Politikos virtuvė

Gamtinių dujų paklausa perspektyvoje gali ženkliai sumažėti. 2011 m. dujų poreikis buvo 3,36 mlrd. kubų. Dujų suvartojimas elektros gamybai per vienerius metus sumažėjo 21 proc., o šilumos gamybai – 14 proc.

Perėjus nuo gamtinių dujų prie biokuro, kuris yra daug pigesnis už dujas, Lietuvoje pasikeitus Vyriausybei, įsibėgėjus viešųjų pastatų ir daugiabučių renovacijos procesui, gamtinių dujų poreikis ženkliai sumažės. Galbūt ilgainiui net triskart. Jau šiandien vis daugiau pramonės įmonių išreiškia nuogąstavimus dėl gamtinių dujų kainų įtakos produkcijos konkurencingumui, todėl neslepia ketinimų keisti kuro rūšį, atsisakant gamtinių dujų.

Tuo tarpu Energetikos ministerija neatliko namų darbų – nepaskaičiavo prognozuojamo gamtinių dujų poreikio 2015-2020 metams ir užsakė galingą, brangų laivą bei sudėtingą uosto infrastruktūrą, kuri tarsi sunkus akmuo slėgs visų vartotojų pečius. Beje, netikiu, kad 2015-aisiais suskystintų dujų terminalas (SGD) pradės savo veiklą, nes dabartinė Vyriausybė, iki šiol snaudusi, tik pastaraisiais metais pradėjo uoliau dirbti – užsakė poveikio aplinkai tyrimą.

Su didelėmis kliūtimis teks susidurti tiesiant dujotakio vamzdžio iki perdavimo vamzdyną. Šis turėtų būti tiesiamas per privačias žemes, kirsti autostradą bei geležinkelį, todėl net pati bendrovė „Klaipėdos nafta“ abejoja, ar šios kliūtys bus įveiktos iki 2014 m. pabaigos ir terminalas pradės veikti laiku. Kaip aiškino įmonės atstovai, pakviesti į socialdemokratų frakciją, 25 proc. privalomas dujų pirkimas reikalingas tam, kad pramonės įmonės nesudarytų šimtaprocentinių ilgalaikių sutarčių su žemyninių dujų tiekėju, nes nuogąstaujama, kad neatsiras dujų pirkėjų iš terminalo. Manytina, kad pramonės įmonėms dėl 25 proc. taisyklės kreipiantis į Teisingumo Teismą, šis pripažintų, kad pažeidžiamas konkurencingumo principas.

Nesu prieš SGD terminalą, nes Lietuva privalo turėti dujų tiekimo alternatyvą, tačiau neatmestina galimybė (tokius nuogąstavimus išreiškė kainų komisijos atstovai), kad „Gazprom“ galėtų pritaikyti dempingo politiką ir stipriai sumažintų savo importuojamų dujų kainą.

Kadangi SGD įstatyme įmonėms yra numatytas privalomas 25 proc. jūrinių dujų pirkimas, privalomas brangesnių dujų pirkimas diskredituotų pačią SGD idėją. O aukštesnė kaina prislėgtų vartotojus. Neatmestina ir kita galimybė – „Gazprom“ galėtų pakelti dujų kainą iki jūrinės kainos lygio, ir nors Lietuva pirks mažesnį žemyninių dujų kiekį, tiekėjas surinks tą pačią ar net didesnę pinigų sumą iš Lietuvos vartotojų. Kaip nuogąstauja kainų komisija, bendra dujų kaina būtų didesnė nei iki projekto, o infrastruktūros išlaikymo kaštai taip pat padidėtų.

Reikia daryti viską, kad šis SGD taptų regioniniu terminalu su dujų saugykla Inčiukalnyje. Projektas bus ekonomiškai gyvybingas tik tuomet, jei per terminalą bus realizuojami maksimalūs jūrinių dujų kiekiai (iki 4mlrd. per metus). Problema techniškai sprendžiama nutiesus dujotakį iki Inčiukalnio. Deja, dabartinė Vyriausybė silpnai dirbo su kaimyne Latvija dėl bendradarbiavimo apsirūpinant dujomis. Viešai nuolat keikdami energetinę priklausomybę konservatoriai ne itin sparčiai dirbo, kad terminalas būtų pastatytas greičiau.

Beje, mane stebina kolegos – parlamentaro Kęstučio Masiulo kalbos, kad Rusija gali nutraukti dujų ar elektros tiekimą Lietuvai. Nors ne pirmi metai K.Masiulis dirba ekonomikos komitete, bet panašu, kad nesuvokia, jog Rusija negali mums nutraukti nei elektros energijos, nei dujų tiekimo, kitaip nutrauktų tiekimą ir Kaliningradui, o tai išsibalansuotų Rusijos tiekimo sistema. Kolegos K.Masiulio svaičiojimai verčia daryti išvadą, kad trūksta kompetencijos.

Bet kokiu atveju ilgalaikėje perspektyvoje dujų Lietuvai reikės – net jei visi šilumos gamintojai pereitų prie biokuro, dujų reikėtų ne mažiau 20 proc. Dujų reikės ir chemijos pramonei. Tačiau jau šiandien būtina labai atidžiai skaičiuoti ir planuoti, kad Lietuvos vartotojai netaptų brangios infrastruktūros išlaikymo įkaitais ir energetinio skurdo vergais.

Pastarųjų metų istorija parodė, kad nevaldoma rinkos ekonomika be valstybės įsikišimo krizės nesuvaldo. Krizė dar labiau padidino visuomenės turto bei pajamų nelygybę. Pati demokratija tapo dar labiau pažeidžiama dėl socialinio netikrumo, ekonominės nelygybės. Todėl būtina didinti valstybės vaidmenį. Kaip turi būti vystoma ekonomika žmonių interesams ir visuomenės gerovei? Ką tai reiškia socialdemokratų politikai?

Valstybė turi būti šalies ekonominio ir socialinio stabilumo garantas, išplečiant jos kompetencijas, paremtas įplaukomis į biudžetą. Socialinis teisingumas ir ekonomikos valdymas neprieštarauja vienas kitam, bet papildo vienas kitą. Valstybė nėra superžinių įkūnijimas, tačiau ji yra makroekonomikos racionalumo garantas. Ji yra vienintelis autoritetas, galintis imtis veiksmų prieš iracionaliai veikiančius individus nacionalinėje ekonomikoje.

Manau, jog valstybė visada turi prisitaikyti prie laiko iššūkių ir visuomenės poreikių. Rinkos ekonomika yra akla socialinėms ir aplinkosauginėms visuomenės reikmėms. Socialdemokratai pasisako už valstybės vaidmens stiprinimą, teikiant viešojo gėrio paslaugas. Socialinė rinkos ekonomika – tai, visų pirma, viešojo gėrio paslaugos, tai infrastruktūra, skatinanti produktyvumą ir konkurencingumą. Lemiamas valstybės vaidmuo ir prioritetai yra transporto infrastruktūra (geležinkelis), energijos tiekimas (energijos tinklai), švietimas ir sveikatos apsauga, vaikų priežiūros ir slaugos  paslaugos.

Švietimas yra esminė viešoji gėrybė, esminė individo integracijos sąlyga į visuomenę ir darbo rinką. Visuomenėje žmonės neturi būti skirstomi į nugalėtojus ir pralaimėtojus. Mokyklas reikėtų pervesti į visos dienos moksleivių užimtumo režimą. Tai būtų labai efektyvi integracijos politikos priemonė, ypatingai vaikams iš socialiai remtinų šeimų. Taip pat tai būtų milžiniška pagalba dirbantiems tėvams, nes jie būtų ramūs, kad jų vaikai, išėję iš mokyklos nepateks tiesiai į gatvę su visomis ten slypinčiomis blogybėmis. Juolab, tai būtų užimtumo alternatyva darbo netekusiems pedagogams dėl moksleivių skaičiaus mažėjimo mokyklose.

Šeimos ir darbinės veiklos derinimas yra pagrindas pasiekti vyrų ir moterų lygybę darbo rinkoje. Todėl vaikų darželių infrastruktūra – kiekvienam vaikui turi tapti ne tik savivaldybių, bet ir valstybės rūpesčiu. Visuomenei sparčiai senstant pagyvenusių žmonių priežiūros bei slaugos infrastruktūra taip pat turi būti savivaldybių ir valstybės rūpestis.

Kita labai svarbi visuomenės debatų sritis yra energijos tiekimas bei  kaina. Nors šilumos ir elektros energijos gamyboje dalyvauja valstybės ir privačios įmonės, energijos perdavimas bei tiekimas ir skirstymas turi būti valstybės ar savivaldybių teisė. Šis sektorius turi būti visuomenės kontroliuojamos ir apie konkurenciją bei pelno siekimą negali būti nė kalbos. Tas pats pasakytina ir apie atliekų tvarkymą. Taip pat negali būti nei kalbos apie tokių svarbių savivaldybių funkcijų, tokios infrastruktūros kaip vandens tiekimas, nuotėkų tvarkymas, privatizavimą.

Informacijos tiekimo infrastruktūra tampa vis labiau svarbia ekonomikai. Prieiga prie informacijos ir galimybė pasidalinti informacija taip pat yra viešoji paslauga, kuri turi būti prieinama tiek kaimo, tiek miesto žmonėms.

Liberalai, siekdami komercinių pelnų per europines direktyvas visaip siekė privatizuoti geležinkelius. Dėl to sumažėtų viešoji (keleivių vežimo) paslauga bei investicijos į geležinkelių modernizaciją. Socialdemokratai pasisako prieš geležinkelių privatizaciją, yra įsitikinę, kad valstybė gali būti gerai besitvarkantis šeimininkas. Ir tą savo puikiu darbu yra įrodę Lietuvos geležinkeliai.

Šalies gyvenime yra daug sričių į kurias joks verslininkas neinvestuos, nes investicijos gali atsipirkti ne per vieną dešimtmetį. Kaip pavyzdys, tai gali būti valstybinių miškų tvarkymas bei aplinkosauga.

Taigi tarp rinkos ekonomikos ir valstybine nuosavybe grįstos ekonomikos turėtume rasti optimalų santykį, kuriam būtų būdinga privačios iniciatyvos ir valstybinės veiklos kombinacija, kuri teiktų viešąsias gėrybes didžiajai visuomenės daliai.

Didindami valstybinio kapitalo vaidmenį visuomenėje atstatysime pasitikėjimą Lietuvos valstybe, kuris labai sumenko dešiniųjų valdymo metu.

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurietropinėmis dienomis aprūpintų gyventojus karštu vandeniu.

Pasaulis po krizės atsibudo tarsi po smarkios audros ir suprato, kad taip, kaip gyveno iki šiol, toliau gyventi negali. Mūsų planetos išsivysčiusios šalys pasiekė tam tikrą ekonominio prisotinimo laipsnį, išsisėmė, todėl grįžti prie įprastinės veiklos nei galima, nei verta. Šiandien pasauliui desperatiškai reikia naujos ekonominės paradigmos, naujo stimulo, matymo ir mąstymo. Dabartinė ekonomika gamtinius resursus naudoja 50 proc. greičiau nei jie atsistato. Tai tikras planetos natūralių išteklių naikinimas. Daugelis žaliavų yra pernelyg brangios, kad būtų panaudotos tik vieną kartą.

Situacija nėra dramatiška, tačiau reikalauja naujo požiūrio. Turime pasitelkti vaizduotę ir kūrybinį visuomenės potencialą norėdami išmokti turėti daugiau naudojant mažiau. Kas gali padėti rekonstruoti ekonomiką? Atsakymas gali būti tik vienas – tai žalioji ekonomika, žaliojo augimo strategija.

Džeremis Rifkinas teigia, kad prieš kiekvieną ekonominę krizę įvyksta ekonominis žemės drebėjimas, kuris pasireiškia naftos produktų kainų šuoliu. Taip buvo prieš Rusijos krizę, tas pats atsitiko ir prieš 2008 m. krizę. Pasak jo, revoliucijos energetikos srityje pakeitė pasaulio ekonomiką. Pirmoji energetinė revoliucija įvyko XIX a., kai atsirado garo mašinos. Antrajai – XX a. energetinei revoliucijai buvo būdinga centralizuotai tiekiama energija – elektra, šiluma, garas. Rifkinas prognozuoja, kad XXI amžius bus pažymėtas trečiąja pramonės revoliucija – žaliąja energetika.

Tai saulės, vėjo, bangų, vandenilio energija, atliekų perdirbimas, masinių pastatų apšiltinimas, išmanieji tinklai, kuriems gyventojai tiekia savo pagamintos energijos perteklių, tai 100 mln. naujų darbo vietų.

Kaip gi žaliasis augimas gali būti pritaikytas Lietuvoje, kaip tai dera su konservatorių pasiūlyta Nacionaline (energetinės nepriklausomybės) strategija. Jeigu būtų įgyvendintos visos konservatorių energetinės haliucinacijos, Lietuvos gyventojai išties taptų nepriklausomi nuo energetikos – neįpirktų nei elektros, nei dujų, neišsimokėtų už šilumą dėl hiper aukštų kainų. Nes tie 50 mlrd,, nepriklausomai nuo to, kas juos beinvestuotų, valstybė ar privatūs investuotojai, vis tiek gultų ant mūsų vartotojų pečių ir būtų atsiimti per tarifus.

Turėdama labai ribotus finansinius išteklius, Lietuva turėtų labai gerai pagalvoti, kur investuoti lėšas. Už elektros energiją Lietuvos gyventojai šiandien moka palyginti neaukštą kainą (ačiū Rusijai, kurios didžiąją elektros energijos dalį perkame, o taip pat Garbaravičių šeimynai, su kuriais pardavėjai yra glaudžiai susiję).

Labiausiai gyventojų kišenes patuština šilumos kainos. Apie jų sumažinimą strategijoje kalbama labai blankiai. Yra du keliai sumažinti daugiabučių gyventojų šilumos sąskaitas – tai jų daugiabučių aptaisymas kailiniais ir dujų, kurias Lietuva importuoja iš Rusijos, pakeitimas vietine biomase. Tai ir yra žaliojo augimo strategija, tai ir yra energijos taupymas, tai ir yra iškastinio kuro pakeitimas atsinaujinančia energija, tai ir yra naujos darbo vietos Lietuvai, glaudžiai susijusios su ekonominiu augimu.

Masinę daugiabučių renovaciją, skirtingai nuo konservatorių, socialdemokratai paskelbs nacionalinės svarbos objektu. Gera žinia, kurią paskelbė ekspertai, yra ta, kad pagal konstrukcijos atsparumą daugiabučiai gali tarnauti daugiau nei šimtą metų. Jau dabar aišku, kad gyventojai yra nelinkę imti paskolų iš bankų renovacijai. Nereikia ir versti jų tai daryti, nes žmonės – nuskurdinti krizės, o lėšų po Kubiliaus reformų užtenka tik duonai kasdieninei.

Visiškai pritariu tiems ekonomistams, kurie teigia, kad pagrindiniu investuotoju turi tapti valstybė, padedama europinių fondų. Grąža būtų dvejopa – naujos darbo vietos, mokesčiai į biudžetą ir nauja nauda gyventojams.

Gyventojai ilgainiui išsimokėtų už suteiktą paslaugą, mokėdami tiek pat, kiek jų kaimynai, gyvenantys nerenovuotose namuose. Taigi – nauda visapusiška. Rusiškas dujas keisdami į biomasę ir išrūšiuotas atliekas, Lietuva papildomai galėtų sukurti tūkstančius naujų darbo vietų, kuras būtų vietinis, mokesčiai keliautų ne į Rusiją, bei į Lietuvos biudžetą. Juolab, kad skubiai reikia priimti sprendimus dėl didžiųjų termofikacinių elektrinių modernizavimo Vilniuje, Kaune bei Mažeikiuose. Apie tai konservatoriai savo strategijoje net neužsimena. Tam reikia mažiausiai 2 mlrd. Lt ir darbus reikia atlikti iki 2015 metų pabaigos, antraip neišvengsime didžiulių baudų, kurios dar daugiau prislėgs gyventojus.

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurie aprūpintų gyventojus karštu vandeniu ir dar pasitarnautų patalpų vėsinimui karštomis dienomis. Mūsų namai po renovacijos galėtų tapti mini jėgainėmis, kurios atliekamą energiją galėtų teikti į išmanųjį tinklą. Taigi, žalioji augimo strategija yra paprasta tarsi 5 centai. Tai yra socialdemokratų žaliojo augimo strategija artimiausiam dešimtmečiui, tai yra mūsų šansas, tai yra planas A. O ar yra planas B?

Tai tik vienas fragmentas, mažytė iliustracija iš energetikos sektoriaus, kaip mums reikia pertvarkyti savo ekonomiką, padaryti ją žalesnę. Žaliasis augimas yra broliai dvyniai su žaliosiomis inovacijomis. Naujas posūkis ekonomikoje duos impulsą moksliniams tyrimams, naujų technologijų atsiradimui. Tam reikia pertvarkyti mokesčių sistemą, sukurti žaliųjų kreditų sistemą, pakeisti, viešųjų pirkimų taisykles. Būtina peržiūrėti miestų planus, transporto schemas bei infrastruktūrą.

Šiems ambicingiems planams įgyvendinti reikia lėšų, todėl būtina įgyti investuotojų pasitikėjimą, o Vyriausybės sprendimai turi būti nuspėjami ir ilgalaikiai, o tam reikia įtikinti visuomenę, pakeisti  mūsų piliečių vartojimo įpročius, įtvirtinti tausojantį vartojimą.

Labai svarbus ekonominio vystymosi veiksnys yra tolygesnis pajamų ir turto pasiskirstymas visuomenėje. Kuo didesni skirtumai tarp turtingų ir vargšų, kuo daugiau visuomenėje skurstančių žmonių, tuo daugiau kliūčių ekonominiam vystymuisi. Todėl Lietuvoje būtina mokesčių reforma, mažinanti skirtumą tarp turtingų ir vargšų, ypatingai dirbančiųjų tarpe.

Socialdemokratai pasiryžę atstatyti piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir siūlo naują – labiau socialiai teisingą ir žaliąjį vystymosi kelią.

Paskatinta Londone gyvenančių tautiečių, kurie susirūpinę didele bankų paslaugų įkainių našta, turėjau progos pasidomėti, kodėl bankai Lietuvoje nežabojami didina savo paslaugų įkainius.

Mūsų šalyje bankų paslaugomis besinaudojančių gyventojų lėšos tirpsta kaip pavasario sniegas. Analizuodama savo pačios sąskaitas pastebėjau, kad bankų paslaugų įkainiai kyla kaip ant mielių, bankai elgiasi savavališkai. Norėdama gauti informacijos apie įkainių pokyčius dar šių metų vasarį kreipiausi į Lietuvos bankų asociaciją. Tik po keleto mėnesių gavau asociacijos prezidento Stasio Kropo atsakymą, jog duomenys man nebus pateikti, nes nėra tinkamų pajėgų atlikti tyrimą. Tuomet bandžiau ieškoti atsakymo Lietuvos banke. Paaiškėjo, jog nuo 2008-ųjų skandinaviškų bankų įkainiai pakilo apie 36 proc. Naudojantis elektronine bankininkyste ir pervedant lėšas į kitą banką, ši paslauga nuo pvz. 0.8 lito pakilo iki 1, 4 lito. Pabrango bankų kredito kortelių aptarnavimas ir kitos paslaugos.

Panašu, kad bankai piktnaudžiauja oligopoline padėtimi ir, didindami įkainius, tikisi atsiimti per krizę neuždirbtą pelno dalį, nors sunkmečiu jie neatliko pagrindinės funkcijos – neskolino verslui. Didėjant šalies rizikai, siekiant išlaikyti akcininkų reikalaujamą pelningumą, yra peržiūrimas bankų produktų ir paslaugų pelningumas, jų teikimo sąnaudos.

O gal Skandinavijos bankai traktuoja Lietuvą kaip „bananų respubliką“? Palyginus Skandinavijos šalyse egzistuojančius vidutinius įkainius ir vidutinę algą su Lietuvoje esančiais įkainiais, akivaizdu, kad mūsų gyventojams taikomi įkainiai tikrai gerokai didesni. Bankams nerūpi pensininkai, kurie dažniau atsiskaito grynais pinigais – jie sumoka keturiskart – už pinigų išėmimą, už mokėtojo kortelės aptarnavimą per metus, už lėšų įrašymą į gavėjo sąskaitą, už gavėjo sąskaitos aptarnavimą. Manyčiau, kad ir „Sodra“, ir „Lukoil‘as“, iškėlę mokėjimo kortelių aptarnavimo klausimą, yra teisūs, nes žmonės yra nelygiaverčiai kovoje su bankais. Deja, bankų teikiamų paslaugų įkainiai nėra reguliuojami jokiais teisės aktais.

Dėl tos pačios priežasties prieš grynųjų pinigų cirkuliacijos suvaržymus kovoja ir Smulkaus bei vidutinio verslo taryba. Mano įsitikinimu, atsiskaitymo grynaisiais pinigais suvaržymas – bankų įkainių didinimas prieštarauja Vyriausybės politikai.

Atsiranda ir tokių įmonių, kurios pajutusios bankų godumą, savotiškai skatina grynųjų pinigų cirkuliaciją. Matau didelę žalą ne tik gyventojams, bet ir Lietuvos ekonomikai. Verta atkreipti dėmesį į Latvijos bankų sektoriaus patirtį. 2008-aisiais visi Latvijoje esantys bankai pakėlė savo paslaugų įkainius, dėl to Latvijos centrinis bankas kreipėsi į  Konkurencijos tarybą. Ši nustatė, jog bankai vadovavosi karteliniu susitarimu, todėl buvo nubausti piniginėmis baudomis.

Ar nederėtų ir mums kreiptis į savo Konkurencijos tarybą, kad ši išsklaidytų abejones dėl bankų kartelinio susitarimo? Norėtųsi, kad Lietuvos bankas nebūtų tarsi miegančioji gražuolė. Jei reikės, Seime grįšime prie bankų įkainio reguliavimo klausimo.

Kaip gyveni, ar esi laimingas? Į tokius klausimus jau atsakinėja didžiųjų valstybių gyventojai. Mūsų tėvynainiams gali pasirodyti, jog politikai ir ekonomikos ekspertai yra avigalviai ir, neturėdami ką veikti, susigalvojo naują pramogą krizės laikotarpiu. Tačiau taip nėra. Krizė privertė suabejoti, ar makroekonomine statistika pagrįsti tradiciniai bendros šalies ekonominės būklės rodikliai gali atspindėti tikrą žmonių gyvenimą sudėtingame globaliame pasaulyje.

Be abejonės, yra bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklis vienam gyventojui, tačiau jis neatspindi tikrosios situacijos. Juolab, kad daugiau nei tūkstantis žmonių pasaulyje valdo pusę pasaulio turto, o likusiems 7 mlrd. lieka pasidalinti po labai nedaug. Nors pelnai auga, algos patiria stagnaciją, nors BVP auga, daugelio žmonių pajamos – ne, o skirtumas tarp turtingų ir vargšų per krizę dar labiau padidėjo.

BVP yra geras rodiklis, ir pasaulio ekonomistai jo nesiruošia atsisakyti, tačiau jis labiau atspindi ekonominį produktyvumą, bet ne tai, kaip jis pasiskirsto tarp namų ūkių. Nėra pakankamai tikslios statistikos, kokį turtą (ir nekilnojamą) piliečiai valdo. Tačiau materialinė gerovė nebūtinai padaro piliečius laimingus, nors turtingesni žmonės jaučiasi laimingesni.

Ekspertai mano, kad labai svarbu yra pereiti nuo finansinės gerovės prie emocinės gerovės koncepcijos. Idėja yra įvertinti tuos dalykus, kuriems negalima prisegti kainos etiketės. Tai yra piliečių gyvenimo kokybės indeksas – išsilavinimas bei sveikatos būklė, darbas ir pasitenkinimas juo, laisvalaikio ir darbo laiko balansas, bendruomeniškumo jausmas, ryšiai su šeimos nariais, švari aplinka ir pakankama erdvė, švari gamta, saugumo jausmas namuose ir gatvėje.

Beje, yra subjektyvūs indikatoriai, tokie kaip visapusiškas pasitenkinimas gyvenimu, vertinamas dešimtbalėje skalėje. Vienintelis dalykas, kuris turėtų rūpėti valstybių vadovams bei politikams – tai žmonės patenkinti gyvenimu. Gal vertėtų paklausti žmonių? Beje, koreliacija tarp žmonių laimės indekso ir BVP yra labai silpna. Daugelis didžiųjų pasaulio ekonomikų, tokių kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Korėja, Vokietija, Kinija jau pradėjo šiuos tyrimus.

Mes, lietuviai, nesame labai laiminga tauta, trykštanti gyvenimo džiaugsmu. Greičiau esame viskuo nepatenkinti niurzgliai. Įdomu, kodėl tautos, turinčios daug prastesnius materialinius rodiklius, jaučiasi daug laimingesnės negu mes. Kas dedasi mūsų tautiečių galvose, kodėl jie taip keistai elgiasi rinkimų metu? Kodėl moterys jaučiasi daug laimingesnės negu vyrai?

Kodėl Petras, turintis vieną karvę, jaučiasi daug prasčiau negu Jonas, turintis tris? Gal tai yra socialinio teisingumo jausmo siekis, o gal čia ir slypi atsakymas, kodėl greičiau reikia pereiti prie progresyvaus pajamų apmokestinimo bei turto mokesčio. Kiek prie to, kad tauta jaučia depresiją, prisideda žiniasklaida? Tai yra klausimai, neduodantys ramybės politikams, kuriems – ne tas pats, kokia bus rytdienos Lietuva.

Be abejonės, šalies ekonomikos augimas yra didžiąja dalimi atsakymas į šiuos klausimus, bet toli gražu – neišsamus atsakymas. Todėl labai svarbu pereiti nuo finansinės gerovės rodiklių prie emocinės gerovės rodiklių ir tai būtų tas rodiklis, kurio mums reikia XXI amžiuje. Šis rodiklis nėra savitikslis. Jis reikalingas politikams, kas jie formuotų savo strategijas taip, jog žmonės jaustųsi laimingi savo šalyje, gyvendami ne skirtumų draskomoje, bet vieningoje didelėje visuomenėje.