Jei taip, tai… geriau jokio įstatymo
Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje iki šiol nėra įstatymo, kuris reglamentuotų dirbtinį apvaisinimą. Pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl Dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“. Suprantama, kol pagalbinis apvaisinimas nėra įtvirtintas įstatymu, nevaisingos šeimos negali iš valstybės tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo. Apie tai jau esu rašiusi.
Kas stebėjote vakar Seimo Sveikatos reikalų komitete vykusias peripetijas, žinote, kad komitetas nusprendė pritarti konservatyviam Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektui. Šis sprendimas mane asmeniškai labai nuvylė.
Dar galima suprasti, kad šiam komiteto sprendimui pritarė komiteto nariai – ne medikai. Tačiau komiteto pirmininkas gyd. ginekologas Antanas Matulas ir psichologas Gediminas Navaitis, kurio balsas lėmė balsavimo rezultatą, žino, kokioms pragaro kančioms yra pasmerkiamos moterys, pasiryžusios estrogeninių hormonų terapijai, kuri neišvengiama dirbtinio apvaisinimo procedūroje.
Nesuprantama, kodėl mėginama išsaugoti lytines ląsteles, bet visiškai nesirūpinama moterų sveikata, kurios per pirmą apvaisinimo procedūrą gali ir nepastoti, jeigu pagal konservatyvųjį projektą bus apsiribojama tik 3 embrionais. Šiame projekte visiškai neatsižvelgiama į tai, kad ir vienkartinė apvaisinimo procedūra yra labai brangi, siekia nuo 10 iki 12 tūkst. litų.
Mano požiūriu, konservatyvus dirbtinio apvaisinimo įstatymas pažeidžia moters reprodukcines teises, pamina moterų ir vyrų lūkesčius sulaukti palikuonių. Tad geriau jokio įstatymo, nei šis, luošinantis jaunų porų likimus.
