Politikos virtuvė

Ar Lietuvos ekonomikai reikia šešiasdešimčiai metų užsikrauti atominę naštą, kuri yra labai rizikinga ir gali stabdyti kitų ekonomikos šakų sėkmę, nes visos lėšos, skirtos ekonomikos vystymui, bus nukreiptos į Visagino atominę elektrinę (VAE)? Kuo labiau gilinuosi į VAE projektą,  tuo daugiau jis man kelia abejonių.

Daugelis gali sakyti, kad socialdemokratai keičia savo nuomonę, nes prieš ketverius metus pasisakė už atominės energetikos tęstinumą Lietuvoje. Tačiau iš tiesų per tuos ketverius metus, o ypač po Fukušimos avarijos, pasaulyje daug kas pasikeitė. Pasirodo, jog ne vien žemės drebėjimas Japonijoje, bet ir žmogiškos klaidos sukėlė minėtą siaubingą katastrofą. Pasak šios šalies parlamentarų, su kuriais pastarosiomis dienomis teko susitikti, Japonija apie tai netrukus turėtų pranešti pasauliui. Černobylio katastrofos priežastys taip pat buvo žmogiškos klaidos, o ne pati technologija. Ar esame tikri, kad tai nepasikartos Lietuvoje?

Jeigu paklaustume daugiau nei pusantro milijono Lietuvos daugiabučių gyventojų, kas jiems labiau iškrausto kišenes, mokestis už elektros energiją ar už šilumą, atsakymas, be abejonės, būtų – už šildymą. Elektros energiją gyventojai gali taupyti, o šilumos, gyvenant kiauruose daugiabučiuose, sutaupyti beveik neįmanoma. Manau, kad valdantieji Energetikos nepriklausomybės strategijoje supainiojo prioritetus. Pirmiausia Lietuvoje reikia pertvarkyti šilumos ūkį, pereinant prie atsinaujinančių šaltinių, o taip pat vykdyti masinę daugiabučių, kurie sunaudoja triskart daugiau energijos nei analogai Švedijoje, renovacijos programą. Tokią racionalią programą, pagal kurią žmonės nebus varomi į bankus, o renovacijos priežiūrą vykdys savivaldybių paskirti administratoriai, jau esame paruošę.

Nėra akcininkų sutarties

Kalbant apie VAE, Kol kas nėra jokio aiškumo dėl regioninių partnerių – latvių ir estų dalyvavimo projekte. Abiejų šalių parlamentarai teigia, kad jokių svarstymų šiuo klausimu jų parlamentuose nebuvo, ir kol kas tiktai Lietuva atsakinga prieš strateginį investuotoją „Hitachi“. Nei Latvija, nei Estija iki šiol nepasirašė jokių susitarimų su „Hitachi“, ir visos projektavimo išlaidos, kurios siekia 283 mln. JAV dolerių bei 250 mln. litų stambiagabaričių krovinių kelio ruošimui, užguls vien tik Lietuvos mokesčių mokėtojų pečius. Lietuva viena negali įsipareigoti ir prisiimti atsakomybę pagal koncesijos sutartį, sutartis turi įsigalioti tik tada, kai bus pasirašyta akcininkų sutartis su regioniniais partneriais. Jausdami milžinišką atsakomybę prieš Lietuvos gyventojus socialdemokratai vien dėl šios priežasties negali pritarti atominės elektrinės projektui.

Projekto ekonominis gyvybingumas

Kita priežastis, verčianti mus abejoti – komercinis gyvybingumas. ABWR reaktorių galios išnaudojimo koeficientas pasaulyje nustatytas 2001-2010 m. ir siekia 61,2 proc. Energetikos ministerija rodo kur kas didesnį – 85 proc. koeficientą. Mažesnis naudingumo koeficientas didina elektros energijos kilovatvalandės savikainą. Kapitalo, kurio teks skolintis atominės statybai, kaina taip pat turės didelės įtakos galutinei elektros energijos kainai. Ministerija skaičiuoja 5 proc. metines palūkanas, kurios bus atiduodamos per 18 metų. Neaišku, kokia tuo metu bus padėtis finansinėse rinkose – palūkanos gali pakilti iki 8 proc. O atominės statybos laikotarpis gali užsitęsti daugiau negu planuojama, kaip tai atsitiko Suomijoje. Be to, pernelyg optimistiškai vertinamos lėšos elektrinės uždarymui bei radioaktyvių atliekų saugojimui ir laidojimui. Įvertinę visas šias prielaidas ekonomikos ekspertai daro išvadas, jog projektas gali būti komerciškai net nuostolingas. Jau šiandien galėtume jaustis daug ramiau, jei savo skaičiavimus apie atominės projekto ekonominį gyvybingumą būtų atlikę latviai ir pragmatiškieji estai.

Dar vienas argumentas verčiantis abejoti, yra reaktoriaus galia.

„Lietuva būtų pirmoji valstybė pasaulyje, turinti vienintelį 1350 megavatų galios reaktorių. Pasirinktas toks galingas reaktorius, kad net visos trys Baltijos valstybės nebus pajėgios užtikrinti momentinės rezervo galios, – sako energetikos ekspertas, kurio simpatijomis konservatoriams niekas neabejoja. – Su Rusija tai beveik nieko nekainuotų, su Lenkija tai kainuotų 6 mlrd. litų. Turėtume įskaičiuoti į VAE kainą, taigi taptume Lenkijos energetine provincija“. Beje, siekiant integruotis į Europos kontinentinę sistemą, reikalingos dvi jungtys su Lenkija. Šiuo metu ir dėl pirmosios jungties iš Lenkijos pusės nežengtas joks žingsnis.

Mūsų pasiūlymai

Užuot ėmęsi tokio abejotino ir rizikingo projekto, turėtume investuoti į Lietuvos alternatyviąją energetiką bent 3 mlrd. litų, į daugiabučių renovaciją apie 4 mlrd., tuomet gyventojai iš karto pajustų ekonominę naudą. Sumažėtų išlaidos už šildymą, elektros energijos pasigamintume iš atsinaujinančių šaltinių už panašią kainą, būtų sukurta naujų darbo vietų dešimt kartų daugiau nei jų planuojama sukurti, pastačius atominę elektrinę, sumažėtų priklausomybė nuo importuojamo kuro, ypač gamtinių dujų, o taip pat sumažėtų kapitalo išvežimas, ypatingai už rusiškas dujas. Pinigai pasiliktų Lietuvos ekonomikoje, o ne pildytų kitų valstybių biudžetus. Atsirastų erdvės inovacijoms, nes žalioji energetika eina koja kojon su inovacijomis. Nebereikėtų taip ilgai laukti ekonominės naudos, nes pagal optimistinius scenarijus pirmoji elektros energija atominėje jėgainėje būtų pradėta gaminti tiktai 2022 m., o žmonėms mokėti už šildymą reikia kiekvienais metais.

Manome, kad dabartinė Vyriausybė neatliko namų darbų, neparuošė dviejų reikšmingų šaliai scenarijų, kuriuos būtų galima palyginti: „Lietuva – be atominės elektrinės“ ir „Lietuva – atominę energiją gaminanti šalis“. Tą teks padaryti kitai Vyriausybei. Be to, gyventojai turėtų pareikšti savo nuomonę referendume, nes mes – politikai – kaip žmonių atstovai, turėtume išgirsti jų balsus. Juk nesėkmės atveju, visi kaštai guls ant vartotojų pečių. Štai kodėl būtina paklausti žmonių, ar jie sutinka dalyvauti tokiame brangiame ir rizikingame projekte.

Birutė Vėsaitė

Gamtinių dujų paklausa perspektyvoje gali ženkliai sumažėti. 2011 m. dujų poreikis buvo 3,36 mlrd. kubų. Dujų suvartojimas elektros gamybai per vienerius metus sumažėjo 21 proc., o šilumos gamybai – 14 proc.

Perėjus nuo gamtinių dujų prie biokuro, kuris yra daug pigesnis už dujas, Lietuvoje pasikeitus Vyriausybei, įsibėgėjus viešųjų pastatų ir daugiabučių renovacijos procesui, gamtinių dujų poreikis ženkliai sumažės. Galbūt ilgainiui net triskart. Jau šiandien vis daugiau pramonės įmonių išreiškia nuogąstavimus dėl gamtinių dujų kainų įtakos produkcijos konkurencingumui, todėl neslepia ketinimų keisti kuro rūšį, atsisakant gamtinių dujų.

Tuo tarpu Energetikos ministerija neatliko namų darbų – nepaskaičiavo prognozuojamo gamtinių dujų poreikio 2015-2020 metams ir užsakė galingą, brangų laivą bei sudėtingą uosto infrastruktūrą, kuri tarsi sunkus akmuo slėgs visų vartotojų pečius. Beje, netikiu, kad 2015-aisiais suskystintų dujų terminalas (SGD) pradės savo veiklą, nes dabartinė Vyriausybė, iki šiol snaudusi, tik pastaraisiais metais pradėjo uoliau dirbti – užsakė poveikio aplinkai tyrimą.

Su didelėmis kliūtimis teks susidurti tiesiant dujotakio vamzdžio iki perdavimo vamzdyną. Šis turėtų būti tiesiamas per privačias žemes, kirsti autostradą bei geležinkelį, todėl net pati bendrovė „Klaipėdos nafta“ abejoja, ar šios kliūtys bus įveiktos iki 2014 m. pabaigos ir terminalas pradės veikti laiku. Kaip aiškino įmonės atstovai, pakviesti į socialdemokratų frakciją, 25 proc. privalomas dujų pirkimas reikalingas tam, kad pramonės įmonės nesudarytų šimtaprocentinių ilgalaikių sutarčių su žemyninių dujų tiekėju, nes nuogąstaujama, kad neatsiras dujų pirkėjų iš terminalo. Manytina, kad pramonės įmonėms dėl 25 proc. taisyklės kreipiantis į Teisingumo Teismą, šis pripažintų, kad pažeidžiamas konkurencingumo principas.

Nesu prieš SGD terminalą, nes Lietuva privalo turėti dujų tiekimo alternatyvą, tačiau neatmestina galimybė (tokius nuogąstavimus išreiškė kainų komisijos atstovai), kad „Gazprom“ galėtų pritaikyti dempingo politiką ir stipriai sumažintų savo importuojamų dujų kainą.

Kadangi SGD įstatyme įmonėms yra numatytas privalomas 25 proc. jūrinių dujų pirkimas, privalomas brangesnių dujų pirkimas diskredituotų pačią SGD idėją. O aukštesnė kaina prislėgtų vartotojus. Neatmestina ir kita galimybė – „Gazprom“ galėtų pakelti dujų kainą iki jūrinės kainos lygio, ir nors Lietuva pirks mažesnį žemyninių dujų kiekį, tiekėjas surinks tą pačią ar net didesnę pinigų sumą iš Lietuvos vartotojų. Kaip nuogąstauja kainų komisija, bendra dujų kaina būtų didesnė nei iki projekto, o infrastruktūros išlaikymo kaštai taip pat padidėtų.

Reikia daryti viską, kad šis SGD taptų regioniniu terminalu su dujų saugykla Inčiukalnyje. Projektas bus ekonomiškai gyvybingas tik tuomet, jei per terminalą bus realizuojami maksimalūs jūrinių dujų kiekiai (iki 4mlrd. per metus). Problema techniškai sprendžiama nutiesus dujotakį iki Inčiukalnio. Deja, dabartinė Vyriausybė silpnai dirbo su kaimyne Latvija dėl bendradarbiavimo apsirūpinant dujomis. Viešai nuolat keikdami energetinę priklausomybę konservatoriai ne itin sparčiai dirbo, kad terminalas būtų pastatytas greičiau.

Beje, mane stebina kolegos – parlamentaro Kęstučio Masiulo kalbos, kad Rusija gali nutraukti dujų ar elektros tiekimą Lietuvai. Nors ne pirmi metai K.Masiulis dirba ekonomikos komitete, bet panašu, kad nesuvokia, jog Rusija negali mums nutraukti nei elektros energijos, nei dujų tiekimo, kitaip nutrauktų tiekimą ir Kaliningradui, o tai išsibalansuotų Rusijos tiekimo sistema. Kolegos K.Masiulio svaičiojimai verčia daryti išvadą, kad trūksta kompetencijos.

Bet kokiu atveju ilgalaikėje perspektyvoje dujų Lietuvai reikės – net jei visi šilumos gamintojai pereitų prie biokuro, dujų reikėtų ne mažiau 20 proc. Dujų reikės ir chemijos pramonei. Tačiau jau šiandien būtina labai atidžiai skaičiuoti ir planuoti, kad Lietuvos vartotojai netaptų brangios infrastruktūros išlaikymo įkaitais ir energetinio skurdo vergais.

Jauni žmonės yra ypač jautrūs ekonominiam šokui. Jie yra paskutiniai samdomi ir pirmieji atleidžiami iš darbo. Jaunimo nedarbas susijęs su socialiniu nesaugumu, skurdu, nusivylimu politika ir demokratija bei emigracija.

Ar Europa yra kontinentas jauniems žmonėms? Ar bus iš ko mokėti pensijas senjorams, neaprūpinus darbu jaunimo? Ar Europa gali augti ir klestėti be jaunų žmonių indėlio? Šie klausimai kilo Europos parlamentų nariams Europos Taryboje svarstant jaunimo nedarbo klausimus.

Europos veidas labai greitai ir radikaliai keičiasi. Europa labai sparčiai sensta ir traukiasi dėl mažo gimstamumo ir ekonominės emigracijos. Jaunimas nuo 15 iki 29 m. sudaro 20 proc. visų Europos gyventojų. Prognozuojama, kad 2015 m. jaunimo bus tik 15 proc. Kai tuo tarpu vyresnių nei 65 m. žmonių bus dvigubai daugiau nei dirbančiųjų. Pagrindinis šios demografinės žiemos pasekmės yra tai, kad jaunimas tampa mažuma ir jo balsas demokratinėje sistemoje tampa vis silpnesnis.

Kita vertus, išlaidos pensijoms tampa neproporcingai didelės ir pensinės sistemos ateitis tampa labai problematiška.

ES šalyse 22,4 proc. jaunų žmonių yra bedarbiai, kai bendras nedarbo lygis sudaro 10 proc. Ilgalaikis jaunimo nedarbas yra tikra socialinė ir ekonominė trauma jaunam žmogui. Nėra darbo, nėra ir pajamų, nėra galimybės įsigyti būstą ir kurti šeimą. Dėl šios priežasties dramatiškai mažėja gimstamumas.

Tie jauni žmonės, kuriems vis dėlto pavyko įsitvirtinti darbo rinkoje, dirba ilgesnes darbo valandas nei jų tėvai savo jaunystėje, todėl vis mažiau laiko motinystei bei tėvystei. Vaikų mažiau gimdoma ir iš baimės prarasti darbą ir sugadinti karjerą.

Nors dabartinė jaunoji karta yra geriau išsilavinusi nei prieš tai gyvenusios kartos, jaunų europiečių gyvenimo standartai yra žemiausi nuo 2-ojo pasaulinio karo.

Nedarbas jaunimui sukelia depresiją, yra prastos sveikatos, aukšto nusikalstamumo ir savižudybių priežastis, kita vertus, jauni ir ambicingi žmonės ieško galimybių kitose šalyse, ten kuria šeimas, dar labiau blogindami senutės Europos demografines perspektyvas. Būdami emigrantais jie yra dar labiau pažeidžiami, puola į progresuojančią politinę apatiją, o tai kelia grėsmę Europos demokratiniams pagrindams.
Paskutinė emigracijos banga yra skaudi visai Europai, tačiau didžiausius nuostolius patyrė Baltijos ir Viduržemio jūros šalys.

Ji ypatinga tuo, kad emigruoja universitetus baigęs jaunimas, o tai reiškia, kad prarandamos investicijos į jų išsilavinimą, o taip pat šalių konkurencingumo galimybės ateityje. Pagal jaunimo nedarbo lygį Lietuva yra tarp čempionų – 5 vietoje po Ispanijos, Graikijos, Slovakijos ir Portugalijos, o tai kelia daug klausimų apie politikos racionalumą ir taupymo priemones tvarkantis su krizės pasekmėmis.

Jaunimo problemos bumerangu atsilieps tiek visam Europos žemynui, tiek ir Lietuvai. Jau šiandien darbdaviai sunkiai randa reikiamos kvalifikacijos darbuotojų.

Mūsų šalis sensta dar sparčiau nei kitos ES šalys. Dabar beveik kas penktas Lietuvos visuomenės narys yra pagyvenęs ar senas žmogus. Pirmą kartą Lietuvos demografinėje istorijoje senyvo amžiaus žmonių yra daugiau nei vaikų.

Kitas Lietuvai būdingas bruožas – senėjimo feminizacija. Jau dabar vyresnių nei 70-75 m. moterų yra 21 proc. daugiau nei šio amžiaus vyrų.

Jeigu nenorime, kad po 20 metų Lietuva taptų skurstančių močiučių kraštu, priemonių reikia imtis jau dabar. Mes siūlome Lietuvai naują darbotvarkę jaunimo politikoje – sugrąžinti pramonę kaip darbo vietų kūrimo šaltinį, kelti algas, sukurti paskatas derinant darbinę veiklą ir šeimos gyvenimą, smarkiai mažinti mokesčius vaikus auginančioms šeimoms.
Reikia skubiai pakeisti darbdavių požiūrį į samdomus jaunus žmones ne kaip į baudžiauninkus, bet kaip į partnerius, kurių santykiai grindžiami abipuse pagarba, skubiai išspręsti profesinės praktikos problemą.

Teisingesnis pajamų paskirstymas, solidarumo tarp kartų atkūrimas, biurokratinių barjerų šalinimas, jaunimo verslumo skatinimas, pagaliau jaunų žmonių įtraukimas į valstybės valdymą – tai uždaviniai būsimai Lietuvos vyriausybei. Pokyčių reikia jau dabar.