Politikos virtuvė

Birutės Vėsaitės tinklaraštis apie politiką

Kaip A.Sekmokas gyventojams šilumą pigino 12.06.12

Sąskaitos už šilumą ir karštą vandenį yra didžiulis finansinis smūgis daugeliui gyventojų, ypatingai tiems 2 mln., kurie gyvena daugiabučiuose. Panašu, kad tokių neišmanėlių, kokie dabar valdo Energetikos ministeriją, Lietuvoje dar nebuvo.

Valdantieji Šilumos ūkio įstatyme įnešė visišką sumaištį dėl šilumos punktų ir karšto vandens ruošimo įrenginių priežiūros, jie neišsprendė šilumos punktų nuosavybės klausimų, panašu, kad į tai numojo ranka ir visą sumaištį paliko spręsti būsimai Vyriausybei. Gyventojai palikti nežinioje: ką jiems daryti avarijos atveju, kas ir iš kokių lėšų turėtų atlikti remonto darbus.

Tačiau šios sumaišties „atominiam“ ministrui Arvydui Sekmokui pasirodė per maža. Jis ėmėsi energingų žingsnių „reformuoti“ šilumos ūkį, kuris glumina bent šiek tiek šią sritį išmanančius specialistus. Rastas „genialus“ sprendimas išskaidyti šilumos ūkį, atskiriant šilumos gamybą nuo perdavimo ir skirstymo. Nejaugi ministerijoje neatsirado nė vieno išmanančio specialisto, kuris paaiškintų ministrui, kad šilumos ūkis iš esmės skiriasi nuo elektros ir dujų sektoriaus, o toks dirbtinis atskyrimas tik dar labiau pabrangintų šilumą gyventojams.

Mano nuomone, ministerija pasirinko ne tą kelią. Norint iš esmės sumažinti Lietuvos gyventojų sąskaitas už šildymą, būtina įgyvendinti du pagrindinius projektus – pakeisti šilumos gamybos šaltinius – pereiti nuo brangių importuojamų dujų prie daug pigesnio vietinio biokuro ir modernizuoti daugiabučius gyvenamuosius namus.

Beje, dėl šios Vyriausybės nerangumo ir praėjusį, ir ateinantį sezoną gamtinės dujos buvo ir bus pačios brangiausios, o dujos sudaro 70 proc. šilumos kainos. Tų savivaldybių gyventojai, kurių šilumos ūkiai perėjo prie biokuro moka už šilumą 20 proc. mažiau, o gyventojai yra patenkinti esama situacija. Ar ir šiuos šilumos ūkius ministras ketina išskaidyti? Reikia pripažinti, kad savivaldybės, kurių šilumos ūkiai yra išnuomoti privatiems šilumos tiekėjams, turėtų griežčiau kontroliuoti sąnaudas ir informuoti apie tai gyventojus.

Su daugiabučių renovacija valdantieji patyrė visišką fiasko. Matydami, kad siūlomas modelis neveikia, jie nepasiūlė nieko naujo, o per visą ketverių metų laikotarpį pagal jų modelį buvo renovuoti tik keturi daugiabučiai. Socialdemokratai yra paruošę naują daugiabučių modernizavimo modelį, pagal jį gyventojai nebus verčiami skolintis bankuose, o investicijos bus grąžintos iš sutaupytų lėšų. Ne veltui liaudies patarlė sako, kad pragaras gerais norais grįstas, tačiau ministerijai reikia ne tik gerų norų, bet ir kompetencijos.

Kodėl abejojame VAE projekto nauda? 31.05.12

Ar Lietuvos ekonomikai reikia šešiasdešimčiai metų užsikrauti atominę naštą, kuri yra labai rizikinga ir gali stabdyti kitų ekonomikos šakų sėkmę, nes visos lėšos, skirtos ekonomikos vystymui, bus nukreiptos į Visagino atominę elektrinę (VAE)? Kuo labiau gilinuosi į VAE projektą,  tuo daugiau jis man kelia abejonių.

Daugelis gali sakyti, kad socialdemokratai keičia savo nuomonę, nes prieš ketverius metus pasisakė už atominės energetikos tęstinumą Lietuvoje. Tačiau iš tiesų per tuos ketverius metus, o ypač po Fukušimos avarijos, pasaulyje daug kas pasikeitė. Pasirodo, jog ne vien žemės drebėjimas Japonijoje, bet ir žmogiškos klaidos sukėlė minėtą siaubingą katastrofą. Pasak šios šalies parlamentarų, su kuriais pastarosiomis dienomis teko susitikti, Japonija apie tai netrukus turėtų pranešti pasauliui. Černobylio katastrofos priežastys taip pat buvo žmogiškos klaidos, o ne pati technologija. Ar esame tikri, kad tai nepasikartos Lietuvoje?

Jeigu paklaustume daugiau nei pusantro milijono Lietuvos daugiabučių gyventojų, kas jiems labiau iškrausto kišenes, mokestis už elektros energiją ar už šilumą, atsakymas, be abejonės, būtų – už šildymą. Elektros energiją gyventojai gali taupyti, o šilumos, gyvenant kiauruose daugiabučiuose, sutaupyti beveik neįmanoma. Manau, kad valdantieji Energetikos nepriklausomybės strategijoje supainiojo prioritetus. Pirmiausia Lietuvoje reikia pertvarkyti šilumos ūkį, pereinant prie atsinaujinančių šaltinių, o taip pat vykdyti masinę daugiabučių, kurie sunaudoja triskart daugiau energijos nei analogai Švedijoje, renovacijos programą. Tokią racionalią programą, pagal kurią žmonės nebus varomi į bankus, o renovacijos priežiūrą vykdys savivaldybių paskirti administratoriai, jau esame paruošę.

Nėra akcininkų sutarties

Kalbant apie VAE, Kol kas nėra jokio aiškumo dėl regioninių partnerių – latvių ir estų dalyvavimo projekte. Abiejų šalių parlamentarai teigia, kad jokių svarstymų šiuo klausimu jų parlamentuose nebuvo, ir kol kas tiktai Lietuva atsakinga prieš strateginį investuotoją „Hitachi“. Nei Latvija, nei Estija iki šiol nepasirašė jokių susitarimų su „Hitachi“, ir visos projektavimo išlaidos, kurios siekia 283 mln. JAV dolerių bei 250 mln. litų stambiagabaričių krovinių kelio ruošimui, užguls vien tik Lietuvos mokesčių mokėtojų pečius. Lietuva viena negali įsipareigoti ir prisiimti atsakomybę pagal koncesijos sutartį, sutartis turi įsigalioti tik tada, kai bus pasirašyta akcininkų sutartis su regioniniais partneriais. Jausdami milžinišką atsakomybę prieš Lietuvos gyventojus socialdemokratai vien dėl šios priežasties negali pritarti atominės elektrinės projektui.

Projekto ekonominis gyvybingumas

Kita priežastis, verčianti mus abejoti – komercinis gyvybingumas. ABWR reaktorių galios išnaudojimo koeficientas pasaulyje nustatytas 2001-2010 m. ir siekia 61,2 proc. Energetikos ministerija rodo kur kas didesnį – 85 proc. koeficientą. Mažesnis naudingumo koeficientas didina elektros energijos kilovatvalandės savikainą. Kapitalo, kurio teks skolintis atominės statybai, kaina taip pat turės didelės įtakos galutinei elektros energijos kainai. Ministerija skaičiuoja 5 proc. metines palūkanas, kurios bus atiduodamos per 18 metų. Neaišku, kokia tuo metu bus padėtis finansinėse rinkose – palūkanos gali pakilti iki 8 proc. O atominės statybos laikotarpis gali užsitęsti daugiau negu planuojama, kaip tai atsitiko Suomijoje. Be to, pernelyg optimistiškai vertinamos lėšos elektrinės uždarymui bei radioaktyvių atliekų saugojimui ir laidojimui. Įvertinę visas šias prielaidas ekonomikos ekspertai daro išvadas, jog projektas gali būti komerciškai net nuostolingas. Jau šiandien galėtume jaustis daug ramiau, jei savo skaičiavimus apie atominės projekto ekonominį gyvybingumą būtų atlikę latviai ir pragmatiškieji estai.

Dar vienas argumentas verčiantis abejoti, yra reaktoriaus galia.

„Lietuva būtų pirmoji valstybė pasaulyje, turinti vienintelį 1350 megavatų galios reaktorių. Pasirinktas toks galingas reaktorius, kad net visos trys Baltijos valstybės nebus pajėgios užtikrinti momentinės rezervo galios, – sako energetikos ekspertas, kurio simpatijomis konservatoriams niekas neabejoja. – Su Rusija tai beveik nieko nekainuotų, su Lenkija tai kainuotų 6 mlrd. litų. Turėtume įskaičiuoti į VAE kainą, taigi taptume Lenkijos energetine provincija“. Beje, siekiant integruotis į Europos kontinentinę sistemą, reikalingos dvi jungtys su Lenkija. Šiuo metu ir dėl pirmosios jungties iš Lenkijos pusės nežengtas joks žingsnis.

Mūsų pasiūlymai

Užuot ėmęsi tokio abejotino ir rizikingo projekto, turėtume investuoti į Lietuvos alternatyviąją energetiką bent 3 mlrd. litų, į daugiabučių renovaciją apie 4 mlrd., tuomet gyventojai iš karto pajustų ekonominę naudą. Sumažėtų išlaidos už šildymą, elektros energijos pasigamintume iš atsinaujinančių šaltinių už panašią kainą, būtų sukurta naujų darbo vietų dešimt kartų daugiau nei jų planuojama sukurti, pastačius atominę elektrinę, sumažėtų priklausomybė nuo importuojamo kuro, ypač gamtinių dujų, o taip pat sumažėtų kapitalo išvežimas, ypatingai už rusiškas dujas. Pinigai pasiliktų Lietuvos ekonomikoje, o ne pildytų kitų valstybių biudžetus. Atsirastų erdvės inovacijoms, nes žalioji energetika eina koja kojon su inovacijomis. Nebereikėtų taip ilgai laukti ekonominės naudos, nes pagal optimistinius scenarijus pirmoji elektros energija atominėje jėgainėje būtų pradėta gaminti tiktai 2022 m., o žmonėms mokėti už šildymą reikia kiekvienais metais.

Manome, kad dabartinė Vyriausybė neatliko namų darbų, neparuošė dviejų reikšmingų šaliai scenarijų, kuriuos būtų galima palyginti: „Lietuva – be atominės elektrinės“ ir „Lietuva – atominę energiją gaminanti šalis“. Tą teks padaryti kitai Vyriausybei. Be to, gyventojai turėtų pareikšti savo nuomonę referendume, nes mes – politikai – kaip žmonių atstovai, turėtume išgirsti jų balsus. Juk nesėkmės atveju, visi kaštai guls ant vartotojų pečių. Štai kodėl būtina paklausti žmonių, ar jie sutinka dalyvauti tokiame brangiame ir rizikingame projekte.

Birutė Vėsaitė

Energetika turi būti paremta ekonomine logika, o ne gyventojų skurdinimu 15.05.12

Gamtinių dujų paklausa perspektyvoje gali ženkliai sumažėti. 2011 m. dujų poreikis buvo 3,36 mlrd. kubų. Dujų suvartojimas elektros gamybai per vienerius metus sumažėjo 21 proc., o šilumos gamybai – 14 proc.

Perėjus nuo gamtinių dujų prie biokuro, kuris yra daug pigesnis už dujas, Lietuvoje pasikeitus Vyriausybei, įsibėgėjus viešųjų pastatų ir daugiabučių renovacijos procesui, gamtinių dujų poreikis ženkliai sumažės. Galbūt ilgainiui net triskart. Jau šiandien vis daugiau pramonės įmonių išreiškia nuogąstavimus dėl gamtinių dujų kainų įtakos produkcijos konkurencingumui, todėl neslepia ketinimų keisti kuro rūšį, atsisakant gamtinių dujų.

Tuo tarpu Energetikos ministerija neatliko namų darbų – nepaskaičiavo prognozuojamo gamtinių dujų poreikio 2015-2020 metams ir užsakė galingą, brangų laivą bei sudėtingą uosto infrastruktūrą, kuri tarsi sunkus akmuo slėgs visų vartotojų pečius. Beje, netikiu, kad 2015-aisiais suskystintų dujų terminalas (SGD) pradės savo veiklą, nes dabartinė Vyriausybė, iki šiol snaudusi, tik pastaraisiais metais pradėjo uoliau dirbti – užsakė poveikio aplinkai tyrimą.

Su didelėmis kliūtimis teks susidurti tiesiant dujotakio vamzdžio iki perdavimo vamzdyną. Šis turėtų būti tiesiamas per privačias žemes, kirsti autostradą bei geležinkelį, todėl net pati bendrovė „Klaipėdos nafta“ abejoja, ar šios kliūtys bus įveiktos iki 2014 m. pabaigos ir terminalas pradės veikti laiku. Kaip aiškino įmonės atstovai, pakviesti į socialdemokratų frakciją, 25 proc. privalomas dujų pirkimas reikalingas tam, kad pramonės įmonės nesudarytų šimtaprocentinių ilgalaikių sutarčių su žemyninių dujų tiekėju, nes nuogąstaujama, kad neatsiras dujų pirkėjų iš terminalo. Manytina, kad pramonės įmonėms dėl 25 proc. taisyklės kreipiantis į Teisingumo Teismą, šis pripažintų, kad pažeidžiamas konkurencingumo principas.

Nesu prieš SGD terminalą, nes Lietuva privalo turėti dujų tiekimo alternatyvą, tačiau neatmestina galimybė (tokius nuogąstavimus išreiškė kainų komisijos atstovai), kad „Gazprom“ galėtų pritaikyti dempingo politiką ir stipriai sumažintų savo importuojamų dujų kainą.

Kadangi SGD įstatyme įmonėms yra numatytas privalomas 25 proc. jūrinių dujų pirkimas, privalomas brangesnių dujų pirkimas diskredituotų pačią SGD idėją. O aukštesnė kaina prislėgtų vartotojus. Neatmestina ir kita galimybė – „Gazprom“ galėtų pakelti dujų kainą iki jūrinės kainos lygio, ir nors Lietuva pirks mažesnį žemyninių dujų kiekį, tiekėjas surinks tą pačią ar net didesnę pinigų sumą iš Lietuvos vartotojų. Kaip nuogąstauja kainų komisija, bendra dujų kaina būtų didesnė nei iki projekto, o infrastruktūros išlaikymo kaštai taip pat padidėtų.

Reikia daryti viską, kad šis SGD taptų regioniniu terminalu su dujų saugykla Inčiukalnyje. Projektas bus ekonomiškai gyvybingas tik tuomet, jei per terminalą bus realizuojami maksimalūs jūrinių dujų kiekiai (iki 4mlrd. per metus). Problema techniškai sprendžiama nutiesus dujotakį iki Inčiukalnio. Deja, dabartinė Vyriausybė silpnai dirbo su kaimyne Latvija dėl bendradarbiavimo apsirūpinant dujomis. Viešai nuolat keikdami energetinę priklausomybę konservatoriai ne itin sparčiai dirbo, kad terminalas būtų pastatytas greičiau.

Beje, mane stebina kolegos – parlamentaro Kęstučio Masiulo kalbos, kad Rusija gali nutraukti dujų ar elektros tiekimą Lietuvai. Nors ne pirmi metai K.Masiulis dirba ekonomikos komitete, bet panašu, kad nesuvokia, jog Rusija negali mums nutraukti nei elektros energijos, nei dujų tiekimo, kitaip nutrauktų tiekimą ir Kaliningradui, o tai išsibalansuotų Rusijos tiekimo sistema. Kolegos K.Masiulio svaičiojimai verčia daryti išvadą, kad trūksta kompetencijos.

Bet kokiu atveju ilgalaikėje perspektyvoje dujų Lietuvai reikės – net jei visi šilumos gamintojai pereitų prie biokuro, dujų reikėtų ne mažiau 20 proc. Dujų reikės ir chemijos pramonei. Tačiau jau šiandien būtina labai atidžiai skaičiuoti ir planuoti, kad Lietuvos vartotojai netaptų brangios infrastruktūros išlaikymo įkaitais ir energetinio skurdo vergais.

Krizei paaukota jaunoji karta 02.05.12

 

Jauni žmonės yra ypač jautrūs ekonominiam šokui. Jie yra paskutiniai samdomi ir pirmieji atleidžiami iš darbo. Jaunimo nedarbas susijęs su socialiniu nesaugumu, skurdu, nusivylimu politika ir demokratija bei emigracija.

Ar Europa yra kontinentas jauniems žmonėms? Ar bus iš ko mokėti pensijas senjorams, neaprūpinus darbu jaunimo? Ar Europa gali augti ir klestėti be jaunų žmonių indėlio? Šie klausimai kilo Europos parlamentų nariams Europos Taryboje svarstant jaunimo nedarbo klausimus.

Europos veidas labai greitai ir radikaliai keičiasi. Europa labai sparčiai sensta ir traukiasi dėl mažo gimstamumo ir ekonominės emigracijos. Jaunimas nuo 15 iki 29 m. sudaro 20 proc. visų Europos gyventojų. Prognozuojama, kad 2015 m. jaunimo bus tik 15 proc. Kai tuo tarpu vyresnių nei 65 m. žmonių bus dvigubai daugiau nei dirbančiųjų. Pagrindinis šios demografinės žiemos pasekmės yra tai, kad jaunimas tampa mažuma ir jo balsas demokratinėje sistemoje tampa vis silpnesnis.

Kita vertus, išlaidos pensijoms tampa neproporcingai didelės ir pensinės sistemos ateitis tampa labai problematiška.

ES šalyse 22,4 proc. jaunų žmonių yra bedarbiai, kai bendras nedarbo lygis sudaro 10 proc. Ilgalaikis jaunimo nedarbas yra tikra socialinė ir ekonominė trauma jaunam žmogui. Nėra darbo, nėra ir pajamų, nėra galimybės įsigyti būstą ir kurti šeimą. Dėl šios priežasties dramatiškai mažėja gimstamumas.

Tie jauni žmonės, kuriems vis dėlto pavyko įsitvirtinti darbo rinkoje, dirba ilgesnes darbo valandas nei jų tėvai savo jaunystėje, todėl vis mažiau laiko motinystei bei tėvystei. Vaikų mažiau gimdoma ir iš baimės prarasti darbą ir sugadinti karjerą.

Nors dabartinė jaunoji karta yra geriau išsilavinusi nei prieš tai gyvenusios kartos, jaunų europiečių gyvenimo standartai yra žemiausi nuo 2-ojo pasaulinio karo.

Nedarbas jaunimui sukelia depresiją, yra prastos sveikatos, aukšto nusikalstamumo ir savižudybių priežastis, kita vertus, jauni ir ambicingi žmonės ieško galimybių kitose šalyse, ten kuria šeimas, dar labiau blogindami senutės Europos demografines perspektyvas. Būdami emigrantais jie yra dar labiau pažeidžiami, puola į progresuojančią politinę apatiją, o tai kelia grėsmę Europos demokratiniams pagrindams.
Paskutinė emigracijos banga yra skaudi visai Europai, tačiau didžiausius nuostolius patyrė Baltijos ir Viduržemio jūros šalys.

Ji ypatinga tuo, kad emigruoja universitetus baigęs jaunimas, o tai reiškia, kad prarandamos investicijos į jų išsilavinimą, o taip pat šalių konkurencingumo galimybės ateityje. Pagal jaunimo nedarbo lygį Lietuva yra tarp čempionų – 5 vietoje po Ispanijos, Graikijos, Slovakijos ir Portugalijos, o tai kelia daug klausimų apie politikos racionalumą ir taupymo priemones tvarkantis su krizės pasekmėmis.

Jaunimo problemos bumerangu atsilieps tiek visam Europos žemynui, tiek ir Lietuvai. Jau šiandien darbdaviai sunkiai randa reikiamos kvalifikacijos darbuotojų.

Mūsų šalis sensta dar sparčiau nei kitos ES šalys. Dabar beveik kas penktas Lietuvos visuomenės narys yra pagyvenęs ar senas žmogus. Pirmą kartą Lietuvos demografinėje istorijoje senyvo amžiaus žmonių yra daugiau nei vaikų.

Kitas Lietuvai būdingas bruožas – senėjimo feminizacija. Jau dabar vyresnių nei 70-75 m. moterų yra 21 proc. daugiau nei šio amžiaus vyrų.

Jeigu nenorime, kad po 20 metų Lietuva taptų skurstančių močiučių kraštu, priemonių reikia imtis jau dabar. Mes siūlome Lietuvai naują darbotvarkę jaunimo politikoje – sugrąžinti pramonę kaip darbo vietų kūrimo šaltinį, kelti algas, sukurti paskatas derinant darbinę veiklą ir šeimos gyvenimą, smarkiai mažinti mokesčius vaikus auginančioms šeimoms.
Reikia skubiai pakeisti darbdavių požiūrį į samdomus jaunus žmones ne kaip į baudžiauninkus, bet kaip į partnerius, kurių santykiai grindžiami abipuse pagarba, skubiai išspręsti profesinės praktikos problemą.

Teisingesnis pajamų paskirstymas, solidarumo tarp kartų atkūrimas, biurokratinių barjerų šalinimas, jaunimo verslumo skatinimas, pagaliau jaunų žmonių įtraukimas į valstybės valdymą – tai uždaviniai būsimai Lietuvos vyriausybei. Pokyčių reikia jau dabar.

Aptarėme galimą daugiabučių renovacijos modelį 19.04.12

Iš pranešimo spaudai:

Energinio efektyvumo didinimo darbo grupė Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijai pristatė galimą daugiabučių renovacijos modelį. Seimo narė, darbo grupės atstovė Birutė Vėsaitė pristatydama galimą modelį tikino, jog jis pasiteisintų, dėl to būtų sutaupyta šilumos energijos, bei sumažėtų sąskaitos už šildymą.

„Tam reikia sprendimų visumos – atsakingo sistemų eksploatavimo, pastatų šiluminių savybių gerinimo ir taupaus išteklių vartojimo. Dabartinės Vyriausybės renovacijos sistema neveikia, todėl mūsų darbo grupė, kuriai priklauso ir žymūs šalies energetikos specialistai, siūlo kitą galimą daugiabučių renovacijos modelį“, – sako LSDP frakcijos narė B.Vėsaitė.

Pasak parlamentarės, norint iš esmės sumažinti Lietuvos gyventojų išlaidas už šildymą, būtina įgyvendinti du pagrindinius projektus. Tai – šilumos ūkio pertvarka užtikrinant jo efektyvumą bei ekonomiškumą ir efektyvių energiją taupančių priemonių įgyvendinimas daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, užtikrinant šilumos apskaitą kiekviename būste: šildymui, cirkuliacijai, karšto vandens ruošimui.

Siūlomas savivaldybės modelis būtų įgyvendinamas atskirais etapais. Pasak politikės, Energinio efektyvumo didinimo programos bei jos įgyvendinimui planuojamos priemonės būtų rengiamos savivaldybės iniciatyva. Programos rengimo metu atrenkami neefektyviai energiją vartojantys pastatai. Projektų įgyvendinimas galėtų būti vykdomas neefektyviai energiją vartojančių namų grupėmis arba atskirais miestų kvartalais

„Rangos darbų pirkimais, jų įgyvendinimo kokybe bei būsimais rezultatais rūpintųsi savivaldybė – jos paskirtas Programos įgyvendinimo administratorius. Investicijų projektų įgyvendinimui reikalingomis lėšomis tai pat rūpintųsi savivaldybės paskirtas Programos įgyvendinimo administratorius, o ne būsto savininkai, kaip įprasta“.

Darbo grupė pateikė kelis galimus renovacijos programos finansavimo šaltinius.

„JESSICA fondas, kuriame yra 700 mln. litų. Valstybės biudžeto lėšos, Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšos, nuosavos savivaldybių lėšos, tačiau dauguma savivaldybių šiandien prasiskolinusios, tad didžioji dalis jų neturėtų kaip prisidėti. Įmonių ir gyventojų lėšos komercinių bankų skolintos lėšos. Projektai gali būti įgyvendinami viešosios ir privačios partnerystės pagrindais“, – teigia parlamentarė.

Darbo grupės teigimu, kartu su šiuo metu taikomu modeliu būtina įteisinti ir kitus alternatyvius daugiabučių namų renovacijos modelius valstybei ir savivaldybėms prisiimant riziką, priežiūrą ir sukuriant tokią sistemą, kad būsto savininkams tiesiogiai nereikėtų prisiimti jokių kreditinių įsipareigojimų. Socialdemokratai rengia metmenis teisės aktams, kurie reikalingi sėkmingam programos įgyvendinimui.

Daugiabučių gyventojų vargai ir rūpesčiai 15.04.12

Jau beveik metus susitinku su daugiabučių gyventojais Kaune, prie jų namų, ir reikia pasakyti, kad gyvenimas juose tampa prabanga. Ne, ne pagal komfortą, bet pagal kainas. Šiemet šildymo kainos sumušė visų laikų, po nepriklausomybės atkūrimo, rekordus.

Bendrijos moka mažiau

Retame daugiabutyje yra bendrija, gyventojai neorganizuoti, nevieningi, pasimetę, nežino savo teisių, nes valdančiųjų palikti likimo valiai. Didžiąją daugiabučių namų dalį prižiūri administratoriai, kurie samdo įmones smulkaus remonto darbams. Administratoriai atlieka priežiūros darbus, tačiau chroniškai vengia gyventojų kontrolės. Nors namų administravimo įstatuose deklaruojama administratorių atskaitomybė gyventojams, bet šiems nerodomos sąskaitos, nepaaiškinama, už kokią sumą ir kokios paslaugos suteiktos. O kainos išties įspūdingos, kartais peržengiančios sveiko proto ribas. Beje, gyventojai, susibūrę į bendrijas, už analogiškus darbus moka gerokai mažiau.

Kita problema – mokestis už buitines atliekas. Žmonės piktinasi, kad jiems skaičiuojamas mokestis nuo buto ploto. Gyventojai labai prašė keisti įstatymą, kad būtų leista pasirinkti, kaip mokėti už šiukšles – nuo ploto ar gyventojų skaičiaus bute. Džiaugiuosi, kad kolegos Seimo nariai sugebėjo išgirsti daugiabučių prašymus ir suteikė pasirinkimo galimybę. Bet dabar sulaukėme Prezidentės sprendimo. Vadovė vetavo šį įstatymo projektą. Todėl teks jį koreguoti, bet sieksime, kad būtų atsižvelgta į daugiabučių gyventojų interesus.

Būtinas šiluminės sistemos balansavimas

Prasta situacija ir daugiabučių renovacijos srityje. Norint sumažinti sąskaitas už šildymą, reikia pradėti nuo namų šiluminių sistemų balansavimo. Lietuvoje daugiabučiai statyti prieš 20-30 metų. Per tokį ilgą laiką vamzdžiai ir kranai yra užkalkėję, cirkuliaciniai siurbliai arba neveikia, arba veikia prastai. Neretai gyventojai pasistato papildomų radiatorių ar įsirengia šildomas grindis, kitaip tariant, apvaginėja daugiabučio bendraturčius. O juk šilumos sąskaitos dydis priklauso nuo bendros namo suvartotos šilumos kiekio. Namo šiluminės sistemos balansavimas nėra labai brangus, tačiau duotų labai didelį efektą. Gyventojų sąskaitos sumažėtų 100-150 litų per mėnesį. Be to, visi namo butai būtų vienodai šilti. Naujesnės statybos namuose šios procedūros pakaktų, nereikėtų ir šiltinimo darbų.  Norint taupyti šilumą, gyventojams reikėtų įsirengti individualius šildymo skaitiklius. Žmonės sako, jog gaunantieji socialines kompensacijas už šildymą nėra suinteresuoti taupyti, dažnai reikalauja aukštesnės temperatūros, laiko atidarytus langus. Individuali šilumos apskaita visus namo gyventojus drausmintų vienodai.

Kovoti prieš nesąžiningus kaimynus padėtų ir baudų didinimas už šilumos vagystę iš bendraturčių daugiabutyje. Todėl rengiu administracinių teisės pažeidimų kodekso pataisas. Beje, reikėtų palengvinti bendrijos pirmininko ar namo įgaliotinio patekimą į butą, siekiant identifikuoti šilumos vagis, nes dabar ši procedūra – neįmanoma misija.

Nieko nedaryti – nusikaltimas

Andriaus Kubiliaus Vyriausybės daugiabučių renovavimo programa sužlugo. Iš dešimties tūkst. programoje numatytų renovuoti namų, atnaujinti tik du. Jei žmogus sumoka daugiau nei 10 proc. nuo savų pajamų už šildymą, reiškia jis kenčia energetinį skurdą. Mūsų šalies gyventojų išlaidos už šildymą neretai viršija jų mėnesio pajamas. Taigi laukti ir nieko nedaryti yra nusikaltimas.

Socialdemokratai siūlo Lietuvai nacionalinę daugiabučių renovavimo programą, kurios pagrindinis vykdytojas būtų atitinkami savivaldybių padaliniai. Gyventojai nebūtų verčiami eiti į bankus imti paskolas, vykdyti techninę priežiūrą, tą už juos padarytų savivaldybių paskirti administratoriai. O investicijos būtų apmokėtos lėšomis, sutaupytomis už šildymą. Lietuvoje užtenka išteklių, kad žmogus, gyvenantis daugiabutyje, turėtų jaukų būstą, harmoningą aplinką, reikia tik struktūrinių pokyčių ir valstybės įsikišimo. O socialdemokratai jau rado išeitį, kaip tai pasiekti.

Seimo narė Birutė Vėsaitė

Negalime visos Lietuvos paversti sąvartynu 29.03.12

Po ilgų ir karštų debatų Seimas pagaliau priėmė gyventojų seniai lauktas Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas. Kas jose naujo, kaip dabar pasikeis atliekų tvarkymas? Apie tai mane kalbino LSDP.lt.

Ko trūko iki šiol galiojusiame įstatyme, kad prireikė jį taisyti?

Jei nieko būtume nedarę, ko gero, ilgainiui visą Lietuvą būtume pavertę ištisu sąvartynu, nes į juos keliauja nerūšiuotos atlikos. Regioniniai buitinių atliekų sąvartynai netgi būdavo suinteresuoti, kad į juos patektų kuo didesni kiekiai atliekų, nes nuo to priklausė jų pajamos.

Naujos redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymas skatins žmones rūšiuoti atliekas. Gyventojai, kurie turės biologiškai skaidžių atliekų, galės jas kompostuoti jų susidarymo vietoje. Tiems, kurie tvarkydami atliekas jas rūšiuos, numatyta savotiška premija – jie mokės mažiau už atliekų išvežimą. Tai turėtų  didinti jų perdirbimą ir panaudojimą, užuot viską vežus į sąvartynus. Daugelis atliekų yra pernelyg brangios, kad būtų panaudotos tik vieną kartą. Tai yra esminė žaliosios ekonomikos dalis – XXI amžiaus ekonomikos strategija.

Kaip pasikeis atliekų tvarkymas gyvenantiems daugiabučiuose namuose?

Gyventojai pagrįstai piktinosi socialine nelygybe, kuri buvo įtvirtinta senajame Atliekų tvarkymo įstatyme – mokestis už buitines atliekas būdavo nustatomas pagal būsto plotą. Pavyzdžiui, močiutė, gyvenanti 50 kv. m. bute turėjo mokėti tiek pat, kiek ir 5 asmenų šeima, įsikūrusi tokio pat dydžio bute. Buvo pažeistas esminis principas: moka teršėjas. Juk teršia, kitaip tariant, „gamina atliekas” ne buto plotas, o jame gyvenantys konkretūs žmonės. Kuo jų daugiau, tuo daugiau ir atliekų. Dabar ši situacija ištaisyta – mokestis už atliekų tvarkymą bus skaičiuojamas pagal bute gyvenančių žmonių skaičių.

Bet ar pavyks nustatyti, kiek žmonių iš tiesų gyvena bute, ar nebus dirbtinai mažinamas jų skaičius, kad mažiau reikėtų mokėti?

Be abejonės, esant gana liberaliai mūsų gyvenamosios vietos deklaravimo tvarkai, kartais gali būti keblu nustatyti, kiek žmonių iš tiesų gyvena viename ar kitame bute, gali pasitaikyti ir įvairių gudravimų. Tačiau susitikimuose su gyventojais ne kartą patyriau, kad namuose, kuriuose yra sudarytos jungtinės veikos sutartys arba yra įsteigtos bendrijos, jų pirmininkai labai gerai žino, kiek žmonių faktiškai gyvena name ar atskiruose butuose, todėl gali sudaryti labai realias atliekų tvarkymo sutartis pagal faktišką gyventojų skaičių.

Kuo dar gyventojams bus naudingos įstatymo pataisos?

Įstatymo pataisos gyventojams suteikia daugiau galimybių pasirinkti, kaip mokėti už atliekų tvarkymą. Jame yra numatyta ir rinkliava, ir paslauga. Tie gyventojai, kurie nesudarys individualių  sutarčių su komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi, turės mokėti  rinkliavą, kurią nustatys savivaldybės taryba. Tokios pasirinkimo galimybės gyventojai seniai laukė, todėl dabar priimtos įstatymo pataisos įgyvendins jų lūkesčius. Beje, tai bus papildomas stimulas būti labiau organizuotiems ir burtis į bendrijas.

Kada įsigalios šis naujos redakcijos įstatymas?
Įstatymą dar turi pasirašyti Prezidentė, o įsigalios jis nuo liepos 1 dienos.

Kalbėjosi  Marius Vakaris

lsdp.lt

Ar Kubilius pasielgs pragmatiškai? 06.02.12

Į Vilnių atvyksta Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ viceprezidentas, su kuriuo pagaliau ketina susitikti Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius. Šiandien viešai paraginau premjerą derybose elgtis apgalvotai ir pragmatiškai, nes nuo šių derybų rezultato gali priklausyti tolimesnė dujų kaina Lietuvai, o kartu šildymo kaina vartotojams.

Ne kartą raginome Energetikos ministrą Arvydą Sekmoką ir Ministrą Pirmininką sudaryti derybų grupę dėl dujų kainos Lietuvai, tačiau kiek mums žinoma, iki šiol tokios grupės nebuvo, o ir derybų rezultatai toli gražu nedžiugina. Nuolat brangstantis šildymas vis labiau slegia Lietuvos vartotojus. Pagaliau premjeras ryžosi susitikti su vienu iš „Gazprom“ vadovu, tad norėtųsi tikėti, kad šios derybos duos vaisių.

Lietuvos žmonės jau ir taip prarado labai daug, mokėdami už dujas brangiau negu Latvija ir Estija. Gamtinės dujos sudaro 70 proc. visos šilumos kainos, todėl premjerui būtų laikas elgtis pragmatiškai ir beatodairiškai neprisiimti Europos Sąjungos reikalavimų. Kaip žinia, III-iasis Energetikos paketas yra pats griežčiausias, nei Latvija, nei Estija, nei Suomija, kurios taip pat turi izoliuotas dujų rinkas ir vieną tiekėją, neprisiėmė šio įsipareigojimo, kol neišspręstos visos problemos.

Kaip ne kartą esu rašiusi, problemos būtų išspręstos, jei Lietuva būtų perėjusi prie biokuro, jei šių metų biudžete būtų numatytas biokuro katilinių įrengimas didesniu mastu. Aš pati siūliau, kad biokuro katilinėms įrengti būtų skirta 150 mln. litų. Deja, į pasiūlymą nebuvo atsižvelgta, o Europos Sąjungos lėšos ištirpo kaip cukrus, nes apytiksliai reikėtų kokių 4 mlrd. Litų. Tad kol nesame pasiruošę šilumą gaminti iš atsinaujinančių vietinių šaltinių, tol nereikėtų skubėti įgyvendinti III-čiojo Energetikos paketo. Siūlome pasigailėti Lietuvos žmonių, o ypač gyvenančių daugiabučiuose, nes šildymas praryja visas pensininkų ar jaunų šeimų pajamas.

 

Lietuva įsijungė į Europos Tarybos kampaniją prieš vaikų seksualinį išnaudojimą 28.01.12

Reformavus Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) komitetus, Seimo delegacija paskyrė mane kontaktiniu asmeniu Seime Europos Tarybos (ET) kampanijoje prieš vaikų seksualinį išnaudojimą.

ET kampanija prieš vaikų seksualinį išnaudojimą yra pavadinta „Vienas iš penkių“ (angl. One in Five): remiantis statistika, vienas iš penkių vaikų Europoje patiria kokios nors formos seksualinį išnaudojimą. Yra nustatyta, kad nuo 70 iki 85 proc. vaikų skriaudėjų yra jiems artimi ir pažįstami žmonės. Seksualinė prievarta turi rimtų pasekmių vaikų vystymuisi – jie patiria skausmą, gėdos ir kaltės jausmą, baimę apie tai kalbėti, nepasitikėjimą suaugusiais, fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimų.

ET kampanijos parlamentinė dimensija apjungia Europos parlamentus kovoje prieš vaikų seksualinį išnaudojimą. Vienas iš svarbiausių kampanijos tikslų – kad ET šalys narės greičiau ratifikuotų ET 2007 m. Konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos (Lanzarotės Konvenciją), kurios pagrindiniai tikslai yra apsaugoti vaikus ir kovoti su jų seksualiniu išnaudojimu, ginti aukų teises, skatinti nacionalinį ir tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje. Parlamentarai skatinami skirti šiai skaudžiai temai daugiau dėmesio, inicijuoti ir priimti reikalingus teisės aktus, bendradarbiauti ir keistis informacija bei gerąja patirtimi nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu.

Vaikų seksualinis išnaudojimas yra labai skaudi problema, turinti pražūtingų pasekmių – aukos susiduria su didelėmis psichologinėmis problemomis, kurios kartais baigiasi savižudybėmis. Tapusi ET kampanijos nare sieksiu, kad Lietuva kuo greičiau ratifikuotų Lanzarotės konvenciją, priimtų ir įgyvendintų vaikus apsaugančius teisinius mechanizmus.

Kada bankai pradės investuoti į tikrą ekonomiką, o ne į kazino lošimus? 27.01.12

Kam gi bankams investuoti į rizikingą verslą, jei sukdami nustekentų valstybių paskolų ruletę jie gali uždirbti daugiau?

Ne vienam kritiškai mąstančiam piliečiui kyla klausimas, kas iš tikrųjų valdo nacionalines valstybes. Ar piliečių demokratiškai išrinkti parlamentai ir jų paskirtos vyriausybės? Panašu, kad ne. Šiandien pasaulį valdo finansų rinka, bankai, o dar tiksliau – finansiniai spekuliantai.

Iš finansų sektoriaus su visomis jo priežiūros institucijomis, sukurtomis praėjusio amžiaus viduryje, buvo tikimasi ekonomikos stimuliavo, nes, kas gi yra verslas be finansinio kapitalo kraujo. Tačiau sistema išsigimė. Finansų rinkoje šiandien cirkuliuoja dešimt kartų daugiau pinigų, kuriuos beatodairiškai spausdina kai kurios valstybės, nei yra investuota į realią ekonomiką. Todėl atsirado erdvės ir „žaliosios ganyklos“ įvairaus plauko finansiniams spekuliantams. Kam gi bankams dažnai investuoti į rizikingą verslą, jei daug ramiau skolinti krizės nustekentoms valstybėms už solidžias palūkanas.

Man visada kilo klausimas, ar valstybių įsiskolinimas sukėlė krizę ar krizė sukėlė valstybių įsiskolinimą. Atsakymą pateikė Jungtinių Tautų ekspertas H. Flassbeck – ne valstybių įsiskolinimai sukėlė krizę, bet krizė sukėlė valstybių įsiskolinimus. Šalys, kurios devalvavo savo valiutą, padidino savo konkurencingumą, pvz. Argentina, Lenkija.

Algų, socialinių išmokų mažinimas, viešųjų finansų taupymas nėra efektyvios priemonės įveikti krizę. Valstybės negali būti prilygintos namų ūkiams, kuriuose šeimininkė taupo ir išgyvena sunkų laikotarpį, arba privačiam verslui, kuris susimažina išlaidas ir išvengia bankroto. Valstybėje veikia kur kas sudėtingesnis mechanizmas. Algų, pensijų karpymo kelias, kuriuo nuėjo Lietuva ir Latvija, sukėlė vidinę devalvaciją, sumažino vidaus vartojimą. Algų, socialinių išmokų ir viešųjų finansų karpymas nėra efektyvios priemonės įveikti krizę ir nėra ilgalaikis sprendimas. Tai primena barono Miunchauzeno pastangas pakelti iš pelkės save už plaukų. Visoms šalims reikia pozityvaus stimulo pakilti iš liūno.

Daugelis nacionalinių valstybių tapo tarptautinių finansinių spekuliantų aukomis. Spekuliuojama ne tik finansais, bet ir degalų bei maisto kainomis. 2009 metais kritusios maisto kainos, 2011 metais vėl pakilo į 2008 metų lygį, kai ekonominė plėtra buvo savo aukščiausiame taške. Turtinguosius krizė paveikė nežymiai, tačiau vargingi dar labiau nuskurdo. Didžiausių ir mažiausių pajamų skirtumas pasiekė tokias aukštumas, kokių nebuvo per 30 metų, įskaitant ir tokias gerovės valstybes kaip Skandinavijos šalys. Bedarbių armija nemažėja, o priešingai, formuojasi jaunų žmonių karta, kurie nė karto savo gyvenime nedirbo.

Jeigu pasaulis nenori socialinio sprogimo ir naujos revoliucijos, politikai turėtų susigrąžinti kontrolę ir įgyti naujų ekonominių svertų. Būtina kuo skubiau pertvarkyti finansines rinkas ir priversti bankus užsiimti jiems būdinga veikla – investuoti į realią ekonomiką, užuot žaidus kazino lošimus. Tą reikia padaryti šiandien, nes rytoj gali būti vėlu.



Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos