Kada bankai pradės investuoti į tikrą ekonomiką, o ne į kazino lošimus?
Kam gi bankams investuoti į rizikingą verslą, jei sukdami nustekentų valstybių paskolų ruletę jie gali uždirbti daugiau?
Ne vienam kritiškai mąstančiam piliečiui kyla klausimas, kas iš tikrųjų valdo nacionalines valstybes. Ar piliečių demokratiškai išrinkti parlamentai ir jų paskirtos vyriausybės? Panašu, kad ne. Šiandien pasaulį valdo finansų rinka, bankai, o dar tiksliau – finansiniai spekuliantai.
Iš finansų sektoriaus su visomis jo priežiūros institucijomis, sukurtomis praėjusio amžiaus viduryje, buvo tikimasi ekonomikos stimuliavo, nes, kas gi yra verslas be finansinio kapitalo kraujo. Tačiau sistema išsigimė. Finansų rinkoje šiandien cirkuliuoja dešimt kartų daugiau pinigų, kuriuos beatodairiškai spausdina kai kurios valstybės, nei yra investuota į realią ekonomiką. Todėl atsirado erdvės ir „žaliosios ganyklos“ įvairaus plauko finansiniams spekuliantams. Kam gi bankams dažnai investuoti į rizikingą verslą, jei daug ramiau skolinti krizės nustekentoms valstybėms už solidžias palūkanas.
Man visada kilo klausimas, ar valstybių įsiskolinimas sukėlė krizę ar krizė sukėlė valstybių įsiskolinimą. Atsakymą pateikė Jungtinių Tautų ekspertas H. Flassbeck – ne valstybių įsiskolinimai sukėlė krizę, bet krizė sukėlė valstybių įsiskolinimus. Šalys, kurios devalvavo savo valiutą, padidino savo konkurencingumą, pvz. Argentina, Lenkija.
Algų, socialinių išmokų mažinimas, viešųjų finansų taupymas nėra efektyvios priemonės įveikti krizę. Valstybės negali būti prilygintos namų ūkiams, kuriuose šeimininkė taupo ir išgyvena sunkų laikotarpį, arba privačiam verslui, kuris susimažina išlaidas ir išvengia bankroto. Valstybėje veikia kur kas sudėtingesnis mechanizmas. Algų, pensijų karpymo kelias, kuriuo nuėjo Lietuva ir Latvija, sukėlė vidinę devalvaciją, sumažino vidaus vartojimą. Algų, socialinių išmokų ir viešųjų finansų karpymas nėra efektyvios priemonės įveikti krizę ir nėra ilgalaikis sprendimas. Tai primena barono Miunchauzeno pastangas pakelti iš pelkės save už plaukų. Visoms šalims reikia pozityvaus stimulo pakilti iš liūno.
Daugelis nacionalinių valstybių tapo tarptautinių finansinių spekuliantų aukomis. Spekuliuojama ne tik finansais, bet ir degalų bei maisto kainomis. 2009 metais kritusios maisto kainos, 2011 metais vėl pakilo į 2008 metų lygį, kai ekonominė plėtra buvo savo aukščiausiame taške. Turtinguosius krizė paveikė nežymiai, tačiau vargingi dar labiau nuskurdo. Didžiausių ir mažiausių pajamų skirtumas pasiekė tokias aukštumas, kokių nebuvo per 30 metų, įskaitant ir tokias gerovės valstybes kaip Skandinavijos šalys. Bedarbių armija nemažėja, o priešingai, formuojasi jaunų žmonių karta, kurie nė karto savo gyvenime nedirbo.
Jeigu pasaulis nenori socialinio sprogimo ir naujos revoliucijos, politikai turėtų susigrąžinti kontrolę ir įgyti naujų ekonominių svertų. Būtina kuo skubiau pertvarkyti finansines rinkas ir priversti bankus užsiimti jiems būdinga veikla – investuoti į realią ekonomiką, užuot žaidus kazino lošimus. Tą reikia padaryti šiandien, nes rytoj gali būti vėlu.
