Politikos virtuvė

MINIMUMAS: minimali alga Liuksemburge yra... 6070 Lt.

Ekonominio augimo vaisiai nėra tolygiai paskirstomi tarp dirbančiųjų, o pastaroji krizė dar labiau pagilino prarają tarp turtuolių ir vargšų. Juk nenormalu, kai pusę pasaulio turto valdo daugiau negu 1000 žmonių, o likusiems 7 milijardams lieka pasidalinti kitą pusę. Net nepadoru, kad pasaulyje vienas individas uždirba milijoną kartų daugiau nei kitas jo tėvynainis. Lietuvoje šis skirtumas kur kas kuklesnis – tik 224 kartai, tačiau ir tai yra nenormalu. Ekstremizmas pajamų dydyje yra labai pavojingas, nes šie nenormalūs skirtumai sukuria didžiulę įtampą visuomenėje ir gresia visuomenės sanglaudai. Šiandien darbo vietos ir išsilavinimo turėjimas dar nereiškia, kad dirbantysis negyvens skurde. Nors 8 proc. europiečių ir dirba, bet skursta. Labai kilnus Europos Komisijos siekis yra iki 2020 m. sumažinti skurdą 20 proc.

Todėl Vyriausybei ir politikams reikia rodyti mažiau egoizmo ekonominiuose reikaluose. Minimalios algos reguliavimas, progresinių mokesčių įvedimas yra puiki priemonė mažinti dirbančiųjų skurdą, skirtumus tarp turtuolių ir vargšų visuomenėje. Minimali alga Liuksemburge yra 1758 eurų, Lietuvoje – 232 eurų. Įvertinus pirkimo galią skirtumas tarp Liuksemburgo ir Lietuvos minimalios algos yra beveik 8 kartai.

Manau, kad mokėti dirbančiajam minimalią algą už kvalifikuotą darbą yra socialinis nusikaltimas, nes iš vienos pusės žmonės įdarbinami už pačią žemiausią algą, o po to jie vis tiek turi būti remiami per socialinės paramos sistemą, kad išgyventų. Kyla natūralus klausimas, kodėl valstybė drauge su visais mokesčių mokėtojais turi netiesiogiai remti verslą būtent tokiu būdu. Beje, kas pagalvojo apie dirbančiųjų, bet neišgalinčių išgyventi be socialinės paramos, žmogiškojo orumo pažeidimą?

Prevencinė priemonė, mažinanti skirtumus tarp turtingų ir vargšų, yra progresinių mokesčių sistema. Diskusija – reikia progresinių, ar nereikia – yra ideologinė, todėl natūralu, kad joje dalyvaujantieji išreiškia daugybę įvairių nuomonių įvairiais aspektais (žr. Rokiškį, R. Šimašių, A. Vasiliauską, D. Mituzą, N. Jasinavičių, A. Sysą, S. Burbienę, K. Leontjevą, kt.).

Tačiau mano principinė pozicija yra tokia: vienas litas varguolio kišenėje reiškia daug daugiau, nei turtuolio. Turtingieji visuomenės nariai gali nusipirkti sveikatos paslaugas, nupirkti švietimo paslaugas savo vaikams, įsigyti savo parkus. Todėl jie sako – sveikatos, švietimo paslaugos turi būti privatizuotos, miškai – privatūs ir aptverti tvorom. Reikia pripažinti, kad ir politinė įtaka turtingų žmonių kur kas didesnė negu nei varguolių. Tačiau visuomenei reikia vienybės ir pagaliau lėšų biudžete investicijoms į inovacijas, švietimą, būti geriau pasiruošus rytdienos darbo vietoms. Todėl viena kita šimtinė mokesčiams iš turtingųjų kišenės jų tikrai nenuskurdins, o ir laimingesniais jų nepadarys. Net JAV prezidentas B.Obama rimtai svarsto galimybę apmokestinti savo šalies turtuolius.

Politiškai neišmintinga palikti žmones skurde. Nusivylę ir alkani žmonės ieško atpirkimo ožių, pakelia ranką prieš visuomenės silpniausius, ignoruoja rinkimus, o tai jau tampa rimta grėsme demokratijai.

Pasakau iš anksto, nesiūlau nei pardavinėti valstybės turto, nei pravalgyti jos per vienerius metus, kaip nuogąstauja Respublikos Prezidentė.

Lietuva vienintelė iš ES šalių drįso sumažinti pensininkų pensijas. Nors Ministras Pirmininkas Kubilius nuogąstauja, kad tai esą pakirs lito stabilumą, Latvijoje, kai kaimyninės šalies Konstitucinis Teismas pasisakė, jog pensijų sumažinimas yra antikonstitucinis veiksmas, latvių pensininkams jos buvo atstatytos, o lato stabilumui tai nepakenkė.

O dabar apie tai, kur rasti tą trūkstamą pusę milijardo litų. Senjorams pensijos buvo sumažintos taikant progresyvumo principą. Tiems, kurių pensijos buvo didesnės, ir nurėžta buvo daugiau. Kodėl to paties principo negalima taikyti ir atstatant tai, kas iš pensininkų buvo atimta – t.y. taikyti progresinį pajamų mokestį visiems dirbantiems. Seime buvo atmestos socialdemokratų pateiktos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisos, kuriomis siūlomas progresyvumas visoms su darbo santykiais gautoms pajamoms. Jeigu būtų pritarta šioms pataisoms Finansų ministerijos paskaičiavimais į biudžetą papildomai įplauktų 250 mln.lt. Juolab, kad krikščioniškasis konservatorių sparnas palankiai vertina darbo pajamų apmokestinimo progresyvumą. Krizės sąlygomis tai būtų labai solidarus gestas visiems Lietuvos dirbantiesiems, nes litas varguolio kišenėje turi visai kitą vertę nei turtingojo.

Be to, pensininkai atgavę tuos keliasdešimt nusavintų litų, neslėps jų į kojinę, bet pirks daugiau bulvių, duonos ir varškės, o tai padidins vartojimą, skatins ekonomiką, pagaliau, dalis lėšų į biudžetą grįš pridėtinės vertės mokesčio pavidalu.

Kitas lėšų šaltinis – nekilnojamojo turto mokestis. Tai – papildomi 20–30 mln.lt. į biudžetą. Be to, tai visuomenei būtų žinia, skatinanti teisingumo bei solidarumo jausmą, pasidalinant sunkmečio našta.

Dar vienas lėšų šaltinis – viešieji pirkimai. Statistikos departamentas paskelbė, kad 7 mlrd. lt. Lietuvos dirbantiesiems mokama vokeliuose. Nemaža šių lėšų dalis susidaro per viešuosius pirkimus, kurių užsakovas yra valstybė. Patobulinus Viešųjų pirkimų įstatymą bei pačias procedūras, dalį lėšų galima būtų ištraukti iš šešėlio. Galima būtų priminti tai, ką tinklaraštininkai ir spauda primena A. Kubiliui jau porą metų:

Taigi, gerb. premjere, lėšų šaltinių yra, reikia tikrai politinės valios siūlomoms priemonėms įgyvendinti. Įsiklausykite į socialdemokratų siūlymus, atitaisykite pensininkams padarytą skriaudą ir tai bus jiems puiki Kalėdinė dovana.