Politikos virtuvė

Pasakau iš anksto, nesiūlau nei pardavinėti valstybės turto, nei pravalgyti jos per vienerius metus, kaip nuogąstauja Respublikos Prezidentė.

Lietuva vienintelė iš ES šalių drįso sumažinti pensininkų pensijas. Nors Ministras Pirmininkas Kubilius nuogąstauja, kad tai esą pakirs lito stabilumą, Latvijoje, kai kaimyninės šalies Konstitucinis Teismas pasisakė, jog pensijų sumažinimas yra antikonstitucinis veiksmas, latvių pensininkams jos buvo atstatytos, o lato stabilumui tai nepakenkė.

O dabar apie tai, kur rasti tą trūkstamą pusę milijardo litų. Senjorams pensijos buvo sumažintos taikant progresyvumo principą. Tiems, kurių pensijos buvo didesnės, ir nurėžta buvo daugiau. Kodėl to paties principo negalima taikyti ir atstatant tai, kas iš pensininkų buvo atimta – t.y. taikyti progresinį pajamų mokestį visiems dirbantiems. Seime buvo atmestos socialdemokratų pateiktos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisos, kuriomis siūlomas progresyvumas visoms su darbo santykiais gautoms pajamoms. Jeigu būtų pritarta šioms pataisoms Finansų ministerijos paskaičiavimais į biudžetą papildomai įplauktų 250 mln.lt. Juolab, kad krikščioniškasis konservatorių sparnas palankiai vertina darbo pajamų apmokestinimo progresyvumą. Krizės sąlygomis tai būtų labai solidarus gestas visiems Lietuvos dirbantiesiems, nes litas varguolio kišenėje turi visai kitą vertę nei turtingojo.

Be to, pensininkai atgavę tuos keliasdešimt nusavintų litų, neslėps jų į kojinę, bet pirks daugiau bulvių, duonos ir varškės, o tai padidins vartojimą, skatins ekonomiką, pagaliau, dalis lėšų į biudžetą grįš pridėtinės vertės mokesčio pavidalu.

Kitas lėšų šaltinis – nekilnojamojo turto mokestis. Tai – papildomi 20–30 mln.lt. į biudžetą. Be to, tai visuomenei būtų žinia, skatinanti teisingumo bei solidarumo jausmą, pasidalinant sunkmečio našta.

Dar vienas lėšų šaltinis – viešieji pirkimai. Statistikos departamentas paskelbė, kad 7 mlrd. lt. Lietuvos dirbantiesiems mokama vokeliuose. Nemaža šių lėšų dalis susidaro per viešuosius pirkimus, kurių užsakovas yra valstybė. Patobulinus Viešųjų pirkimų įstatymą bei pačias procedūras, dalį lėšų galima būtų ištraukti iš šešėlio. Galima būtų priminti tai, ką tinklaraštininkai ir spauda primena A. Kubiliui jau porą metų:

Taigi, gerb. premjere, lėšų šaltinių yra, reikia tikrai politinės valios siūlomoms priemonėms įgyvendinti. Įsiklausykite į socialdemokratų siūlymus, atitaisykite pensininkams padarytą skriaudą ir tai bus jiems puiki Kalėdinė dovana.

Daugelis politologų, vertindami Lietuvos politinių partijų kairumo – liberalizmo – dešinumo skalėje, Lietuvos socialdemokratų partijos nemato kaip tradicinės kairiosios politinės jėgos. Kad ir kaip tai būtų apmaudu, tuose vertinimuose yra nemažai tiesos. Per du dešimtmečius, nors ir būdami ženklią šio laikotarpio dalį valdžioje, socialdemokratai nesugebėjo įvesti išskirtinai kairiajai partijai būdingos mokesčių sistemos – nekilnojamojo turto bei progresinių pajamų mokesčio. Kiekvienoje mūsų rinkimų programoje šie mokesčiai buvo deklaruojami kaip prioritetas, tačiau kai reikėjo daryti konkrečius žingsnius, susvyruodavo partijos lyderio, o ir kai kurių įtakingų partijos bičiulių ryžtas.

Tačiau pagrindinė kliūtis – būdavo bendra koalicija su liberaliais arba jiems prijaučiančiaisiais politiniais partneriais. Šviesios atminties Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas nebuvo entuziastingas šių mokesčių propaguotojas, o socialliberalai, darbiečiai, vėliau Kirkilo Vyriausybėje buvę koalicijos partneriai liberalai apie tokią mokestinę sistemą net girdėti nenorėjo. Nors Lietuvoje nėra daug turtingų žmonių, nėra dar ir tvirtos viduriniosios klasės, tačiau daugeliui piliečių turtinės nelygybės didėjimas kėlė vis didesnį apmaudą ir lėmė tai, kad rinkimuose jie pasirinkdavo jau ne socialdemokratus, bet vis naujus politinės arenos iliuzionistus – socialliberalus, paksistus, darbiečius.

Netgi šiandien, kai Lietuvą valdo konservatorių-krikščionių demokratų partija, krikščioniškoji šios partijos dalis, net kai kurie konservatoriai, palaikytų tiek nekilnojamojo turto, tiek progresinius mokesčius, tačiau koalicijos liberalieji partneriai kaip mat grasinasi palikti koaliciją.

Po krizės ir nemokšiško Kubiliaus Vyriausybės valdymo, socialdemokratai Lietuvos politinėje padangėje turi aukščiausius populiarumo reitingus. Tačiau jei mes, norime susigrąžinti kairiosios partijos veidą ir vietą Lietuvos padangėje bei išbarstytus savo rinkėjus, mes turėtume išmokti praeities pamokas ir klaidų nedaryti.

Ateityje, formuojant Lietuvos Vyriausybę koalicijos, tikėtina, neišvengsime. Tačiau renkantis koalicijos partnerius pagrindinė derybinė pozicija turėtų būti mokestinė sistema pagal socialdemokratus.. Liberalai niekad nesutiks sutiks su kairiąją mokesčių reforma, o ir toliau sieks griauti Lietuvos švietimo sistemą, ką jau yra padarę su aukštuoju mokslu. Taigi, nors būdami patogūs koalicijos partneriai, liberalai ir ateityje norės būti valdžioje. Tačiau socialdemokratams, jeigu jie nori atgauti kairiosios partijos vardą bei rinkėjus, reikėtų pasidairyti kitų partnerių, o ir patiems vykdyti ryžtingai tai, ką yra užsibrėžę rinkimų programoje.