Politikos virtuvė

Lietuvoje turime 400 tūkst. ha dirvonuojančių žemių, ir jų vis daugėja

Greitas ekonominis augimas besivystančiose šalyse, tokiose kaip Indija, Kinija, Brazilija, o taip pat daug greitesnis žemės gyventojų skaičiaus augimas, nei prognozavo Jungtinių Tautų organizacija, labai padidino maisto paklausą pasaulyje. Šių metų spalio pabaigoje pasaulį išvys kūdikis, kurio gimimas reikš, kad mūsų planetoje gyvena jau 7 mlrd. Žmonių, o populiacijos augimas dar daugiau padidės.

Žemės ūkio produkcijos paklausos padidėjimas, dolerio vertės kritimas, prastas pasaulio derlius, susijęs su  klimato kaita, spekuliantų veiksmai, o taip pat kai kurių šalių protekcionistiniai barjerai (pvz., Rusija uždraudė kviečių eksportą) sukėlė didžiulį nestabilumą rinkoje ir maisto produktų kainų augimą. Lietuvoje per metus maisto produktų kainos išaugo 7,8 proc., o tai labiau susilpnimo pensininkų, minimalią algą gaunančių ar bedarbių finansinę padėtį. Nes valgyti reikia visiems ir kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo piniginės storio.

Ekspertai prognozuoja, kad pasaulyje maisto produktų paklausa ir kainos artimiausiame dešimtmetyje tik kils. Ši žinia Lietuvai reiškia, kad žemės ūkio gamyba bei perdirbimas gali tapti labai reikšminga ekonomikos vystymosi šaka bei eksporto šaltiniu. Mes turime apie 400 tūkst. ha dirvonuojančių žemių su didėjimo tendencija. Mes turime labai didelį privalumą prieš kitas šalis – neribotus gėlo vandens išteklius.

Paskaičiuota, kad grūdų ir gyvulių auginimui pasaulyje sunaudojama 70 proc. vandens. Jau dabar daugelyje pasaulio šalių trūksta gėlo vandens, o ateityje netgi gali kilti karai dėl geriamo vandens trūkumo.

Įvertinus pasaulines  prognozes ir vietinius neišnaudotus resursus galima pasakyti, kad  Lietuva turi didžiulį potencialą vystyti žemės ūkį. Mums reikėtų atstatyti grūdinių kultūrų auginimą ir gyvulių skaičių bent iki to lygio, kuris Lietuvoje buvo nepriklausomybės priešaušryje. Be abejonės, nauja ir labai svarbi šaka žemės ūkyje būtų biomasės ruošimas. Tai naujos darbo vietos kaimo žmonėms, tai  žaliasis ekonominis augimas ir kelias į apsirūpinimą savais atsinaujinančiais energijos ištekliais. Todėl Briuselyje reikia kovoti ne tik dėl subsidijų suvienodinimo Baltijos šalių žemdirbiams, bet ir dėl vienodų subsidijų į žaliąjį augimą.

Neseniai į mane, kaip į Seimo narę, kreipėsi du jauni kaimiečiai, grįžę iš emigracijos Danijoje. Jie prašė pagalbos surandant darbo Lietuvoje. Siūliau jiems užsiimti biomasės ruošimu. Deja, dabartinės Vyriausybės politikoje nėra skatinimo šiai veiklai. Būsima Socialdemokratų vyriausybė, kuri pakeis Kubilių, turi aiškią viziją skatinti maisto produktų gamybą Lietuvoje, visokeriopai palaikyti žaliąjį augimą bei kurti žaliąsias darbo vietas kaime.

Jei Lietuvos didžiausia problema yra bedarbystė, kaip ją padės spręsti būsimi didžiuliai energetiniai projektai?

Visada buvau branduolinės energetikos šalininkų gretose, netgi tada, kai LEO projektas buvo visaip kritikuojamas ir koneveikiamas. Manau, kad tai buvo savalaikis branduolinės energetikos tąsos planas, paremtas nacionaliniu kapitalu ir didelėmis Vyriausybės reguliavimo galiomis.

Šiandien, jeigu būtume ekonomiškai stipri valstybė, neabejodama pasisakyčiau už naujos branduolinės jėgainės statybą. Tačiau dabartinė situacija yra visai kitokia. Lietuva yra išsekinta krizės, iki ausų įklampinta į skolas. Finansinę krizę pakeitė socialinė ir nedarbo krizė. Skaudžiausiai ji kirto jaunimui. Todėl kiekvieną didžiulį valstybinį projektą turime vertinti itin atidžiai: ar jis kuria naujas darbo vietas, ar ne. Kiek naujų darbo vietų gali sukurti Visagino atominė elektrinė? Kol kas tokios informacijos Vyriausybė neteikia, tačiau gąsdina Visagino merės pateikta žinia, jog statybose žada dalyvauti 2000 Japonijos specialistų. Tikėtina, kad vienam kitam Lietuvos piliečiui gal ir bus patikėta kasti griovius, tačiau didesnio užimtumo perspektyvos yra labai miglotos.

Šiandien Lietuvos gyventojai už šilumą sumoka daugiau nei 2 mlrd. Lt. Už elektros energiją sumokame apie 650 mln. Lt, tai yra 3 kartus mažiau. Didesnę elektros energijos dalį perkame iš Rusijos, dalį pasigaminame kogeneracinėse elektrinėse. Gyventojų sąskaitas galėtume sumažinti dvigubai perėję prie atsinaujinančios energijos ir apšiltinę namus. Tiek biomasės gamyba, tiek namų šiltinimas – tai naujos žaliosios darbo vietos Lietuvos gyventojams, kurių specialistai priskaičiuoja daugiau nei 200 tūkstančių.

Valstybė, turėdama labai ribotus išteklius, turėtų labai atidžiai paskaičiuoti, kuris projektas – branduolinis ar žaliasis – yra naudingesnis Lietuvai socialiniu bei ekonominiu požiūriu.

Todėl mes, socialdemokratai, reikalaujame iš Vyriausybės pateikti paskaičiavimus, kiek darbo vietų sukurtų vienas ir kitas projektas. Kiek kainuotų 1 kWh elektros energijos ir kokią dalį BVP generuotų abu projektai.  Taip pat reikalaujame ir įvertinimo, kuris projektas Lietuvai naudingesnis ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu, gamtosaugos bei klimato kaitos požiūriu.

Tokios analizės politikams reikia diskusijoms jau šiandien, nes prognozuoju, kad konservatoriai visą įstatymų dėl branduolinės elektrinės paketą pateiks prieš Kalėdas, kai visi parlamentarai skubės į savo apygardas ir laiko rimtoms diskusijoms praktiškai nelis.

Tačiau jau šiandien aišku, kad jeigu norime, jog Lietuvos nepaliktų paskutinis darbingas jaunas žmogus, visos valstybės pastangos turi būti dedamos nedarbo mažinimui ir naujų darbo vietų kūrimui.