o sudaryti sąlygas valstybės institucijoms ir savivaldybei prisiimti atsakomybę už netinkamus teisės aktus, neteisėtai išduotus leidimus ir skatinti ieškoti kompromiso su gyventojais.

Iš pranešimo spaudai:

Seimo narės Birutė Vėsaitė bei Orinta Leiputė susitiko su Kauno technologijos universiteto Statybinės šiluminės fizikos laboratorijos darbuotojais ir diskutavo apie daugiabučių namų renovacijos programos tobulinimą, alternatyvių energetinių išteklių panaudojimo galimybes.

Pasak parlamentarės B.Vėsaitės, šios mokslo įstaigos darbuotojai išdėstė savo požiūrį į masinę pastatų renovaciją, iškėlė praktinių bei teorinių pastebėjimų apie įvairius namų apšiltinimo aspektus, kurie pagrįsti nuolat vykdomais laboratoriniais tyrimais bei turima patirtimi. Mokslininkams kėlė nerimą nesėkmingas renovacijos programos įgyvendinimas konservatorių-liberalų Vyriausybės valdymo laikotarpiu, kadangi neefektyvus priemonių pasirinkimas, delsimas įgyvendinti šią programą, kasmet mokesčių mokėtojams kainuoja milijonus.

„Mokslininkų išdėstytas renovacijos modelis, kuriame išlaikomas balansas tarp butų savininkų, valstybės ir renovaciją įgyvendinančios įmonės finansinių bei juridinių įsipareigojimų, iš esmės atitinka socialdemokratų pasiūlymus bei programą. Šios laboratorijos darbuotojų išsakytos praktinės įgyvendinimo detalės dėl renovacijos efektyvumo įvertinimo, bendrų reikalavimų projektus įgyvendinančioms organizacijoms svariai prisidės užtikrinant, kad būtų išvengta nesėkmingų, paskubomis atliktų projektų, užtikrins rezultatyvų lėšų panaudojimą“, – mano parlamentarė B.Vėsaitė.

Seimo narės O.Leiputės teigimu, apmaudu, kad valstybės institucijos labai nenoriai bendradarbiauja ir vangiai atsižvelgia į praktines mokslininkų rekomendacijas.

Vienas iš svarbių būsimos Vyriausybės uždavinių bus aktyviau įtraukti mokslo bendruomenės atstovus į valstybės politikos formavimą, įvairių programų įgyvendinamą. Negalima kartoti konservatorių ir liberalų valdymo klaidų bei palikti mokslo bendruomenės, ekspertų nuomonių nuošalyje.

„Proteguoti tik valstybės institucijoms priimtiną nuomonę, neatsižvelgiant į mokslininkų siūlymus, yra viešiesiems interesams labai žalingas elgesys. Socialdemokratų frakcijos supratimu mokslo bendruomenė turi būti aktyvus partneris, kadangi jų įžvalgos, patirtis, savo srities išmanymas yra esminė grandis, leidžianti įgyvendinti progresyvias ekonomines, energetines, valstybės valdymo reformas“, – teigia O.Leiputė.

Man regis, žmonės jau pavargo nuo šios Vyriausybės ir jos veiksmų. Lietuva tapo pačia brangiausia šalimi Europos Sąjungoje su pačiais mažiausiais atlyginimais. Tai rodo, kad konservatorių politika nebuvo nei išmani, naujoviška ir neatnešė kokių nors teigiamų permainų.  O jei kai kur tų permainų ir įvyko, tai tik į blogąją pusę ir jas po rinkimų suformuotai valdžiai teks rimtai taisyti.

Ne atpigo, o pabrango

Su nauja programa į rinkimus einantys socialdemokratai tai,  ką pradėjo daryti konservatoriai su savo koalicijos partneriais, tikrai neketina visko  tęsti ir kartoti jų klaidų. Kad ir pavyzdžiui, tokios drastiško darbo santykių liberalizavimo, kuris dirbančiuosius greitai gali paversti kone darbdavio vergais.

Turime daug klausimų ir abejonių dėl atominės elektrinės statybos, šilumos ūkio pertvarkos. Žmonės su siaubu laukia naujojo šildymo sezono. Prieš kurį laiką energetikos ministras Arvydas Sekmokas viešai tikino tautą, kad dujos šią žiemą atpigs, o išėjo priešingai – kai kas už jas šią žiemą mokės net ketvirtadaliu brangiau. Kas tai – nesiorientavimas situacijoje, ar paprasčiausiais žmonių apgaudinėjimas? Todėl, manau, naujasis Seimas pirmiausia turės imtis tų darbų, kurie žmonėms šiuo metu yra svarbiausi ir aktualiausi,  ir pamiršti nuo arenos nuėjusios Vyriausybės tuščius pažadus.

Chaosas šilumos ūkyje

Neseniai Seime svarstėme Rudens sesijos darbų programą. Joje yra įrašytas Šilumos ūkio įstatymas, kurio labai laukia žmonės. Anksčiau priimtos pataisos jį labai sujaukė, tarp Dangaus ir Žemės atsidūrė šilumos punktai, daug neaiškumų dėl karšto vandens ruošimo, o šaltasis metų laikas nenumaldomai artėja. Deja, paties įstatymo projekto iki šiol nematėme, ir sunku pasakyti, ar jis dar labiau nesutrikdys visą šilumos ūkį.

Dar vienas svarbus klausimas, kuris vis labiau jaudina žmones: kada bus grąžintos nusavintos pensijos, kitaip tariant, kompensuota per krizę sumažinta jos dalis? Visą kadenciją vilkinę šios problemos sprendimą, konservatoriai, atrodo, neskuba ir dabar. Tikriausiai bus bandoma šį, milijardo litų reikalaujantį sprendimą, tarsi karštą bulvę, permesti naujai Seimo daugumai ir jos Vyriausybei. Socialdemokratai tikrai pajėgūs dirbti be kokios nors koalicijos – jie turi ir kvalifikuotų specialistų, ir patirties, ir žinių. Tačiau reikia laimėti rinkimus ir čia daug kas priklausys nuo rinkėjų.

Renovavo vos du namus

Rinkėjai manęs dažnai klausia, o kaip jūs, socialdemokratai, apginsite gyventojus nuo tų baisių šildymo kainų, ką darysite su energetika, ketinama statyti atomine elektrine. Gal pagaliau sudarysite sąlygas plačiau naudoti pigesnį negu dujos biokurą, pasikinkyti saulės ir vėjo energiją?

Visas pasaulis jau kuris laikas pasuko žaliosios energetikos link, tik mes dėl neišmanios savo Vyriausybės vis tūpčiojame vietoje, todėl socialdemokratai yra tvirtai pasiryžę keisti energetikos politiką.

Žmones, ypač gyvenančius daugiabučiuose namuose, dabar labiausiai jaudina šilumos kainos. Net būdami opozicijoje mes nesėdėjime sudėję rankas, o pasitelkę geriausius Lietuvos ir užsienio ekspertus, parengėme naują namų renovavimo programą. Ją įgyvendinant gyventojams nereikės eiti į bankus ir ten užstatinėti savo nekilnojamąjį turtą, kad gautų paskolą namui atnaujinti. Visą atsakomybę prisiims savivaldybė, jos paskirtas administratorius. Gyventojams renovacija nekels jokių didesnių rūpesčių. Jie gaus dvi sąskaitas – vieną už komunalines paslaugas, kitą – už investicijas į renovavimo darbus. Bet abi jas sudėjus, mokėjimo suma jokiu būdu negalės būti didesnė negu dabar, o tik mažesnė, nes renovuotam namui reikės mažiau šilumos energijos, sumažės tam reikalingos išlaidos. Žmonės gyvens patogiau, šilčiau, padidės jų būstų vertė ir tai jie galės pasiekti nieko neprarasdami ir niekuo nerizikuodami

Niekaip nesuprantame, kodėl to, matydama, kad dabartinė renovacijos programa žlunga, yra visiškai nepopuliari,  nedarė dabartiniai valdantieji. Juk pagal šios Vyriausybės nustatytą tvarką per jos kadenciją renovuoti vos du namai, o dabar iš Europos Sąjungos Jesicos fondo tam skirtus pinigus ketinama panaudoti pirkti tris sraigtasparnius. Bet aš vis dėlto tikiuosi, kad nueinančiai Vyriausybei užteks sveiko proto nešvaistyti renovacijai skirtų pinigų orlaiviams įsigyti.

Ar būtinai galva daužant į sieną?

Kita energetikos kryptis – biokuras. Plėsdami jo panaudojimą atpiginsime ir šilumą, ir sumažinsime kapitalo išvežimą į užsienį. Tuo pat metu bus galima sukurti ir daugiau darbo vietų, sumažinti nedarbą ir emigraciją. Tai tarsi nepralošiamas žaidimas, ir aš nežinau, kodėl iki šiol šioje srityje nieko nebuvo daroma, o svaičiojama apie vos ne apie Marso užkariavimą ar Mėnulio apgyvendinimą, naujos atominės elektrinės ir dujų terminalo statybą. Taip, dujų terminalas mums labai praverstų kokios nors nelaimės ar didelio dujų tiekimo sutrikimo atveju.

Tačiau dabartinė valdančioji dauguma jo statybą įstatymu įkalkuliavo į dujų kainą. O ką tai reiškia, nesunku suprasti – už dujas mokėsime dar brangiau. Šį Vyriausybė, atrodo, yra užsibrėžusi viską daryti taip, kad energetikos ištekliai mūsų žmonėms kainuotų kuo brangiausiai. Pasižiūrėkime į savo kaimynus – latvius ir estus. Jie elgiasi kur kas pragmatiškiau. Mūsų valdantieji galvoja ne apie tai, kaip dabar gyvensime, o apie tolimą ateitį, apie mistinę energetinę nepriklausomybę. Tokių valstybių pasaulyje nėra. Visur energetinės sistemos yra su kažkuo sujungtos. Lietuva šiuo metu yra sujungta su Rusija, dabar bandoma jungtis su Vakarais. Bet viskas daroma tarsi galva daužant sieną, o juk galima tą patį daryti civilizuotai, derantis, o ne drastiškai veiksmais.

Pažadais sotus nebūsi

Į rinkimus einančios partijos dabar žada daugybę nerealių dalykų, taip tikėdamosi patraukti į savo pusę kuo daugiau rinkėjų. Rinkimai praeis, o neprotingi pažadai taip ir liks pažadais. Tad ar ne geriau žadėti tai, ką tikrai gali įvykdyti. Mūsų programoje numatyta padidinti minimalią algą iki 1000 litų, nes dabartinės Vyriausybės vienašališka 50 litų “dovanėlė“  žmonėms praktiškai nieko nereiškia. Turėtų didėti ir vidutinė alga, nes, jei viskas liks po senovei, jauni, kvalifikuoti žmonės ir toliau krausis lagaminus ir išvyks ieškoti geresnio gyvenimo į užsienį.

Esu kalbėjusi ne su vienu emigrantu, daugelis norėtų grįžti į Tėvynę, bet baiminasi, kad čia neras darbo, nesugebės išlaikyti šeimos. Todėl mes savo programoje esame pasiryžę grąžinti šiuos žmones į Lietuvą, išvengti naujos emigracijos bangos. O tai įmanoma padaryti tik mažinant nedarbą, komunalinius mokesčius, didinant paramą vaikus auginančioms šeimoms, keliant atlyginimus, sudarant žmonėms normalias gyvenimo sąlygas. Lyg ir aišku, tik kodėl to nedarė dabartinė valdančioji dauguma?

Tokia logika remiasi nueinanti konservatorių Vyriausybė ir jiems pavaldi Energetikos Ministerija. Žmonės, gyvenantys didžiųjų miestų daugiabučiuose su nerimu ir baime laukia naujojo šildymo sezono, kuris gresia dar didesnėmis kainomis, nors gyventojai iki šiol įsiskolinę daugiau nei šimtą milijonų už praėjusių metų šilumą. Nepaisant Sekmoko ir Kubiliaus pažadų visus 4 metus kainos tik augo, praėjusiais metais jos pasiekė sveiko proto ribą, kai net visos pensijos neužteko padengti komunalines paslaugas. Ateinantis sezonas žada būti dar skausmingesnis. Galimybė sumažinti kainą yra, tačiau nueinanti Vyriausybė elgiasi taip, lyg norėtų šalies piliečius dar labiau nubausti arba jai tikrai stinga sveiko proto.

Stabiliam elektros sistemos darbui užtikrinti Lietuvos elektrinėje pakanka gaminti mažiau nei pusę elektros energijos, nei planuoja Energetikos ministerija, kitą dalį jos gaminant termofikacinėse elektrinėse kogeneraciniu režimu, ypatingai tose, kurios perėjusios prie biokuro. Taip būtų sutaupomos didžiulės elektros ir šilumos vartotojų išlaidos. Beveik 100 milijonų litų, kuriuos vartotojai sumokėtų už gamtines dujas, nes Lietuvos elektrinės blokai ir yra kūrenami tik gamtinėmis dujomis, nebūtų išvežti iš Lietuvos ir tarnautų mūsų šalies ekonomikai, o gyventojai mažiau mokėtų už šilumą.

Tačiau naujasis Energetikos ministerijos parengtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės projektas skelbia, kad ir 2013 metais didžiausias remtinos elektros energijos kiekis bus gaminamas Lietuvos elektrinėje, o termofikacinės elektrinės, dirbančios kogeneraciniu režimu, dirbs tik puse savo pajėgumų.  Elektrėnuose šiuo metu nėra galimybės gaminti pigesnės elektros energijos. Tačiau tiesa paaiškės tik metų pabaigoje, kuomet Kainų komisija tvirtins naują elektros energijos kainą, kuri, kaip prognozuojama, bus gerokai aukštesnė. Bet nueinančiai Vyriausybei tai nė motais. Po jų – nors ir tvanas. Už savo klaidas bus galima kaltinti jau kitos Vyriausybės narius. Taip pat, kaip ir dėl renovacijos, nepajudinus nei piršto, po savęs palikti išdegintą žemę, ištaškant renovacijai skirtus pinigus, šiuo metu tikrai nebūtinų sraigtasparnių pirkimui.

Prieš kelias savaites mūsų žiniasklaidoje šmėstelėjo pranešimai, kad potvyniai ir taifūnai Filipinuose nusinešė tūkstančius žmonių gyvybių. Tarp aukų daugiausia – moterys ir vaikai.  Drauge su Eruopos parlamentarų forumo (EPF) delegacija man teko lankytis šios šalies sostinėje Maniloje. Čia gali suvokti, ką reiškia gyventi už 1 dolerį per dieną, ir ką reiškia žodis skurdas. Klaikesnių gyvenimo sąlygų man neteko matyti, nors su EPF delegacija buvau ne vienoje skurdo ir gamtinių stichijų niokojamoje šalyje. Dešimtys tūkstančių žmonių čia gyvena lūšnynuose po tiltais, upių pakrantėse. Kadangi potvyniai čia tapo reguliariu reiškiniu, lūšnos yra pastatytos ant polių, sujungtų palaikiais tilteliais. Aplankėme dešimtis būstų.

Būsto grindys – cementinės, nes čia dažnas svečias būna lietus ir upės vanduo, stogas – skardos ir kartono lakštai, o sienos – iš plastikinės plėvelės atliekų. Norėdamas nepaslysti ant slidžių polių, aš neatsargiai pasirėmiau į taip vadinamą sieną ir su ja vos nenugarmėjau žemyn į žiojėjančią kloaką. Aplinkui tvyro smarvė, riogso šiukšlių kalnai, o žmonės savo gamtinius reikalus tvarko tiesiai į upę, kurioje beje ir prausiasi. Drauge su žmonėmis gyvena ir šuneliai, aplink lesioja nupiepę viščiukai. Kiekviename iš tų urvų ropoja bent po kelis kūdikius, o šeimose yra nuo 3 iki 16 vaikų. Vyrai naktimis dirba krovikais uoste arba padeda žvejams traukti tinklus, todėl čia miegama pakaitomis. Patikėkite, ES gyvuliai, ir tie, saugomi gyvūnų gerovės direktyvos gyvena geresnėse sąlygose nei šie nelaimingi žmonės. O gyvena jie čia jau ne vienerius metus, taip pat ir evakuacijos centruose bei rūkstančiuose kalnuose, kurie yra ne kas kita, kaip Manilos šiukšlynai. Čia braidėme iki kelių purve, matėme šimtus vaikų, kurie, užuot sėdėję mokyklos suole, kapstėsi šiukšlių krūvose ir rūšiavo atliekas, taip užsidirbdami saujelei ryžių ir paremdami savo gausias šeimas.

Kaip gi šie vargšai žmonės atsidūrė tokiose pasibaisėtinose sąlygose. Filipinuose gyventojų skaičius per du dešimtmečius padidėjo daugiau nei trečdaliu ir toliau spėriai auga. Salose kertami miškai, nualinta žemė nebeišgali išmaitinti vis didėjančios populiacijos. Klimato kaitos pokyčiai čia jaučiami daug stipriau nei kur kitur, nes Filipinai – tai salos, kurias dėl tirpstančių Arkties ledynų vis labiau užlieja vandenynas. Kaimiečiai, genami bado traukia į sostinę, tikėdamiesi gauti darbą, o ten jų niekas su pyragais nelaukia.

Filipinai – katalikiška šalis. Bažnyčia griežtai pasisako prieš bet kokį gyventojų skaičiaus reguliavimą ir kontraceptines priemones. Reprodukcinės sveikatos įstatymas, kuriame numatytos lėšos nemokamai gyventojams dalinti apsaugos priemones ir įgyvendinti lytinį švietimą, svarstomas jau daugiau nei 12 metų. Vyskupų konferencija, telkdama savo šalininkus, formuodama visuomenės nuomonė prieš tuos politikus Kongrese ir Senate, kurie yra progresyvūs ir pasisako už įstatymą, ragina rinkėjus už juos nebalsuoti (kaip tai panašu į tai, kas vyksta Lietuvoje). Politikai, bijodami būti neperrinktais, pasiduoda. Nepaisant to, kad motinų ir kūdikių mirtingumas Filipinuose yra vienas didžiausių pasaulyje, kad greitai plinta ŽIV/AIDS, auga nepilnamečių gimdyvių skaičius, o aplink bažnyčias ir gatvėse būriais slankioja alkani ir elgetaujantys vaikai, politikams dešimtmetį neužteko ryžto tarnauti visuomenės interesui. Tiesa, atsirado viltis, kad šis įstatymas bus netrukus priimtas, nes šalies prezidentas bei Kongreso spikeris palaiko įstatymą. Mūsų delegacija susitiko su grupe kongresmenų, dirbančių prie įstatymo, dalyvavo debatuose, buvome pristatyti plenariniame Kongreso posėdyje. Negaliu atsistebėti, o tai paaiškėjo iš debatų, kaip katalikų vyskupai manipuliuoja tamsiais, neišsilavinusiais ganomaisiais, teigdami, kad kontraceptinės priemonės užmuša kūdikius motinos įsčiose, kad jas naudojant gimsta vaikai su širdies ydomis, kad apsaugos priemonės labai brangiai atsieis šalies biudžetui ir tuo pasinaudos farmacijos kompanijos. Nors jiems yra žinomi faktai, kad Vatikanas, turėdamas akcijų farmacinėse kompanijose, gaminančiose kontraceptikus, taip pat pelnosi iš jų pardavimo.

Politikai suvokia, kad dėl neriboto gyventojų skaičiaus augimo Filipinai, prieš dešimtmetį buvę Pietryčių Azijos ekonomikos lyderiu, tapo autsaideriu. Šią šalį pralenkė Vietnamas, Korėja, netgi Tailandas, kurie turi palankų gyventojų plėtros įstatymą. Nors Filipinų BVP augimas yra aukštas – jis siekia 5,8 %, vystymosi vaisiai nepasiekia šalies skurdžiausių gyventojų. 80% šalies turto valdo 20% gyventojų. Todėl Reprodukcinės sveikatos įstatymas yra socialinio teisingumo klausimas, nemokamoms reguliavimo priemonėms užtenka finansinių resursų ir šalies viduje. Tai yra ir klimato kaitos klausimas, nes tiek žmonių paprasčiausiai neišsitenka mažoje teritorijoje, ją semia vandenynas, patankėjo gamtinių kataklizmų dažnis, nuo kurių labiausiai kenčia patys skurdžiausi šalies gyventojai. Vaikai netelpa į mokyklas, o Manilos gatvėse viešpatauja tikras pragaras ir chaosas dėl išmetamų dujų ir siaubingų kamščių, prieš kuriuos Vilniaus transporto kamščiai yra mažas nepatogumas, o meras Zuokas su savo vicemerais yra miestų planavimo genijų komanda.

Apie šias problemas ir galimus sprendimo būdus, mūsų delegacija kalbėjo spaudos konferencijoje, kurią plačiai nušvietė šalies žiniasklaida. Ji taip pat pasakojo apie mūsų susitikimą su senatoriais ir delegacijos pristatymą Senate, kur mes buvome įvardinti, sąmoningai ar ne, kaip žindymo krūtimi palaikymo entuziastai. Delegacijos narys, parlamentaras iš Portugalijos, kuris yra praktikuojantis katalikas, o Portugalija yra grynai katalikiška šalis, pažadėjo kreiptis į Vatikaną laišku, prašydamas sumažinti Filipinų Vyskupų konferencijos pasipriešinimą Reprodukcinės sveikatos įstatymui, juo labiau, kad įstatyme nėra nei žodžio apie aborto legalizavimą. Abortas yra absoliučiai uždraustas Filipinuose, nepaisant to, kad nėštumas ar gimdymas kelia grėsmę moters gyvybei, ar moteris tapo nėščia dėl išprievartavimo.

Iš šio delegacijos vizito aš padariau kelias išvadas:

• Mano dideliai nuostabai, kitų ES šalių parlamentarai konservatoriai bei krikščionys demokratai yra daug pažangiau mąstantys nei lietuviški. Delegacijoje iš 5 parlamentarų, 3 atstovavo dešiniesiems politikams – konservatorė iš Didžiosios Britanijos, Europos liaudies partijos atstovė Europos parlamente iš Kipro, bei simpatiškas praktikuojantis katalikas iš Portugalijos, kurį bemat įsimylėdavo filipinietės – visi jie buvo progresyvūs politikai reprodukcinės sveikatos atžvilgiu.
• Parlamentarai neturi būti prisitaikėliai, jei sprendžiami tie klausimai, kurie yra naudingi didžiajai visuomenės daliai ir pasaulio bendruomenės daliai. Parlamentuose prisitaikėliams ir bailiams – ne vieta.
• Daug lengviau manipuliuoti visuomene, kuri yra tamsi ir neišsilavinusi. Negaliu atsistebėti Filipinų gyventojų naivumu, kurie į savo Kongresą vėl išrinko Emeldą Markos, buvusio Filipinų prezidento ir diktatoriaus žmoną. Diktatoriaus iš savo šalies išvogusio milijardus dolerių. Šios moters drabužinėje po revoliucijos buvo rasta 5 tūkstančių porų prabangių batų. Dabar ji – vėl parlamento narė.
• Klimato kaitos padariniai akivaizdūs ne tik Pietryčių Azijoje, bet ir Lietuvoje. Jau kelinta vasara iš eilės mūsų neaplenkia vėtros ir uraganai, apie kuriuos anksčiau nieko nežinojome. Nereikia apsimetinėti, kad saugome savo planetą. Pati planeta nuo savo paviršiaus nušluoja tuos, kurių yra per daug, Apmaudžiausia yra tai, kad pirmiausia nukenčia tie, kurie mažiausiai jai kenkia. Todėl aš už žaliąją ekonomiką ir tausojantį vystymą. Nes rytoj jau gali būti per vėlu. O jūs?

  

  

  

  
  

  

  

  

  
  

  

  
  

Rugpjūčio 23 dieną dalyvavau susitikime su Kauno Šilainių mikrorajono gyventojais.  Susitikimo metu buvo galimybė dar kartą aptarti mikrorajono bendruomenei aktualius klausimus bei pasidalinti nuomonėmis apie šiandienines Lietuvos aktualijas. Žmonės iškėlė daug dėmesio vertų pastebėjimų apie šalies ekonominę, socialinę, teisinę padėtį. Susirinkę aktyvūs vietinės bendruomenės nariai pastebėjo, kad visuomenė yra prispausta ne vien ekonominių vargų, tačiau ir kenčia nuo vis didėjančio susvetimėjimo, pagarbos žmogui, kultūringumo trūkumo.

Šie pastebėjimai yra verti didelio dėmesio, kadangi atskleidžia mūsų šalies gyvenime klestinčias gilias negeroves. Mano įsitikinimu, norint perlaužti šiuos susvetimėjimo, socialinės nelygybės barjerus, yra reikalinga į socialinį teisingumą, solidarumą, atvirą visuomenę orientuota politinė valdžia. Žmonės išsakė nuogąstavimus, kad vis mažiau įsiklausoma piliečių nuomonės, svarbūs sprendimai priimami paslapčia, tarsi bijant kitos nuomonės, kritikos. Tokia padėtis ilgiau tęstis nebegali, būtina atsigręžti į žmones, jų poreikius bei pagaliau pradėti vykdyti socialiai teisingą, atsakingą politiką.

Socialdemokratai vieningai pasisakė už referendumą dėl Visagino atominės elektrinės statybos. Mes manome, kad save gerbianti valstybė turi pasiklausti savo žmonių nuomonės dėl tokio ypatingai svarbaus atominio projekto, kuri lems ne vienos kartos gyvenimą.

Referendumas yra aukščiausia tiesioginės demokratijos  forma. Tai yra tiesioginis piliečių įtraukimas į valstybės valdymą, sužinant jų nuomonę. Nepriklausomai nuo to, ar referendumas įvyks ar ne, piliečių pasisakymai turės lemiamos įtakos ir būsimajam Seimui po 2012 m. rinkimų, ir būsimosioms Vyriausybėms ir jų sprendimams.

Žmonėms labiausiai rūpi būsimosios Visagino atominės elektrinės gaminamos kilovatvalandės kaina, tačiau net didžiausi orakulai negali jos atspėti, nes tie 6 mlrd. litų, kuriuos dabartiniai valdantieji planuoja skolintis ir investuoti, tai yra tik kukli pradžia. Tam, kad parduotume elektros energiją, reikalinga sinchronizacija su Vakarų Europos tinklais, taip pat būtina  antroji linija su Lenkija. Galimybių studija planuojama pabaigti tik 2013 m. Manoma, kad antrajai linijai tiesti papildomai reikės 4 mlrd. litų. Tai vėlgi prisidės prie elektros kilovatvalandės brangimo.

Nauji Europos Sąjungos atominių elektrinių saugumo reikalavimai taip pat brangina  projektą ir elektros energijos kainą. Nėra žinoma, kokia bus finansinių rinkų padėtis, kai Lietuvai reikės skolintis. Reikia paminėti, kad šiuo metu valstybės skola artėja prie 51 mlrd. litų. Papildoma našta visiems mokesčių mokėtojams mums atrodo pernelyg didelė tokiam didžiuliam ir rizikingam projektui.

Socialdemokratų frakcijos Seime nariams, kurie esame gerai įsigilinę į projekto dokumentaciją, kyla klausimas, kodėl dabartinė Vyriausybė dar pradinėje projekto rengimo stadijoje neįtraukė regioninių partnerių, kaip buvo daroma kuriant „LEO LT“  projektą ir nepasirašė akcininkų sutarties? Tokiu atveju kaštai būtų dalinami lygiomis dalimis visiems projekto dalyviams. Šiandien Lietuva viena turi prisiimti atsakomybę už projektą. Nėra tiksliai žinoma, ar regioniniai partneriai tikrai dalyvaus šiame projekte. Bent jau racionaliesiems estams apsisprendus dalyvauti projekte, galėtume tikėtis konkrečių paskaičiavimų dėl labiausiai žmones dominančios kilovatvalandės kainos.

Socialdemokratams taip pat kyla klausimas dėl reaktoriaus dydžio. Norint statyti 1350 MgW dydžio reaktorių, kai jau buvo minėta, reikia dviejų sinchronizacijos linijų. Tai yra papildomi statybos ir elektros energijos savikainos kaštai.

Manome, kad dabartinė Vyriausybė neteisingai sudėliojo prioritetus. Jeigu šiandien žmonių paklaustume, kas jiems svarbiau: elektros energijos ar šilumos kaina, atsakymas būtų šilumos kaina. Todėl visus resursus reikia mobilizuoti į daugiabučių namų renovaciją ir šilumos ūkio pertvarkymą žaliosios energetikos kryptimi.

Po Fokušimos atominės avarijos, kuri buvo ne tiek dėl žemės drebėjimo,  bet žmogiškųjų klaidų pasekmė, daugelis pasaulio šalių pereina prie žaliosios energetikos. Todėl reiktų rimtai pasvarstyti, kuri kryptis Lietuvai labiau apsimoka ir būtų išties modernesnė.

Skirtingai nuo konservatorių socialdemokratai įsitikinę, kad energetinė nepriklausomybė nėra svarbesnė už ekonominę nepriklausomybę. Vis didinama valstybės skolos našta Lietuvai reiškia vis didesnę ekonominę priklausomybę.

Socialdemokratai vis dar tikisi sulaukti atsakymų dėl regioninių partnerių apsisprendimo dalyvauti projekte, dėl galimybės sinchronizuoti savo energetinę sistemą su Vakarų Europa, esant tokio galingumo reaktoriui, tada ir bus realu priimti sprendimą dėl Visagino atominės elektrinės statybos. O šiame laikotarpyje, kai tiek daug nežinomųjų, labai svarbi yra tautos valia.

Kiekvieni metai, kol vyksta derybos ir parengiamieji darbai, Lietuvai kainuoja apie 50 mln. litų. Ar verta tuos pinigus švaistyti, jeigu žmonės nuspręs, kad atominės elektrinės Lietuvai nereikia?