Politikos virtuvė

Į Vilnių atvyksta Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ viceprezidentas, su kuriuo pagaliau ketina susitikti Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius. Šiandien viešai paraginau premjerą derybose elgtis apgalvotai ir pragmatiškai, nes nuo šių derybų rezultato gali priklausyti tolimesnė dujų kaina Lietuvai, o kartu šildymo kaina vartotojams.

Ne kartą raginome Energetikos ministrą Arvydą Sekmoką ir Ministrą Pirmininką sudaryti derybų grupę dėl dujų kainos Lietuvai, tačiau kiek mums žinoma, iki šiol tokios grupės nebuvo, o ir derybų rezultatai toli gražu nedžiugina. Nuolat brangstantis šildymas vis labiau slegia Lietuvos vartotojus. Pagaliau premjeras ryžosi susitikti su vienu iš „Gazprom“ vadovu, tad norėtųsi tikėti, kad šios derybos duos vaisių.

Lietuvos žmonės jau ir taip prarado labai daug, mokėdami už dujas brangiau negu Latvija ir Estija. Gamtinės dujos sudaro 70 proc. visos šilumos kainos, todėl premjerui būtų laikas elgtis pragmatiškai ir beatodairiškai neprisiimti Europos Sąjungos reikalavimų. Kaip žinia, III-iasis Energetikos paketas yra pats griežčiausias, nei Latvija, nei Estija, nei Suomija, kurios taip pat turi izoliuotas dujų rinkas ir vieną tiekėją, neprisiėmė šio įsipareigojimo, kol neišspręstos visos problemos.

Kaip ne kartą esu rašiusi, problemos būtų išspręstos, jei Lietuva būtų perėjusi prie biokuro, jei šių metų biudžete būtų numatytas biokuro katilinių įrengimas didesniu mastu. Aš pati siūliau, kad biokuro katilinėms įrengti būtų skirta 150 mln. litų. Deja, į pasiūlymą nebuvo atsižvelgta, o Europos Sąjungos lėšos ištirpo kaip cukrus, nes apytiksliai reikėtų kokių 4 mlrd. Litų. Tad kol nesame pasiruošę šilumą gaminti iš atsinaujinančių vietinių šaltinių, tol nereikėtų skubėti įgyvendinti III-čiojo Energetikos paketo. Siūlome pasigailėti Lietuvos žmonių, o ypač gyvenančių daugiabučiuose, nes šildymas praryja visas pensininkų ar jaunų šeimų pajamas.

Lietuvoje turime 400 tūkst. ha dirvonuojančių žemių, ir jų vis daugėja

Greitas ekonominis augimas besivystančiose šalyse, tokiose kaip Indija, Kinija, Brazilija, o taip pat daug greitesnis žemės gyventojų skaičiaus augimas, nei prognozavo Jungtinių Tautų organizacija, labai padidino maisto paklausą pasaulyje. Šių metų spalio pabaigoje pasaulį išvys kūdikis, kurio gimimas reikš, kad mūsų planetoje gyvena jau 7 mlrd. Žmonių, o populiacijos augimas dar daugiau padidės.

Žemės ūkio produkcijos paklausos padidėjimas, dolerio vertės kritimas, prastas pasaulio derlius, susijęs su  klimato kaita, spekuliantų veiksmai, o taip pat kai kurių šalių protekcionistiniai barjerai (pvz., Rusija uždraudė kviečių eksportą) sukėlė didžiulį nestabilumą rinkoje ir maisto produktų kainų augimą. Lietuvoje per metus maisto produktų kainos išaugo 7,8 proc., o tai labiau susilpnimo pensininkų, minimalią algą gaunančių ar bedarbių finansinę padėtį. Nes valgyti reikia visiems ir kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo piniginės storio.

Ekspertai prognozuoja, kad pasaulyje maisto produktų paklausa ir kainos artimiausiame dešimtmetyje tik kils. Ši žinia Lietuvai reiškia, kad žemės ūkio gamyba bei perdirbimas gali tapti labai reikšminga ekonomikos vystymosi šaka bei eksporto šaltiniu. Mes turime apie 400 tūkst. ha dirvonuojančių žemių su didėjimo tendencija. Mes turime labai didelį privalumą prieš kitas šalis – neribotus gėlo vandens išteklius.

Paskaičiuota, kad grūdų ir gyvulių auginimui pasaulyje sunaudojama 70 proc. vandens. Jau dabar daugelyje pasaulio šalių trūksta gėlo vandens, o ateityje netgi gali kilti karai dėl geriamo vandens trūkumo.

Įvertinus pasaulines  prognozes ir vietinius neišnaudotus resursus galima pasakyti, kad  Lietuva turi didžiulį potencialą vystyti žemės ūkį. Mums reikėtų atstatyti grūdinių kultūrų auginimą ir gyvulių skaičių bent iki to lygio, kuris Lietuvoje buvo nepriklausomybės priešaušryje. Be abejonės, nauja ir labai svarbi šaka žemės ūkyje būtų biomasės ruošimas. Tai naujos darbo vietos kaimo žmonėms, tai  žaliasis ekonominis augimas ir kelias į apsirūpinimą savais atsinaujinančiais energijos ištekliais. Todėl Briuselyje reikia kovoti ne tik dėl subsidijų suvienodinimo Baltijos šalių žemdirbiams, bet ir dėl vienodų subsidijų į žaliąjį augimą.

Neseniai į mane, kaip į Seimo narę, kreipėsi du jauni kaimiečiai, grįžę iš emigracijos Danijoje. Jie prašė pagalbos surandant darbo Lietuvoje. Siūliau jiems užsiimti biomasės ruošimu. Deja, dabartinės Vyriausybės politikoje nėra skatinimo šiai veiklai. Būsima Socialdemokratų vyriausybė, kuri pakeis Kubilių, turi aiškią viziją skatinti maisto produktų gamybą Lietuvoje, visokeriopai palaikyti žaliąjį augimą bei kurti žaliąsias darbo vietas kaime.

Paskaičiau anądien tokio jaunojo konservatoriaus Adomo Bužinsko straipsnį ir parašiau jam viešą atsakymą.

Jaunasis žmogau, Tu turbūt, jauti, kad Tavasis Konservatorių partijos politikos pagrindas – ieškoti priešų visur – viduje ir išorėje. Žinoma, aršiausias priešas konservatoriams yra Rusija, ir jeigu negalima tiesiogiai apkaltinti jos, tai reikia apkaltinti bent „Gazpromą“. Premjero A.Kubiliaus ir Energetikos ministro sugebėjimas bendrauti su kaimynais yra žemiau kritinės ribos, o tai, kad vargo prispausti Lietuvos gyventojai už dujas moka daugiausiai, yra šios kietakaktiškos Vyriausybės, neturinčios elementarių derybinių gebėjimų, veiklos rezultatas.

Ar žinai, jaunasis žmogau, kad tokios sąvokos, kaip energetinė nepriklausomybė, apskritai nėra. Nė viena valstybė jos neturi. Yra tik energetinio tiekimo saugumas ir energetinių šaltinių įvairovė. Todėl, prieš renkant parašus ar rašant straipsnius ir pareiškimus, siūlau susipažinti ir supažindinti savo kolegas konservatorius su energetinio saugumo pagrindais ir terminais.

Esu už suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Ir jį, tą terminalą, jaunasis konservatoriau, jau šiandien mes galėjome turėti. Nes dar G.Kirkilo Vyriausybės laikais buvo įkurta bendrovė šio terminalo statybai. Bet Tavo vyresnieji draugai konservatoriai apskundė projektą prokuratūrai ir šiandien jis tąsomas teismuose. Apskritai aš kartais suabejoju, kiek yra nuoširdžios konservatorių deklaracijos apie energetiką, ir ar jos nesipjauna su konkrečiais veiksmais. Štai ir suskystintų dujų terminalo vieta – Kiaulės nugara. Tik ežiukui turi būti neaišku, kad laivui su suskystintom dujom įplaukus į uostą, viso uosto darbas suparalyžiuojamas bent porai parų. O juk Klaipėdos uostas – tai žąsis, dedanti aukso kiaušinius Lietuvos ekonomikai. Yra ir kitų vietų Klaipėdos uosto krantinėje, tačiau apie jas ši Vyriausybė nutyli ir pasirenka patį netinkamiausią variantą.

Ilgalaikėje perspektyvoje šalia Klaipėdos dujų terminalo mums reikia ir mažesnio, regioninio, projekto – suskystintų dujų saugyklos Inčiukalnyje, kuriam Europos Komisija yra skyrusi lėšų. Manau, kad neišmintingas konservatorių valdymas artėja prie pabaigos, o į valdžią grįžę socialdemokratai, įgyvendins šį projektą.

Rašai, kad socialdemokratų vyriausybė pardavė Lietuvą „Gazpromui“, tačiau užmiršti paminėti, kad dar didesnis „Lietuvos dujų“ akcininkas yra vokiečių EONAS. Vokiečių akcininkai yra pašiurpę, kaip dabartinė konservatorių Vyriausybė elgiasi su „Lietuvos dujų“ akcininkais. Nežinau, koks dar užsienio investuotojas gali pasirinkti Lietuvą, kai šitaip begėdiškai elgiamasi su esamais investuotojais, beje iš vienos įtakingiausių ES šalių.

Taigi, Jaunasis konservatoriau, patark savo partijos pirmininkui ir Premjerui A.Kubiliui nešvaistyti 11 mln. eurų teisininkams (beje, konkurso sąlygų paketas yra toks, kad konkursą gali laimėti tik viena Lietuvos advokatų kontora, o čia jau medžiaga Ž.Plytnikui ir STT, tegu pasidomi), bet sėsti prie derybų stalo su „Lietuvos dujų“ akcininkais ir derėtis tiek dėl dujų kainų, tiek dėl ateities projektų. Nenoriu būti bloga pranaše, bet drįstu manyti, kad Stokholmo arbitraže Lietuva bylą pralaimės, nes ši Vyriausybė pati pažeidė daugelį sutarties sąlygų.

KŪRĖJAI: A.Kubiliaus Vyriausybė kasdien įrodinėja, kad moka kurti problemas.

Politinė panika iš šios Vyriausybės sprendimai, priimti prieš dvejus metus, sugraužė apie 15 proc. šalies ekonomikos, nusmukdė skolinimosi reitingus. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įeis į Lietuvos ir Europos folklorą, kaip vienintelė Vyriausybė, drįsusi nacionalizuoti pensijas ir šią veiklą tęsusi 2010 m. Konservatoriams valdant turtuoliai tapo dar turtingesni, varguoliai dar labiau nuskurdo.

Gyvename ateinančių kartų sąskaita. Valstybės skola artėja prie 40 mlrd. Lt., o kiekvienas Lietuvos pilietis, įskaitant ir kūdikius, yra skolingas apie 12 tūkst. Lt. Sodros skylė – 2,7 mlrd. Lt. Vien valstybės skolos aptarnavimui šiais metais turėsime nuo švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. sričių nuplėšti 2 mlrd. Lt. Jeigu skolintumės pajamų generavimui, tai būtų dar nieko blogo. Tačiau skolintos lėšos naudojamos pravalgymui. Taip, išaugo eksportas, nes po krizės atsigavo užsienio rinkos, bet paanalizuokime jo struktūrą. Pirmoje vietoje yra benzinas, dyzelinas, antroje – trąšos, trečioje – maisto produktai. Beveik visas eksportas paremtas įvežtinėmis žaliavomis ir nedidele pridedamąja verte. Kur žadėtas Kubiliaus proveržis, kur inovacijos?

Susirūpinimą kelia, kad iš Lietuvos išvežamas kapitalas. Vien dividendų pavidalu išvežta apie 0,7 mlrd. Lt. Bankai neatliko savo pagrindinės funkcijos – neskolino verslui.

Tačiau katastrofiška padėtis yra energetikos sektoriuje. Sužlugdytas Visagino atominės elektrinės projektas. Pasakykite, ar mes dar turime saugumo tarnybas Lietuvoje? Ar jos nežinojo, kad žiedu aplink Vilnių kils Kaliningrado ir Baltarusijos atominės elektrinės, kodėl jos neinformavo Vyriausybės ir ministro Arvydo Sekmoko. Ministras dar prieš mėnesį kartojo, kad šie planai – blefas ir propaganda, todėl siūlau apmąstyti galimybę kviesti Baltarusiją tapti partneriu regioninėje Visagino atominėje elektrinėje.

Tada bent galėsime kontroliuoti padėtį ir branduolinę saugą. Tačiau jeigu Astrave iškils atominė elektrinė, Lietuvos sostinę siūlau iš Vilniaus skubiai perkelti į Kauną, o apie tiesiogines užsienio investicijas į Vilnių tiesiog pamiršti. Nes Vilnius būdamas Astravo atominės elektrinės saugumo zonoje dėl tiesioginių užsienio investicijų niekaip negalės konkuruoti su Ryga ar Talinu.

Energijos taupymas per pastatų renovaciją visiškai nevyko. Šiai Vyriausybei prireikė 3 metų, kad grįžtų dar prie socialdemokratų Vyriausybės pasiūlyto renovacijos modelio. Kiek darbo vietų prarasta, kiek žmonių išvyko iš Lietuvos, kiek lėšų neįplaukė į biudžetą.

Vyriausybė paėmė labai aukštą natą, siekdama įgyvendinti Trečiąjį energetikos liberalizacijos paketą dujų sektoriuje, kurio neįgyvendino nė viena ES šalis, nesiderėjo su Lietuvos dujų akcininkais nei dėl dujų kainos, nei dėl jų kiekio. Dėl to Lietuvos gyventojai permokėjo ir nusiuntė Putinui į kasą papildomai 300 mln. Lt. Nesuprantu, kodėl priimtas sprendimas statyti suskystintų dujų terminalą Kiaulės nugaroje? Ar nėra kitų vietų Klaipėdos uoste? Ar nesuprantama, kad laivui su dujomis įplaukus į uostą, uostas uždaromas kelioms dienoms, o tai reiškia, kad Klaipėdos uosto konkurentai labai sumaniai pasinaudos susidariusia situacija.

Pagal A.Kubilių, krizė baigėsi vakar, tačiau gerbiamas premjere, neklijuokite mums akių cukrumi. Ši Vyriausybė sukūrė daugiau problemų negu jų sprendimo būdų. Kai sumažės nedarbas, kai pensininkams bus grąžintos pensijos, tarnautojams atlyginimai, tik tada baigsis krizė.

Socialdemokratai nelaukia iš konservatorių Vyriausybės jokių valdymo stebuklų, tačiau norėtųsi, kad būsimai Vyriausybei būtų palikta kuo mažiau žabangų.

VISAI NEJUOKINGA: jei iš tiesų „Gazprom“ kreipsis į Stokholmo arbitražą, tai tikėtina, kad bylą Lietuva pralaimės, o bauda gali siekti pusantro milijardo litų. Ši našta gultų ant visų mūsų vartotojų pečių.

Rusijos dujų koncernui „Gazprom“ pareiškus, kad kvies Lietuvą dėl dujų bylinėtis Stokholmo arbitraže, Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius atšovė, jog derybos turi vykti ne viešais pareiškimais, bet tarp derybų grupių. Taip, Premjere, derybos turi vykti, tačiau jūs su Energetikos ministru Arvydu Sekmoku gerokai pavėlavote.

Esu įsitikinusi, kad derybos turėjo prasidėti dar prieš metus.

Premjero ir Energetikos ministro nenoras derėtis šilumos kainų pavidalu ištuštino Lietuvos vartotojų kišenes – žmonės prarado šimtus milijonų litų. Gal vengti derybų ir provokuoti konfliktą yra sąmoningas veiksmas ir viešųjų ryšių akcija? Konservatoriams yra būdinga ieškoti nepriklausomybės priešų, o jų nesant, juos išgalvoti. Tuomet tauta mobilizuojama, pensininkai pamiršta sumažintas pensijas, visi tampa vieningi ir kyla į karą prieš Tėvynės išdavikus. Ignalinos AE uždarymas lėmė, kad Lietuva sutartyje su „Gazprom“ buvo įsipareigojusi sunaudoti 5 mlrd. kubinių metrų dujų. Tačiau ekonomiką ištikus krizei, o taip pat dėl to, kad didžiąją dalį elektros energijos perkame iš Rusijos, deja, per tarpininkus, glaudžiai susijusius su konservatoriais, dujų sunaudojome gerokai mažiau – tik 3 mlrd. kubinių metrų. Tačiau sutartyje yra numatyta galimybė koreguoti sunaudojamą dujų kiekį, taigi pirmiausia, reikėjo derėtis dėl dujų kiekio, o po to ir dėl kainos.

Socialdemokratų partijos frakcija ne kartą kvietė A.Sekmoką ir „Lietuvos dujų“ vadovybę sėsti prie derybų stalo, užuot aiškinusis per spaudą. Socialdemokratų iniciatyva pirmas toks susitikimas įvyko prieš pusmetį, bet ir po to Energetikos ministras su „Lietuvos dujų“ didžiaisiais akcininkais – vokiečiais ir rusais, o taip pat ir su „Gazprom“ kalbėjo ultimatumų kalba. Net ketinta nušalinti nuo pareigų „Lietuvos dujų“ vadovą Viktorą Valentukevičių, tarsi A.Kubilius su A.Sekmoku nežinotų akcinės bendrovės įstatymų. Ne veltui ši akcija žlugo. Tokie konservatorių veiksmai šiurpina „Lietuvos dujų“ akcininkus vokiečius.

Koks naujas užsienio investuotojas gali ateiti į Lietuvą, jeigu šitaip elgiamasi su jau čia esančiais. Nenoriu būti bloga pranaše, bet jei iš tiesų „Gazprom“ kreipsis į Stokholmo arbitražą, tai tikėtina, kad bylą Lietuva pralaimės, o bauda gali siekti pusantro milijardo litų. Be abejonės, ši našta gultų ant visų mūsų vartotojų pečių. Ar Premjerui A.Kubiliui nepakanka to, jog gyventojų skolos per metus išaugo iki 2,2 mlrd. litų? Norima dar didesnį gyventojų būrį paversti skolininkais arba išguiti iš Lietuvos?

Taigi, garsieji konservatorių vedliai ir energetikos strategai, išlipkite iš apkasų, nustokite tuščiai ginčytis ir, sėdę prie derybų stalo, derėkitės dėl žemesnių dujų kainų – padarykite nors vieną gerą darbą dėl Lietuvos žmonių.

Vakar baigėsi krizė. Gerąją naujieną paskelbė Premjeras ir Prezidentė – kur dėsies, reikia tikėti, nors savo kailiu Lietuvos gyventojai to nepajuto. Darbo biržos giriasi mažesniu įregistruotų bedarbių skaičiumi, nors šis demonstruoja ne tikrąją padėtį, bet sugebėjimą dirbtinai mažinti nedarbo rodiklius.

Galima sutikti, kad eksportas auga, tačiau paanalizavę eksporto struktūrą džiaugsimės mažiau. Didžiausią eksporto dalį sudarė rafinuotų naftos produktų gamybos įmonių (40,7 proc.) ir chemikalų bei cheminių produktų gamybos įmonių (15,9 proc.) pardavimai. Benzino, dyzelino gamybai žaliava yra nafta, o trąšoms – dujos ir kt. importuojamos žaliavos. Taigi Lietuvos eksportas paremtas beveik išimtinai importinėmis žaliavomis ir nedidele pridedamąja verte. Ar tai reiškia, kad grįžome prie įprastinio verslo, neišmokę krizės pamokų? Kur inovacijos, proveržis, taip plačiai propaguotas konservatorių partijos programoje?

2011 m. sausio mėn. naujų pramonės užsakymų skaičiaus didžiausias metinis padidėjimas buvo Latvijoje (75,9 proc.), Estijoje (73,4 proc.) ir Lietuvoje (43,6 proc.), tai įrodo, kad beveik dvigubai atsiliekame nuo kaimynų.

Maisto produktų kainos šauna į neregėtas aukštumas. Pensininkai ir vargingiau gyvenantys žmonės nebeįperka net būtiniausių prekių. Štai statistikos departamentas teigia, kad 2011 m. vasario mėn. maisto produktų prekyba sumažėjo 3,5 proc., lyginant su sausio mėn. Be to maisto produktų eksportas išaugo 10 proc. Ar Premjeras kreipėsi į žemdirbius, kad jie užsėtų daugiau laukų ir augintų daugiau gyvulių?

Jeigu taip dar nepadarėte, Premjere, tai siūlome kuo greičiau tai padaryti. Nes tai būtų ilgalaikė ir tvari politika. Kinams, indams ir brazilams ėmus daugiau valgyti geresnio maisto, o taip pat dėl kataklizmų, susijusių su klimato kaita pasaulyje, ima trūkti maisto produktų. Dirvonuojančios žemės Lietuvoje yra į valias, tuo pasinaudojus padidėtų užimtumas kaime, atsirastų darbo vietų perdirbimo pramonėje

Dar vienas galvos skausmas – energetikos sritis. Susimildami, nesiųskite ministro Arvydo Sekmoko derėtis dėl dujų ir dėl kitų energetikos sektoriaus klausimų. Jis vos nepaskelbė dujų karo Vokietijai ir Rusijai. A. Sekmokas ir Premjeras pasaulį prajuokino, norėdami atstatydinti „Lietuvos dujų“ valdybą, lyg nežinotų Akcinių bendrovių įstatymo. Nepavyko! Keista, kad tik dabar sėsta prie derybų stalo su „Gazpromu“ dėl dujų kainos, kai tą reikėjo padaryti prieš dvejus metus. Gyventojai būtų patyrę mažiau energetinio skurdo.

Mūsų planai statyti atominę elektrinę sužlugdyti, tačiau šalia statomos baltarusių ir Kaliningrado elektrinės. Jeigu norime kontroliuoti padėtį, ar nebūtų protinga, drauge su latviais, estais, lenkais pakviesti ir rusus bei baltarusius bei technologiją siūlančias šalis – Prancūziją, JAV ar Japoniją bendram Visagino elektrinės projektui. Tada projektas taptų realus, o mes kontroliuotume padėtį ir branduolinę saugą.

2016 m. sausio 1 d. trijose didžiosiose šiluminėse elektrinėse – Vilniuje, Kaune ir Mažeikiuose turėtų būti pastatyti dūmų filtrai. Šilumininkai paskaičiavo, kad tam reikia 2 mlrd. litų. Dūmų gaudyklių galima ir nestatyti, jeigu dujas ar mazutą paversime į biokurą. Negana to, kad ES 75 mln. Lt. paramą mažoms kogeneracinėms elektrinėms konservatoriai „marinavo“ nuo 2009 m., minėtose elektrinėse padėtis nesikeičia ir dabar. Šiuo metu buitiniai vartotojai už šilumą sumoka 2 mlrd.Lt. Jeigu nieko nebus daroma, 2016-aisiais, įvertinus baudas, žmonės mokės jau 3 mlrd.Lt.

Vertėtų kiekvienais metais (o liko vos 4 metai) visas lėšas, gautas už taršos leidimus, investuoti į minėtų elektrinių modernizavimą, kitaip 2016 m. romūs Lietuvos gyventojai išeis į gatves su vėzdais bei kuokomis ir sukels revoliuciją, kurios tikrai nebus galima pavadinti nei „rožių“ nei „jazminų“ vardu.

Nelaukiam iš konservatorių jokių valdymo stebuklų, tačiau gerbiamieji, atlikite tuos darbus, kuriuos reikia padaryti jau šiandien. Nepalikite būsimoms vyriausybėms duobių, kupinų žarijų.

Šimtas metų sukako, nuo to laiko, kai pirmą kartą Europos moterys pažymėjo Tarptautinę moterų solidarumo dieną. Praėjusiame šimtmetyje moterys kovojo dėl balsavimo teisės, nes iki praėjusio šimtmečio pradžios jos neturėjo šios galimybės. Mūsų prosenelės Europoje kovojo dėl geresnių, žmogiškesnių darbo sąlygų, dėl darbo užmokesčio, kuris būtų panašus į vyrų, o taip pat ir dėl taikos Europoje bei pasaulyje.

Per 100 metų moterų teisių srityje yra pasiektas nemažas progresas, tačiau dar yra labai daug erdvės pažangai. Nuožmiausia Pasaulinė krizė mus privertė išmokti daugybę pamokų. Daug kas pasakys, kad Lietuvos valdžia nėra pačiose geriausiose rankose ir vietoje premjero A.Kubiliaus norėtų matyti premjerę I.Degutienę. Kažin, ar taip atsitiktų, jei Lietuva gyventų ekonominio pakilimo laikotarpiu. Taip jau būna – kai šalis išgyvena sunkmetį, valdžia labai noriai ja dalijasi su moterimis, tačiau vos tik padėtis pagerėja, į areną įžengia koks nors žvalus vyrukas.

Šiandien Lietuvos moterys uždirba 85 ct. iš vieno lito, kurį uždirba vyrai, nepaisant to, kad Lietuvos moterų išsilavinimo lygis yra aukščiausias ES. Pasaulinė ekonominė bei socialinė krizė įnešė kai kurias korekcijas. Supratome, kad tas akmenėlis, nuo kurio krizė prasidėjo – bankas „Lehman Brothers” (Lemono Broliai), jeigu jis būtų vadinęsis „Lehman Sisters“ (Lemono Seserys), t.y. jeigu bankų valdybose būtų buvę moterų, kurios yra atsargesnės, kurios gerokai mažiau rizikuoja bei atsakingos prieš bankų indėlininkus, mažiau godžios, krizės galbūt būtų pavykę išvengti, ar ji būtų buvusi daug mažiau žiauri. Tačiau šiandien galime konstatuoti, kad krizė dar labiau susilpnino tuos, kurie ir iki krizės buvo labai silpni, visų pirma – moterys, kurios vienos augina vaikus.

Protingieji iš savo klaidų pasimoko ir daugiau jų nekartoja. Paveiktos krizės pasaulinio elito šalys, priklausančios 9-20, Europos ekonominio bendradarbiavimo bei plėtros klubui (OECD šalys) nusprendė, kad jų vyriausybių politika negali būti „akla” lyčių požiūriu. Jeigu vyriausybės nori augimo, darbo vietų kūrimo bei geresnių gyvenimo standartų, jos turi matyti, ko reikia moterims ir vyrams, dalyvaujantiems darbo rinkoje. OECD šalys narės nutarė įgyvendinti aktyvias priemones, siekiant suvienodinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumą bei pagerinti verslo efektyvumą. Nustatyta, kad didžiausias uždarbio skirtumas yra tarp geriausiai apmokamų darbo vietų. Ar tai reiškia, kad moterys nemoka tinkamai savęs „parduoti”? Ar priežastis glūdi tame, jog merginos nestudijuoja tų dalykų, kuriuos pasirenka vaikinai, o tai sukuria skirtumus tarp darbo užmokesčio? Be to, moterys atlieka daugiau neapmokamo darbo namuose, kuris niekaip neįskaitomas į bendrąjį vidaus produktą.

Siekdamos sumažinti darbo užmokesčio skirtumus tarp vyrų ir moterų, OECD šalys ėmėsi konkrečių veiksmų. Ispanija, Prancūzija bei Norvegija priėmė įstatymus dėl moterų kvotos didžiosiose verslo kompanijų valdybose. Norvegijoje 40 proc. moterų kvotų numatantis įstatymas priimtas dar 2003 metais, todėl šiandien jau galima vertinti jo pasekmes. Paaiškėjo, kad verslo bendrovių valdybos pagerino savo veiklą, o ten, kur valdybose buvo moterų, vyrai ėmė geriau ruoštis valdybų susirinkimams. Prancūzija priėmė 40 proc. moterų kvotos įstatymą šiais metais, o Ispanijoje jis veikia jau 4 metus.

Neseniai Didžiosios Britanijos Vyriausybė patvirtino rekomendaciją verslo kompanijoms, kurioje teigiama, kad iki 2015-ųjų jų valdybose moterys – direktoriai sudarytų ne mažiau negu 25 proc. Per šį laikotarpį rekomenduojama su šia nuostata supažindinti įmonių akcininkus ir suformuoti verslo bendruomenės nuomonę. Šios radikalios priemonės yra reikalingos ne tam, kad būtų pasiektas tam tikras moterų skaičius ar įgyvendintas lygybės principas, bet tam, kad verslas geriau funkcionuotų. Skandinavijos šalyse moterų dalyvavimas įmonių valdybose užtikrinamas remiantis įmonių socialinės atsakomybės principu.

O kokia gi padėtis Lietuvoje? Europos Komisijos duomenimis, moterų skaičius didžiųjų bendrovių valdybose apie 14 proc. – tai daugiau nei ES vidurkis. Tačiau apmaudu, kad A.Kubiliaus Vyriausybė nė piršto nepajudino šiuo klausimu. Ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri atsakinga už įmonių socialinę atsakomybę, ir Ūkio ministerija, kuri atsakinga už verslą Lietuvoje yra visiškai abejingos šiam klausimui. Aš manau, kad abu ministrai nesuvokia šio klausimo svarbos, nėra tęstinumo tarp įdirbio, kurį buvo pasiekusios Socialdemokratų vadovaujamos vyriausybės. Laikas Vyriausybei suprasti, kad pastangos pakviesti moteris į priekį ir investicijos į moteris bei mergaites turi didelę galią. Jos padarys gyvenimą Lietuvoje geresnį – tiek moterims, tiek vyrams.

SU KOVO 8-ĄJA!

Tenka apgailestauti, kad konservatorių valdoma Lietuva, deja, nesugeba įgyvendinti nė vieno didesnio infrastruktūrinio projekto, kuris būtų svarbus visai visuomenei. Jeigu „didieji Lietuvos energetinės nepriklausomybės šaukliai“ konservatoriai nebūtų sustabdę Gedimino Kirkilo Vyriausybės inicijuoto suskystintų dujų terminalo projekto, šiandien gyventojams nekeltų šiurpo sąskaitos už šildymą, nes šilumos kainoje gamtinės dujos sudaro 70 procentų visos šilumos kainos.

Esu įsitikinusi, jeigu konservatoriai būtų „protingi dešinieji“, tai jau šiandien arba netolimoje ateityje būtų kerpama suskystintų dujų terminalo atidarymo juostelė, o premjerui A.Kubiliui nereikėtų kaip vaikų darželio auklėtiniui lėkti į Europos Komisiją ir skųsti „Lietuvos dujų“ dėl trečiojo liberalizacijos paketo įgyvendinimo.

Manau, kad patys konservatoriai savo rankomis sužlugdė šį projektą, todėl šiandien turime apgailėtiną situaciją, kai toliau galimybių studijos nenueita nė per žingsnį.

Kyla pagrįstos abejonės, kad konservatorių mušimasis į krūtinę ir Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekių deklaravimas nėra nuoširdus. Pagal tai, kaip jie elgiasi, akivaizdu, kad jie labiau panašūs į Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešu. Jei būtume atidarę gamtinių dujų terminalą, gamtines dujas jau galėjome gauti už gerokai mažesnę kainą, nes antrojo tiekėjo atsiradimas rinkoje būtų sukėlęs konkurenciją, o derybose su „Gazprom“ Lietuva būtų kur kas patogesnėse derybinėse pozicijose.

O gal konservatoriams yra naudinga tokia situacija, kuri darosi vis labiau palanki konservatoriams palankiems elektros energijos importuotojams?

Prognozuoju, jog į Premjero pagalbos prašymą konflikte su vieninteliu dujų tiekėju bus atsakyta tyla. Toks rezultatas tikėtinas, nes Lietuva pati atsisakė išimties sąlygų.

Kai buvo svarstoma Europos Sąjungos (ES) direktyva dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, pati Europos Komisija (EK) Lietuvai, Latvijai, Estijai bei Suomijai siūlė išimtį dėl dujų sektoriaus liberalizacijos izoliuotoms rinkoms, turinčioms vienintelį dujų tiekėją. Išimtis galioja iki tol, kol atsiras dar vienas tiekėjas iš ES šalių narių. Latvija, Suomija bei Estija pasirinko išimtį ir iki šiol sėkmingai ja naudojasi, gaudama pigesnes dujas, o Lietuva išimties atsisakė. Kaip tu įvykių dalyvė, galiu atsakingai pareikšti, kad už išimties netaikymą atsakomybę turi prisiimti konservatoriai. Direktyvą svarstė Seimo ekonomikos ir Europos reikalų komitetai.

Nors G.Kirkilo vadovaujama Vyriausybė buvo pritarusi išimties Lietuvai taikymui, tam pritarė ir Ekonomikos komitetas, tačiau Europos reikalų komitete, kuriam tada vadovavo A.Kubilius, reikalai pakrypo kita linkme. Kelių konservatorių balsų persvara nutarta išimties atsisakyti, todėl direktyvoje neliko Lietuvos vardo.

Mano nuomone, ketinimai liberalizuoti dujų sektorių galėjo neigiamai paveikti derybas su Pietų Korėja dėl atominės elektrinės statybų. Jei konservatoriai nebūtų sužlugdę Gedimino Kirkilo Vyriausybės inicijuoto projekto su privačiu investuotoju, šiandien Lietuva jau būtų turėjusi alternatyvų dujų tiekėją – suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Tai būtų buvęs puikus konkurentas rusiškoms dujoms.

Štai kodėl Vokietija ir Lenkija, turėdamos alternatyvius tiekėjus, yra daug stipresnės derybose su „Gazprom“ ir gali gauti gerokai pigesnių rusiškų dujų. Per dvejus konservatorių valdymo metus suskystintų dujų terminalo statybai pasirinkta ta pati vieta, tie patys žaidėjai, bet realūs darbai nepradėti. Melas yra ir tai, kad ruošiantis terminalo statybai būtina atskirti magistralinį dujotiekį, nes neva juo neleis pasinaudoti „Gazprom“. Gamtinių dujų įstatyme yra imperatyvi nuostata – prijungti dujų tiekimo įmones prie magistralinio dujotiekio. Taigi kyla klausimas, kam laužtis pro atviras duris, kam erzinti pagrindinius Lietuvos dujų akcininkus, jeigu esame išimtinai priklausomi nuo rusiškų dujų?

Toks neatsakingas A.Kubiliaus elgesys įrodo, jog konservatorių Vyriausybei Lietuvos gyventojai nerūpi.

Nesuprantu, kaip galima nemylėti savo tautiečių. Pensijos ir atlyginimai apkarpyti, o Vyriausybė, užuot ieškojusi būdų, kaip sumažinti šildymo kaštus (dujų kaina sudaro 70 proc. šildymo kaštų), elgiasi priešingai ir konfliktuoja su vieninteliu dujų tiekėju, skųsdama jį EK, kurios pasiūlymą šalis pati atmetė. Šis kelias nei išmintingas, nei toliaregiškas. Siūlau Premjerui A.Kubiliui pasisemti išminties iš kaimyninių šalių premjerų, Lietuvos Prezidentei – vykdyti tokią užsienio politiką, kad ši labiau tarnautų Lietuvos gyventojų ekonominiams interesams.