Politikos virtuvė

Kam gi bankams investuoti į rizikingą verslą, jei sukdami nustekentų valstybių paskolų ruletę jie gali uždirbti daugiau?

Ne vienam kritiškai mąstančiam piliečiui kyla klausimas, kas iš tikrųjų valdo nacionalines valstybes. Ar piliečių demokratiškai išrinkti parlamentai ir jų paskirtos vyriausybės? Panašu, kad ne. Šiandien pasaulį valdo finansų rinka, bankai, o dar tiksliau – finansiniai spekuliantai.

Iš finansų sektoriaus su visomis jo priežiūros institucijomis, sukurtomis praėjusio amžiaus viduryje, buvo tikimasi ekonomikos stimuliavo, nes, kas gi yra verslas be finansinio kapitalo kraujo. Tačiau sistema išsigimė. Finansų rinkoje šiandien cirkuliuoja dešimt kartų daugiau pinigų, kuriuos beatodairiškai spausdina kai kurios valstybės, nei yra investuota į realią ekonomiką. Todėl atsirado erdvės ir „žaliosios ganyklos“ įvairaus plauko finansiniams spekuliantams. Kam gi bankams dažnai investuoti į rizikingą verslą, jei daug ramiau skolinti krizės nustekentoms valstybėms už solidžias palūkanas.

Man visada kilo klausimas, ar valstybių įsiskolinimas sukėlė krizę ar krizė sukėlė valstybių įsiskolinimą. Atsakymą pateikė Jungtinių Tautų ekspertas H. Flassbeck – ne valstybių įsiskolinimai sukėlė krizę, bet krizė sukėlė valstybių įsiskolinimus. Šalys, kurios devalvavo savo valiutą, padidino savo konkurencingumą, pvz. Argentina, Lenkija.

Algų, socialinių išmokų mažinimas, viešųjų finansų taupymas nėra efektyvios priemonės įveikti krizę. Valstybės negali būti prilygintos namų ūkiams, kuriuose šeimininkė taupo ir išgyvena sunkų laikotarpį, arba privačiam verslui, kuris susimažina išlaidas ir išvengia bankroto. Valstybėje veikia kur kas sudėtingesnis mechanizmas. Algų, pensijų karpymo kelias, kuriuo nuėjo Lietuva ir Latvija, sukėlė vidinę devalvaciją, sumažino vidaus vartojimą. Algų, socialinių išmokų ir viešųjų finansų karpymas nėra efektyvios priemonės įveikti krizę ir nėra ilgalaikis sprendimas. Tai primena barono Miunchauzeno pastangas pakelti iš pelkės save už plaukų. Visoms šalims reikia pozityvaus stimulo pakilti iš liūno.

Daugelis nacionalinių valstybių tapo tarptautinių finansinių spekuliantų aukomis. Spekuliuojama ne tik finansais, bet ir degalų bei maisto kainomis. 2009 metais kritusios maisto kainos, 2011 metais vėl pakilo į 2008 metų lygį, kai ekonominė plėtra buvo savo aukščiausiame taške. Turtinguosius krizė paveikė nežymiai, tačiau vargingi dar labiau nuskurdo. Didžiausių ir mažiausių pajamų skirtumas pasiekė tokias aukštumas, kokių nebuvo per 30 metų, įskaitant ir tokias gerovės valstybes kaip Skandinavijos šalys. Bedarbių armija nemažėja, o priešingai, formuojasi jaunų žmonių karta, kurie nė karto savo gyvenime nedirbo.

Jeigu pasaulis nenori socialinio sprogimo ir naujos revoliucijos, politikai turėtų susigrąžinti kontrolę ir įgyti naujų ekonominių svertų. Būtina kuo skubiau pertvarkyti finansines rinkas ir priversti bankus užsiimti jiems būdinga veikla – investuoti į realią ekonomiką, užuot žaidus kazino lošimus. Tą reikia padaryti šiandien, nes rytoj gali būti vėlu.

Paskatinta Londone gyvenančių tautiečių, kurie susirūpinę didele bankų paslaugų įkainių našta, turėjau progos pasidomėti, kodėl bankai Lietuvoje nežabojami didina savo paslaugų įkainius.

Mūsų šalyje bankų paslaugomis besinaudojančių gyventojų lėšos tirpsta kaip pavasario sniegas. Analizuodama savo pačios sąskaitas pastebėjau, kad bankų paslaugų įkainiai kyla kaip ant mielių, bankai elgiasi savavališkai. Norėdama gauti informacijos apie įkainių pokyčius dar šių metų vasarį kreipiausi į Lietuvos bankų asociaciją. Tik po keleto mėnesių gavau asociacijos prezidento Stasio Kropo atsakymą, jog duomenys man nebus pateikti, nes nėra tinkamų pajėgų atlikti tyrimą. Tuomet bandžiau ieškoti atsakymo Lietuvos banke. Paaiškėjo, jog nuo 2008-ųjų skandinaviškų bankų įkainiai pakilo apie 36 proc. Naudojantis elektronine bankininkyste ir pervedant lėšas į kitą banką, ši paslauga nuo pvz. 0.8 lito pakilo iki 1, 4 lito. Pabrango bankų kredito kortelių aptarnavimas ir kitos paslaugos.

Panašu, kad bankai piktnaudžiauja oligopoline padėtimi ir, didindami įkainius, tikisi atsiimti per krizę neuždirbtą pelno dalį, nors sunkmečiu jie neatliko pagrindinės funkcijos – neskolino verslui. Didėjant šalies rizikai, siekiant išlaikyti akcininkų reikalaujamą pelningumą, yra peržiūrimas bankų produktų ir paslaugų pelningumas, jų teikimo sąnaudos.

O gal Skandinavijos bankai traktuoja Lietuvą kaip „bananų respubliką“? Palyginus Skandinavijos šalyse egzistuojančius vidutinius įkainius ir vidutinę algą su Lietuvoje esančiais įkainiais, akivaizdu, kad mūsų gyventojams taikomi įkainiai tikrai gerokai didesni. Bankams nerūpi pensininkai, kurie dažniau atsiskaito grynais pinigais – jie sumoka keturiskart – už pinigų išėmimą, už mokėtojo kortelės aptarnavimą per metus, už lėšų įrašymą į gavėjo sąskaitą, už gavėjo sąskaitos aptarnavimą. Manyčiau, kad ir „Sodra“, ir „Lukoil‘as“, iškėlę mokėjimo kortelių aptarnavimo klausimą, yra teisūs, nes žmonės yra nelygiaverčiai kovoje su bankais. Deja, bankų teikiamų paslaugų įkainiai nėra reguliuojami jokiais teisės aktais.

Dėl tos pačios priežasties prieš grynųjų pinigų cirkuliacijos suvaržymus kovoja ir Smulkaus bei vidutinio verslo taryba. Mano įsitikinimu, atsiskaitymo grynaisiais pinigais suvaržymas – bankų įkainių didinimas prieštarauja Vyriausybės politikai.

Atsiranda ir tokių įmonių, kurios pajutusios bankų godumą, savotiškai skatina grynųjų pinigų cirkuliaciją. Matau didelę žalą ne tik gyventojams, bet ir Lietuvos ekonomikai. Verta atkreipti dėmesį į Latvijos bankų sektoriaus patirtį. 2008-aisiais visi Latvijoje esantys bankai pakėlė savo paslaugų įkainius, dėl to Latvijos centrinis bankas kreipėsi į  Konkurencijos tarybą. Ši nustatė, jog bankai vadovavosi karteliniu susitarimu, todėl buvo nubausti piniginėmis baudomis.

Ar nederėtų ir mums kreiptis į savo Konkurencijos tarybą, kad ši išsklaidytų abejones dėl bankų kartelinio susitarimo? Norėtųsi, kad Lietuvos bankas nebūtų tarsi miegančioji gražuolė. Jei reikės, Seime grįšime prie bankų įkainio reguliavimo klausimo.