Politikos virtuvė

“Jeigu norite būti lygios su vyrais, eikite nešioti plytų ir kasti griovių”, – reta diskusija apie moterų vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje apsieina be panašių replikų. Tarsi nusiplukusi moteris, pasirėmusi į kastuvą, bylotų gerėjantį gyvenimą ir laimingesnę visuomenę.

2011 m. rugsėjį pasaulį išvys pilietis, kurio gimimas pažymės, kad žmonių populiacija žemėje peržengė 7 mlrd. ribą. Tai gerokai daugiau, nei prognozavo Jungtinių Tautų demografai.

O jų prognozės dėl gyventojų augimo 2050 m. taip pat nepasitvirtino. Žmonių skaičius auga daug sparčiau nei buvo planuota. Mitas, kad žemėje mūsų bus ne daugiau kaip 9 mlrd. 2050 m. tiesiog subliūško. Jau dabar pesimistines prognozes byloja, kad 2050 m. bus daugiau nei 10 mlrd., o sparčiausiai gyventojų skaičius auga Sub-Sacharos Afrikoje, kai kuriose Azijos šalyse bei Lotynų Amerikoje. 10 mlrd. žmonių mūsų planetai tiesiog per daug.

Kodėl gi suklydo demografijos ekspertai? Nuo 1950 iki 2005 m. gyventojų skaičius besivystančiose šalyse patrigubėjo nuo 1,7 mlrd. iki 5,3 mlrd. Spartų populiacijos augimą lėmė sumažėjęs motinų ir vaikų mirtingumas, sustabdyta ŽIV/AIDS infekcijos plėtra, tradicija turėti daug vaikų, kurie galimai išlaikys senatvėje, vaikų vedybos, nepakankamos investicijos į jaunų žmonių švietimą, religinių fundamentalistų sužlugdyta gimimų kontrolės politika.

Be to, pirmą kartą žmonijos istorijoje bus tiek daug jaunų žmonių – net 1,2 mlrd. Netrukus jie kurs savo šeimas. Nuo jų pasirinkimo, kiek vaikų turėti priklausys mūsų planetos likimas. Netgi senstanti Europa ir Kinija su mažėjančiu gyventojų skaičiumi niekaip negali absorbuoti gyventojų augimo.

Šiandien 215 mln. moterų besivystančiose šalyse nors ir nori planuoti, kiek ir kada vaikų turėti, tačiau joms neprieinamos šeimos planavimo priemonės.

Netgi jeigu viena moteris iš besivystančiojo pasaulio jaunimo turės tik 2 vaikus, ir tai jau sukels demografinį sprogimą. Šiandien Afrikoje viena moteris vidutiniškai turi 5 vaikus.

Žmonių tradicijos, religiniai įsitikinimai vaidina svarbų vaidmenį planuojant vaikų skaičių. Labai svarbų vaidmenį vaidina ir katalikų Bažnyčia. Geriausiai tą iliustruojantis pavyzdys yra 2 šalių – Tailando ir Filipinų ekonominis vystymasis.

Tailande dominuojanti religija yra budizmas. Ši religija neprieštarauja nei lytinio švietimo propagavimui mokyklose, nei kontraceptikų naudojimui. Dėl progresyvios politikos Tailandui pavyko suvaldyti populiacijos augimą, dar geriau nei Kinijai, kurioje vyrauja kontraversiška vieno vaiko politika.

Filipinuose dominuoja katalikybė. Ten bažnyčia, taip pat kaip ir Lietuvoje aštriai pasisako prieš pažangius šeimos planavimo metodus bei daro didelę įtaką politikams. Filipinuose gyventojų skaičius nevaldomai auga. Tailandas sugebėjo įveikti skurdą ir tapo greitai augančios ekonomikos šalimi, o Filipinuose ekonomika patiria stagnaciją, dauguma gyventojų skursta. Todėl katalikų bažnyčiai reikėtų labiau racionalizuoti savo požiūrį į šeimos planavimą, o ne pasmerkti milijonus žmonių vargui, kančioms ir mirčiai nuo bado.

Ne paskutinį vaidmenį lemiant demografinę situaciją vadina ir verslas. Štai Australijoje būsto plėtotojai labai stipriai įtakojo politikus, kad tie įstatymu įteisintų, jog už kiekvieno vaiko gimimą būtų mokama po 5 tūkst. dolerių, nors Australijos visuomenė, priešingai nei Lietuvos nėra senėjanti visuomenė. Nors visiems žinoma, kad Australijos žemyne ir prie esamo žmonių skaičiaus jau trūksta geriamo vandens. Bet verslui reikia naujų vartotojų.

Demografinis bumas besivystančiose šalyse yra bloga žinia pasauliui, taip pat ir Lietuvai. Atrodo, kodėl mus turėtų jaudinti, kas vykstaAfrikoje ar Filipinuose, deja, taip nėra. Būdama ES nare, Lietuva neatsitvers nuo pabėgėlių ar emigrantų nei aukštom tvorom, nei spygliuotom vielom. Prasidėjus neramumams Arabų pasaulyje, Italija ir Prancūzija jau šiandien dūsta nuo emigrantų.

Tačiau įsivaizduokime, kas dėsis po 20-30 metų, kai į senstančią Europą plūstels milijonai jaunų afrikiečių, kurių kraujyje kunkuliuoja testosteronas. Kiek peno turės skustagalviai, kurie rėkia „Lietuva – lietuviams“. Iki kokių aukštumų pakils maisto ir kuro kainos.

Beje, prognozuojama, kad naftos ištekliai apie 2020 m. bus prie išsekimo ribos, todėl tie, kurie priešinasi atominės elektrinės statybai yra labai trumparegiai. Ar pasaulyje neįsiplieks karas dėl resursų, ypatingai dėl geriamo vandens. Visuotinis atšilimas, žemės degradacija – tai išties apokaliptinis scenarijus, kuris laukia mūsų planetos.

Prognozės visada ir lieka prognozėmis, tačiau jeigu šiandien nesustabdysime gyventojų skaičiaus augimo, katastrofos neišvengsime.

Šalys donorės, o Lietuva yra viena iš jų, turi labai smarkiai permąstyti savo vystomojo bendradarbiavimo politiką ir labai rimtai investuoti į šeimos planavimo politiką bei jaunų žmonių, ypač mergaičių, švietimą. Nedaryti šito būtų didžiausia užsienio politikos klaida.

Šeimos planavimo priemonės jauniems žmonėms turi būti lengvai pasiekiamos, prieinamos ir savanoriškai naudojamos. Antraip mūsų planetos laukia skurdas, vargas, sparti klimato kaita, nesibaigiantys konfliktai ir netgi pasaulio pabaiga.

Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje iki šiol nėra įstatymo, kuris reglamentuotų dirbtinį apvaisinimą. Pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl Dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“. Suprantama, kol pagalbinis apvaisinimas nėra įtvirtintas įstatymu, nevaisingos šeimos negali iš valstybės tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo. Apie tai jau esu rašiusi.

Kas stebėjote vakar Seimo Sveikatos reikalų komitete vykusias peripetijas, žinote, kad komitetas nusprendė pritarti konservatyviam Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektui. Šis sprendimas mane asmeniškai labai nuvylė.

Dar galima suprasti, kad šiam komiteto sprendimui pritarė komiteto nariai – ne medikai. Tačiau komiteto pirmininkas gyd. ginekologas Antanas Matulas ir psichologas Gediminas Navaitis, kurio balsas lėmė balsavimo rezultatą, žino, kokioms pragaro kančioms yra pasmerkiamos moterys, pasiryžusios estrogeninių hormonų terapijai, kuri neišvengiama dirbtinio apvaisinimo procedūroje.

Nesuprantama, kodėl mėginama išsaugoti lytines ląsteles, bet visiškai nesirūpinama moterų sveikata, kurios per pirmą apvaisinimo procedūrą gali ir nepastoti, jeigu pagal konservatyvųjį projektą bus apsiribojama tik 3 embrionais. Šiame projekte visiškai neatsižvelgiama į tai, kad ir vienkartinė apvaisinimo procedūra yra labai brangi, siekia nuo 10 iki 12 tūkst. litų.

Mano požiūriu, konservatyvus dirbtinio apvaisinimo įstatymas pažeidžia moters reprodukcines teises, pamina moterų ir vyrų lūkesčius sulaukti palikuonių. Tad geriau jokio įstatymo, nei šis, luošinantis jaunų porų likimus.

Štai kokią kampaniją užkūrė Europos Socialistų partijos moterų grupė, išreiškusi susirūpinimą dėl moterų pensijų.

Paklausite, kuo čia dėtos moterų pensijos?

Šiuo metu Europoje reformuojama daug pensijų sistemų, tačiau dažnai neatsižvelgiama į lyčių aspektą, nepaisant to, kad pensijų sistemos yra „sulytintos“. Vyresnėms nei 65 metų moterims yra didelė rizika patirti skurdą ir jos dažnai gauna tokią pensiją, kuri yra vos didesnė už minimalaus pragyvenimo lygį.

Darbas – tiesiogiai susijęs veiksnys, nustatant ir užtikrinant pakankamas pajamas pensiniame amžiuje. Dirbant mokamą darbą darbo rinkoje, mums reikalingos lygios dalyvavimo galimybės. Moterys dažnai ima atostogas vaikams gimdyti arba pasirūpinti tėvais, todėl atsiranda ilgos laikotarpio, per kurį užsidirbama pensiją, pertraukos. Apsidairę po savo pažįstamų ratą, neabejoju, galėtumėte pateikti aibę pavyzdžių.

Tam tikra prasme tai reiškia, kad dėl savo indėlio į visuomenę moterys atsiduria nepalankioje padėtyje. Tačiau moterys neturi galimybės užsidirbti didesnes pensijas ne tik todėl, kad rūpinasi kitais: taip yra todėl, kad skiriasi moterų ir vyrų darbo užmokestis, ir todėl, kad moterų darbas per daug sukoncentruotas nepatikimuose ir nepakankamai vertinamuose sektoriuose.

Tai reiškia, kad daugelis vyrų ir moterų pensijų skirtumų įveikimo būdų padeda apskritai įveikti moterų ir vyrų nelygybę. Siekdami padidinti moterų pensijas, turime investuoti į vaikų priežiūros įstaigas, vienodą buitinio darbo pasidalijimą, atnaujintas pastangas įveikiant moterų ir vyro darbo užmokesčio skirtumus, nešališkas tėvystės atostogas bei lygybės ir perskirstymo įdiegimą pensijų schemose, pavyzdžiui, pensijos kreditus už priežiūrą. Kai kurie iš šių veiksnių iliustruojami kampanijos vaizdo klipe šio įrašo pradžioje. Visa tai iš esmės veikia moterų gerovę pensiniame amžiuje.

Ko dar siekia europietės moterys socialistės? Štai sąrašiukas tikslų, vardan kurių šiuo metu triūsia Europos Socialistų partijos moterų grupė. Jos (mes) nori ir dirba tam, kad gyventų štai tokioje Europoje:

• kurioje solidarumas, pagarba ir lygybė nesvarstytini
• kurioje moterys turi visišką asmeninę ir profesinę laisvę
• kurioje moterys ir vyrai, įskaitant mažumas ir migrantus, turi vienodas teises, alternatyvas ir galimybes
• kurioje moterys pakankamai ir demokratiškai atstovaujamos ir dalyvauja priimant politinius sprendimus
• kurioje moterims būti mūsų didžiausių įmonių valdybos narėmis yra natūralus dalykas
• kurioje visuomenė užtikrina vienodą elgesį su visomis mergaitėmis ir berniukais ir vienodas jų teises bei pareigas
• kurioje nuo jaunumės skatinamas moterų ekonominis savarankiškumas, ir mergaitės užauga išsiugdę teigiamą požiūrį į savo galimybes
• kurioje skatinamos moterys verslininkės, mokslininkės, tyrėjos ir kurioje į jas investuojama
• kurioje moterų akademiniai pasiekimai užtikrina profesinę sėkmę ir nepraranda vertės prireikus darbą derinti su asmeniniu gyvenimu
• kurioje kūdikio gimimas pripažįstamas kaip socialiai svarbus, o ne kaip našta ar kliūtis
• kurioje įmonės draugiškos moterims ir praktiškai ir dokumentuose; kurioje nerašytos taisyklės arba įmonės atmosfera vienodai veikia ir vyrus, ir moteris
• kurioje abu tėvai ima vaiko priežiūros atostogas ir dalijasi buities pareigas ir kurioje investuojama į vaiko priežiūros įstaigas
• kurioje vienodas darbo užmokestis už vienodą darbą arba lygiavertį darbą yra ne vien šūkis, o faktas
• kurioje moterys neatlieka dvigubai daugiau darbo už perpus mažesnį atlyginimą ar pensiją
• kurioje pagyvenusios moterys neatstumiamos ir neverčiamos gyventi skurde
• kurioje iš esmės kovojama su visomis smurto prieš moteris formomis
• kurioje seksualinio išnaudojimo klausimas ne slepiamas, o sprendžiamas ir analizuojamos jo priežastys
• kurioje užtikrinama moters seksualinė ir reprodukcinė laisvė ir gerbiamas fizinis vientisumas
• kurioje mergaitėms pavyzdžiu yra ne tos moterys kuriomis žavimasi dėl jų noro įtikti, bet dėl jų asmeninių ir profesinių pasiekimų – kurioje mergaitės ne vaidina ant scenos, o režisuoja
• kurioje ekonominio nuosmukio metais lyčių lygybei teikiamas finansavimas ne mažinamas kaip klestėjimo laikotarpio prabanga, bet pripažįstamas ilgalaike ekonomine, socialine ir moraline būtinybe.

Šimtas metų sukako, nuo to laiko, kai pirmą kartą Europos moterys pažymėjo Tarptautinę moterų solidarumo dieną. Praėjusiame šimtmetyje moterys kovojo dėl balsavimo teisės, nes iki praėjusio šimtmečio pradžios jos neturėjo šios galimybės. Mūsų prosenelės Europoje kovojo dėl geresnių, žmogiškesnių darbo sąlygų, dėl darbo užmokesčio, kuris būtų panašus į vyrų, o taip pat ir dėl taikos Europoje bei pasaulyje.

Per 100 metų moterų teisių srityje yra pasiektas nemažas progresas, tačiau dar yra labai daug erdvės pažangai. Nuožmiausia Pasaulinė krizė mus privertė išmokti daugybę pamokų. Daug kas pasakys, kad Lietuvos valdžia nėra pačiose geriausiose rankose ir vietoje premjero A.Kubiliaus norėtų matyti premjerę I.Degutienę. Kažin, ar taip atsitiktų, jei Lietuva gyventų ekonominio pakilimo laikotarpiu. Taip jau būna – kai šalis išgyvena sunkmetį, valdžia labai noriai ja dalijasi su moterimis, tačiau vos tik padėtis pagerėja, į areną įžengia koks nors žvalus vyrukas.

Šiandien Lietuvos moterys uždirba 85 ct. iš vieno lito, kurį uždirba vyrai, nepaisant to, kad Lietuvos moterų išsilavinimo lygis yra aukščiausias ES. Pasaulinė ekonominė bei socialinė krizė įnešė kai kurias korekcijas. Supratome, kad tas akmenėlis, nuo kurio krizė prasidėjo – bankas „Lehman Brothers” (Lemono Broliai), jeigu jis būtų vadinęsis „Lehman Sisters“ (Lemono Seserys), t.y. jeigu bankų valdybose būtų buvę moterų, kurios yra atsargesnės, kurios gerokai mažiau rizikuoja bei atsakingos prieš bankų indėlininkus, mažiau godžios, krizės galbūt būtų pavykę išvengti, ar ji būtų buvusi daug mažiau žiauri. Tačiau šiandien galime konstatuoti, kad krizė dar labiau susilpnino tuos, kurie ir iki krizės buvo labai silpni, visų pirma – moterys, kurios vienos augina vaikus.

Protingieji iš savo klaidų pasimoko ir daugiau jų nekartoja. Paveiktos krizės pasaulinio elito šalys, priklausančios 9-20, Europos ekonominio bendradarbiavimo bei plėtros klubui (OECD šalys) nusprendė, kad jų vyriausybių politika negali būti „akla” lyčių požiūriu. Jeigu vyriausybės nori augimo, darbo vietų kūrimo bei geresnių gyvenimo standartų, jos turi matyti, ko reikia moterims ir vyrams, dalyvaujantiems darbo rinkoje. OECD šalys narės nutarė įgyvendinti aktyvias priemones, siekiant suvienodinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumą bei pagerinti verslo efektyvumą. Nustatyta, kad didžiausias uždarbio skirtumas yra tarp geriausiai apmokamų darbo vietų. Ar tai reiškia, kad moterys nemoka tinkamai savęs „parduoti”? Ar priežastis glūdi tame, jog merginos nestudijuoja tų dalykų, kuriuos pasirenka vaikinai, o tai sukuria skirtumus tarp darbo užmokesčio? Be to, moterys atlieka daugiau neapmokamo darbo namuose, kuris niekaip neįskaitomas į bendrąjį vidaus produktą.

Siekdamos sumažinti darbo užmokesčio skirtumus tarp vyrų ir moterų, OECD šalys ėmėsi konkrečių veiksmų. Ispanija, Prancūzija bei Norvegija priėmė įstatymus dėl moterų kvotos didžiosiose verslo kompanijų valdybose. Norvegijoje 40 proc. moterų kvotų numatantis įstatymas priimtas dar 2003 metais, todėl šiandien jau galima vertinti jo pasekmes. Paaiškėjo, kad verslo bendrovių valdybos pagerino savo veiklą, o ten, kur valdybose buvo moterų, vyrai ėmė geriau ruoštis valdybų susirinkimams. Prancūzija priėmė 40 proc. moterų kvotos įstatymą šiais metais, o Ispanijoje jis veikia jau 4 metus.

Neseniai Didžiosios Britanijos Vyriausybė patvirtino rekomendaciją verslo kompanijoms, kurioje teigiama, kad iki 2015-ųjų jų valdybose moterys – direktoriai sudarytų ne mažiau negu 25 proc. Per šį laikotarpį rekomenduojama su šia nuostata supažindinti įmonių akcininkus ir suformuoti verslo bendruomenės nuomonę. Šios radikalios priemonės yra reikalingos ne tam, kad būtų pasiektas tam tikras moterų skaičius ar įgyvendintas lygybės principas, bet tam, kad verslas geriau funkcionuotų. Skandinavijos šalyse moterų dalyvavimas įmonių valdybose užtikrinamas remiantis įmonių socialinės atsakomybės principu.

O kokia gi padėtis Lietuvoje? Europos Komisijos duomenimis, moterų skaičius didžiųjų bendrovių valdybose apie 14 proc. – tai daugiau nei ES vidurkis. Tačiau apmaudu, kad A.Kubiliaus Vyriausybė nė piršto nepajudino šiuo klausimu. Ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri atsakinga už įmonių socialinę atsakomybę, ir Ūkio ministerija, kuri atsakinga už verslą Lietuvoje yra visiškai abejingos šiam klausimui. Aš manau, kad abu ministrai nesuvokia šio klausimo svarbos, nėra tęstinumo tarp įdirbio, kurį buvo pasiekusios Socialdemokratų vadovaujamos vyriausybės. Laikas Vyriausybei suprasti, kad pastangos pakviesti moteris į priekį ir investicijos į moteris bei mergaites turi didelę galią. Jos padarys gyvenimą Lietuvoje geresnį – tiek moterims, tiek vyrams.

SU KOVO 8-ĄJA!

Šiandien paskelbėme paramą Italijos ir viso pasaulio moterims kovoje prieš Italijos premjero S.Berlusconi moteris žeminančią politiką.

Lietuvos socialdemokračių moterų sąjungos (LSDMS) vardu pritariame Italijos moterų protesto akcijoms ir demonstracijoms prieš Italijos premjero Silvio Berlusconi pastarojo meto sekso skandalus ir bendrai prieš požiūrį į moteris šalyje.

Mes esame prieš tokį nepagarbų požiūrį į moteris, todėl solidarizuojamės su Italijos ir viso pasaulio moterimis, reiškiančiomis protestą prieš tokią politiką. S.Berlusconi ir jo šalininkai ciniškai ir veidmainiškai pasisako apie šeimos vertybes, nors tuo pačiu metu pamina moterų teises, žiūrėdami pro pirštus į kuriamus haremus, kuriuose, deja, dalyvauja ir išeivės iš Lietuvos.

S.Berlusconi šalinininkų veidmainiška politika akivaizdi ir tarptautinių organizacijų veikoje, kai jie vieningai blokuoja bet kokį moterų teises ginantį pažangesnį dokumentą (dėl abortų ar ginantį moterų reprodukcines teises).

Tūkstančiai Italijos moterų sekmadienį dalyvavo demonstracijose ir protestavo prieš premjero S.Berlusconi moteris žeminančią politiką, jo pasisakymus ir komentarus. Manifeste „Jei ne dabar, tai kada?“ smerkiamas „nepadorus, nuolat kartojamas moterų, kaip akivaizdaus seksualinių mainų objekto vaizdavimas“ laikraščiuose, reklamose ir televizijoje. Vos per savaitę šį manifestą pasirašė daugiau kaip 50 tūkst. moterų.