Politikos virtuvė

Galiu tik apgailestauti, kad valstybės energetinis ūkis yra valdomas Vyriausybės nutarimais ir ministro įsakymais. Nors šiuo metu vykdoma didžiulė elektros energetikos ūkio pertvarka, kainuojanti net 12 milijardų litų, Seime dėl to net nediskutuojama, o opozicinės frakcijos nustumiamos į šalį.

Tokiu būdu mes prarandame parlamentinę kontrolę. Socialdemokratų frakcija buvo įregistravusi du nutarimus, susijusius su elektros energetikos sektoriumi, tam surinkta pakankamai parašų, bet konservatorių dėka, nutarimai net neįtraukiami į darbotvarkę. O jei ir įtraukiami, tai nubalsuojama taip, kad projektai nepasiektų pateikimo stadijos

Tai, kas šiuo metu slaptai vykdoma energetikos sektoriuje, jį patį veikia neigiamai.

Iš Lietuvos energetikos ūkio šluojami energetikai. Konservatoriai priima savo žmones, kurie apskritai nėra susiję su energetikos ūkiu. Atleidžiami techniniai darbuotojai. Žmonės, bijantys prarasti darbo vietas, tyli. Be Seimo žinios vykdomas esminis turtinis elektros energetikos ūkio pertvarkymas. Noriu priminti – kai valdžioje buvo socialdemokratai, dėl VST ir RST atskyrimo buvo diskutuojama Seime, dėl akcijų pardavimo „E. On Ruhrgas“ priimtas specialus įstatymas. Vyko didžiulės diskusijos. O ką visuomenė žino dabar?

Nerimą kelia ir dėl elektros energijos kainų pokytis 2011 m. Nors pažadėta, kad kainos kils nežymiai, tačiau tai bus daroma elektros skirstymo sąskaita. O tai nėra naudinga skirstymo tinklams.

Kai Seimo ekonomikos komitete vyko ataskaita už 2009-uosius metus, mums buvo parodyta, kaip nudėvėti skirstomieji tinklai. Dėl to vyksta avarijos. Skirstomiesiems tinklams reikia didelių kapitalinių investicijų. Galima nugyventi tinklus, išlaikant kainą vartotojams, tačiau ar taip ilgai tversim?

Man taip pat didelį susirūpinimą kelia ryšių reguliavimo principų taikymas elektros energetikoje. Skirstomieji tinklai pateikė planą „Namai“ ir „Namai plius“. Čia aš įžiūriu ne ką kitą, kaip abonentinio mokesčio įvedimą. Kol kas sakoma, kad vartotojai galės patys pasirinkti, nes buvo sureaguota į socialdemokratų nutarimą – neatsisakyti lengvatinio tarifo elektrinėms viryklėms. Tačiau esu įsitikinus, kad kitąmet Seimui išėjus atostogauti, bus įvestas abonentinis mokestis. Tokiu atveju, gyventojai turės mokėti jau vien už tai, kad namuose yra elektros energijos skaitiklis.

Daugelis politologų, vertindami Lietuvos politinių partijų kairumo – liberalizmo – dešinumo skalėje, Lietuvos socialdemokratų partijos nemato kaip tradicinės kairiosios politinės jėgos. Kad ir kaip tai būtų apmaudu, tuose vertinimuose yra nemažai tiesos. Per du dešimtmečius, nors ir būdami ženklią šio laikotarpio dalį valdžioje, socialdemokratai nesugebėjo įvesti išskirtinai kairiajai partijai būdingos mokesčių sistemos – nekilnojamojo turto bei progresinių pajamų mokesčio. Kiekvienoje mūsų rinkimų programoje šie mokesčiai buvo deklaruojami kaip prioritetas, tačiau kai reikėjo daryti konkrečius žingsnius, susvyruodavo partijos lyderio, o ir kai kurių įtakingų partijos bičiulių ryžtas.

Tačiau pagrindinė kliūtis – būdavo bendra koalicija su liberaliais arba jiems prijaučiančiaisiais politiniais partneriais. Šviesios atminties Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas nebuvo entuziastingas šių mokesčių propaguotojas, o socialliberalai, darbiečiai, vėliau Kirkilo Vyriausybėje buvę koalicijos partneriai liberalai apie tokią mokestinę sistemą net girdėti nenorėjo. Nors Lietuvoje nėra daug turtingų žmonių, nėra dar ir tvirtos viduriniosios klasės, tačiau daugeliui piliečių turtinės nelygybės didėjimas kėlė vis didesnį apmaudą ir lėmė tai, kad rinkimuose jie pasirinkdavo jau ne socialdemokratus, bet vis naujus politinės arenos iliuzionistus – socialliberalus, paksistus, darbiečius.

Netgi šiandien, kai Lietuvą valdo konservatorių-krikščionių demokratų partija, krikščioniškoji šios partijos dalis, net kai kurie konservatoriai, palaikytų tiek nekilnojamojo turto, tiek progresinius mokesčius, tačiau koalicijos liberalieji partneriai kaip mat grasinasi palikti koaliciją.

Po krizės ir nemokšiško Kubiliaus Vyriausybės valdymo, socialdemokratai Lietuvos politinėje padangėje turi aukščiausius populiarumo reitingus. Tačiau jei mes, norime susigrąžinti kairiosios partijos veidą ir vietą Lietuvos padangėje bei išbarstytus savo rinkėjus, mes turėtume išmokti praeities pamokas ir klaidų nedaryti.

Ateityje, formuojant Lietuvos Vyriausybę koalicijos, tikėtina, neišvengsime. Tačiau renkantis koalicijos partnerius pagrindinė derybinė pozicija turėtų būti mokestinė sistema pagal socialdemokratus.. Liberalai niekad nesutiks sutiks su kairiąją mokesčių reforma, o ir toliau sieks griauti Lietuvos švietimo sistemą, ką jau yra padarę su aukštuoju mokslu. Taigi, nors būdami patogūs koalicijos partneriai, liberalai ir ateityje norės būti valdžioje. Tačiau socialdemokratams, jeigu jie nori atgauti kairiosios partijos vardą bei rinkėjus, reikėtų pasidairyti kitų partnerių, o ir patiems vykdyti ryžtingai tai, ką yra užsibrėžę rinkimų programoje.