Politikos virtuvė

Bendrasis visuomenės interesas – tai gyvenimo kokybės gerėjimas, neatsiejamas nuo ekonomikos plėtros: pramoninių kompleksų, infrastruktūros objektų, gyvenamųjų kvartalų statybos, užsienio investicijų.

Norime to ar nenorime, tai keičia mūsų aplinką ir verčia prisitaikyti. Tačiau pastaruoju metu atsiranda vis daugiau „teisuolių“, kurie, pamindami bendrąjį visuomenės interesą, kaip tik ir taikosi mus grąžinti į laikotarpį, kai galvos nekvaršino tokie terminai kaip pramoninės gamybos plėtra, darbo vietos ar investicijos.

Viešojo intereso sąvoka ir jos interpretacijos tampa įrankiu manipuliacijoms ir bandymams, prisidengiant užslėptais ketinimais pasipelnyti ar iš trumparegiško užsispyrimo, užkirsti kelią verslo ir ekonomikos plėtrai valstybėje. Dažnai koją kiša ir nepagrįstas įsitikinimas, jog naujas ekonominis projektas kėsinasi pažeisti mūsų aplinką ir asmeninę laisvę.

Teisinė viešojo intereso problema

Viešasis interesas yra vienas iš pamatų, ant kurio statoma valstybės institucijų veikla. Lietuvoje teisinė viešojo intereso gynimo praktika yra pakankamai išplėtota: priskirtos ir suskirstytos valstybės institucijų, organizacijų ir piliečių galios ginti viešąjį interesą, dėl jo užtikrinimo kreiptis į prokuratūrą.

Prokuratūra viešąjį interesą teisme gina savo iniciatyva arba gavusi valstybės institucijų ir tam tikrais atvejais organizacijų bei piliečių prašymus. Viešojo intereso gynimo teisme praktika ir su ja susijusios procedūros yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Prokuratūros įstatyme, Civilinio proceso kodekse ir t. t. Šiuo požiūriu teisės aktai užtikrina įvairius būdus ir galimybes kreiptis dėl viešojo intereso apsaugos. Tačiau viešojo intereso gynimo principas dažnai pasitraukia iš grynai teisinės sferos ir pradedamas naudoti daug platesniame kontekste. Problemos neretai kyla ne tiek dėl teisinių reglamentavimo aspektų, kiek dėl tam tikrų žmonių grupių iškreipto įsivaizdavimo, kokia yra viešojo intereso gynimo paskirtis, ir apskritai – visuomeniškumo ir privatumo supainiojimo.

Visuomenės viešasis ar privatus interesas?

Bendrai visuomenės gerovei tikrai nenaudinga, kai suinteresuoti asmenys, prisidengę viešojo intereso gynėjų vardu, stabdo investicinius projektus, naujas statybas ar net ekonomikos plėtrą. Nukenčia valstybės tarptautinė reputacija, atbaidomi užsienio investuotojai. Dėl neprognozuojamos bylų, susijusių su viešojo interesu gynimu, baigties ir sustabdomų investicinių projektų formuojasi teisiškai nestabilios valstybės įvaizdis, užsienio investicijų srautai nukreipiami į kaimynines valstybes.

Deja, atvejų yra pačių įvairiausių – pagrįstų klaidingais lūkesčiais ir žalingų visai visuomenei. Dažnai paaiškėja, kad ištikimiausi naujos statybos priešininkai yra suinteresuoti už kelis kartus didesnę sumą parduoti savo sklypą ar aršūs naujo stadiono priešininkai – suklaidinti aplinkos progreso šalininkai. Pasitaiko atvejų, kai Lietuvoje dėl keleto vietos bendruomenės atstovų nepasitenkinimo ir disponuojamos įtakos verslą reguliuojančioms institucijomis norima stabdyti užsienio investuotojų veiklą. Vieno ar keleto asmenų interesų apgynimas tokiais atvejais valstybei reikštų investicinį ginčą, kuris mokesčių mokėtojams gali kainuoti 100 mln. litų, jau neminint prarastų darbo vietų, laiko ar neįgyvendintų investicijų į vietos infrastruktūrą.

Daugiau nei 12 metų dirbdama Seimo ekonomikos komitete, mačiau ne vieną atvejį, kai svarbūs valstybinės reikšmės projektai metų metais nepagrįstai užstrigdavo. Vienas iš tokių atvejų – Kauno laisvoji ekonominė zona (LEZ). Gudriai pasipelnyti sumanę spekuliantai supirko teritorijoje esančias žemes ir kelis metus užsiėmė tikrų tikriausiu valstybės reketu. Reikalaujamos sumos prasilenkdavo su nusistovėjusiomis rinkos kainomis, – kai valstybė gyventojams už žemę plyname lauke siūlė po 2,5 tūkst. litų už arą, pastarieji užsiprašydavo net per 10 tūkst. litų ir t. t. Ir šiuo atveju buvo daug kalbama apie viešojo intereso atstovavimą, užtikrinimą, net nebandant įvertinti, kokią žalą likusi visuomenės dalis patiria dėl LEZ’e nesukuriamų darbo vietų, negaunamų pajamų į valstybės biudžetą.

Nusistatymas prieš tokius projektus dažnai kyla dėl siaurų interesų arba neįsigilinimo į projekto teikiamą naudą. Kartais kyla grėsmė net atskiroms pramonės šakoms – dėl nykstančio gyvulininkystės sektoriaus lietuviška kiauliena gali išnykti iš parduotuvių lentynų. Nuo 1991 metų Lietuvoje auginamų kiaulių skaičius sumažėjo nuo 3 mln. iki mažiau nei 1 mln. Žmonės turi prastą nuomonę apie kiaulieną, importuotą iš užsienio – dažnas klausimas, kurį galima išgirsti turguje: „Ar čia ne lenkiška kiauliena?“.

Tuomet kodėl taip drastiškai mažėja šalyje išauginamų kiaulių skaičius? Šiam procesui reikšmės neabejotinai turi ir milžiniškas kaimo gyventojų pasipriešinimas naujiems gyvulininkystės kompleksams. Žinoma, jie turi atitikti visus keliamus aplinkosauginius reikalavimus ir nekelti grėsmės gyventojams. Tačiau blogai, kai spausdami vietos savivaldybės politikus, institucijas, vietos gyventojai dažnai net nenori girdėti argumentų, eiti į derybas ar išgirsti valstybės institucijų pateikiamų išvadų. Todėl nenustebkite, kad lietuviškos kiaulienos ant mūsų stalo gali greitai ir nebelikti.

Tenka apgailestauti, kad vis dar labai gajus vienišo kovotojo prieš sistemą įvaizdis, piktybiškai kenkiantis ne tik objektyviam valstybės institucijų, teismų sistemos supratimui, bet ir šalies ekonomikos plėtrai, šalies tarptautinei reputacijai. Tad visuomenė turėtų labai atsargiai ir atidžiai vertinti viešojo ar bendruomenės intereso gynimo bandymus.

Ateities darbas – viešąjį interesą užtikrinantis įstatymas

Vyriausybė turi didelę užduotį imtis siauresnio viešojo intereso teisinio reglamentavimo investicinių projektų bei ūkinės veiklos srityse, taip pat tobulinti teisės aktus. Šiuo metu vyraujanti plati viešojo intereso sąvoka palieka labai daug vietos spekuliacijoms ir dažnai pasisavinama ginčuose, kuriuose nei įstatymiškai, nei praktiškai bendrojo viešojo intereso siekio nėra nei kvapo.

Šias paliktas spragas dabartinei Vyriausybei ketina užkamšyti rengdama viešojo intereso įstatymas, kuris užtikrintų viešojo intereso sukūrimą, o ne asmeninių, siaurų interesų patenkinimą. Ketinama sukurti ir teisiškai sureguliuoti sistemą, kai viešuoju interesu besiremiančius ginčus būtų galima spręsti ne tik teisminiu būdu, o sudaryti sąlygas valstybės institucijoms ir savivaldybei prisiimti atsakomybę už netinkamus teisės aktus, neteisėtai išduotus leidimus ir skatinti ieškoti kompromiso su gyventojais.

Tokia logika remiasi nueinanti konservatorių Vyriausybė ir jiems pavaldi Energetikos Ministerija. Žmonės, gyvenantys didžiųjų miestų daugiabučiuose su nerimu ir baime laukia naujojo šildymo sezono, kuris gresia dar didesnėmis kainomis, nors gyventojai iki šiol įsiskolinę daugiau nei šimtą milijonų už praėjusių metų šilumą. Nepaisant Sekmoko ir Kubiliaus pažadų visus 4 metus kainos tik augo, praėjusiais metais jos pasiekė sveiko proto ribą, kai net visos pensijos neužteko padengti komunalines paslaugas. Ateinantis sezonas žada būti dar skausmingesnis. Galimybė sumažinti kainą yra, tačiau nueinanti Vyriausybė elgiasi taip, lyg norėtų šalies piliečius dar labiau nubausti arba jai tikrai stinga sveiko proto.

Stabiliam elektros sistemos darbui užtikrinti Lietuvos elektrinėje pakanka gaminti mažiau nei pusę elektros energijos, nei planuoja Energetikos ministerija, kitą dalį jos gaminant termofikacinėse elektrinėse kogeneraciniu režimu, ypatingai tose, kurios perėjusios prie biokuro. Taip būtų sutaupomos didžiulės elektros ir šilumos vartotojų išlaidos. Beveik 100 milijonų litų, kuriuos vartotojai sumokėtų už gamtines dujas, nes Lietuvos elektrinės blokai ir yra kūrenami tik gamtinėmis dujomis, nebūtų išvežti iš Lietuvos ir tarnautų mūsų šalies ekonomikai, o gyventojai mažiau mokėtų už šilumą.

Tačiau naujasis Energetikos ministerijos parengtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės projektas skelbia, kad ir 2013 metais didžiausias remtinos elektros energijos kiekis bus gaminamas Lietuvos elektrinėje, o termofikacinės elektrinės, dirbančios kogeneraciniu režimu, dirbs tik puse savo pajėgumų.  Elektrėnuose šiuo metu nėra galimybės gaminti pigesnės elektros energijos. Tačiau tiesa paaiškės tik metų pabaigoje, kuomet Kainų komisija tvirtins naują elektros energijos kainą, kuri, kaip prognozuojama, bus gerokai aukštesnė. Bet nueinančiai Vyriausybei tai nė motais. Po jų – nors ir tvanas. Už savo klaidas bus galima kaltinti jau kitos Vyriausybės narius. Taip pat, kaip ir dėl renovacijos, nepajudinus nei piršto, po savęs palikti išdegintą žemę, ištaškant renovacijai skirtus pinigus, šiuo metu tikrai nebūtinų sraigtasparnių pirkimui.

Prieš kelias savaites mūsų žiniasklaidoje šmėstelėjo pranešimai, kad potvyniai ir taifūnai Filipinuose nusinešė tūkstančius žmonių gyvybių. Tarp aukų daugiausia – moterys ir vaikai.  Drauge su Eruopos parlamentarų forumo (EPF) delegacija man teko lankytis šios šalies sostinėje Maniloje. Čia gali suvokti, ką reiškia gyventi už 1 dolerį per dieną, ir ką reiškia žodis skurdas. Klaikesnių gyvenimo sąlygų man neteko matyti, nors su EPF delegacija buvau ne vienoje skurdo ir gamtinių stichijų niokojamoje šalyje. Dešimtys tūkstančių žmonių čia gyvena lūšnynuose po tiltais, upių pakrantėse. Kadangi potvyniai čia tapo reguliariu reiškiniu, lūšnos yra pastatytos ant polių, sujungtų palaikiais tilteliais. Aplankėme dešimtis būstų.

Būsto grindys – cementinės, nes čia dažnas svečias būna lietus ir upės vanduo, stogas – skardos ir kartono lakštai, o sienos – iš plastikinės plėvelės atliekų. Norėdamas nepaslysti ant slidžių polių, aš neatsargiai pasirėmiau į taip vadinamą sieną ir su ja vos nenugarmėjau žemyn į žiojėjančią kloaką. Aplinkui tvyro smarvė, riogso šiukšlių kalnai, o žmonės savo gamtinius reikalus tvarko tiesiai į upę, kurioje beje ir prausiasi. Drauge su žmonėmis gyvena ir šuneliai, aplink lesioja nupiepę viščiukai. Kiekviename iš tų urvų ropoja bent po kelis kūdikius, o šeimose yra nuo 3 iki 16 vaikų. Vyrai naktimis dirba krovikais uoste arba padeda žvejams traukti tinklus, todėl čia miegama pakaitomis. Patikėkite, ES gyvuliai, ir tie, saugomi gyvūnų gerovės direktyvos gyvena geresnėse sąlygose nei šie nelaimingi žmonės. O gyvena jie čia jau ne vienerius metus, taip pat ir evakuacijos centruose bei rūkstančiuose kalnuose, kurie yra ne kas kita, kaip Manilos šiukšlynai. Čia braidėme iki kelių purve, matėme šimtus vaikų, kurie, užuot sėdėję mokyklos suole, kapstėsi šiukšlių krūvose ir rūšiavo atliekas, taip užsidirbdami saujelei ryžių ir paremdami savo gausias šeimas.

Kaip gi šie vargšai žmonės atsidūrė tokiose pasibaisėtinose sąlygose. Filipinuose gyventojų skaičius per du dešimtmečius padidėjo daugiau nei trečdaliu ir toliau spėriai auga. Salose kertami miškai, nualinta žemė nebeišgali išmaitinti vis didėjančios populiacijos. Klimato kaitos pokyčiai čia jaučiami daug stipriau nei kur kitur, nes Filipinai – tai salos, kurias dėl tirpstančių Arkties ledynų vis labiau užlieja vandenynas. Kaimiečiai, genami bado traukia į sostinę, tikėdamiesi gauti darbą, o ten jų niekas su pyragais nelaukia.

Filipinai – katalikiška šalis. Bažnyčia griežtai pasisako prieš bet kokį gyventojų skaičiaus reguliavimą ir kontraceptines priemones. Reprodukcinės sveikatos įstatymas, kuriame numatytos lėšos nemokamai gyventojams dalinti apsaugos priemones ir įgyvendinti lytinį švietimą, svarstomas jau daugiau nei 12 metų. Vyskupų konferencija, telkdama savo šalininkus, formuodama visuomenės nuomonė prieš tuos politikus Kongrese ir Senate, kurie yra progresyvūs ir pasisako už įstatymą, ragina rinkėjus už juos nebalsuoti (kaip tai panašu į tai, kas vyksta Lietuvoje). Politikai, bijodami būti neperrinktais, pasiduoda. Nepaisant to, kad motinų ir kūdikių mirtingumas Filipinuose yra vienas didžiausių pasaulyje, kad greitai plinta ŽIV/AIDS, auga nepilnamečių gimdyvių skaičius, o aplink bažnyčias ir gatvėse būriais slankioja alkani ir elgetaujantys vaikai, politikams dešimtmetį neužteko ryžto tarnauti visuomenės interesui. Tiesa, atsirado viltis, kad šis įstatymas bus netrukus priimtas, nes šalies prezidentas bei Kongreso spikeris palaiko įstatymą. Mūsų delegacija susitiko su grupe kongresmenų, dirbančių prie įstatymo, dalyvavo debatuose, buvome pristatyti plenariniame Kongreso posėdyje. Negaliu atsistebėti, o tai paaiškėjo iš debatų, kaip katalikų vyskupai manipuliuoja tamsiais, neišsilavinusiais ganomaisiais, teigdami, kad kontraceptinės priemonės užmuša kūdikius motinos įsčiose, kad jas naudojant gimsta vaikai su širdies ydomis, kad apsaugos priemonės labai brangiai atsieis šalies biudžetui ir tuo pasinaudos farmacijos kompanijos. Nors jiems yra žinomi faktai, kad Vatikanas, turėdamas akcijų farmacinėse kompanijose, gaminančiose kontraceptikus, taip pat pelnosi iš jų pardavimo.

Politikai suvokia, kad dėl neriboto gyventojų skaičiaus augimo Filipinai, prieš dešimtmetį buvę Pietryčių Azijos ekonomikos lyderiu, tapo autsaideriu. Šią šalį pralenkė Vietnamas, Korėja, netgi Tailandas, kurie turi palankų gyventojų plėtros įstatymą. Nors Filipinų BVP augimas yra aukštas – jis siekia 5,8 %, vystymosi vaisiai nepasiekia šalies skurdžiausių gyventojų. 80% šalies turto valdo 20% gyventojų. Todėl Reprodukcinės sveikatos įstatymas yra socialinio teisingumo klausimas, nemokamoms reguliavimo priemonėms užtenka finansinių resursų ir šalies viduje. Tai yra ir klimato kaitos klausimas, nes tiek žmonių paprasčiausiai neišsitenka mažoje teritorijoje, ją semia vandenynas, patankėjo gamtinių kataklizmų dažnis, nuo kurių labiausiai kenčia patys skurdžiausi šalies gyventojai. Vaikai netelpa į mokyklas, o Manilos gatvėse viešpatauja tikras pragaras ir chaosas dėl išmetamų dujų ir siaubingų kamščių, prieš kuriuos Vilniaus transporto kamščiai yra mažas nepatogumas, o meras Zuokas su savo vicemerais yra miestų planavimo genijų komanda.

Apie šias problemas ir galimus sprendimo būdus, mūsų delegacija kalbėjo spaudos konferencijoje, kurią plačiai nušvietė šalies žiniasklaida. Ji taip pat pasakojo apie mūsų susitikimą su senatoriais ir delegacijos pristatymą Senate, kur mes buvome įvardinti, sąmoningai ar ne, kaip žindymo krūtimi palaikymo entuziastai. Delegacijos narys, parlamentaras iš Portugalijos, kuris yra praktikuojantis katalikas, o Portugalija yra grynai katalikiška šalis, pažadėjo kreiptis į Vatikaną laišku, prašydamas sumažinti Filipinų Vyskupų konferencijos pasipriešinimą Reprodukcinės sveikatos įstatymui, juo labiau, kad įstatyme nėra nei žodžio apie aborto legalizavimą. Abortas yra absoliučiai uždraustas Filipinuose, nepaisant to, kad nėštumas ar gimdymas kelia grėsmę moters gyvybei, ar moteris tapo nėščia dėl išprievartavimo.

Iš šio delegacijos vizito aš padariau kelias išvadas:

• Mano dideliai nuostabai, kitų ES šalių parlamentarai konservatoriai bei krikščionys demokratai yra daug pažangiau mąstantys nei lietuviški. Delegacijoje iš 5 parlamentarų, 3 atstovavo dešiniesiems politikams – konservatorė iš Didžiosios Britanijos, Europos liaudies partijos atstovė Europos parlamente iš Kipro, bei simpatiškas praktikuojantis katalikas iš Portugalijos, kurį bemat įsimylėdavo filipinietės – visi jie buvo progresyvūs politikai reprodukcinės sveikatos atžvilgiu.
• Parlamentarai neturi būti prisitaikėliai, jei sprendžiami tie klausimai, kurie yra naudingi didžiajai visuomenės daliai ir pasaulio bendruomenės daliai. Parlamentuose prisitaikėliams ir bailiams – ne vieta.
• Daug lengviau manipuliuoti visuomene, kuri yra tamsi ir neišsilavinusi. Negaliu atsistebėti Filipinų gyventojų naivumu, kurie į savo Kongresą vėl išrinko Emeldą Markos, buvusio Filipinų prezidento ir diktatoriaus žmoną. Diktatoriaus iš savo šalies išvogusio milijardus dolerių. Šios moters drabužinėje po revoliucijos buvo rasta 5 tūkstančių porų prabangių batų. Dabar ji – vėl parlamento narė.
• Klimato kaitos padariniai akivaizdūs ne tik Pietryčių Azijoje, bet ir Lietuvoje. Jau kelinta vasara iš eilės mūsų neaplenkia vėtros ir uraganai, apie kuriuos anksčiau nieko nežinojome. Nereikia apsimetinėti, kad saugome savo planetą. Pati planeta nuo savo paviršiaus nušluoja tuos, kurių yra per daug, Apmaudžiausia yra tai, kad pirmiausia nukenčia tie, kurie mažiausiai jai kenkia. Todėl aš už žaliąją ekonomiką ir tausojantį vystymą. Nes rytoj jau gali būti per vėlu. O jūs?

  

  

  

  
  

  

  

  

  
  

  

  
  

Rugpjūčio 23 dieną dalyvavau susitikime su Kauno Šilainių mikrorajono gyventojais.  Susitikimo metu buvo galimybė dar kartą aptarti mikrorajono bendruomenei aktualius klausimus bei pasidalinti nuomonėmis apie šiandienines Lietuvos aktualijas. Žmonės iškėlė daug dėmesio vertų pastebėjimų apie šalies ekonominę, socialinę, teisinę padėtį. Susirinkę aktyvūs vietinės bendruomenės nariai pastebėjo, kad visuomenė yra prispausta ne vien ekonominių vargų, tačiau ir kenčia nuo vis didėjančio susvetimėjimo, pagarbos žmogui, kultūringumo trūkumo.

Šie pastebėjimai yra verti didelio dėmesio, kadangi atskleidžia mūsų šalies gyvenime klestinčias gilias negeroves. Mano įsitikinimu, norint perlaužti šiuos susvetimėjimo, socialinės nelygybės barjerus, yra reikalinga į socialinį teisingumą, solidarumą, atvirą visuomenę orientuota politinė valdžia. Žmonės išsakė nuogąstavimus, kad vis mažiau įsiklausoma piliečių nuomonės, svarbūs sprendimai priimami paslapčia, tarsi bijant kitos nuomonės, kritikos. Tokia padėtis ilgiau tęstis nebegali, būtina atsigręžti į žmones, jų poreikius bei pagaliau pradėti vykdyti socialiai teisingą, atsakingą politiką.

Socialdemokratai vieningai pasisakė už referendumą dėl Visagino atominės elektrinės statybos. Mes manome, kad save gerbianti valstybė turi pasiklausti savo žmonių nuomonės dėl tokio ypatingai svarbaus atominio projekto, kuri lems ne vienos kartos gyvenimą.

Referendumas yra aukščiausia tiesioginės demokratijos  forma. Tai yra tiesioginis piliečių įtraukimas į valstybės valdymą, sužinant jų nuomonę. Nepriklausomai nuo to, ar referendumas įvyks ar ne, piliečių pasisakymai turės lemiamos įtakos ir būsimajam Seimui po 2012 m. rinkimų, ir būsimosioms Vyriausybėms ir jų sprendimams.

Žmonėms labiausiai rūpi būsimosios Visagino atominės elektrinės gaminamos kilovatvalandės kaina, tačiau net didžiausi orakulai negali jos atspėti, nes tie 6 mlrd. litų, kuriuos dabartiniai valdantieji planuoja skolintis ir investuoti, tai yra tik kukli pradžia. Tam, kad parduotume elektros energiją, reikalinga sinchronizacija su Vakarų Europos tinklais, taip pat būtina  antroji linija su Lenkija. Galimybių studija planuojama pabaigti tik 2013 m. Manoma, kad antrajai linijai tiesti papildomai reikės 4 mlrd. litų. Tai vėlgi prisidės prie elektros kilovatvalandės brangimo.

Nauji Europos Sąjungos atominių elektrinių saugumo reikalavimai taip pat brangina  projektą ir elektros energijos kainą. Nėra žinoma, kokia bus finansinių rinkų padėtis, kai Lietuvai reikės skolintis. Reikia paminėti, kad šiuo metu valstybės skola artėja prie 51 mlrd. litų. Papildoma našta visiems mokesčių mokėtojams mums atrodo pernelyg didelė tokiam didžiuliam ir rizikingam projektui.

Socialdemokratų frakcijos Seime nariams, kurie esame gerai įsigilinę į projekto dokumentaciją, kyla klausimas, kodėl dabartinė Vyriausybė dar pradinėje projekto rengimo stadijoje neįtraukė regioninių partnerių, kaip buvo daroma kuriant „LEO LT“  projektą ir nepasirašė akcininkų sutarties? Tokiu atveju kaštai būtų dalinami lygiomis dalimis visiems projekto dalyviams. Šiandien Lietuva viena turi prisiimti atsakomybę už projektą. Nėra tiksliai žinoma, ar regioniniai partneriai tikrai dalyvaus šiame projekte. Bent jau racionaliesiems estams apsisprendus dalyvauti projekte, galėtume tikėtis konkrečių paskaičiavimų dėl labiausiai žmones dominančios kilovatvalandės kainos.

Socialdemokratams taip pat kyla klausimas dėl reaktoriaus dydžio. Norint statyti 1350 MgW dydžio reaktorių, kai jau buvo minėta, reikia dviejų sinchronizacijos linijų. Tai yra papildomi statybos ir elektros energijos savikainos kaštai.

Manome, kad dabartinė Vyriausybė neteisingai sudėliojo prioritetus. Jeigu šiandien žmonių paklaustume, kas jiems svarbiau: elektros energijos ar šilumos kaina, atsakymas būtų šilumos kaina. Todėl visus resursus reikia mobilizuoti į daugiabučių namų renovaciją ir šilumos ūkio pertvarkymą žaliosios energetikos kryptimi.

Po Fokušimos atominės avarijos, kuri buvo ne tiek dėl žemės drebėjimo,  bet žmogiškųjų klaidų pasekmė, daugelis pasaulio šalių pereina prie žaliosios energetikos. Todėl reiktų rimtai pasvarstyti, kuri kryptis Lietuvai labiau apsimoka ir būtų išties modernesnė.

Skirtingai nuo konservatorių socialdemokratai įsitikinę, kad energetinė nepriklausomybė nėra svarbesnė už ekonominę nepriklausomybę. Vis didinama valstybės skolos našta Lietuvai reiškia vis didesnę ekonominę priklausomybę.

Socialdemokratai vis dar tikisi sulaukti atsakymų dėl regioninių partnerių apsisprendimo dalyvauti projekte, dėl galimybės sinchronizuoti savo energetinę sistemą su Vakarų Europa, esant tokio galingumo reaktoriui, tada ir bus realu priimti sprendimą dėl Visagino atominės elektrinės statybos. O šiame laikotarpyje, kai tiek daug nežinomųjų, labai svarbi yra tautos valia.

Kiekvieni metai, kol vyksta derybos ir parengiamieji darbai, Lietuvai kainuoja apie 50 mln. litų. Ar verta tuos pinigus švaistyti, jeigu žmonės nuspręs, kad atominės elektrinės Lietuvai nereikia?

Sąskaitos už šilumą ir karštą vandenį yra didžiulis finansinis smūgis daugeliui gyventojų, ypatingai tiems 2 mln., kurie gyvena daugiabučiuose. Panašu, kad tokių neišmanėlių, kokie dabar valdo Energetikos ministeriją, Lietuvoje dar nebuvo.

Valdantieji Šilumos ūkio įstatyme įnešė visišką sumaištį dėl šilumos punktų ir karšto vandens ruošimo įrenginių priežiūros, jie neišsprendė šilumos punktų nuosavybės klausimų, panašu, kad į tai numojo ranka ir visą sumaištį paliko spręsti būsimai Vyriausybei. Gyventojai palikti nežinioje: ką jiems daryti avarijos atveju, kas ir iš kokių lėšų turėtų atlikti remonto darbus.

Tačiau šios sumaišties „atominiam“ ministrui Arvydui Sekmokui pasirodė per maža. Jis ėmėsi energingų žingsnių „reformuoti“ šilumos ūkį, kuris glumina bent šiek tiek šią sritį išmanančius specialistus. Rastas „genialus“ sprendimas išskaidyti šilumos ūkį, atskiriant šilumos gamybą nuo perdavimo ir skirstymo. Nejaugi ministerijoje neatsirado nė vieno išmanančio specialisto, kuris paaiškintų ministrui, kad šilumos ūkis iš esmės skiriasi nuo elektros ir dujų sektoriaus, o toks dirbtinis atskyrimas tik dar labiau pabrangintų šilumą gyventojams.

Mano nuomone, ministerija pasirinko ne tą kelią. Norint iš esmės sumažinti Lietuvos gyventojų sąskaitas už šildymą, būtina įgyvendinti du pagrindinius projektus – pakeisti šilumos gamybos šaltinius – pereiti nuo brangių importuojamų dujų prie daug pigesnio vietinio biokuro ir modernizuoti daugiabučius gyvenamuosius namus.

Beje, dėl šios Vyriausybės nerangumo ir praėjusį, ir ateinantį sezoną gamtinės dujos buvo ir bus pačios brangiausios, o dujos sudaro 70 proc. šilumos kainos. Tų savivaldybių gyventojai, kurių šilumos ūkiai perėjo prie biokuro moka už šilumą 20 proc. mažiau, o gyventojai yra patenkinti esama situacija. Ar ir šiuos šilumos ūkius ministras ketina išskaidyti? Reikia pripažinti, kad savivaldybės, kurių šilumos ūkiai yra išnuomoti privatiems šilumos tiekėjams, turėtų griežčiau kontroliuoti sąnaudas ir informuoti apie tai gyventojus.

Su daugiabučių renovacija valdantieji patyrė visišką fiasko. Matydami, kad siūlomas modelis neveikia, jie nepasiūlė nieko naujo, o per visą ketverių metų laikotarpį pagal jų modelį buvo renovuoti tik keturi daugiabučiai. Socialdemokratai yra paruošę naują daugiabučių modernizavimo modelį, pagal jį gyventojai nebus verčiami skolintis bankuose, o investicijos bus grąžintos iš sutaupytų lėšų. Ne veltui liaudies patarlė sako, kad pragaras gerais norais grįstas, tačiau ministerijai reikia ne tik gerų norų, bet ir kompetencijos.

Ar Lietuvos ekonomikai reikia šešiasdešimčiai metų užsikrauti atominę naštą, kuri yra labai rizikinga ir gali stabdyti kitų ekonomikos šakų sėkmę, nes visos lėšos, skirtos ekonomikos vystymui, bus nukreiptos į Visagino atominę elektrinę (VAE)? Kuo labiau gilinuosi į VAE projektą,  tuo daugiau jis man kelia abejonių.

Daugelis gali sakyti, kad socialdemokratai keičia savo nuomonę, nes prieš ketverius metus pasisakė už atominės energetikos tęstinumą Lietuvoje. Tačiau iš tiesų per tuos ketverius metus, o ypač po Fukušimos avarijos, pasaulyje daug kas pasikeitė. Pasirodo, jog ne vien žemės drebėjimas Japonijoje, bet ir žmogiškos klaidos sukėlė minėtą siaubingą katastrofą. Pasak šios šalies parlamentarų, su kuriais pastarosiomis dienomis teko susitikti, Japonija apie tai netrukus turėtų pranešti pasauliui. Černobylio katastrofos priežastys taip pat buvo žmogiškos klaidos, o ne pati technologija. Ar esame tikri, kad tai nepasikartos Lietuvoje?

Jeigu paklaustume daugiau nei pusantro milijono Lietuvos daugiabučių gyventojų, kas jiems labiau iškrausto kišenes, mokestis už elektros energiją ar už šilumą, atsakymas, be abejonės, būtų – už šildymą. Elektros energiją gyventojai gali taupyti, o šilumos, gyvenant kiauruose daugiabučiuose, sutaupyti beveik neįmanoma. Manau, kad valdantieji Energetikos nepriklausomybės strategijoje supainiojo prioritetus. Pirmiausia Lietuvoje reikia pertvarkyti šilumos ūkį, pereinant prie atsinaujinančių šaltinių, o taip pat vykdyti masinę daugiabučių, kurie sunaudoja triskart daugiau energijos nei analogai Švedijoje, renovacijos programą. Tokią racionalią programą, pagal kurią žmonės nebus varomi į bankus, o renovacijos priežiūrą vykdys savivaldybių paskirti administratoriai, jau esame paruošę.

Nėra akcininkų sutarties

Kalbant apie VAE, Kol kas nėra jokio aiškumo dėl regioninių partnerių – latvių ir estų dalyvavimo projekte. Abiejų šalių parlamentarai teigia, kad jokių svarstymų šiuo klausimu jų parlamentuose nebuvo, ir kol kas tiktai Lietuva atsakinga prieš strateginį investuotoją „Hitachi“. Nei Latvija, nei Estija iki šiol nepasirašė jokių susitarimų su „Hitachi“, ir visos projektavimo išlaidos, kurios siekia 283 mln. JAV dolerių bei 250 mln. litų stambiagabaričių krovinių kelio ruošimui, užguls vien tik Lietuvos mokesčių mokėtojų pečius. Lietuva viena negali įsipareigoti ir prisiimti atsakomybę pagal koncesijos sutartį, sutartis turi įsigalioti tik tada, kai bus pasirašyta akcininkų sutartis su regioniniais partneriais. Jausdami milžinišką atsakomybę prieš Lietuvos gyventojus socialdemokratai vien dėl šios priežasties negali pritarti atominės elektrinės projektui.

Projekto ekonominis gyvybingumas

Kita priežastis, verčianti mus abejoti – komercinis gyvybingumas. ABWR reaktorių galios išnaudojimo koeficientas pasaulyje nustatytas 2001-2010 m. ir siekia 61,2 proc. Energetikos ministerija rodo kur kas didesnį – 85 proc. koeficientą. Mažesnis naudingumo koeficientas didina elektros energijos kilovatvalandės savikainą. Kapitalo, kurio teks skolintis atominės statybai, kaina taip pat turės didelės įtakos galutinei elektros energijos kainai. Ministerija skaičiuoja 5 proc. metines palūkanas, kurios bus atiduodamos per 18 metų. Neaišku, kokia tuo metu bus padėtis finansinėse rinkose – palūkanos gali pakilti iki 8 proc. O atominės statybos laikotarpis gali užsitęsti daugiau negu planuojama, kaip tai atsitiko Suomijoje. Be to, pernelyg optimistiškai vertinamos lėšos elektrinės uždarymui bei radioaktyvių atliekų saugojimui ir laidojimui. Įvertinę visas šias prielaidas ekonomikos ekspertai daro išvadas, jog projektas gali būti komerciškai net nuostolingas. Jau šiandien galėtume jaustis daug ramiau, jei savo skaičiavimus apie atominės projekto ekonominį gyvybingumą būtų atlikę latviai ir pragmatiškieji estai.

Dar vienas argumentas verčiantis abejoti, yra reaktoriaus galia.

„Lietuva būtų pirmoji valstybė pasaulyje, turinti vienintelį 1350 megavatų galios reaktorių. Pasirinktas toks galingas reaktorius, kad net visos trys Baltijos valstybės nebus pajėgios užtikrinti momentinės rezervo galios, – sako energetikos ekspertas, kurio simpatijomis konservatoriams niekas neabejoja. – Su Rusija tai beveik nieko nekainuotų, su Lenkija tai kainuotų 6 mlrd. litų. Turėtume įskaičiuoti į VAE kainą, taigi taptume Lenkijos energetine provincija“. Beje, siekiant integruotis į Europos kontinentinę sistemą, reikalingos dvi jungtys su Lenkija. Šiuo metu ir dėl pirmosios jungties iš Lenkijos pusės nežengtas joks žingsnis.

Mūsų pasiūlymai

Užuot ėmęsi tokio abejotino ir rizikingo projekto, turėtume investuoti į Lietuvos alternatyviąją energetiką bent 3 mlrd. litų, į daugiabučių renovaciją apie 4 mlrd., tuomet gyventojai iš karto pajustų ekonominę naudą. Sumažėtų išlaidos už šildymą, elektros energijos pasigamintume iš atsinaujinančių šaltinių už panašią kainą, būtų sukurta naujų darbo vietų dešimt kartų daugiau nei jų planuojama sukurti, pastačius atominę elektrinę, sumažėtų priklausomybė nuo importuojamo kuro, ypač gamtinių dujų, o taip pat sumažėtų kapitalo išvežimas, ypatingai už rusiškas dujas. Pinigai pasiliktų Lietuvos ekonomikoje, o ne pildytų kitų valstybių biudžetus. Atsirastų erdvės inovacijoms, nes žalioji energetika eina koja kojon su inovacijomis. Nebereikėtų taip ilgai laukti ekonominės naudos, nes pagal optimistinius scenarijus pirmoji elektros energija atominėje jėgainėje būtų pradėta gaminti tiktai 2022 m., o žmonėms mokėti už šildymą reikia kiekvienais metais.

Manome, kad dabartinė Vyriausybė neatliko namų darbų, neparuošė dviejų reikšmingų šaliai scenarijų, kuriuos būtų galima palyginti: „Lietuva – be atominės elektrinės“ ir „Lietuva – atominę energiją gaminanti šalis“. Tą teks padaryti kitai Vyriausybei. Be to, gyventojai turėtų pareikšti savo nuomonę referendume, nes mes – politikai – kaip žmonių atstovai, turėtume išgirsti jų balsus. Juk nesėkmės atveju, visi kaštai guls ant vartotojų pečių. Štai kodėl būtina paklausti žmonių, ar jie sutinka dalyvauti tokiame brangiame ir rizikingame projekte.

Birutė Vėsaitė

Gamtinių dujų paklausa perspektyvoje gali ženkliai sumažėti. 2011 m. dujų poreikis buvo 3,36 mlrd. kubų. Dujų suvartojimas elektros gamybai per vienerius metus sumažėjo 21 proc., o šilumos gamybai – 14 proc.

Perėjus nuo gamtinių dujų prie biokuro, kuris yra daug pigesnis už dujas, Lietuvoje pasikeitus Vyriausybei, įsibėgėjus viešųjų pastatų ir daugiabučių renovacijos procesui, gamtinių dujų poreikis ženkliai sumažės. Galbūt ilgainiui net triskart. Jau šiandien vis daugiau pramonės įmonių išreiškia nuogąstavimus dėl gamtinių dujų kainų įtakos produkcijos konkurencingumui, todėl neslepia ketinimų keisti kuro rūšį, atsisakant gamtinių dujų.

Tuo tarpu Energetikos ministerija neatliko namų darbų – nepaskaičiavo prognozuojamo gamtinių dujų poreikio 2015-2020 metams ir užsakė galingą, brangų laivą bei sudėtingą uosto infrastruktūrą, kuri tarsi sunkus akmuo slėgs visų vartotojų pečius. Beje, netikiu, kad 2015-aisiais suskystintų dujų terminalas (SGD) pradės savo veiklą, nes dabartinė Vyriausybė, iki šiol snaudusi, tik pastaraisiais metais pradėjo uoliau dirbti – užsakė poveikio aplinkai tyrimą.

Su didelėmis kliūtimis teks susidurti tiesiant dujotakio vamzdžio iki perdavimo vamzdyną. Šis turėtų būti tiesiamas per privačias žemes, kirsti autostradą bei geležinkelį, todėl net pati bendrovė „Klaipėdos nafta“ abejoja, ar šios kliūtys bus įveiktos iki 2014 m. pabaigos ir terminalas pradės veikti laiku. Kaip aiškino įmonės atstovai, pakviesti į socialdemokratų frakciją, 25 proc. privalomas dujų pirkimas reikalingas tam, kad pramonės įmonės nesudarytų šimtaprocentinių ilgalaikių sutarčių su žemyninių dujų tiekėju, nes nuogąstaujama, kad neatsiras dujų pirkėjų iš terminalo. Manytina, kad pramonės įmonėms dėl 25 proc. taisyklės kreipiantis į Teisingumo Teismą, šis pripažintų, kad pažeidžiamas konkurencingumo principas.

Nesu prieš SGD terminalą, nes Lietuva privalo turėti dujų tiekimo alternatyvą, tačiau neatmestina galimybė (tokius nuogąstavimus išreiškė kainų komisijos atstovai), kad „Gazprom“ galėtų pritaikyti dempingo politiką ir stipriai sumažintų savo importuojamų dujų kainą.

Kadangi SGD įstatyme įmonėms yra numatytas privalomas 25 proc. jūrinių dujų pirkimas, privalomas brangesnių dujų pirkimas diskredituotų pačią SGD idėją. O aukštesnė kaina prislėgtų vartotojus. Neatmestina ir kita galimybė – „Gazprom“ galėtų pakelti dujų kainą iki jūrinės kainos lygio, ir nors Lietuva pirks mažesnį žemyninių dujų kiekį, tiekėjas surinks tą pačią ar net didesnę pinigų sumą iš Lietuvos vartotojų. Kaip nuogąstauja kainų komisija, bendra dujų kaina būtų didesnė nei iki projekto, o infrastruktūros išlaikymo kaštai taip pat padidėtų.

Reikia daryti viską, kad šis SGD taptų regioniniu terminalu su dujų saugykla Inčiukalnyje. Projektas bus ekonomiškai gyvybingas tik tuomet, jei per terminalą bus realizuojami maksimalūs jūrinių dujų kiekiai (iki 4mlrd. per metus). Problema techniškai sprendžiama nutiesus dujotakį iki Inčiukalnio. Deja, dabartinė Vyriausybė silpnai dirbo su kaimyne Latvija dėl bendradarbiavimo apsirūpinant dujomis. Viešai nuolat keikdami energetinę priklausomybę konservatoriai ne itin sparčiai dirbo, kad terminalas būtų pastatytas greičiau.

Beje, mane stebina kolegos – parlamentaro Kęstučio Masiulo kalbos, kad Rusija gali nutraukti dujų ar elektros tiekimą Lietuvai. Nors ne pirmi metai K.Masiulis dirba ekonomikos komitete, bet panašu, kad nesuvokia, jog Rusija negali mums nutraukti nei elektros energijos, nei dujų tiekimo, kitaip nutrauktų tiekimą ir Kaliningradui, o tai išsibalansuotų Rusijos tiekimo sistema. Kolegos K.Masiulio svaičiojimai verčia daryti išvadą, kad trūksta kompetencijos.

Bet kokiu atveju ilgalaikėje perspektyvoje dujų Lietuvai reikės – net jei visi šilumos gamintojai pereitų prie biokuro, dujų reikėtų ne mažiau 20 proc. Dujų reikės ir chemijos pramonei. Tačiau jau šiandien būtina labai atidžiai skaičiuoti ir planuoti, kad Lietuvos vartotojai netaptų brangios infrastruktūros išlaikymo įkaitais ir energetinio skurdo vergais.

Jauni žmonės yra ypač jautrūs ekonominiam šokui. Jie yra paskutiniai samdomi ir pirmieji atleidžiami iš darbo. Jaunimo nedarbas susijęs su socialiniu nesaugumu, skurdu, nusivylimu politika ir demokratija bei emigracija.

Ar Europa yra kontinentas jauniems žmonėms? Ar bus iš ko mokėti pensijas senjorams, neaprūpinus darbu jaunimo? Ar Europa gali augti ir klestėti be jaunų žmonių indėlio? Šie klausimai kilo Europos parlamentų nariams Europos Taryboje svarstant jaunimo nedarbo klausimus.

Europos veidas labai greitai ir radikaliai keičiasi. Europa labai sparčiai sensta ir traukiasi dėl mažo gimstamumo ir ekonominės emigracijos. Jaunimas nuo 15 iki 29 m. sudaro 20 proc. visų Europos gyventojų. Prognozuojama, kad 2015 m. jaunimo bus tik 15 proc. Kai tuo tarpu vyresnių nei 65 m. žmonių bus dvigubai daugiau nei dirbančiųjų. Pagrindinis šios demografinės žiemos pasekmės yra tai, kad jaunimas tampa mažuma ir jo balsas demokratinėje sistemoje tampa vis silpnesnis.

Kita vertus, išlaidos pensijoms tampa neproporcingai didelės ir pensinės sistemos ateitis tampa labai problematiška.

ES šalyse 22,4 proc. jaunų žmonių yra bedarbiai, kai bendras nedarbo lygis sudaro 10 proc. Ilgalaikis jaunimo nedarbas yra tikra socialinė ir ekonominė trauma jaunam žmogui. Nėra darbo, nėra ir pajamų, nėra galimybės įsigyti būstą ir kurti šeimą. Dėl šios priežasties dramatiškai mažėja gimstamumas.

Tie jauni žmonės, kuriems vis dėlto pavyko įsitvirtinti darbo rinkoje, dirba ilgesnes darbo valandas nei jų tėvai savo jaunystėje, todėl vis mažiau laiko motinystei bei tėvystei. Vaikų mažiau gimdoma ir iš baimės prarasti darbą ir sugadinti karjerą.

Nors dabartinė jaunoji karta yra geriau išsilavinusi nei prieš tai gyvenusios kartos, jaunų europiečių gyvenimo standartai yra žemiausi nuo 2-ojo pasaulinio karo.

Nedarbas jaunimui sukelia depresiją, yra prastos sveikatos, aukšto nusikalstamumo ir savižudybių priežastis, kita vertus, jauni ir ambicingi žmonės ieško galimybių kitose šalyse, ten kuria šeimas, dar labiau blogindami senutės Europos demografines perspektyvas. Būdami emigrantais jie yra dar labiau pažeidžiami, puola į progresuojančią politinę apatiją, o tai kelia grėsmę Europos demokratiniams pagrindams.
Paskutinė emigracijos banga yra skaudi visai Europai, tačiau didžiausius nuostolius patyrė Baltijos ir Viduržemio jūros šalys.

Ji ypatinga tuo, kad emigruoja universitetus baigęs jaunimas, o tai reiškia, kad prarandamos investicijos į jų išsilavinimą, o taip pat šalių konkurencingumo galimybės ateityje. Pagal jaunimo nedarbo lygį Lietuva yra tarp čempionų – 5 vietoje po Ispanijos, Graikijos, Slovakijos ir Portugalijos, o tai kelia daug klausimų apie politikos racionalumą ir taupymo priemones tvarkantis su krizės pasekmėmis.

Jaunimo problemos bumerangu atsilieps tiek visam Europos žemynui, tiek ir Lietuvai. Jau šiandien darbdaviai sunkiai randa reikiamos kvalifikacijos darbuotojų.

Mūsų šalis sensta dar sparčiau nei kitos ES šalys. Dabar beveik kas penktas Lietuvos visuomenės narys yra pagyvenęs ar senas žmogus. Pirmą kartą Lietuvos demografinėje istorijoje senyvo amžiaus žmonių yra daugiau nei vaikų.

Kitas Lietuvai būdingas bruožas – senėjimo feminizacija. Jau dabar vyresnių nei 70-75 m. moterų yra 21 proc. daugiau nei šio amžiaus vyrų.

Jeigu nenorime, kad po 20 metų Lietuva taptų skurstančių močiučių kraštu, priemonių reikia imtis jau dabar. Mes siūlome Lietuvai naują darbotvarkę jaunimo politikoje – sugrąžinti pramonę kaip darbo vietų kūrimo šaltinį, kelti algas, sukurti paskatas derinant darbinę veiklą ir šeimos gyvenimą, smarkiai mažinti mokesčius vaikus auginančioms šeimoms.
Reikia skubiai pakeisti darbdavių požiūrį į samdomus jaunus žmones ne kaip į baudžiauninkus, bet kaip į partnerius, kurių santykiai grindžiami abipuse pagarba, skubiai išspręsti profesinės praktikos problemą.

Teisingesnis pajamų paskirstymas, solidarumo tarp kartų atkūrimas, biurokratinių barjerų šalinimas, jaunimo verslumo skatinimas, pagaliau jaunų žmonių įtraukimas į valstybės valdymą – tai uždaviniai būsimai Lietuvos vyriausybei. Pokyčių reikia jau dabar.