Politikos virtuvė

Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje iki šiol nėra įstatymo, kuris reglamentuotų dirbtinį apvaisinimą. Pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl Dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“. Suprantama, kol pagalbinis apvaisinimas nėra įtvirtintas įstatymu, nevaisingos šeimos negali iš valstybės tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo. Apie tai jau esu rašiusi.

Kas stebėjote vakar Seimo Sveikatos reikalų komitete vykusias peripetijas, žinote, kad komitetas nusprendė pritarti konservatyviam Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektui. Šis sprendimas mane asmeniškai labai nuvylė.

Dar galima suprasti, kad šiam komiteto sprendimui pritarė komiteto nariai – ne medikai. Tačiau komiteto pirmininkas gyd. ginekologas Antanas Matulas ir psichologas Gediminas Navaitis, kurio balsas lėmė balsavimo rezultatą, žino, kokioms pragaro kančioms yra pasmerkiamos moterys, pasiryžusios estrogeninių hormonų terapijai, kuri neišvengiama dirbtinio apvaisinimo procedūroje.

Nesuprantama, kodėl mėginama išsaugoti lytines ląsteles, bet visiškai nesirūpinama moterų sveikata, kurios per pirmą apvaisinimo procedūrą gali ir nepastoti, jeigu pagal konservatyvųjį projektą bus apsiribojama tik 3 embrionais. Šiame projekte visiškai neatsižvelgiama į tai, kad ir vienkartinė apvaisinimo procedūra yra labai brangi, siekia nuo 10 iki 12 tūkst. litų.

Mano požiūriu, konservatyvus dirbtinio apvaisinimo įstatymas pažeidžia moters reprodukcines teises, pamina moterų ir vyrų lūkesčius sulaukti palikuonių. Tad geriau jokio įstatymo, nei šis, luošinantis jaunų porų likimus.

Štai kokią kampaniją užkūrė Europos Socialistų partijos moterų grupė, išreiškusi susirūpinimą dėl moterų pensijų.

Paklausite, kuo čia dėtos moterų pensijos?

Šiuo metu Europoje reformuojama daug pensijų sistemų, tačiau dažnai neatsižvelgiama į lyčių aspektą, nepaisant to, kad pensijų sistemos yra „sulytintos“. Vyresnėms nei 65 metų moterims yra didelė rizika patirti skurdą ir jos dažnai gauna tokią pensiją, kuri yra vos didesnė už minimalaus pragyvenimo lygį.

Darbas – tiesiogiai susijęs veiksnys, nustatant ir užtikrinant pakankamas pajamas pensiniame amžiuje. Dirbant mokamą darbą darbo rinkoje, mums reikalingos lygios dalyvavimo galimybės. Moterys dažnai ima atostogas vaikams gimdyti arba pasirūpinti tėvais, todėl atsiranda ilgos laikotarpio, per kurį užsidirbama pensiją, pertraukos. Apsidairę po savo pažįstamų ratą, neabejoju, galėtumėte pateikti aibę pavyzdžių.

Tam tikra prasme tai reiškia, kad dėl savo indėlio į visuomenę moterys atsiduria nepalankioje padėtyje. Tačiau moterys neturi galimybės užsidirbti didesnes pensijas ne tik todėl, kad rūpinasi kitais: taip yra todėl, kad skiriasi moterų ir vyrų darbo užmokestis, ir todėl, kad moterų darbas per daug sukoncentruotas nepatikimuose ir nepakankamai vertinamuose sektoriuose.

Tai reiškia, kad daugelis vyrų ir moterų pensijų skirtumų įveikimo būdų padeda apskritai įveikti moterų ir vyrų nelygybę. Siekdami padidinti moterų pensijas, turime investuoti į vaikų priežiūros įstaigas, vienodą buitinio darbo pasidalijimą, atnaujintas pastangas įveikiant moterų ir vyro darbo užmokesčio skirtumus, nešališkas tėvystės atostogas bei lygybės ir perskirstymo įdiegimą pensijų schemose, pavyzdžiui, pensijos kreditus už priežiūrą. Kai kurie iš šių veiksnių iliustruojami kampanijos vaizdo klipe šio įrašo pradžioje. Visa tai iš esmės veikia moterų gerovę pensiniame amžiuje.

Ko dar siekia europietės moterys socialistės? Štai sąrašiukas tikslų, vardan kurių šiuo metu triūsia Europos Socialistų partijos moterų grupė. Jos (mes) nori ir dirba tam, kad gyventų štai tokioje Europoje:

• kurioje solidarumas, pagarba ir lygybė nesvarstytini
• kurioje moterys turi visišką asmeninę ir profesinę laisvę
• kurioje moterys ir vyrai, įskaitant mažumas ir migrantus, turi vienodas teises, alternatyvas ir galimybes
• kurioje moterys pakankamai ir demokratiškai atstovaujamos ir dalyvauja priimant politinius sprendimus
• kurioje moterims būti mūsų didžiausių įmonių valdybos narėmis yra natūralus dalykas
• kurioje visuomenė užtikrina vienodą elgesį su visomis mergaitėmis ir berniukais ir vienodas jų teises bei pareigas
• kurioje nuo jaunumės skatinamas moterų ekonominis savarankiškumas, ir mergaitės užauga išsiugdę teigiamą požiūrį į savo galimybes
• kurioje skatinamos moterys verslininkės, mokslininkės, tyrėjos ir kurioje į jas investuojama
• kurioje moterų akademiniai pasiekimai užtikrina profesinę sėkmę ir nepraranda vertės prireikus darbą derinti su asmeniniu gyvenimu
• kurioje kūdikio gimimas pripažįstamas kaip socialiai svarbus, o ne kaip našta ar kliūtis
• kurioje įmonės draugiškos moterims ir praktiškai ir dokumentuose; kurioje nerašytos taisyklės arba įmonės atmosfera vienodai veikia ir vyrus, ir moteris
• kurioje abu tėvai ima vaiko priežiūros atostogas ir dalijasi buities pareigas ir kurioje investuojama į vaiko priežiūros įstaigas
• kurioje vienodas darbo užmokestis už vienodą darbą arba lygiavertį darbą yra ne vien šūkis, o faktas
• kurioje moterys neatlieka dvigubai daugiau darbo už perpus mažesnį atlyginimą ar pensiją
• kurioje pagyvenusios moterys neatstumiamos ir neverčiamos gyventi skurde
• kurioje iš esmės kovojama su visomis smurto prieš moteris formomis
• kurioje seksualinio išnaudojimo klausimas ne slepiamas, o sprendžiamas ir analizuojamos jo priežastys
• kurioje užtikrinama moters seksualinė ir reprodukcinė laisvė ir gerbiamas fizinis vientisumas
• kurioje mergaitėms pavyzdžiu yra ne tos moterys kuriomis žavimasi dėl jų noro įtikti, bet dėl jų asmeninių ir profesinių pasiekimų – kurioje mergaitės ne vaidina ant scenos, o režisuoja
• kurioje ekonominio nuosmukio metais lyčių lygybei teikiamas finansavimas ne mažinamas kaip klestėjimo laikotarpio prabanga, bet pripažįstamas ilgalaike ekonomine, socialine ir moraline būtinybe.

Kaip gyveni, ar esi laimingas? Į tokius klausimus jau atsakinėja didžiųjų valstybių gyventojai. Mūsų tėvynainiams gali pasirodyti, jog politikai ir ekonomikos ekspertai yra avigalviai ir, neturėdami ką veikti, susigalvojo naują pramogą krizės laikotarpiu. Tačiau taip nėra. Krizė privertė suabejoti, ar makroekonomine statistika pagrįsti tradiciniai bendros šalies ekonominės būklės rodikliai gali atspindėti tikrą žmonių gyvenimą sudėtingame globaliame pasaulyje.

Be abejonės, yra bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklis vienam gyventojui, tačiau jis neatspindi tikrosios situacijos. Juolab, kad daugiau nei tūkstantis žmonių pasaulyje valdo pusę pasaulio turto, o likusiems 7 mlrd. lieka pasidalinti po labai nedaug. Nors pelnai auga, algos patiria stagnaciją, nors BVP auga, daugelio žmonių pajamos – ne, o skirtumas tarp turtingų ir vargšų per krizę dar labiau padidėjo.

BVP yra geras rodiklis, ir pasaulio ekonomistai jo nesiruošia atsisakyti, tačiau jis labiau atspindi ekonominį produktyvumą, bet ne tai, kaip jis pasiskirsto tarp namų ūkių. Nėra pakankamai tikslios statistikos, kokį turtą (ir nekilnojamą) piliečiai valdo. Tačiau materialinė gerovė nebūtinai padaro piliečius laimingus, nors turtingesni žmonės jaučiasi laimingesni.

Ekspertai mano, kad labai svarbu yra pereiti nuo finansinės gerovės prie emocinės gerovės koncepcijos. Idėja yra įvertinti tuos dalykus, kuriems negalima prisegti kainos etiketės. Tai yra piliečių gyvenimo kokybės indeksas – išsilavinimas bei sveikatos būklė, darbas ir pasitenkinimas juo, laisvalaikio ir darbo laiko balansas, bendruomeniškumo jausmas, ryšiai su šeimos nariais, švari aplinka ir pakankama erdvė, švari gamta, saugumo jausmas namuose ir gatvėje.

Beje, yra subjektyvūs indikatoriai, tokie kaip visapusiškas pasitenkinimas gyvenimu, vertinamas dešimtbalėje skalėje. Vienintelis dalykas, kuris turėtų rūpėti valstybių vadovams bei politikams – tai žmonės patenkinti gyvenimu. Gal vertėtų paklausti žmonių? Beje, koreliacija tarp žmonių laimės indekso ir BVP yra labai silpna. Daugelis didžiųjų pasaulio ekonomikų, tokių kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Korėja, Vokietija, Kinija jau pradėjo šiuos tyrimus.

Mes, lietuviai, nesame labai laiminga tauta, trykštanti gyvenimo džiaugsmu. Greičiau esame viskuo nepatenkinti niurzgliai. Įdomu, kodėl tautos, turinčios daug prastesnius materialinius rodiklius, jaučiasi daug laimingesnės negu mes. Kas dedasi mūsų tautiečių galvose, kodėl jie taip keistai elgiasi rinkimų metu? Kodėl moterys jaučiasi daug laimingesnės negu vyrai?

Kodėl Petras, turintis vieną karvę, jaučiasi daug prasčiau negu Jonas, turintis tris? Gal tai yra socialinio teisingumo jausmo siekis, o gal čia ir slypi atsakymas, kodėl greičiau reikia pereiti prie progresyvaus pajamų apmokestinimo bei turto mokesčio. Kiek prie to, kad tauta jaučia depresiją, prisideda žiniasklaida? Tai yra klausimai, neduodantys ramybės politikams, kuriems – ne tas pats, kokia bus rytdienos Lietuva.

Be abejonės, šalies ekonomikos augimas yra didžiąja dalimi atsakymas į šiuos klausimus, bet toli gražu – neišsamus atsakymas. Todėl labai svarbu pereiti nuo finansinės gerovės rodiklių prie emocinės gerovės rodiklių ir tai būtų tas rodiklis, kurio mums reikia XXI amžiuje. Šis rodiklis nėra savitikslis. Jis reikalingas politikams, kas jie formuotų savo strategijas taip, jog žmonės jaustųsi laimingi savo šalyje, gyvendami ne skirtumų draskomoje, bet vieningoje didelėje visuomenėje.

Šiandien kartu su kolege prof. A. M. Pavilioniene išplatinome pareiškimą ir paraginome dešiniųjų Vyriausybę kuo greičiau paremti pažangų LR Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą (projekto teikėjas Seimo narys Algis Čaplikas).

Mūsų manymu, Lietuvoje, delsiant priimti šį įstatymą, pažeidžiamos moters žmogaus teisės, moters reprodukcinės teisės susilaukti vaikų dirbtinio apvaisinimo būdu, šeimos teisės. Konservatorių Vyriausybė deklaruoja rūpestį šeimos gerove, skelbia pavojų dėl Lietuvos demografinės krizės, tačiau nepriima svarbaus įstatymo, kuris gerintų Lietuvos demografinę situaciją, padarytų nevaisingas Lietuvos šeimas laimingomis.

Šiandien Lietuvoje tik turintys pinigų gali atlikti dirbtinio apvaisinimo procedūras. Todėl būtina naikinti tokią socialinę nelygybę. Delsdama priimti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, Lietuva nesilaiko Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

Šimtas metų sukako, nuo to laiko, kai pirmą kartą Europos moterys pažymėjo Tarptautinę moterų solidarumo dieną. Praėjusiame šimtmetyje moterys kovojo dėl balsavimo teisės, nes iki praėjusio šimtmečio pradžios jos neturėjo šios galimybės. Mūsų prosenelės Europoje kovojo dėl geresnių, žmogiškesnių darbo sąlygų, dėl darbo užmokesčio, kuris būtų panašus į vyrų, o taip pat ir dėl taikos Europoje bei pasaulyje.

Per 100 metų moterų teisių srityje yra pasiektas nemažas progresas, tačiau dar yra labai daug erdvės pažangai. Nuožmiausia Pasaulinė krizė mus privertė išmokti daugybę pamokų. Daug kas pasakys, kad Lietuvos valdžia nėra pačiose geriausiose rankose ir vietoje premjero A.Kubiliaus norėtų matyti premjerę I.Degutienę. Kažin, ar taip atsitiktų, jei Lietuva gyventų ekonominio pakilimo laikotarpiu. Taip jau būna – kai šalis išgyvena sunkmetį, valdžia labai noriai ja dalijasi su moterimis, tačiau vos tik padėtis pagerėja, į areną įžengia koks nors žvalus vyrukas.

Šiandien Lietuvos moterys uždirba 85 ct. iš vieno lito, kurį uždirba vyrai, nepaisant to, kad Lietuvos moterų išsilavinimo lygis yra aukščiausias ES. Pasaulinė ekonominė bei socialinė krizė įnešė kai kurias korekcijas. Supratome, kad tas akmenėlis, nuo kurio krizė prasidėjo – bankas „Lehman Brothers” (Lemono Broliai), jeigu jis būtų vadinęsis „Lehman Sisters“ (Lemono Seserys), t.y. jeigu bankų valdybose būtų buvę moterų, kurios yra atsargesnės, kurios gerokai mažiau rizikuoja bei atsakingos prieš bankų indėlininkus, mažiau godžios, krizės galbūt būtų pavykę išvengti, ar ji būtų buvusi daug mažiau žiauri. Tačiau šiandien galime konstatuoti, kad krizė dar labiau susilpnino tuos, kurie ir iki krizės buvo labai silpni, visų pirma – moterys, kurios vienos augina vaikus.

Protingieji iš savo klaidų pasimoko ir daugiau jų nekartoja. Paveiktos krizės pasaulinio elito šalys, priklausančios 9-20, Europos ekonominio bendradarbiavimo bei plėtros klubui (OECD šalys) nusprendė, kad jų vyriausybių politika negali būti „akla” lyčių požiūriu. Jeigu vyriausybės nori augimo, darbo vietų kūrimo bei geresnių gyvenimo standartų, jos turi matyti, ko reikia moterims ir vyrams, dalyvaujantiems darbo rinkoje. OECD šalys narės nutarė įgyvendinti aktyvias priemones, siekiant suvienodinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumą bei pagerinti verslo efektyvumą. Nustatyta, kad didžiausias uždarbio skirtumas yra tarp geriausiai apmokamų darbo vietų. Ar tai reiškia, kad moterys nemoka tinkamai savęs „parduoti”? Ar priežastis glūdi tame, jog merginos nestudijuoja tų dalykų, kuriuos pasirenka vaikinai, o tai sukuria skirtumus tarp darbo užmokesčio? Be to, moterys atlieka daugiau neapmokamo darbo namuose, kuris niekaip neįskaitomas į bendrąjį vidaus produktą.

Siekdamos sumažinti darbo užmokesčio skirtumus tarp vyrų ir moterų, OECD šalys ėmėsi konkrečių veiksmų. Ispanija, Prancūzija bei Norvegija priėmė įstatymus dėl moterų kvotos didžiosiose verslo kompanijų valdybose. Norvegijoje 40 proc. moterų kvotų numatantis įstatymas priimtas dar 2003 metais, todėl šiandien jau galima vertinti jo pasekmes. Paaiškėjo, kad verslo bendrovių valdybos pagerino savo veiklą, o ten, kur valdybose buvo moterų, vyrai ėmė geriau ruoštis valdybų susirinkimams. Prancūzija priėmė 40 proc. moterų kvotos įstatymą šiais metais, o Ispanijoje jis veikia jau 4 metus.

Neseniai Didžiosios Britanijos Vyriausybė patvirtino rekomendaciją verslo kompanijoms, kurioje teigiama, kad iki 2015-ųjų jų valdybose moterys – direktoriai sudarytų ne mažiau negu 25 proc. Per šį laikotarpį rekomenduojama su šia nuostata supažindinti įmonių akcininkus ir suformuoti verslo bendruomenės nuomonę. Šios radikalios priemonės yra reikalingos ne tam, kad būtų pasiektas tam tikras moterų skaičius ar įgyvendintas lygybės principas, bet tam, kad verslas geriau funkcionuotų. Skandinavijos šalyse moterų dalyvavimas įmonių valdybose užtikrinamas remiantis įmonių socialinės atsakomybės principu.

O kokia gi padėtis Lietuvoje? Europos Komisijos duomenimis, moterų skaičius didžiųjų bendrovių valdybose apie 14 proc. – tai daugiau nei ES vidurkis. Tačiau apmaudu, kad A.Kubiliaus Vyriausybė nė piršto nepajudino šiuo klausimu. Ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri atsakinga už įmonių socialinę atsakomybę, ir Ūkio ministerija, kuri atsakinga už verslą Lietuvoje yra visiškai abejingos šiam klausimui. Aš manau, kad abu ministrai nesuvokia šio klausimo svarbos, nėra tęstinumo tarp įdirbio, kurį buvo pasiekusios Socialdemokratų vadovaujamos vyriausybės. Laikas Vyriausybei suprasti, kad pastangos pakviesti moteris į priekį ir investicijos į moteris bei mergaites turi didelę galią. Jos padarys gyvenimą Lietuvoje geresnį – tiek moterims, tiek vyrams.

SU KOVO 8-ĄJA!