Politikos virtuvė

Jauni žmonės yra ypač jautrūs ekonominiam šokui. Jie yra paskutiniai samdomi ir pirmieji atleidžiami iš darbo. Jaunimo nedarbas susijęs su socialiniu nesaugumu, skurdu, nusivylimu politika ir demokratija bei emigracija.

Ar Europa yra kontinentas jauniems žmonėms? Ar bus iš ko mokėti pensijas senjorams, neaprūpinus darbu jaunimo? Ar Europa gali augti ir klestėti be jaunų žmonių indėlio? Šie klausimai kilo Europos parlamentų nariams Europos Taryboje svarstant jaunimo nedarbo klausimus.

Europos veidas labai greitai ir radikaliai keičiasi. Europa labai sparčiai sensta ir traukiasi dėl mažo gimstamumo ir ekonominės emigracijos. Jaunimas nuo 15 iki 29 m. sudaro 20 proc. visų Europos gyventojų. Prognozuojama, kad 2015 m. jaunimo bus tik 15 proc. Kai tuo tarpu vyresnių nei 65 m. žmonių bus dvigubai daugiau nei dirbančiųjų. Pagrindinis šios demografinės žiemos pasekmės yra tai, kad jaunimas tampa mažuma ir jo balsas demokratinėje sistemoje tampa vis silpnesnis.

Kita vertus, išlaidos pensijoms tampa neproporcingai didelės ir pensinės sistemos ateitis tampa labai problematiška.

ES šalyse 22,4 proc. jaunų žmonių yra bedarbiai, kai bendras nedarbo lygis sudaro 10 proc. Ilgalaikis jaunimo nedarbas yra tikra socialinė ir ekonominė trauma jaunam žmogui. Nėra darbo, nėra ir pajamų, nėra galimybės įsigyti būstą ir kurti šeimą. Dėl šios priežasties dramatiškai mažėja gimstamumas.

Tie jauni žmonės, kuriems vis dėlto pavyko įsitvirtinti darbo rinkoje, dirba ilgesnes darbo valandas nei jų tėvai savo jaunystėje, todėl vis mažiau laiko motinystei bei tėvystei. Vaikų mažiau gimdoma ir iš baimės prarasti darbą ir sugadinti karjerą.

Nors dabartinė jaunoji karta yra geriau išsilavinusi nei prieš tai gyvenusios kartos, jaunų europiečių gyvenimo standartai yra žemiausi nuo 2-ojo pasaulinio karo.

Nedarbas jaunimui sukelia depresiją, yra prastos sveikatos, aukšto nusikalstamumo ir savižudybių priežastis, kita vertus, jauni ir ambicingi žmonės ieško galimybių kitose šalyse, ten kuria šeimas, dar labiau blogindami senutės Europos demografines perspektyvas. Būdami emigrantais jie yra dar labiau pažeidžiami, puola į progresuojančią politinę apatiją, o tai kelia grėsmę Europos demokratiniams pagrindams.
Paskutinė emigracijos banga yra skaudi visai Europai, tačiau didžiausius nuostolius patyrė Baltijos ir Viduržemio jūros šalys.

Ji ypatinga tuo, kad emigruoja universitetus baigęs jaunimas, o tai reiškia, kad prarandamos investicijos į jų išsilavinimą, o taip pat šalių konkurencingumo galimybės ateityje. Pagal jaunimo nedarbo lygį Lietuva yra tarp čempionų – 5 vietoje po Ispanijos, Graikijos, Slovakijos ir Portugalijos, o tai kelia daug klausimų apie politikos racionalumą ir taupymo priemones tvarkantis su krizės pasekmėmis.

Jaunimo problemos bumerangu atsilieps tiek visam Europos žemynui, tiek ir Lietuvai. Jau šiandien darbdaviai sunkiai randa reikiamos kvalifikacijos darbuotojų.

Mūsų šalis sensta dar sparčiau nei kitos ES šalys. Dabar beveik kas penktas Lietuvos visuomenės narys yra pagyvenęs ar senas žmogus. Pirmą kartą Lietuvos demografinėje istorijoje senyvo amžiaus žmonių yra daugiau nei vaikų.

Kitas Lietuvai būdingas bruožas – senėjimo feminizacija. Jau dabar vyresnių nei 70-75 m. moterų yra 21 proc. daugiau nei šio amžiaus vyrų.

Jeigu nenorime, kad po 20 metų Lietuva taptų skurstančių močiučių kraštu, priemonių reikia imtis jau dabar. Mes siūlome Lietuvai naują darbotvarkę jaunimo politikoje – sugrąžinti pramonę kaip darbo vietų kūrimo šaltinį, kelti algas, sukurti paskatas derinant darbinę veiklą ir šeimos gyvenimą, smarkiai mažinti mokesčius vaikus auginančioms šeimoms.
Reikia skubiai pakeisti darbdavių požiūrį į samdomus jaunus žmones ne kaip į baudžiauninkus, bet kaip į partnerius, kurių santykiai grindžiami abipuse pagarba, skubiai išspręsti profesinės praktikos problemą.

Teisingesnis pajamų paskirstymas, solidarumo tarp kartų atkūrimas, biurokratinių barjerų šalinimas, jaunimo verslumo skatinimas, pagaliau jaunų žmonių įtraukimas į valstybės valdymą – tai uždaviniai būsimai Lietuvos vyriausybei. Pokyčių reikia jau dabar.

Reformavus Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) komitetus, Seimo delegacija paskyrė mane kontaktiniu asmeniu Seime Europos Tarybos (ET) kampanijoje prieš vaikų seksualinį išnaudojimą.

ET kampanija prieš vaikų seksualinį išnaudojimą yra pavadinta „Vienas iš penkių“ (angl. One in Five): remiantis statistika, vienas iš penkių vaikų Europoje patiria kokios nors formos seksualinį išnaudojimą. Yra nustatyta, kad nuo 70 iki 85 proc. vaikų skriaudėjų yra jiems artimi ir pažįstami žmonės. Seksualinė prievarta turi rimtų pasekmių vaikų vystymuisi – jie patiria skausmą, gėdos ir kaltės jausmą, baimę apie tai kalbėti, nepasitikėjimą suaugusiais, fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimų.

ET kampanijos parlamentinė dimensija apjungia Europos parlamentus kovoje prieš vaikų seksualinį išnaudojimą. Vienas iš svarbiausių kampanijos tikslų – kad ET šalys narės greičiau ratifikuotų ET 2007 m. Konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos (Lanzarotės Konvenciją), kurios pagrindiniai tikslai yra apsaugoti vaikus ir kovoti su jų seksualiniu išnaudojimu, ginti aukų teises, skatinti nacionalinį ir tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje. Parlamentarai skatinami skirti šiai skaudžiai temai daugiau dėmesio, inicijuoti ir priimti reikalingus teisės aktus, bendradarbiauti ir keistis informacija bei gerąja patirtimi nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu.

Vaikų seksualinis išnaudojimas yra labai skaudi problema, turinti pražūtingų pasekmių – aukos susiduria su didelėmis psichologinėmis problemomis, kurios kartais baigiasi savižudybėmis. Tapusi ET kampanijos nare sieksiu, kad Lietuva kuo greičiau ratifikuotų Lanzarotės konvenciją, priimtų ir įgyvendintų vaikus apsaugančius teisinius mechanizmus.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skatindama nevalstybinių vaikų daželių steigimą Švietimo ir mokslo ministerija elgiasi teisingai, nes vietų vaikų darželiuose ypatingai Vilniuje ir Kaune labai trūksta. Todėl higienos normų supaprastinimas šioms įstaigoms vertintinas pozityviai. Tačiau ketinimai įvesti ikimokyklinį krepšelį, kuris skiriamas 4 ugdymo valandų per dieną (2555 Lt/metus), šią sumą nusavinant iš savivaldybių biudžetų yra vertintinas kaip savivaldybių darželių žlugdymas. Šis krepšelis gali būti skirtas nevalstybiniams darželiams.

Tėvai už privatų darželį per mėn. moka 700–1500 Lt. savivaldybių darželiuose kaina yra ženkliai mažesnė. Papildomų valstybės lėšų vaikų darželiams nė kiek nepadaugės, tačiau iš valdiškų vaikų darželių planuojama atimti lygiai pusę skurdaus biudžeto. Tai žiauriai smogs per kišenę nepasiturinčioms šeimoms, nes savivaldybės sugebės užtikrinti tik 4 ugdymo valandas. O jeigu tėveliai dirba ilgesnes darbo valandas, likusias turės padengti iš savo kišenės. Tai reiškia, kad valdiškos ugdymo įstaigos neabejotinai pabrangs, arba ugdoma bus skurdžiau. Neįsivaizduoju, kad už darželį galės susimokėti mamytė, dirbanti prekybos centre, tekstilės įmonėje arba daugiavaikė šeima.

Tačiau pasiturinčios šeimos bus ypatingai pamalonintos. Be abejonės, privatūs darželiai neatpigs, tačiau prisidūrus 4 ugdymo valandų krepšelį, vaikučiams bus galima samdyti itin aukštos kvalifikacijos muzikos, dailės mokytojus, logopedus ir kitus ugdymo specialistus. Ir tai bus daroma valdiškų darželių sąskaita. Taigi, konservatorių – liberalų vyriausybė kryptingai siekia savo tikslų – socialinė nelygybė nuo lopšio! Jeigu gimei neturtingoje šeimoje – geras išsilavinimas ne tau, vaikeli.

Savivaldybės taip pat sunerimusios, nes iš savivaldybių biudžetų numatoma išimti 50 proc. Ikimokykliniam ugdymui skirtų lėšų (šia suma numatoma sumažinti ikimokykliniam ugdymui skirtas lėšas. Tai reiškia – savivaldybių savarankiškumo mažinimą ir valdiškų darželių skurdinimą.

Aš ne prieš privačių darželių steigimą, juolab, kad juose trūksta 20 tūkst. vietų. Jeigu yra privati iniciatyva juos steigti, reikia palaikyti ir verslininkams supaprastinti steigimo sąlygas. Tačiau žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, kodėl Vilniaus ar Kauno naujajame mikrorajone iš valstybės biudžeto lėšų nepastačius kelių naujų vaikų lopšelių-darželių? Juolab, kad per 20 Nepriklausomybės metų neatsirado nė vienos tokios įstaigos. Tai būtų reali parama šeimoms, auginančioms vaikus, kurios derina darbą ir šeimos gyvenimą. Beje, tai būtų ilgalaikė investicija, tarnaujanti ne vienai kartai.

Jeigu G. Steponavičiaus vadovaujama ministerija neatsisakys savo planų, raginu jaunas šeimas rengti pasipriešinimo akcijas.