Politikos virtuvė

Iš pranešimo spaudai:

Seimo narės Birutė Vėsaitė bei Orinta Leiputė susitiko su Kauno technologijos universiteto Statybinės šiluminės fizikos laboratorijos darbuotojais ir diskutavo apie daugiabučių namų renovacijos programos tobulinimą, alternatyvių energetinių išteklių panaudojimo galimybes.

Pasak parlamentarės B.Vėsaitės, šios mokslo įstaigos darbuotojai išdėstė savo požiūrį į masinę pastatų renovaciją, iškėlė praktinių bei teorinių pastebėjimų apie įvairius namų apšiltinimo aspektus, kurie pagrįsti nuolat vykdomais laboratoriniais tyrimais bei turima patirtimi. Mokslininkams kėlė nerimą nesėkmingas renovacijos programos įgyvendinimas konservatorių-liberalų Vyriausybės valdymo laikotarpiu, kadangi neefektyvus priemonių pasirinkimas, delsimas įgyvendinti šią programą, kasmet mokesčių mokėtojams kainuoja milijonus.

„Mokslininkų išdėstytas renovacijos modelis, kuriame išlaikomas balansas tarp butų savininkų, valstybės ir renovaciją įgyvendinančios įmonės finansinių bei juridinių įsipareigojimų, iš esmės atitinka socialdemokratų pasiūlymus bei programą. Šios laboratorijos darbuotojų išsakytos praktinės įgyvendinimo detalės dėl renovacijos efektyvumo įvertinimo, bendrų reikalavimų projektus įgyvendinančioms organizacijoms svariai prisidės užtikrinant, kad būtų išvengta nesėkmingų, paskubomis atliktų projektų, užtikrins rezultatyvų lėšų panaudojimą“, – mano parlamentarė B.Vėsaitė.

Seimo narės O.Leiputės teigimu, apmaudu, kad valstybės institucijos labai nenoriai bendradarbiauja ir vangiai atsižvelgia į praktines mokslininkų rekomendacijas.

Vienas iš svarbių būsimos Vyriausybės uždavinių bus aktyviau įtraukti mokslo bendruomenės atstovus į valstybės politikos formavimą, įvairių programų įgyvendinamą. Negalima kartoti konservatorių ir liberalų valdymo klaidų bei palikti mokslo bendruomenės, ekspertų nuomonių nuošalyje.

„Proteguoti tik valstybės institucijoms priimtiną nuomonę, neatsižvelgiant į mokslininkų siūlymus, yra viešiesiems interesams labai žalingas elgesys. Socialdemokratų frakcijos supratimu mokslo bendruomenė turi būti aktyvus partneris, kadangi jų įžvalgos, patirtis, savo srities išmanymas yra esminė grandis, leidžianti įgyvendinti progresyvias ekonomines, energetines, valstybės valdymo reformas“, – teigia O.Leiputė.

Tokia logika remiasi nueinanti konservatorių Vyriausybė ir jiems pavaldi Energetikos Ministerija. Žmonės, gyvenantys didžiųjų miestų daugiabučiuose su nerimu ir baime laukia naujojo šildymo sezono, kuris gresia dar didesnėmis kainomis, nors gyventojai iki šiol įsiskolinę daugiau nei šimtą milijonų už praėjusių metų šilumą. Nepaisant Sekmoko ir Kubiliaus pažadų visus 4 metus kainos tik augo, praėjusiais metais jos pasiekė sveiko proto ribą, kai net visos pensijos neužteko padengti komunalines paslaugas. Ateinantis sezonas žada būti dar skausmingesnis. Galimybė sumažinti kainą yra, tačiau nueinanti Vyriausybė elgiasi taip, lyg norėtų šalies piliečius dar labiau nubausti arba jai tikrai stinga sveiko proto.

Stabiliam elektros sistemos darbui užtikrinti Lietuvos elektrinėje pakanka gaminti mažiau nei pusę elektros energijos, nei planuoja Energetikos ministerija, kitą dalį jos gaminant termofikacinėse elektrinėse kogeneraciniu režimu, ypatingai tose, kurios perėjusios prie biokuro. Taip būtų sutaupomos didžiulės elektros ir šilumos vartotojų išlaidos. Beveik 100 milijonų litų, kuriuos vartotojai sumokėtų už gamtines dujas, nes Lietuvos elektrinės blokai ir yra kūrenami tik gamtinėmis dujomis, nebūtų išvežti iš Lietuvos ir tarnautų mūsų šalies ekonomikai, o gyventojai mažiau mokėtų už šilumą.

Tačiau naujasis Energetikos ministerijos parengtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės projektas skelbia, kad ir 2013 metais didžiausias remtinos elektros energijos kiekis bus gaminamas Lietuvos elektrinėje, o termofikacinės elektrinės, dirbančios kogeneraciniu režimu, dirbs tik puse savo pajėgumų.  Elektrėnuose šiuo metu nėra galimybės gaminti pigesnės elektros energijos. Tačiau tiesa paaiškės tik metų pabaigoje, kuomet Kainų komisija tvirtins naują elektros energijos kainą, kuri, kaip prognozuojama, bus gerokai aukštesnė. Bet nueinančiai Vyriausybei tai nė motais. Po jų – nors ir tvanas. Už savo klaidas bus galima kaltinti jau kitos Vyriausybės narius. Taip pat, kaip ir dėl renovacijos, nepajudinus nei piršto, po savęs palikti išdegintą žemę, ištaškant renovacijai skirtus pinigus, šiuo metu tikrai nebūtinų sraigtasparnių pirkimui.

Socialdemokratai vieningai pasisakė už referendumą dėl Visagino atominės elektrinės statybos. Mes manome, kad save gerbianti valstybė turi pasiklausti savo žmonių nuomonės dėl tokio ypatingai svarbaus atominio projekto, kuri lems ne vienos kartos gyvenimą.

Referendumas yra aukščiausia tiesioginės demokratijos  forma. Tai yra tiesioginis piliečių įtraukimas į valstybės valdymą, sužinant jų nuomonę. Nepriklausomai nuo to, ar referendumas įvyks ar ne, piliečių pasisakymai turės lemiamos įtakos ir būsimajam Seimui po 2012 m. rinkimų, ir būsimosioms Vyriausybėms ir jų sprendimams.

Žmonėms labiausiai rūpi būsimosios Visagino atominės elektrinės gaminamos kilovatvalandės kaina, tačiau net didžiausi orakulai negali jos atspėti, nes tie 6 mlrd. litų, kuriuos dabartiniai valdantieji planuoja skolintis ir investuoti, tai yra tik kukli pradžia. Tam, kad parduotume elektros energiją, reikalinga sinchronizacija su Vakarų Europos tinklais, taip pat būtina  antroji linija su Lenkija. Galimybių studija planuojama pabaigti tik 2013 m. Manoma, kad antrajai linijai tiesti papildomai reikės 4 mlrd. litų. Tai vėlgi prisidės prie elektros kilovatvalandės brangimo.

Nauji Europos Sąjungos atominių elektrinių saugumo reikalavimai taip pat brangina  projektą ir elektros energijos kainą. Nėra žinoma, kokia bus finansinių rinkų padėtis, kai Lietuvai reikės skolintis. Reikia paminėti, kad šiuo metu valstybės skola artėja prie 51 mlrd. litų. Papildoma našta visiems mokesčių mokėtojams mums atrodo pernelyg didelė tokiam didžiuliam ir rizikingam projektui.

Socialdemokratų frakcijos Seime nariams, kurie esame gerai įsigilinę į projekto dokumentaciją, kyla klausimas, kodėl dabartinė Vyriausybė dar pradinėje projekto rengimo stadijoje neįtraukė regioninių partnerių, kaip buvo daroma kuriant „LEO LT“  projektą ir nepasirašė akcininkų sutarties? Tokiu atveju kaštai būtų dalinami lygiomis dalimis visiems projekto dalyviams. Šiandien Lietuva viena turi prisiimti atsakomybę už projektą. Nėra tiksliai žinoma, ar regioniniai partneriai tikrai dalyvaus šiame projekte. Bent jau racionaliesiems estams apsisprendus dalyvauti projekte, galėtume tikėtis konkrečių paskaičiavimų dėl labiausiai žmones dominančios kilovatvalandės kainos.

Socialdemokratams taip pat kyla klausimas dėl reaktoriaus dydžio. Norint statyti 1350 MgW dydžio reaktorių, kai jau buvo minėta, reikia dviejų sinchronizacijos linijų. Tai yra papildomi statybos ir elektros energijos savikainos kaštai.

Manome, kad dabartinė Vyriausybė neteisingai sudėliojo prioritetus. Jeigu šiandien žmonių paklaustume, kas jiems svarbiau: elektros energijos ar šilumos kaina, atsakymas būtų šilumos kaina. Todėl visus resursus reikia mobilizuoti į daugiabučių namų renovaciją ir šilumos ūkio pertvarkymą žaliosios energetikos kryptimi.

Po Fokušimos atominės avarijos, kuri buvo ne tiek dėl žemės drebėjimo,  bet žmogiškųjų klaidų pasekmė, daugelis pasaulio šalių pereina prie žaliosios energetikos. Todėl reiktų rimtai pasvarstyti, kuri kryptis Lietuvai labiau apsimoka ir būtų išties modernesnė.

Skirtingai nuo konservatorių socialdemokratai įsitikinę, kad energetinė nepriklausomybė nėra svarbesnė už ekonominę nepriklausomybę. Vis didinama valstybės skolos našta Lietuvai reiškia vis didesnę ekonominę priklausomybę.

Socialdemokratai vis dar tikisi sulaukti atsakymų dėl regioninių partnerių apsisprendimo dalyvauti projekte, dėl galimybės sinchronizuoti savo energetinę sistemą su Vakarų Europa, esant tokio galingumo reaktoriui, tada ir bus realu priimti sprendimą dėl Visagino atominės elektrinės statybos. O šiame laikotarpyje, kai tiek daug nežinomųjų, labai svarbi yra tautos valia.

Kiekvieni metai, kol vyksta derybos ir parengiamieji darbai, Lietuvai kainuoja apie 50 mln. litų. Ar verta tuos pinigus švaistyti, jeigu žmonės nuspręs, kad atominės elektrinės Lietuvai nereikia?

Sąskaitos už šilumą ir karštą vandenį yra didžiulis finansinis smūgis daugeliui gyventojų, ypatingai tiems 2 mln., kurie gyvena daugiabučiuose. Panašu, kad tokių neišmanėlių, kokie dabar valdo Energetikos ministeriją, Lietuvoje dar nebuvo.

Valdantieji Šilumos ūkio įstatyme įnešė visišką sumaištį dėl šilumos punktų ir karšto vandens ruošimo įrenginių priežiūros, jie neišsprendė šilumos punktų nuosavybės klausimų, panašu, kad į tai numojo ranka ir visą sumaištį paliko spręsti būsimai Vyriausybei. Gyventojai palikti nežinioje: ką jiems daryti avarijos atveju, kas ir iš kokių lėšų turėtų atlikti remonto darbus.

Tačiau šios sumaišties „atominiam“ ministrui Arvydui Sekmokui pasirodė per maža. Jis ėmėsi energingų žingsnių „reformuoti“ šilumos ūkį, kuris glumina bent šiek tiek šią sritį išmanančius specialistus. Rastas „genialus“ sprendimas išskaidyti šilumos ūkį, atskiriant šilumos gamybą nuo perdavimo ir skirstymo. Nejaugi ministerijoje neatsirado nė vieno išmanančio specialisto, kuris paaiškintų ministrui, kad šilumos ūkis iš esmės skiriasi nuo elektros ir dujų sektoriaus, o toks dirbtinis atskyrimas tik dar labiau pabrangintų šilumą gyventojams.

Mano nuomone, ministerija pasirinko ne tą kelią. Norint iš esmės sumažinti Lietuvos gyventojų sąskaitas už šildymą, būtina įgyvendinti du pagrindinius projektus – pakeisti šilumos gamybos šaltinius – pereiti nuo brangių importuojamų dujų prie daug pigesnio vietinio biokuro ir modernizuoti daugiabučius gyvenamuosius namus.

Beje, dėl šios Vyriausybės nerangumo ir praėjusį, ir ateinantį sezoną gamtinės dujos buvo ir bus pačios brangiausios, o dujos sudaro 70 proc. šilumos kainos. Tų savivaldybių gyventojai, kurių šilumos ūkiai perėjo prie biokuro moka už šilumą 20 proc. mažiau, o gyventojai yra patenkinti esama situacija. Ar ir šiuos šilumos ūkius ministras ketina išskaidyti? Reikia pripažinti, kad savivaldybės, kurių šilumos ūkiai yra išnuomoti privatiems šilumos tiekėjams, turėtų griežčiau kontroliuoti sąnaudas ir informuoti apie tai gyventojus.

Su daugiabučių renovacija valdantieji patyrė visišką fiasko. Matydami, kad siūlomas modelis neveikia, jie nepasiūlė nieko naujo, o per visą ketverių metų laikotarpį pagal jų modelį buvo renovuoti tik keturi daugiabučiai. Socialdemokratai yra paruošę naują daugiabučių modernizavimo modelį, pagal jį gyventojai nebus verčiami skolintis bankuose, o investicijos bus grąžintos iš sutaupytų lėšų. Ne veltui liaudies patarlė sako, kad pragaras gerais norais grįstas, tačiau ministerijai reikia ne tik gerų norų, bet ir kompetencijos.

Ar Lietuvos ekonomikai reikia šešiasdešimčiai metų užsikrauti atominę naštą, kuri yra labai rizikinga ir gali stabdyti kitų ekonomikos šakų sėkmę, nes visos lėšos, skirtos ekonomikos vystymui, bus nukreiptos į Visagino atominę elektrinę (VAE)? Kuo labiau gilinuosi į VAE projektą,  tuo daugiau jis man kelia abejonių.

Daugelis gali sakyti, kad socialdemokratai keičia savo nuomonę, nes prieš ketverius metus pasisakė už atominės energetikos tęstinumą Lietuvoje. Tačiau iš tiesų per tuos ketverius metus, o ypač po Fukušimos avarijos, pasaulyje daug kas pasikeitė. Pasirodo, jog ne vien žemės drebėjimas Japonijoje, bet ir žmogiškos klaidos sukėlė minėtą siaubingą katastrofą. Pasak šios šalies parlamentarų, su kuriais pastarosiomis dienomis teko susitikti, Japonija apie tai netrukus turėtų pranešti pasauliui. Černobylio katastrofos priežastys taip pat buvo žmogiškos klaidos, o ne pati technologija. Ar esame tikri, kad tai nepasikartos Lietuvoje?

Jeigu paklaustume daugiau nei pusantro milijono Lietuvos daugiabučių gyventojų, kas jiems labiau iškrausto kišenes, mokestis už elektros energiją ar už šilumą, atsakymas, be abejonės, būtų – už šildymą. Elektros energiją gyventojai gali taupyti, o šilumos, gyvenant kiauruose daugiabučiuose, sutaupyti beveik neįmanoma. Manau, kad valdantieji Energetikos nepriklausomybės strategijoje supainiojo prioritetus. Pirmiausia Lietuvoje reikia pertvarkyti šilumos ūkį, pereinant prie atsinaujinančių šaltinių, o taip pat vykdyti masinę daugiabučių, kurie sunaudoja triskart daugiau energijos nei analogai Švedijoje, renovacijos programą. Tokią racionalią programą, pagal kurią žmonės nebus varomi į bankus, o renovacijos priežiūrą vykdys savivaldybių paskirti administratoriai, jau esame paruošę.

Nėra akcininkų sutarties

Kalbant apie VAE, Kol kas nėra jokio aiškumo dėl regioninių partnerių – latvių ir estų dalyvavimo projekte. Abiejų šalių parlamentarai teigia, kad jokių svarstymų šiuo klausimu jų parlamentuose nebuvo, ir kol kas tiktai Lietuva atsakinga prieš strateginį investuotoją „Hitachi“. Nei Latvija, nei Estija iki šiol nepasirašė jokių susitarimų su „Hitachi“, ir visos projektavimo išlaidos, kurios siekia 283 mln. JAV dolerių bei 250 mln. litų stambiagabaričių krovinių kelio ruošimui, užguls vien tik Lietuvos mokesčių mokėtojų pečius. Lietuva viena negali įsipareigoti ir prisiimti atsakomybę pagal koncesijos sutartį, sutartis turi įsigalioti tik tada, kai bus pasirašyta akcininkų sutartis su regioniniais partneriais. Jausdami milžinišką atsakomybę prieš Lietuvos gyventojus socialdemokratai vien dėl šios priežasties negali pritarti atominės elektrinės projektui.

Projekto ekonominis gyvybingumas

Kita priežastis, verčianti mus abejoti – komercinis gyvybingumas. ABWR reaktorių galios išnaudojimo koeficientas pasaulyje nustatytas 2001-2010 m. ir siekia 61,2 proc. Energetikos ministerija rodo kur kas didesnį – 85 proc. koeficientą. Mažesnis naudingumo koeficientas didina elektros energijos kilovatvalandės savikainą. Kapitalo, kurio teks skolintis atominės statybai, kaina taip pat turės didelės įtakos galutinei elektros energijos kainai. Ministerija skaičiuoja 5 proc. metines palūkanas, kurios bus atiduodamos per 18 metų. Neaišku, kokia tuo metu bus padėtis finansinėse rinkose – palūkanos gali pakilti iki 8 proc. O atominės statybos laikotarpis gali užsitęsti daugiau negu planuojama, kaip tai atsitiko Suomijoje. Be to, pernelyg optimistiškai vertinamos lėšos elektrinės uždarymui bei radioaktyvių atliekų saugojimui ir laidojimui. Įvertinę visas šias prielaidas ekonomikos ekspertai daro išvadas, jog projektas gali būti komerciškai net nuostolingas. Jau šiandien galėtume jaustis daug ramiau, jei savo skaičiavimus apie atominės projekto ekonominį gyvybingumą būtų atlikę latviai ir pragmatiškieji estai.

Dar vienas argumentas verčiantis abejoti, yra reaktoriaus galia.

„Lietuva būtų pirmoji valstybė pasaulyje, turinti vienintelį 1350 megavatų galios reaktorių. Pasirinktas toks galingas reaktorius, kad net visos trys Baltijos valstybės nebus pajėgios užtikrinti momentinės rezervo galios, – sako energetikos ekspertas, kurio simpatijomis konservatoriams niekas neabejoja. – Su Rusija tai beveik nieko nekainuotų, su Lenkija tai kainuotų 6 mlrd. litų. Turėtume įskaičiuoti į VAE kainą, taigi taptume Lenkijos energetine provincija“. Beje, siekiant integruotis į Europos kontinentinę sistemą, reikalingos dvi jungtys su Lenkija. Šiuo metu ir dėl pirmosios jungties iš Lenkijos pusės nežengtas joks žingsnis.

Mūsų pasiūlymai

Užuot ėmęsi tokio abejotino ir rizikingo projekto, turėtume investuoti į Lietuvos alternatyviąją energetiką bent 3 mlrd. litų, į daugiabučių renovaciją apie 4 mlrd., tuomet gyventojai iš karto pajustų ekonominę naudą. Sumažėtų išlaidos už šildymą, elektros energijos pasigamintume iš atsinaujinančių šaltinių už panašią kainą, būtų sukurta naujų darbo vietų dešimt kartų daugiau nei jų planuojama sukurti, pastačius atominę elektrinę, sumažėtų priklausomybė nuo importuojamo kuro, ypač gamtinių dujų, o taip pat sumažėtų kapitalo išvežimas, ypatingai už rusiškas dujas. Pinigai pasiliktų Lietuvos ekonomikoje, o ne pildytų kitų valstybių biudžetus. Atsirastų erdvės inovacijoms, nes žalioji energetika eina koja kojon su inovacijomis. Nebereikėtų taip ilgai laukti ekonominės naudos, nes pagal optimistinius scenarijus pirmoji elektros energija atominėje jėgainėje būtų pradėta gaminti tiktai 2022 m., o žmonėms mokėti už šildymą reikia kiekvienais metais.

Manome, kad dabartinė Vyriausybė neatliko namų darbų, neparuošė dviejų reikšmingų šaliai scenarijų, kuriuos būtų galima palyginti: „Lietuva – be atominės elektrinės“ ir „Lietuva – atominę energiją gaminanti šalis“. Tą teks padaryti kitai Vyriausybei. Be to, gyventojai turėtų pareikšti savo nuomonę referendume, nes mes – politikai – kaip žmonių atstovai, turėtume išgirsti jų balsus. Juk nesėkmės atveju, visi kaštai guls ant vartotojų pečių. Štai kodėl būtina paklausti žmonių, ar jie sutinka dalyvauti tokiame brangiame ir rizikingame projekte.

Birutė Vėsaitė

Gamtinių dujų paklausa perspektyvoje gali ženkliai sumažėti. 2011 m. dujų poreikis buvo 3,36 mlrd. kubų. Dujų suvartojimas elektros gamybai per vienerius metus sumažėjo 21 proc., o šilumos gamybai – 14 proc.

Perėjus nuo gamtinių dujų prie biokuro, kuris yra daug pigesnis už dujas, Lietuvoje pasikeitus Vyriausybei, įsibėgėjus viešųjų pastatų ir daugiabučių renovacijos procesui, gamtinių dujų poreikis ženkliai sumažės. Galbūt ilgainiui net triskart. Jau šiandien vis daugiau pramonės įmonių išreiškia nuogąstavimus dėl gamtinių dujų kainų įtakos produkcijos konkurencingumui, todėl neslepia ketinimų keisti kuro rūšį, atsisakant gamtinių dujų.

Tuo tarpu Energetikos ministerija neatliko namų darbų – nepaskaičiavo prognozuojamo gamtinių dujų poreikio 2015-2020 metams ir užsakė galingą, brangų laivą bei sudėtingą uosto infrastruktūrą, kuri tarsi sunkus akmuo slėgs visų vartotojų pečius. Beje, netikiu, kad 2015-aisiais suskystintų dujų terminalas (SGD) pradės savo veiklą, nes dabartinė Vyriausybė, iki šiol snaudusi, tik pastaraisiais metais pradėjo uoliau dirbti – užsakė poveikio aplinkai tyrimą.

Su didelėmis kliūtimis teks susidurti tiesiant dujotakio vamzdžio iki perdavimo vamzdyną. Šis turėtų būti tiesiamas per privačias žemes, kirsti autostradą bei geležinkelį, todėl net pati bendrovė „Klaipėdos nafta“ abejoja, ar šios kliūtys bus įveiktos iki 2014 m. pabaigos ir terminalas pradės veikti laiku. Kaip aiškino įmonės atstovai, pakviesti į socialdemokratų frakciją, 25 proc. privalomas dujų pirkimas reikalingas tam, kad pramonės įmonės nesudarytų šimtaprocentinių ilgalaikių sutarčių su žemyninių dujų tiekėju, nes nuogąstaujama, kad neatsiras dujų pirkėjų iš terminalo. Manytina, kad pramonės įmonėms dėl 25 proc. taisyklės kreipiantis į Teisingumo Teismą, šis pripažintų, kad pažeidžiamas konkurencingumo principas.

Nesu prieš SGD terminalą, nes Lietuva privalo turėti dujų tiekimo alternatyvą, tačiau neatmestina galimybė (tokius nuogąstavimus išreiškė kainų komisijos atstovai), kad „Gazprom“ galėtų pritaikyti dempingo politiką ir stipriai sumažintų savo importuojamų dujų kainą.

Kadangi SGD įstatyme įmonėms yra numatytas privalomas 25 proc. jūrinių dujų pirkimas, privalomas brangesnių dujų pirkimas diskredituotų pačią SGD idėją. O aukštesnė kaina prislėgtų vartotojus. Neatmestina ir kita galimybė – „Gazprom“ galėtų pakelti dujų kainą iki jūrinės kainos lygio, ir nors Lietuva pirks mažesnį žemyninių dujų kiekį, tiekėjas surinks tą pačią ar net didesnę pinigų sumą iš Lietuvos vartotojų. Kaip nuogąstauja kainų komisija, bendra dujų kaina būtų didesnė nei iki projekto, o infrastruktūros išlaikymo kaštai taip pat padidėtų.

Reikia daryti viską, kad šis SGD taptų regioniniu terminalu su dujų saugykla Inčiukalnyje. Projektas bus ekonomiškai gyvybingas tik tuomet, jei per terminalą bus realizuojami maksimalūs jūrinių dujų kiekiai (iki 4mlrd. per metus). Problema techniškai sprendžiama nutiesus dujotakį iki Inčiukalnio. Deja, dabartinė Vyriausybė silpnai dirbo su kaimyne Latvija dėl bendradarbiavimo apsirūpinant dujomis. Viešai nuolat keikdami energetinę priklausomybę konservatoriai ne itin sparčiai dirbo, kad terminalas būtų pastatytas greičiau.

Beje, mane stebina kolegos – parlamentaro Kęstučio Masiulo kalbos, kad Rusija gali nutraukti dujų ar elektros tiekimą Lietuvai. Nors ne pirmi metai K.Masiulis dirba ekonomikos komitete, bet panašu, kad nesuvokia, jog Rusija negali mums nutraukti nei elektros energijos, nei dujų tiekimo, kitaip nutrauktų tiekimą ir Kaliningradui, o tai išsibalansuotų Rusijos tiekimo sistema. Kolegos K.Masiulio svaičiojimai verčia daryti išvadą, kad trūksta kompetencijos.

Bet kokiu atveju ilgalaikėje perspektyvoje dujų Lietuvai reikės – net jei visi šilumos gamintojai pereitų prie biokuro, dujų reikėtų ne mažiau 20 proc. Dujų reikės ir chemijos pramonei. Tačiau jau šiandien būtina labai atidžiai skaičiuoti ir planuoti, kad Lietuvos vartotojai netaptų brangios infrastruktūros išlaikymo įkaitais ir energetinio skurdo vergais.

Darbo grupės teigimu, kartu su šiuo metu taikomu modeliu būtina įteisinti ir kitus alternatyvius daugiabučių namų renovacijos modelius valstybei ir savivaldybėms prisiimant riziką, priežiūrą ir sukuriant tokią sistemą, kad būsto savininkams tiesiogiai nereikėtų prisiimti jokių kreditinių įsipareigojimų. Socialdemokratai rengia metmenis teisės aktams, kurie reikalingi sėkmingam programos įgyvendinimui.

Į Vilnių atvyksta Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ viceprezidentas, su kuriuo pagaliau ketina susitikti Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius. Šiandien viešai paraginau premjerą derybose elgtis apgalvotai ir pragmatiškai, nes nuo šių derybų rezultato gali priklausyti tolimesnė dujų kaina Lietuvai, o kartu šildymo kaina vartotojams.

Ne kartą raginome Energetikos ministrą Arvydą Sekmoką ir Ministrą Pirmininką sudaryti derybų grupę dėl dujų kainos Lietuvai, tačiau kiek mums žinoma, iki šiol tokios grupės nebuvo, o ir derybų rezultatai toli gražu nedžiugina. Nuolat brangstantis šildymas vis labiau slegia Lietuvos vartotojus. Pagaliau premjeras ryžosi susitikti su vienu iš „Gazprom“ vadovu, tad norėtųsi tikėti, kad šios derybos duos vaisių.

Lietuvos žmonės jau ir taip prarado labai daug, mokėdami už dujas brangiau negu Latvija ir Estija. Gamtinės dujos sudaro 70 proc. visos šilumos kainos, todėl premjerui būtų laikas elgtis pragmatiškai ir beatodairiškai neprisiimti Europos Sąjungos reikalavimų. Kaip žinia, III-iasis Energetikos paketas yra pats griežčiausias, nei Latvija, nei Estija, nei Suomija, kurios taip pat turi izoliuotas dujų rinkas ir vieną tiekėją, neprisiėmė šio įsipareigojimo, kol neišspręstos visos problemos.

Kaip ne kartą esu rašiusi, problemos būtų išspręstos, jei Lietuva būtų perėjusi prie biokuro, jei šių metų biudžete būtų numatytas biokuro katilinių įrengimas didesniu mastu. Aš pati siūliau, kad biokuro katilinėms įrengti būtų skirta 150 mln. litų. Deja, į pasiūlymą nebuvo atsižvelgta, o Europos Sąjungos lėšos ištirpo kaip cukrus, nes apytiksliai reikėtų kokių 4 mlrd. Litų. Tad kol nesame pasiruošę šilumą gaminti iš atsinaujinančių vietinių šaltinių, tol nereikėtų skubėti įgyvendinti III-čiojo Energetikos paketo. Siūlome pasigailėti Lietuvos žmonių, o ypač gyvenančių daugiabučiuose, nes šildymas praryja visas pensininkų ar jaunų šeimų pajamas.

Dabartinės valdžios nustatyta ir įstatymais reglamentuota gyventojų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį tvarka Kaune ir kituose didžiuosiuose miestuose prašosi rimtos pertvarkos. Tokios išvados priėjome po pirmadienį vykusio  susitikimo su socialdemokratų partijos Kauno skyriaus pirmininke Orinta Leipute, Kauno vicemeru Kęstučiu Kriščiūnu, savivaldybės administracijos direktoriumi Antanu Nesteckiu, akcinių bendrovių „Kauno vandenys“ ir „Kauno energija“ vadovais Viliumi Buroku ir Rimantu Baku.

Mūsų susitikimuose kauniečiai jau seniai skundžiasi nevykusia gyventojų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį tvarka, dėl įvairių priežasčių gerokai pabranginančia komunalines paslaugas. Nemažai sumaišties čia įnešė Energetikos ministerija, agitavusi gyventojus rinktis karšto vandens tiekimą iš dviejų būdų, kai iš tiesų, anot savivaldybės administracijos direktoriaus socialdemokrato Antano Nesteckio, jokio pasirinkimo nebuvo.

Lapkričio 1-ąją įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo pataisos, kurios turėtų griežčiau reglamentuoti monopolistinių šilumos tiekėjų veiklą. Be to, šilumos tiekėjams neleidžiama daryti įtakos šilumos punktų įrenginių darbui, todėl pirmasis būdas iš viso neteko prasmės.

Dabar jau ta pati Energetikos ministerija agituoja už antrąjį karšto vandens tiekimo būdą ir planuoja teikti Seimui naujo Šilumos ūkio įstatymo projektą, kuriame žadama atsisakyti ir pirmojo, ir antrojo karšto vandens tiekimo būdo, iš esmės paliekant individualų karšto vandens tiekimą vietoje (bute), naudojant dujas, elektrą, kietąjį kurą geriamam  vandeniui iki higienos normomis nustatytos temperatūros pašildyti. Tai būtų revoliucinė pertvarka, kuri galėtų būti įgyvendinama tik vienu metu visame mieste, nes kitaip būtų išbalansuota visa karšto vandens tiekimo sistema.

Mūsų susitikime dalyvavusi Dainavos bendruomenės pirmininkė Daiva Valentaitė teigė, kad gyvenamųjų namų bendrijos šiuo metu yra sutrikusios, neaiški ir supainiota karšto vandens tiekimo sistema, apsunkina gyventojų atsiskaitymą už paslaugas, kontrolę, kiek iš tiesų sunaudota vandens ir šilumos.

Susitikime taip pat diskutavome, kokia galėtų būti geriausia karšto vandens tiekimo ir atsiskaitymo sistema, siūlėme savo variantus, tačiau galiausiai pripažinome, kad kai kurioms idėjoms įgyvendinti vis dėlto trūksta teisinių aktų. Siekdama išspręsti šį klausimą, dėl to kreipsiuosi į Seimo Aplinkos apsaugos ir Ekonomikos komitetus, kai kurias ministerijas.

Kauno miesto daugiabučiuose namuose gyventojai apsirūpina karštu vandeniu pirkdami šaltą vandenį iš vandens tiekėjo, o šilumą ir karštą vandenį, ruošiamą šilumos punktuose – iš šilumos tiekėjo .

Prieš metus Energetikos ministerija visiems daugiabučių namų gyventojams prievarta norėjo įpiršti tarpininką – šilumininkus – karšto vandens ruošimui. Tai neabejotinai pakeltų karšto vandens kainą vartotojams. Tą Energetikos ministras Arvydas Sekmokas vienvaldiškai padarė savo įsakymu, nepaisant, kad Seimo Ekonomikos komitete vyko karštos diskusijos, svarstant Šilumos ūkio įstatymą. Komiteto nariai nepakankamai įsigilino tiek į mano, tiek į Kauno gyventojų atstovų, ypač į Kauno pilietinės bendruomenės centro „Dainava“ pirmininkės Daivos Valentaitės argumentus. Ministerijos atstovai labai aršiai gynė nuostatą, kad karštą vandenį ruoštų tarpininkai.

Nepraėjo nė metai, kai Energetikos ministerija kardinaliai pakeitė savo poziciją ir šilumininkus siūlo atriboti nuo karšto vandens ruošimo. Gerai, kad Kauno miesto gyventojai nepasidavė A. Sekmoko vizijoms ir neįkliuvo į pinkles, kaip atsitiko kai kuriems Vilniaus daugiabučių namų gyventojams, kurių įmokų nepriiminėjo nei šilumos, nei vandens tiekėjai. Dėl šios painiavos gyventojų skolos (daugiau nei pusės metų) už karštą vandenį pasiekė rekordines aukštumas, nors patys gyventojai niekuo dėti.

Kaune vykusiame gyventojų susirinkime, kuriame dalyvavo daugiau nei 100 gyventojų, Energetikos ministerijos atstovai viešai pripažino savo klaidą, žadėdami keisti Šilumos ūkio įstatymą, o ministras A. Sekmokas – atšaukti savo nelogišką įsakymą.

Sveikas protas nugalėjo!