Politikos virtuvė

Jei Lietuvos didžiausia problema yra bedarbystė, kaip ją padės spręsti būsimi didžiuliai energetiniai projektai?

Visada buvau branduolinės energetikos šalininkų gretose, netgi tada, kai LEO projektas buvo visaip kritikuojamas ir koneveikiamas. Manau, kad tai buvo savalaikis branduolinės energetikos tąsos planas, paremtas nacionaliniu kapitalu ir didelėmis Vyriausybės reguliavimo galiomis.

Šiandien, jeigu būtume ekonomiškai stipri valstybė, neabejodama pasisakyčiau už naujos branduolinės jėgainės statybą. Tačiau dabartinė situacija yra visai kitokia. Lietuva yra išsekinta krizės, iki ausų įklampinta į skolas. Finansinę krizę pakeitė socialinė ir nedarbo krizė. Skaudžiausiai ji kirto jaunimui. Todėl kiekvieną didžiulį valstybinį projektą turime vertinti itin atidžiai: ar jis kuria naujas darbo vietas, ar ne. Kiek naujų darbo vietų gali sukurti Visagino atominė elektrinė? Kol kas tokios informacijos Vyriausybė neteikia, tačiau gąsdina Visagino merės pateikta žinia, jog statybose žada dalyvauti 2000 Japonijos specialistų. Tikėtina, kad vienam kitam Lietuvos piliečiui gal ir bus patikėta kasti griovius, tačiau didesnio užimtumo perspektyvos yra labai miglotos.

Šiandien Lietuvos gyventojai už šilumą sumoka daugiau nei 2 mlrd. Lt. Už elektros energiją sumokame apie 650 mln. Lt, tai yra 3 kartus mažiau. Didesnę elektros energijos dalį perkame iš Rusijos, dalį pasigaminame kogeneracinėse elektrinėse. Gyventojų sąskaitas galėtume sumažinti dvigubai perėję prie atsinaujinančios energijos ir apšiltinę namus. Tiek biomasės gamyba, tiek namų šiltinimas – tai naujos žaliosios darbo vietos Lietuvos gyventojams, kurių specialistai priskaičiuoja daugiau nei 200 tūkstančių.

Valstybė, turėdama labai ribotus išteklius, turėtų labai atidžiai paskaičiuoti, kuris projektas – branduolinis ar žaliasis – yra naudingesnis Lietuvai socialiniu bei ekonominiu požiūriu.

Todėl mes, socialdemokratai, reikalaujame iš Vyriausybės pateikti paskaičiavimus, kiek darbo vietų sukurtų vienas ir kitas projektas. Kiek kainuotų 1 kWh elektros energijos ir kokią dalį BVP generuotų abu projektai.  Taip pat reikalaujame ir įvertinimo, kuris projektas Lietuvai naudingesnis ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu, gamtosaugos bei klimato kaitos požiūriu.

Tokios analizės politikams reikia diskusijoms jau šiandien, nes prognozuoju, kad konservatoriai visą įstatymų dėl branduolinės elektrinės paketą pateiks prieš Kalėdas, kai visi parlamentarai skubės į savo apygardas ir laiko rimtoms diskusijoms praktiškai nelis.

Tačiau jau šiandien aišku, kad jeigu norime, jog Lietuvos nepaliktų paskutinis darbingas jaunas žmogus, visos valstybės pastangos turi būti dedamos nedarbo mažinimui ir naujų darbo vietų kūrimui.

Tenka apgailestauti, kad konservatorių valdoma Lietuva, deja, nesugeba įgyvendinti nė vieno didesnio infrastruktūrinio projekto, kuris būtų svarbus visai visuomenei. Jeigu „didieji Lietuvos energetinės nepriklausomybės šaukliai“ konservatoriai nebūtų sustabdę Gedimino Kirkilo Vyriausybės inicijuoto suskystintų dujų terminalo projekto, šiandien gyventojams nekeltų šiurpo sąskaitos už šildymą, nes šilumos kainoje gamtinės dujos sudaro 70 procentų visos šilumos kainos.

Esu įsitikinusi, jeigu konservatoriai būtų „protingi dešinieji“, tai jau šiandien arba netolimoje ateityje būtų kerpama suskystintų dujų terminalo atidarymo juostelė, o premjerui A.Kubiliui nereikėtų kaip vaikų darželio auklėtiniui lėkti į Europos Komisiją ir skųsti „Lietuvos dujų“ dėl trečiojo liberalizacijos paketo įgyvendinimo.

Manau, kad patys konservatoriai savo rankomis sužlugdė šį projektą, todėl šiandien turime apgailėtiną situaciją, kai toliau galimybių studijos nenueita nė per žingsnį.

Kyla pagrįstos abejonės, kad konservatorių mušimasis į krūtinę ir Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekių deklaravimas nėra nuoširdus. Pagal tai, kaip jie elgiasi, akivaizdu, kad jie labiau panašūs į Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešu. Jei būtume atidarę gamtinių dujų terminalą, gamtines dujas jau galėjome gauti už gerokai mažesnę kainą, nes antrojo tiekėjo atsiradimas rinkoje būtų sukėlęs konkurenciją, o derybose su „Gazprom“ Lietuva būtų kur kas patogesnėse derybinėse pozicijose.

O gal konservatoriams yra naudinga tokia situacija, kuri darosi vis labiau palanki konservatoriams palankiems elektros energijos importuotojams?

Šiandien su kolega Rimantu Sinkevičiumi surengėme spaudos konferenciją, kur iškėlėme klausimą, kodėl Vyriausybė priima sprendimus Lietuvos energetikos ūkyje (kurie lems elektros energijos ir dujų kainas!) nepaisydama Seimo nuomonės.

Mūsų manymu, Vyriausybė ketina valdyti energetikos ūkį vien tik priimdama savo nutarimus, ignoruodama Seimo valią. Taip buvo priimtas Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos energetikos ūkio pertvarkymo koncepcijos, Vyriausybės nutarimas dėl dujų ūkio pertvarkymo koncepcijos, Energetikos ministras pasirašė įsakymą dėl elektrinių, kurioms nustatoma remiamos elektros energijos gamybos apimtis aprašo, gamybos apimties ir importo 2011 m. Nors komiteto nariai norėjo šiuo klausimu padiskutuoti, pasidalinti nuomonės, pasirodė, jog to visai nereikia – užteko ministro įsakymo.

Negailėjome kritikos Vyriausybei, kuri vykdo reformas bei reorganizacijas energetikos įmonėse, nors iki šiol nėra aiški Lietuvos energetikos strategija. Ne paslaptis, kad pabėgome nuo LEO, bet sukūrėme dar didesnį monstrą.

Naikinant senas įmones, per 4 tūkst. žmonių gavo atleidimo lapelius, jų ateitis nežinioje, tuo tarpu kuriamos naujos įmonės, kurių veiklos perspektyvos kol kas skendi nežinios migloje. Beje, o kur Visagino elektrinės verslo planas?

Ta proga prašysime Valstybės kontrolę valstybės valdomoje Lietuvos elektrinėje atlikti valstybinį auditą. Yra įtarimų, kad Lietuvos elektrinė galimai nusikalstamai perpardavinėja elektros energiją: pigiau perka ir po to brangiau parduoda elektrą. Yra žinių, kad dalį elektros energijos Elektrėnų elektrinė, užuot pati gaminusi, perka iš užsienio valstybių pagal dvišales sutartis ir gauna neuždirbtą viršpelnį. Per spaudos konferenciją pareiškėme, kad kad tokiems faktams pasitvirtinus, svarstysime galimybę kreiptis į prokuratūrą.