Politikos virtuvė

Gamtinių dujų paklausa perspektyvoje gali ženkliai sumažėti. 2011 m. dujų poreikis buvo 3,36 mlrd. kubų. Dujų suvartojimas elektros gamybai per vienerius metus sumažėjo 21 proc., o šilumos gamybai – 14 proc.

Perėjus nuo gamtinių dujų prie biokuro, kuris yra daug pigesnis už dujas, Lietuvoje pasikeitus Vyriausybei, įsibėgėjus viešųjų pastatų ir daugiabučių renovacijos procesui, gamtinių dujų poreikis ženkliai sumažės. Galbūt ilgainiui net triskart. Jau šiandien vis daugiau pramonės įmonių išreiškia nuogąstavimus dėl gamtinių dujų kainų įtakos produkcijos konkurencingumui, todėl neslepia ketinimų keisti kuro rūšį, atsisakant gamtinių dujų.

Tuo tarpu Energetikos ministerija neatliko namų darbų – nepaskaičiavo prognozuojamo gamtinių dujų poreikio 2015-2020 metams ir užsakė galingą, brangų laivą bei sudėtingą uosto infrastruktūrą, kuri tarsi sunkus akmuo slėgs visų vartotojų pečius. Beje, netikiu, kad 2015-aisiais suskystintų dujų terminalas (SGD) pradės savo veiklą, nes dabartinė Vyriausybė, iki šiol snaudusi, tik pastaraisiais metais pradėjo uoliau dirbti – užsakė poveikio aplinkai tyrimą.

Su didelėmis kliūtimis teks susidurti tiesiant dujotakio vamzdžio iki perdavimo vamzdyną. Šis turėtų būti tiesiamas per privačias žemes, kirsti autostradą bei geležinkelį, todėl net pati bendrovė „Klaipėdos nafta“ abejoja, ar šios kliūtys bus įveiktos iki 2014 m. pabaigos ir terminalas pradės veikti laiku. Kaip aiškino įmonės atstovai, pakviesti į socialdemokratų frakciją, 25 proc. privalomas dujų pirkimas reikalingas tam, kad pramonės įmonės nesudarytų šimtaprocentinių ilgalaikių sutarčių su žemyninių dujų tiekėju, nes nuogąstaujama, kad neatsiras dujų pirkėjų iš terminalo. Manytina, kad pramonės įmonėms dėl 25 proc. taisyklės kreipiantis į Teisingumo Teismą, šis pripažintų, kad pažeidžiamas konkurencingumo principas.

Nesu prieš SGD terminalą, nes Lietuva privalo turėti dujų tiekimo alternatyvą, tačiau neatmestina galimybė (tokius nuogąstavimus išreiškė kainų komisijos atstovai), kad „Gazprom“ galėtų pritaikyti dempingo politiką ir stipriai sumažintų savo importuojamų dujų kainą.

Kadangi SGD įstatyme įmonėms yra numatytas privalomas 25 proc. jūrinių dujų pirkimas, privalomas brangesnių dujų pirkimas diskredituotų pačią SGD idėją. O aukštesnė kaina prislėgtų vartotojus. Neatmestina ir kita galimybė – „Gazprom“ galėtų pakelti dujų kainą iki jūrinės kainos lygio, ir nors Lietuva pirks mažesnį žemyninių dujų kiekį, tiekėjas surinks tą pačią ar net didesnę pinigų sumą iš Lietuvos vartotojų. Kaip nuogąstauja kainų komisija, bendra dujų kaina būtų didesnė nei iki projekto, o infrastruktūros išlaikymo kaštai taip pat padidėtų.

Reikia daryti viską, kad šis SGD taptų regioniniu terminalu su dujų saugykla Inčiukalnyje. Projektas bus ekonomiškai gyvybingas tik tuomet, jei per terminalą bus realizuojami maksimalūs jūrinių dujų kiekiai (iki 4mlrd. per metus). Problema techniškai sprendžiama nutiesus dujotakį iki Inčiukalnio. Deja, dabartinė Vyriausybė silpnai dirbo su kaimyne Latvija dėl bendradarbiavimo apsirūpinant dujomis. Viešai nuolat keikdami energetinę priklausomybę konservatoriai ne itin sparčiai dirbo, kad terminalas būtų pastatytas greičiau.

Beje, mane stebina kolegos – parlamentaro Kęstučio Masiulo kalbos, kad Rusija gali nutraukti dujų ar elektros tiekimą Lietuvai. Nors ne pirmi metai K.Masiulis dirba ekonomikos komitete, bet panašu, kad nesuvokia, jog Rusija negali mums nutraukti nei elektros energijos, nei dujų tiekimo, kitaip nutrauktų tiekimą ir Kaliningradui, o tai išsibalansuotų Rusijos tiekimo sistema. Kolegos K.Masiulio svaičiojimai verčia daryti išvadą, kad trūksta kompetencijos.

Bet kokiu atveju ilgalaikėje perspektyvoje dujų Lietuvai reikės – net jei visi šilumos gamintojai pereitų prie biokuro, dujų reikėtų ne mažiau 20 proc. Dujų reikės ir chemijos pramonei. Tačiau jau šiandien būtina labai atidžiai skaičiuoti ir planuoti, kad Lietuvos vartotojai netaptų brangios infrastruktūros išlaikymo įkaitais ir energetinio skurdo vergais.