Turto perskirstymo iššūkis
MINIMUMAS: minimali alga Liuksemburge yra... 6070 Lt.
Ekonominio augimo vaisiai nėra tolygiai paskirstomi tarp dirbančiųjų, o pastaroji krizė dar labiau pagilino prarają tarp turtuolių ir vargšų. Juk nenormalu, kai pusę pasaulio turto valdo daugiau negu 1000 žmonių, o likusiems 7 milijardams lieka pasidalinti kitą pusę. Net nepadoru, kad pasaulyje vienas individas uždirba milijoną kartų daugiau nei kitas jo tėvynainis. Lietuvoje šis skirtumas kur kas kuklesnis – tik 224 kartai, tačiau ir tai yra nenormalu. Ekstremizmas pajamų dydyje yra labai pavojingas, nes šie nenormalūs skirtumai sukuria didžiulę įtampą visuomenėje ir gresia visuomenės sanglaudai. Šiandien darbo vietos ir išsilavinimo turėjimas dar nereiškia, kad dirbantysis negyvens skurde. Nors 8 proc. europiečių ir dirba, bet skursta. Labai kilnus Europos Komisijos siekis yra iki 2020 m. sumažinti skurdą 20 proc.
Todėl Vyriausybei ir politikams reikia rodyti mažiau egoizmo ekonominiuose reikaluose. Minimalios algos reguliavimas, progresinių mokesčių įvedimas yra puiki priemonė mažinti dirbančiųjų skurdą, skirtumus tarp turtuolių ir vargšų visuomenėje. Minimali alga Liuksemburge yra 1758 eurų, Lietuvoje – 232 eurų. Įvertinus pirkimo galią skirtumas tarp Liuksemburgo ir Lietuvos minimalios algos yra beveik 8 kartai.
Manau, kad mokėti dirbančiajam minimalią algą už kvalifikuotą darbą yra socialinis nusikaltimas, nes iš vienos pusės žmonės įdarbinami už pačią žemiausią algą, o po to jie vis tiek turi būti remiami per socialinės paramos sistemą, kad išgyventų. Kyla natūralus klausimas, kodėl valstybė drauge su visais mokesčių mokėtojais turi netiesiogiai remti verslą būtent tokiu būdu. Beje, kas pagalvojo apie dirbančiųjų, bet neišgalinčių išgyventi be socialinės paramos, žmogiškojo orumo pažeidimą?
Prevencinė priemonė, mažinanti skirtumus tarp turtingų ir vargšų, yra progresinių mokesčių sistema. Diskusija – reikia progresinių, ar nereikia – yra ideologinė, todėl natūralu, kad joje dalyvaujantieji išreiškia daugybę įvairių nuomonių įvairiais aspektais (žr. Rokiškį, R. Šimašių, A. Vasiliauską, D. Mituzą, N. Jasinavičių, A. Sysą, S. Burbienę, K. Leontjevą, kt.).
Tačiau mano principinė pozicija yra tokia: vienas litas varguolio kišenėje reiškia daug daugiau, nei turtuolio. Turtingieji visuomenės nariai gali nusipirkti sveikatos paslaugas, nupirkti švietimo paslaugas savo vaikams, įsigyti savo parkus. Todėl jie sako – sveikatos, švietimo paslaugos turi būti privatizuotos, miškai – privatūs ir aptverti tvorom. Reikia pripažinti, kad ir politinė įtaka turtingų žmonių kur kas didesnė negu nei varguolių. Tačiau visuomenei reikia vienybės ir pagaliau lėšų biudžete investicijoms į inovacijas, švietimą, būti geriau pasiruošus rytdienos darbo vietoms. Todėl viena kita šimtinė mokesčiams iš turtingųjų kišenės jų tikrai nenuskurdins, o ir laimingesniais jų nepadarys. Net JAV prezidentas B.Obama rimtai svarsto galimybę apmokestinti savo šalies turtuolius.
Politiškai neišmintinga palikti žmones skurde. Nusivylę ir alkani žmonės ieško atpirkimo ožių, pakelia ranką prieš visuomenės silpniausius, ignoruoja rinkimus, o tai jau tampa rimta grėsme demokratijai.
