Bendrasis visuomenės interesas – tai gyvenimo kokybės gerėjimas, neatsiejamas nuo ekonomikos plėtros: pramoninių kompleksų, infrastruktūros objektų, gyvenamųjų kvartalų statybos, užsienio investicijų.
Norime to ar nenorime, tai keičia mūsų aplinką ir verčia prisitaikyti. Tačiau pastaruoju metu atsiranda vis daugiau „teisuolių“, kurie, pamindami bendrąjį visuomenės interesą, kaip tik ir taikosi mus grąžinti į laikotarpį, kai galvos nekvaršino tokie terminai kaip pramoninės gamybos plėtra, darbo vietos ar investicijos.
Viešojo intereso sąvoka ir jos interpretacijos tampa įrankiu manipuliacijoms ir bandymams, prisidengiant užslėptais ketinimais pasipelnyti ar iš trumparegiško užsispyrimo, užkirsti kelią verslo ir ekonomikos plėtrai valstybėje. Dažnai koją kiša ir nepagrįstas įsitikinimas, jog naujas ekonominis projektas kėsinasi pažeisti mūsų aplinką ir asmeninę laisvę.
Teisinė viešojo intereso problema
Viešasis interesas yra vienas iš pamatų, ant kurio statoma valstybės institucijų veikla. Lietuvoje teisinė viešojo intereso gynimo praktika yra pakankamai išplėtota: priskirtos ir suskirstytos valstybės institucijų, organizacijų ir piliečių galios ginti viešąjį interesą, dėl jo užtikrinimo kreiptis į prokuratūrą.
Prokuratūra viešąjį interesą teisme gina savo iniciatyva arba gavusi valstybės institucijų ir tam tikrais atvejais organizacijų bei piliečių prašymus. Viešojo intereso gynimo teisme praktika ir su ja susijusios procedūros yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Prokuratūros įstatyme, Civilinio proceso kodekse ir t. t. Šiuo požiūriu teisės aktai užtikrina įvairius būdus ir galimybes kreiptis dėl viešojo intereso apsaugos. Tačiau viešojo intereso gynimo principas dažnai pasitraukia iš grynai teisinės sferos ir pradedamas naudoti daug platesniame kontekste. Problemos neretai kyla ne tiek dėl teisinių reglamentavimo aspektų, kiek dėl tam tikrų žmonių grupių iškreipto įsivaizdavimo, kokia yra viešojo intereso gynimo paskirtis, ir apskritai – visuomeniškumo ir privatumo supainiojimo.
Visuomenės viešasis ar privatus interesas?
Bendrai visuomenės gerovei tikrai nenaudinga, kai suinteresuoti asmenys, prisidengę viešojo intereso gynėjų vardu, stabdo investicinius projektus, naujas statybas ar net ekonomikos plėtrą. Nukenčia valstybės tarptautinė reputacija, atbaidomi užsienio investuotojai. Dėl neprognozuojamos bylų, susijusių su viešojo interesu gynimu, baigties ir sustabdomų investicinių projektų formuojasi teisiškai nestabilios valstybės įvaizdis, užsienio investicijų srautai nukreipiami į kaimynines valstybes.
Deja, atvejų yra pačių įvairiausių – pagrįstų klaidingais lūkesčiais ir žalingų visai visuomenei. Dažnai paaiškėja, kad ištikimiausi naujos statybos priešininkai yra suinteresuoti už kelis kartus didesnę sumą parduoti savo sklypą ar aršūs naujo stadiono priešininkai – suklaidinti aplinkos progreso šalininkai. Pasitaiko atvejų, kai Lietuvoje dėl keleto vietos bendruomenės atstovų nepasitenkinimo ir disponuojamos įtakos verslą reguliuojančioms institucijomis norima stabdyti užsienio investuotojų veiklą. Vieno ar keleto asmenų interesų apgynimas tokiais atvejais valstybei reikštų investicinį ginčą, kuris mokesčių mokėtojams gali kainuoti 100 mln. litų, jau neminint prarastų darbo vietų, laiko ar neįgyvendintų investicijų į vietos infrastruktūrą.
Daugiau nei 12 metų dirbdama Seimo ekonomikos komitete, mačiau ne vieną atvejį, kai svarbūs valstybinės reikšmės projektai metų metais nepagrįstai užstrigdavo. Vienas iš tokių atvejų – Kauno laisvoji ekonominė zona (LEZ). Gudriai pasipelnyti sumanę spekuliantai supirko teritorijoje esančias žemes ir kelis metus užsiėmė tikrų tikriausiu valstybės reketu. Reikalaujamos sumos prasilenkdavo su nusistovėjusiomis rinkos kainomis, – kai valstybė gyventojams už žemę plyname lauke siūlė po 2,5 tūkst. litų už arą, pastarieji užsiprašydavo net per 10 tūkst. litų ir t. t. Ir šiuo atveju buvo daug kalbama apie viešojo intereso atstovavimą, užtikrinimą, net nebandant įvertinti, kokią žalą likusi visuomenės dalis patiria dėl LEZ’e nesukuriamų darbo vietų, negaunamų pajamų į valstybės biudžetą.
Nusistatymas prieš tokius projektus dažnai kyla dėl siaurų interesų arba neįsigilinimo į projekto teikiamą naudą. Kartais kyla grėsmė net atskiroms pramonės šakoms – dėl nykstančio gyvulininkystės sektoriaus lietuviška kiauliena gali išnykti iš parduotuvių lentynų. Nuo 1991 metų Lietuvoje auginamų kiaulių skaičius sumažėjo nuo 3 mln. iki mažiau nei 1 mln. Žmonės turi prastą nuomonę apie kiaulieną, importuotą iš užsienio – dažnas klausimas, kurį galima išgirsti turguje: „Ar čia ne lenkiška kiauliena?“.
Tuomet kodėl taip drastiškai mažėja šalyje išauginamų kiaulių skaičius? Šiam procesui reikšmės neabejotinai turi ir milžiniškas kaimo gyventojų pasipriešinimas naujiems gyvulininkystės kompleksams. Žinoma, jie turi atitikti visus keliamus aplinkosauginius reikalavimus ir nekelti grėsmės gyventojams. Tačiau blogai, kai spausdami vietos savivaldybės politikus, institucijas, vietos gyventojai dažnai net nenori girdėti argumentų, eiti į derybas ar išgirsti valstybės institucijų pateikiamų išvadų. Todėl nenustebkite, kad lietuviškos kiaulienos ant mūsų stalo gali greitai ir nebelikti.
Tenka apgailestauti, kad vis dar labai gajus vienišo kovotojo prieš sistemą įvaizdis, piktybiškai kenkiantis ne tik objektyviam valstybės institucijų, teismų sistemos supratimui, bet ir šalies ekonomikos plėtrai, šalies tarptautinei reputacijai. Tad visuomenė turėtų labai atsargiai ir atidžiai vertinti viešojo ar bendruomenės intereso gynimo bandymus.
Ateities darbas – viešąjį interesą užtikrinantis įstatymas
Vyriausybė turi didelę užduotį imtis siauresnio viešojo intereso teisinio reglamentavimo investicinių projektų bei ūkinės veiklos srityse, taip pat tobulinti teisės aktus. Šiuo metu vyraujanti plati viešojo intereso sąvoka palieka labai daug vietos spekuliacijoms ir dažnai pasisavinama ginčuose, kuriuose nei įstatymiškai, nei praktiškai bendrojo viešojo intereso siekio nėra nei kvapo.
Šias paliktas spragas dabartinei Vyriausybei ketina užkamšyti rengdama viešojo intereso įstatymas, kuris užtikrintų viešojo intereso sukūrimą, o ne asmeninių, siaurų interesų patenkinimą. Ketinama sukurti ir teisiškai sureguliuoti sistemą, kai viešuoju interesu besiremiančius ginčus būtų galima spręsti ne tik teisminiu būdu, o sudaryti sąlygas valstybės institucijoms ir savivaldybei prisiimti atsakomybę už netinkamus teisės aktus, neteisėtai išduotus leidimus ir skatinti ieškoti kompromiso su gyventojais.
