Politikos virtuvė

Birutės Vėsaitės tinklaraštis apie politiką

Krizei paaukota jaunoji karta

 

Jauni žmonės yra ypač jautrūs ekonominiam šokui. Jie yra paskutiniai samdomi ir pirmieji atleidžiami iš darbo. Jaunimo nedarbas susijęs su socialiniu nesaugumu, skurdu, nusivylimu politika ir demokratija bei emigracija.

Ar Europa yra kontinentas jauniems žmonėms? Ar bus iš ko mokėti pensijas senjorams, neaprūpinus darbu jaunimo? Ar Europa gali augti ir klestėti be jaunų žmonių indėlio? Šie klausimai kilo Europos parlamentų nariams Europos Taryboje svarstant jaunimo nedarbo klausimus.

Europos veidas labai greitai ir radikaliai keičiasi. Europa labai sparčiai sensta ir traukiasi dėl mažo gimstamumo ir ekonominės emigracijos. Jaunimas nuo 15 iki 29 m. sudaro 20 proc. visų Europos gyventojų. Prognozuojama, kad 2015 m. jaunimo bus tik 15 proc. Kai tuo tarpu vyresnių nei 65 m. žmonių bus dvigubai daugiau nei dirbančiųjų. Pagrindinis šios demografinės žiemos pasekmės yra tai, kad jaunimas tampa mažuma ir jo balsas demokratinėje sistemoje tampa vis silpnesnis.

Kita vertus, išlaidos pensijoms tampa neproporcingai didelės ir pensinės sistemos ateitis tampa labai problematiška.

ES šalyse 22,4 proc. jaunų žmonių yra bedarbiai, kai bendras nedarbo lygis sudaro 10 proc. Ilgalaikis jaunimo nedarbas yra tikra socialinė ir ekonominė trauma jaunam žmogui. Nėra darbo, nėra ir pajamų, nėra galimybės įsigyti būstą ir kurti šeimą. Dėl šios priežasties dramatiškai mažėja gimstamumas.

Tie jauni žmonės, kuriems vis dėlto pavyko įsitvirtinti darbo rinkoje, dirba ilgesnes darbo valandas nei jų tėvai savo jaunystėje, todėl vis mažiau laiko motinystei bei tėvystei. Vaikų mažiau gimdoma ir iš baimės prarasti darbą ir sugadinti karjerą.

Nors dabartinė jaunoji karta yra geriau išsilavinusi nei prieš tai gyvenusios kartos, jaunų europiečių gyvenimo standartai yra žemiausi nuo 2-ojo pasaulinio karo.

Nedarbas jaunimui sukelia depresiją, yra prastos sveikatos, aukšto nusikalstamumo ir savižudybių priežastis, kita vertus, jauni ir ambicingi žmonės ieško galimybių kitose šalyse, ten kuria šeimas, dar labiau blogindami senutės Europos demografines perspektyvas. Būdami emigrantais jie yra dar labiau pažeidžiami, puola į progresuojančią politinę apatiją, o tai kelia grėsmę Europos demokratiniams pagrindams.
Paskutinė emigracijos banga yra skaudi visai Europai, tačiau didžiausius nuostolius patyrė Baltijos ir Viduržemio jūros šalys.

Ji ypatinga tuo, kad emigruoja universitetus baigęs jaunimas, o tai reiškia, kad prarandamos investicijos į jų išsilavinimą, o taip pat šalių konkurencingumo galimybės ateityje. Pagal jaunimo nedarbo lygį Lietuva yra tarp čempionų – 5 vietoje po Ispanijos, Graikijos, Slovakijos ir Portugalijos, o tai kelia daug klausimų apie politikos racionalumą ir taupymo priemones tvarkantis su krizės pasekmėmis.

Jaunimo problemos bumerangu atsilieps tiek visam Europos žemynui, tiek ir Lietuvai. Jau šiandien darbdaviai sunkiai randa reikiamos kvalifikacijos darbuotojų.

Mūsų šalis sensta dar sparčiau nei kitos ES šalys. Dabar beveik kas penktas Lietuvos visuomenės narys yra pagyvenęs ar senas žmogus. Pirmą kartą Lietuvos demografinėje istorijoje senyvo amžiaus žmonių yra daugiau nei vaikų.

Kitas Lietuvai būdingas bruožas – senėjimo feminizacija. Jau dabar vyresnių nei 70-75 m. moterų yra 21 proc. daugiau nei šio amžiaus vyrų.

Jeigu nenorime, kad po 20 metų Lietuva taptų skurstančių močiučių kraštu, priemonių reikia imtis jau dabar. Mes siūlome Lietuvai naują darbotvarkę jaunimo politikoje – sugrąžinti pramonę kaip darbo vietų kūrimo šaltinį, kelti algas, sukurti paskatas derinant darbinę veiklą ir šeimos gyvenimą, smarkiai mažinti mokesčius vaikus auginančioms šeimoms.
Reikia skubiai pakeisti darbdavių požiūrį į samdomus jaunus žmones ne kaip į baudžiauninkus, bet kaip į partnerius, kurių santykiai grindžiami abipuse pagarba, skubiai išspręsti profesinės praktikos problemą.

Teisingesnis pajamų paskirstymas, solidarumo tarp kartų atkūrimas, biurokratinių barjerų šalinimas, jaunimo verslumo skatinimas, pagaliau jaunų žmonių įtraukimas į valstybės valdymą – tai uždaviniai būsimai Lietuvos vyriausybei. Pokyčių reikia jau dabar.

Kada ateis pasaulio pabaiga?

2011 m. rugsėjį pasaulį išvys pilietis, kurio gimimas pažymės, kad žmonių populiacija žemėje peržengė 7 mlrd. ribą. Tai gerokai daugiau, nei prognozavo Jungtinių Tautų demografai.

O jų prognozės dėl gyventojų augimo 2050 m. taip pat nepasitvirtino. Žmonių skaičius auga daug sparčiau nei buvo planuota. Mitas, kad žemėje mūsų bus ne daugiau kaip 9 mlrd. 2050 m. tiesiog subliūško. Jau dabar pesimistines prognozes byloja, kad 2050 m. bus daugiau nei 10 mlrd., o sparčiausiai gyventojų skaičius auga Sub-Sacharos Afrikoje, kai kuriose Azijos šalyse bei Lotynų Amerikoje. 10 mlrd. žmonių mūsų planetai tiesiog per daug.

Kodėl gi suklydo demografijos ekspertai? Nuo 1950 iki 2005 m. gyventojų skaičius besivystančiose šalyse patrigubėjo nuo 1,7 mlrd. iki 5,3 mlrd. Spartų populiacijos augimą lėmė sumažėjęs motinų ir vaikų mirtingumas, sustabdyta ŽIV/AIDS infekcijos plėtra, tradicija turėti daug vaikų, kurie galimai išlaikys senatvėje, vaikų vedybos, nepakankamos investicijos į jaunų žmonių švietimą, religinių fundamentalistų sužlugdyta gimimų kontrolės politika.

Be to, pirmą kartą žmonijos istorijoje bus tiek daug jaunų žmonių – net 1,2 mlrd. Netrukus jie kurs savo šeimas. Nuo jų pasirinkimo, kiek vaikų turėti priklausys mūsų planetos likimas. Netgi senstanti Europa ir Kinija su mažėjančiu gyventojų skaičiumi niekaip negali absorbuoti gyventojų augimo.

Šiandien 215 mln. moterų besivystančiose šalyse nors ir nori planuoti, kiek ir kada vaikų turėti, tačiau joms neprieinamos šeimos planavimo priemonės.

Netgi jeigu viena moteris iš besivystančiojo pasaulio jaunimo turės tik 2 vaikus, ir tai jau sukels demografinį sprogimą. Šiandien Afrikoje viena moteris vidutiniškai turi 5 vaikus.

Žmonių tradicijos, religiniai įsitikinimai vaidina svarbų vaidmenį planuojant vaikų skaičių. Labai svarbų vaidmenį vaidina ir katalikų Bažnyčia. Geriausiai tą iliustruojantis pavyzdys yra 2 šalių – Tailando ir Filipinų ekonominis vystymasis.

Tailande dominuojanti religija yra budizmas. Ši religija neprieštarauja nei lytinio švietimo propagavimui mokyklose, nei kontraceptikų naudojimui. Dėl progresyvios politikos Tailandui pavyko suvaldyti populiacijos augimą, dar geriau nei Kinijai, kurioje vyrauja kontraversiška vieno vaiko politika.

Filipinuose dominuoja katalikybė. Ten bažnyčia, taip pat kaip ir Lietuvoje aštriai pasisako prieš pažangius šeimos planavimo metodus bei daro didelę įtaką politikams. Filipinuose gyventojų skaičius nevaldomai auga. Tailandas sugebėjo įveikti skurdą ir tapo greitai augančios ekonomikos šalimi, o Filipinuose ekonomika patiria stagnaciją, dauguma gyventojų skursta. Todėl katalikų bažnyčiai reikėtų labiau racionalizuoti savo požiūrį į šeimos planavimą, o ne pasmerkti milijonus žmonių vargui, kančioms ir mirčiai nuo bado.

Ne paskutinį vaidmenį lemiant demografinę situaciją vadina ir verslas. Štai Australijoje būsto plėtotojai labai stipriai įtakojo politikus, kad tie įstatymu įteisintų, jog už kiekvieno vaiko gimimą būtų mokama po 5 tūkst. dolerių, nors Australijos visuomenė, priešingai nei Lietuvos nėra senėjanti visuomenė. Nors visiems žinoma, kad Australijos žemyne ir prie esamo žmonių skaičiaus jau trūksta geriamo vandens. Bet verslui reikia naujų vartotojų.

Demografinis bumas besivystančiose šalyse yra bloga žinia pasauliui, taip pat ir Lietuvai. Atrodo, kodėl mus turėtų jaudinti, kas vykstaAfrikoje ar Filipinuose, deja, taip nėra. Būdama ES nare, Lietuva neatsitvers nuo pabėgėlių ar emigrantų nei aukštom tvorom, nei spygliuotom vielom. Prasidėjus neramumams Arabų pasaulyje, Italija ir Prancūzija jau šiandien dūsta nuo emigrantų.

Tačiau įsivaizduokime, kas dėsis po 20-30 metų, kai į senstančią Europą plūstels milijonai jaunų afrikiečių, kurių kraujyje kunkuliuoja testosteronas. Kiek peno turės skustagalviai, kurie rėkia „Lietuva – lietuviams“. Iki kokių aukštumų pakils maisto ir kuro kainos.

Beje, prognozuojama, kad naftos ištekliai apie 2020 m. bus prie išsekimo ribos, todėl tie, kurie priešinasi atominės elektrinės statybai yra labai trumparegiai. Ar pasaulyje neįsiplieks karas dėl resursų, ypatingai dėl geriamo vandens. Visuotinis atšilimas, žemės degradacija – tai išties apokaliptinis scenarijus, kuris laukia mūsų planetos.

Prognozės visada ir lieka prognozėmis, tačiau jeigu šiandien nesustabdysime gyventojų skaičiaus augimo, katastrofos neišvengsime.

Šalys donorės, o Lietuva yra viena iš jų, turi labai smarkiai permąstyti savo vystomojo bendradarbiavimo politiką ir labai rimtai investuoti į šeimos planavimo politiką bei jaunų žmonių, ypač mergaičių, švietimą. Nedaryti šito būtų didžiausia užsienio politikos klaida.

Šeimos planavimo priemonės jauniems žmonėms turi būti lengvai pasiekiamos, prieinamos ir savanoriškai naudojamos. Antraip mūsų planetos laukia skurdas, vargas, sparti klimato kaita, nesibaigiantys konfliktai ir netgi pasaulio pabaiga.



Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos
ap -->