Politikos virtuvė

Kauno miesto daugiabučiuose namuose gyventojai apsirūpina karštu vandeniu pirkdami šaltą vandenį iš vandens tiekėjo, o šilumą ir karštą vandenį, ruošiamą šilumos punktuose – iš šilumos tiekėjo .

Prieš metus Energetikos ministerija visiems daugiabučių namų gyventojams prievarta norėjo įpiršti tarpininką – šilumininkus – karšto vandens ruošimui. Tai neabejotinai pakeltų karšto vandens kainą vartotojams. Tą Energetikos ministras Arvydas Sekmokas vienvaldiškai padarė savo įsakymu, nepaisant, kad Seimo Ekonomikos komitete vyko karštos diskusijos, svarstant Šilumos ūkio įstatymą. Komiteto nariai nepakankamai įsigilino tiek į mano, tiek į Kauno gyventojų atstovų, ypač į Kauno pilietinės bendruomenės centro „Dainava“ pirmininkės Daivos Valentaitės argumentus. Ministerijos atstovai labai aršiai gynė nuostatą, kad karštą vandenį ruoštų tarpininkai.

Nepraėjo nė metai, kai Energetikos ministerija kardinaliai pakeitė savo poziciją ir šilumininkus siūlo atriboti nuo karšto vandens ruošimo. Gerai, kad Kauno miesto gyventojai nepasidavė A. Sekmoko vizijoms ir neįkliuvo į pinkles, kaip atsitiko kai kuriems Vilniaus daugiabučių namų gyventojams, kurių įmokų nepriiminėjo nei šilumos, nei vandens tiekėjai. Dėl šios painiavos gyventojų skolos (daugiau nei pusės metų) už karštą vandenį pasiekė rekordines aukštumas, nors patys gyventojai niekuo dėti.

Kaune vykusiame gyventojų susirinkime, kuriame dalyvavo daugiau nei 100 gyventojų, Energetikos ministerijos atstovai viešai pripažino savo klaidą, žadėdami keisti Šilumos ūkio įstatymą, o ministras A. Sekmokas – atšaukti savo nelogišką įsakymą.

Sveikas protas nugalėjo!

SUSITIKIMAI: štai tokiam formate mes dažniausiai susitikinėjam su rinkėjais ir rinkėjomis.

Vienas iš darbų, ką darome kai kurie Seimo nariai – susitikinėjame su gyventojais ir padedame jiems spręsti įvairias socialines, bendruomenines problemas.

Kaune turiu priimamąjį (Laisvės al. 99-8), kur reguliariai priiminėju kauniečius. Tačiau susitikimai vyksta ne tik biure: susitikinėjame mikrorajonų kiemuose, vaikų žaidimų aikštelėse, žodžiu, ten, kur verda gyvenimas su savitais rūpesčiais.

Paskutinį kartą buvau susitikusi su Šilainių mikrorajono Vėtrungės gatvės gyventojais. Trumpai nupasakosiu, kuo jie gyvena.

Taigi šilainiškiai skundėsi, jog  tolokai yra Šilainių poliklinika, todėl pageidavo, kad  būtų pratęstas 28-to mikroautobuso maršrutas. Taipogi  prašė atstatyti 38 autobuso buvusį grafiką.

Kiti gyventojai išreiškė nusiskundimų dėl Greitosios pagalbos. Teko susirinkusiems paaiškinti, kad dabar galima išsikviesti Pagalbos namuose tarnybą, kurios pagrindinės funkcijos – medicininės ir slaugos bei socialinės pagalbos pacientams teikimas namuose. Gydytojai nemokamai teikia ūmių ligų diagnostikos ir gydymo paslaugas.Tačiau  buvo pateiktas konkretus pavyzdys, kai ši  tarnyba  neatvyko, nors žmogui buvo 40 laipsnių temperatūros. Todėl gyventojus patikinau, kad pasidomėsiu šios tarnybos darbu.

Keli žmonės išsakė nusiskundimų dėl  mokinių elgesio. Gyventojų teigimu, Jono Basanavičiaus gimnazijos  bei J.Grušo meno vidurinės mokyklos mokiniai dažnai  renkasi prie  Vėtrungės g. 10 ir 16 namų parūkyti, o kai kada netgi vartoja svaigalus, prišiukšlina laiptines. Tad kreipiausi į šių mokyklų vadovus ir policiją, prašydama užtikrinti, kad namų gyventojams būtų garantuota ramybė ir tvarka.

Dar viena problema – automogilių parkavimas. Kaunui, o taip pat  ir šio mikrorajono bendruomenei, ši problema ypač aktuali, nes masiškai trūksta aikštelių. Mašinos statomos prie namų. Todėl skundžiasi  vairuotojai, skundžiasi ir gyventojai, nes užstatyti visi šaligatviai, kartais mašinos statomos  netgi ant žalių vejų. Vaikai nebeturi kur žaisti, o ir prieiti prie savo laiptinės durų jau darosi sunku.

Visi žinome, kad žmogui labai svarbu geras poilsis. Ten pat, Šilainiuose – Sargėnų  dvaro istorinis parkas. Apie tai skelbia žalia informacinė lenta. Tačiau  ši vieta daugiau panašėja į  bruzgynais ir žolėmis apaugusią apleistą  nereikalingą teritoriją. Prieš aštuonerius metus vasarą “Kauno dienoje” buvo rašoma:

Šiam parkui buvo sukurtas projektinis pasiūlymas. Autorė jautriai pažvelgė į šią vietą, pagalvojo, kaip sutvarkyti priėjimą prie tvenkinio, o šalia įrengti rožyną. Parke galima būtų įrengti apžvalgos aikšteles, iš kurių gerai matytųsi antroji Neries pusė. Senojo dvaro kumetynas ir karvelidė, kuri jau seniai tapo gyvenamuoju namu, išskirti iš parko teritorijos, tačiau į statinius irgi atsižvelgta

Projekte buvo numatyti ir kiti darbai. Tačiau, kaip teko įsitikinti pačiai, viskas  liko tik planuose. Šiandien Šilainių gyventojai, turėdami pašonėje  istoriniu pavadintą Sargėnų dvarą, neturi poilsio zonos. O juk dar 1982 metais priimtoje Florencijos chartijoje dėl istorinių parkų paveldo  pasakyta, kad “istoriniai parkai turi būti pritaikyti viešam naudojimui”. Todėl kreipiausi į Kauno miesto administracijos direktorių A. Navakauską vildamasi pritarimo,  kad savivaldybė siektų išsaugoti istorinį parką ir kuo greičiau pradėtų  konkrečius darbus. Juo labiau, kad prie parko tvarkymo darbų  galėtų prisidėti seniūnija, moksleiviai bei visa Šilainių mikrorajono bendruomenė.

Kaip gyveni, ar esi laimingas? Į tokius klausimus jau atsakinėja didžiųjų valstybių gyventojai. Mūsų tėvynainiams gali pasirodyti, jog politikai ir ekonomikos ekspertai yra avigalviai ir, neturėdami ką veikti, susigalvojo naują pramogą krizės laikotarpiu. Tačiau taip nėra. Krizė privertė suabejoti, ar makroekonomine statistika pagrįsti tradiciniai bendros šalies ekonominės būklės rodikliai gali atspindėti tikrą žmonių gyvenimą sudėtingame globaliame pasaulyje.

Be abejonės, yra bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklis vienam gyventojui, tačiau jis neatspindi tikrosios situacijos. Juolab, kad daugiau nei tūkstantis žmonių pasaulyje valdo pusę pasaulio turto, o likusiems 7 mlrd. lieka pasidalinti po labai nedaug. Nors pelnai auga, algos patiria stagnaciją, nors BVP auga, daugelio žmonių pajamos – ne, o skirtumas tarp turtingų ir vargšų per krizę dar labiau padidėjo.

BVP yra geras rodiklis, ir pasaulio ekonomistai jo nesiruošia atsisakyti, tačiau jis labiau atspindi ekonominį produktyvumą, bet ne tai, kaip jis pasiskirsto tarp namų ūkių. Nėra pakankamai tikslios statistikos, kokį turtą (ir nekilnojamą) piliečiai valdo. Tačiau materialinė gerovė nebūtinai padaro piliečius laimingus, nors turtingesni žmonės jaučiasi laimingesni.

Ekspertai mano, kad labai svarbu yra pereiti nuo finansinės gerovės prie emocinės gerovės koncepcijos. Idėja yra įvertinti tuos dalykus, kuriems negalima prisegti kainos etiketės. Tai yra piliečių gyvenimo kokybės indeksas – išsilavinimas bei sveikatos būklė, darbas ir pasitenkinimas juo, laisvalaikio ir darbo laiko balansas, bendruomeniškumo jausmas, ryšiai su šeimos nariais, švari aplinka ir pakankama erdvė, švari gamta, saugumo jausmas namuose ir gatvėje.

Beje, yra subjektyvūs indikatoriai, tokie kaip visapusiškas pasitenkinimas gyvenimu, vertinamas dešimtbalėje skalėje. Vienintelis dalykas, kuris turėtų rūpėti valstybių vadovams bei politikams – tai žmonės patenkinti gyvenimu. Gal vertėtų paklausti žmonių? Beje, koreliacija tarp žmonių laimės indekso ir BVP yra labai silpna. Daugelis didžiųjų pasaulio ekonomikų, tokių kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Korėja, Vokietija, Kinija jau pradėjo šiuos tyrimus.

Mes, lietuviai, nesame labai laiminga tauta, trykštanti gyvenimo džiaugsmu. Greičiau esame viskuo nepatenkinti niurzgliai. Įdomu, kodėl tautos, turinčios daug prastesnius materialinius rodiklius, jaučiasi daug laimingesnės negu mes. Kas dedasi mūsų tautiečių galvose, kodėl jie taip keistai elgiasi rinkimų metu? Kodėl moterys jaučiasi daug laimingesnės negu vyrai?

Kodėl Petras, turintis vieną karvę, jaučiasi daug prasčiau negu Jonas, turintis tris? Gal tai yra socialinio teisingumo jausmo siekis, o gal čia ir slypi atsakymas, kodėl greičiau reikia pereiti prie progresyvaus pajamų apmokestinimo bei turto mokesčio. Kiek prie to, kad tauta jaučia depresiją, prisideda žiniasklaida? Tai yra klausimai, neduodantys ramybės politikams, kuriems – ne tas pats, kokia bus rytdienos Lietuva.

Be abejonės, šalies ekonomikos augimas yra didžiąja dalimi atsakymas į šiuos klausimus, bet toli gražu – neišsamus atsakymas. Todėl labai svarbu pereiti nuo finansinės gerovės rodiklių prie emocinės gerovės rodiklių ir tai būtų tas rodiklis, kurio mums reikia XXI amžiuje. Šis rodiklis nėra savitikslis. Jis reikalingas politikams, kas jie formuotų savo strategijas taip, jog žmonės jaustųsi laimingi savo šalyje, gyvendami ne skirtumų draskomoje, bet vieningoje didelėje visuomenėje.

Konservatorių valdomose savivaldybėse ruošiamasi pasipelnyti parduodant daugiabučius administruojančias įmones. Prieš tokią „prichvatizaciją“ pasisako didžiųjų Lietuvos miestų socialdemokratai. Mano manymu, vienas rimčiausių konkurentų supirkti visas butus administruojančias įmones yra „Rubikono“ grupė.

Todėl prieš kurį laiką kreipiausi į Konkurencijos tarybą, siekdama užkirsti kelią daugiabučių administravimo bendrovių privatizavimui.

Gautame Konkurencijos tarybos atsakyme aiškiai išdėstytos privatizacijos grėsmės. Jau dabar tiek Vilniaus, tiek Kauno miestuose daugiabučių namų administravimo rinka yra reikšmingai koncentruota, nepalanki konkurencijai. Net per 30 proc. rinkos užima viena bendrovė, o daugiabučių namų bendrijos steigiamos labai vangiai. Jei daugiabučius administruojančios įmonės patektų į vienas rankas, konkurencija taptų neįmanoma, kiltų šiukšlių išvežimo, šilumos mazgų, vandens skaitiklių priežiūros kainos

Mano žiniomis, Konkurencijos taryba savo raštais kreipėsi į didžiųjų miestų merus, tačiau šie į teisės aktus nekreipia dėmesio.

Buvęs Vilniaus meras Vilius Navickas pareiškė, kad jam negalioja konkurencijos įstatymas, o Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas apskritai šiuo klausimu Konkurencijos tarybai atsakymo nedavė, tiesiog ignoravo problemą.

Mano nuomone, siekiant išvengti minėtų problemų, privatizavimo sąlygose būtina numatyti išimtį. Turi būti numatyta, kad įmonės, kurios užima ne mažiau kaip 25 proc. daugiabučių namų administravimo rinkos, privatizavime dalyvauti negalėtų. Tuomet „Rubikonui“ būtų užkirstas kelias pasipelnyti iš didžiųjų miestų gyventojų.