Politikos virtuvė

Galiu tik apgailestauti, kad valstybės energetinis ūkis yra valdomas Vyriausybės nutarimais ir ministro įsakymais. Nors šiuo metu vykdoma didžiulė elektros energetikos ūkio pertvarka, kainuojanti net 12 milijardų litų, Seime dėl to net nediskutuojama, o opozicinės frakcijos nustumiamos į šalį.

Tokiu būdu mes prarandame parlamentinę kontrolę. Socialdemokratų frakcija buvo įregistravusi du nutarimus, susijusius su elektros energetikos sektoriumi, tam surinkta pakankamai parašų, bet konservatorių dėka, nutarimai net neįtraukiami į darbotvarkę. O jei ir įtraukiami, tai nubalsuojama taip, kad projektai nepasiektų pateikimo stadijos

Tai, kas šiuo metu slaptai vykdoma energetikos sektoriuje, jį patį veikia neigiamai.

Iš Lietuvos energetikos ūkio šluojami energetikai. Konservatoriai priima savo žmones, kurie apskritai nėra susiję su energetikos ūkiu. Atleidžiami techniniai darbuotojai. Žmonės, bijantys prarasti darbo vietas, tyli. Be Seimo žinios vykdomas esminis turtinis elektros energetikos ūkio pertvarkymas. Noriu priminti – kai valdžioje buvo socialdemokratai, dėl VST ir RST atskyrimo buvo diskutuojama Seime, dėl akcijų pardavimo „E. On Ruhrgas“ priimtas specialus įstatymas. Vyko didžiulės diskusijos. O ką visuomenė žino dabar?

Nerimą kelia ir dėl elektros energijos kainų pokytis 2011 m. Nors pažadėta, kad kainos kils nežymiai, tačiau tai bus daroma elektros skirstymo sąskaita. O tai nėra naudinga skirstymo tinklams.

Kai Seimo ekonomikos komitete vyko ataskaita už 2009-uosius metus, mums buvo parodyta, kaip nudėvėti skirstomieji tinklai. Dėl to vyksta avarijos. Skirstomiesiems tinklams reikia didelių kapitalinių investicijų. Galima nugyventi tinklus, išlaikant kainą vartotojams, tačiau ar taip ilgai tversim?

Man taip pat didelį susirūpinimą kelia ryšių reguliavimo principų taikymas elektros energetikoje. Skirstomieji tinklai pateikė planą „Namai“ ir „Namai plius“. Čia aš įžiūriu ne ką kitą, kaip abonentinio mokesčio įvedimą. Kol kas sakoma, kad vartotojai galės patys pasirinkti, nes buvo sureaguota į socialdemokratų nutarimą – neatsisakyti lengvatinio tarifo elektrinėms viryklėms. Tačiau esu įsitikinus, kad kitąmet Seimui išėjus atostogauti, bus įvestas abonentinis mokestis. Tokiu atveju, gyventojai turės mokėti jau vien už tai, kad namuose yra elektros energijos skaitiklis.

Daugelis politologų, vertindami Lietuvos politinių partijų kairumo – liberalizmo – dešinumo skalėje, Lietuvos socialdemokratų partijos nemato kaip tradicinės kairiosios politinės jėgos. Kad ir kaip tai būtų apmaudu, tuose vertinimuose yra nemažai tiesos. Per du dešimtmečius, nors ir būdami ženklią šio laikotarpio dalį valdžioje, socialdemokratai nesugebėjo įvesti išskirtinai kairiajai partijai būdingos mokesčių sistemos – nekilnojamojo turto bei progresinių pajamų mokesčio. Kiekvienoje mūsų rinkimų programoje šie mokesčiai buvo deklaruojami kaip prioritetas, tačiau kai reikėjo daryti konkrečius žingsnius, susvyruodavo partijos lyderio, o ir kai kurių įtakingų partijos bičiulių ryžtas.

Tačiau pagrindinė kliūtis – būdavo bendra koalicija su liberaliais arba jiems prijaučiančiaisiais politiniais partneriais. Šviesios atminties Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas nebuvo entuziastingas šių mokesčių propaguotojas, o socialliberalai, darbiečiai, vėliau Kirkilo Vyriausybėje buvę koalicijos partneriai liberalai apie tokią mokestinę sistemą net girdėti nenorėjo. Nors Lietuvoje nėra daug turtingų žmonių, nėra dar ir tvirtos viduriniosios klasės, tačiau daugeliui piliečių turtinės nelygybės didėjimas kėlė vis didesnį apmaudą ir lėmė tai, kad rinkimuose jie pasirinkdavo jau ne socialdemokratus, bet vis naujus politinės arenos iliuzionistus – socialliberalus, paksistus, darbiečius.

Netgi šiandien, kai Lietuvą valdo konservatorių-krikščionių demokratų partija, krikščioniškoji šios partijos dalis, net kai kurie konservatoriai, palaikytų tiek nekilnojamojo turto, tiek progresinius mokesčius, tačiau koalicijos liberalieji partneriai kaip mat grasinasi palikti koaliciją.

Po krizės ir nemokšiško Kubiliaus Vyriausybės valdymo, socialdemokratai Lietuvos politinėje padangėje turi aukščiausius populiarumo reitingus. Tačiau jei mes, norime susigrąžinti kairiosios partijos veidą ir vietą Lietuvos padangėje bei išbarstytus savo rinkėjus, mes turėtume išmokti praeities pamokas ir klaidų nedaryti.

Ateityje, formuojant Lietuvos Vyriausybę koalicijos, tikėtina, neišvengsime. Tačiau renkantis koalicijos partnerius pagrindinė derybinė pozicija turėtų būti mokestinė sistema pagal socialdemokratus.. Liberalai niekad nesutiks sutiks su kairiąją mokesčių reforma, o ir toliau sieks griauti Lietuvos švietimo sistemą, ką jau yra padarę su aukštuoju mokslu. Taigi, nors būdami patogūs koalicijos partneriai, liberalai ir ateityje norės būti valdžioje. Tačiau socialdemokratams, jeigu jie nori atgauti kairiosios partijos vardą bei rinkėjus, reikėtų pasidairyti kitų partnerių, o ir patiems vykdyti ryžtingai tai, ką yra užsibrėžę rinkimų programoje.

Šiandien su kolega Rimantu Sinkevičiumi surengėme spaudos konferenciją, kur iškėlėme klausimą, kodėl Vyriausybė priima sprendimus Lietuvos energetikos ūkyje (kurie lems elektros energijos ir dujų kainas!) nepaisydama Seimo nuomonės.

Mūsų manymu, Vyriausybė ketina valdyti energetikos ūkį vien tik priimdama savo nutarimus, ignoruodama Seimo valią. Taip buvo priimtas Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos energetikos ūkio pertvarkymo koncepcijos, Vyriausybės nutarimas dėl dujų ūkio pertvarkymo koncepcijos, Energetikos ministras pasirašė įsakymą dėl elektrinių, kurioms nustatoma remiamos elektros energijos gamybos apimtis aprašo, gamybos apimties ir importo 2011 m. Nors komiteto nariai norėjo šiuo klausimu padiskutuoti, pasidalinti nuomonės, pasirodė, jog to visai nereikia – užteko ministro įsakymo.

Negailėjome kritikos Vyriausybei, kuri vykdo reformas bei reorganizacijas energetikos įmonėse, nors iki šiol nėra aiški Lietuvos energetikos strategija. Ne paslaptis, kad pabėgome nuo LEO, bet sukūrėme dar didesnį monstrą.

Naikinant senas įmones, per 4 tūkst. žmonių gavo atleidimo lapelius, jų ateitis nežinioje, tuo tarpu kuriamos naujos įmonės, kurių veiklos perspektyvos kol kas skendi nežinios migloje. Beje, o kur Visagino elektrinės verslo planas?

Ta proga prašysime Valstybės kontrolę valstybės valdomoje Lietuvos elektrinėje atlikti valstybinį auditą. Yra įtarimų, kad Lietuvos elektrinė galimai nusikalstamai perpardavinėja elektros energiją: pigiau perka ir po to brangiau parduoda elektrą. Yra žinių, kad dalį elektros energijos Elektrėnų elektrinė, užuot pati gaminusi, perka iš užsienio valstybių pagal dvišales sutartis ir gauna neuždirbtą viršpelnį. Per spaudos konferenciją pareiškėme, kad kad tokiems faktams pasitvirtinus, svarstysime galimybę kreiptis į prokuratūrą.

Šiandien Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijos metu svarstant pranešimą dėl Europos Rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) veiklos kritikavau banko veiksmus įgyvendinant Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projektą.

Mano manymu, viena iš projekto vėlavimo priežasčių yra blogas valdymas, ir Lietuva dėl vėluojančios branduolinių atliekų saugyklų statybos kasmet patiria 600 mln. Lt nuostolį. Vėluojančios statybos ženkliai pabrangino projektą, kurio viso vertė 1,3 mlrd. eurų. Antrasis IAE reaktorius, kuris iki 2010 m. pradžios buvo didžiausias elektros energijos gamintojas, tapo trečiuoju didžiausiu elektros vartotoju Lietuvoje, nes radioaktyvios atliekos vis dar yra reaktoriuje, o ne saugyklose. Radioaktyvių atliekų saugyklos statyba vėluoja dvejus metus, o atliekų rūšiavimas – ketverius.

Lietuvai nepasisekė su projektą įgyvendinančia kompanija – „Nukem“. Laimėjus konkursą, ši bendrovė priklausė vokiečiams, vėliau buvo parduota amerikiečiams, o dabar yra rusų įmonė. Bendrovės savininkų keitimasis turėjo įtakos projekto vėlavimui, tačiau ne Lietuva, o ERPB pasirinko šią įmonę viešo konkurso būdu. Atrodytų, gal tik Lietuvai nepavyko. Tačiau ta pati „Nukem“ vykdo uždarymo darbus Bulgarijoje ir Slovakijoje, o šios šalys taip pat susiduria su projektų vėlavimu.

Nepaisant to, kad projektai stipriai vėluoja, iš Ignalinos AE uždarymo fondo ERPB konsultantams buvo mokami dideli pinigai – iki 5 mln. Lt per metus. Ir tai buvo daroma nepaisant to, kad jie neprisiima jokios atsakomybės už projekto vykdymą.

Pranešimo svarstyme dalyvavęs ERPB viceprezidentas Janas Fišeris (Jan Fisher) pažymėjo, kad jie yra atviri kritikai ir pasirengę keisti darbo stilių.

Štai kokius siūlymus pateikiau ERPB vadovybei:

• konsultantams mokami atlyginimai turėtų atitikti pasiektus rezultatus;
• turėtų būti peržiūrėti projektus įgyvendinančių bendrovių atrankos kriterijai;
• įvesti projekto įgyvendinimo kontrolės mechanizmus, užtikrinant, kad projektas būtų baigtas laiku;
• skatinti didesnį bendradarbiavimą su paramą gaunančios šalies institucijomis, jeigu būtina, įtraukiant į konsultacijas ir parlamentus.

Šiandien pateikiau Seimui svarstyti rezoliuciją dėl lengvatinio tarifo vartotojams, naudojantiems elektros virykles, panaikinimo.

Rezoliucijoje teigiama, kad lengvatinio tarifo vartotojams naudojantiems elektros virykles panaikinimas – tai elektros kainų kilimas visiems vartotojams, kad vykdoma elektros energetikos reforma skurdina Lietuvos vartotojus, sudarydama sąlygas kainų kilimui.

Savo rezoliucija siūlėme Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nedidinti Lietuvos gyventojų išlaidų už elektros energiją, esant sumažintiems gyventojų atlyginimams, pensijoms ir socialinėms išmokoms ir kritus jų perkamajai galiai nenaikinti lengvatinio tarifo vartotojams naudojantiems elektros virykles.

Nors konservatorių-krikščionių demokratų frakcijos nariai priešinosi šiai rezoliucijai, 55 parlamentarai šią rezoliuciją palaikė, tad šis dokumentas, padėsiantis išvengti dalies Lietuvos gyventojų skurdinimo, buvo priimtas.

Lietuvoje beveik ketvirtadalis namų ūkių turi elektros virykles. Tai reiškia, kad kaina didėtų dideliai daliai vartotojų. Mes nieko naujo nesiūlėm, tik pasiūlėme palikti esamą padėtį ir neskurdinti dar labiau lietuvių. Ir mums pavyko.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skatindama nevalstybinių vaikų daželių steigimą Švietimo ir mokslo ministerija elgiasi teisingai, nes vietų vaikų darželiuose ypatingai Vilniuje ir Kaune labai trūksta. Todėl higienos normų supaprastinimas šioms įstaigoms vertintinas pozityviai. Tačiau ketinimai įvesti ikimokyklinį krepšelį, kuris skiriamas 4 ugdymo valandų per dieną (2555 Lt/metus), šią sumą nusavinant iš savivaldybių biudžetų yra vertintinas kaip savivaldybių darželių žlugdymas. Šis krepšelis gali būti skirtas nevalstybiniams darželiams.

Tėvai už privatų darželį per mėn. moka 700–1500 Lt. savivaldybių darželiuose kaina yra ženkliai mažesnė. Papildomų valstybės lėšų vaikų darželiams nė kiek nepadaugės, tačiau iš valdiškų vaikų darželių planuojama atimti lygiai pusę skurdaus biudžeto. Tai žiauriai smogs per kišenę nepasiturinčioms šeimoms, nes savivaldybės sugebės užtikrinti tik 4 ugdymo valandas. O jeigu tėveliai dirba ilgesnes darbo valandas, likusias turės padengti iš savo kišenės. Tai reiškia, kad valdiškos ugdymo įstaigos neabejotinai pabrangs, arba ugdoma bus skurdžiau. Neįsivaizduoju, kad už darželį galės susimokėti mamytė, dirbanti prekybos centre, tekstilės įmonėje arba daugiavaikė šeima.

Tačiau pasiturinčios šeimos bus ypatingai pamalonintos. Be abejonės, privatūs darželiai neatpigs, tačiau prisidūrus 4 ugdymo valandų krepšelį, vaikučiams bus galima samdyti itin aukštos kvalifikacijos muzikos, dailės mokytojus, logopedus ir kitus ugdymo specialistus. Ir tai bus daroma valdiškų darželių sąskaita. Taigi, konservatorių – liberalų vyriausybė kryptingai siekia savo tikslų – socialinė nelygybė nuo lopšio! Jeigu gimei neturtingoje šeimoje – geras išsilavinimas ne tau, vaikeli.

Savivaldybės taip pat sunerimusios, nes iš savivaldybių biudžetų numatoma išimti 50 proc. Ikimokykliniam ugdymui skirtų lėšų (šia suma numatoma sumažinti ikimokykliniam ugdymui skirtas lėšas. Tai reiškia – savivaldybių savarankiškumo mažinimą ir valdiškų darželių skurdinimą.

Aš ne prieš privačių darželių steigimą, juolab, kad juose trūksta 20 tūkst. vietų. Jeigu yra privati iniciatyva juos steigti, reikia palaikyti ir verslininkams supaprastinti steigimo sąlygas. Tačiau žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, kodėl Vilniaus ar Kauno naujajame mikrorajone iš valstybės biudžeto lėšų nepastačius kelių naujų vaikų lopšelių-darželių? Juolab, kad per 20 Nepriklausomybės metų neatsirado nė vienos tokios įstaigos. Tai būtų reali parama šeimoms, auginančioms vaikus, kurios derina darbą ir šeimos gyvenimą. Beje, tai būtų ilgalaikė investicija, tarnaujanti ne vienai kartai.

Jeigu G. Steponavičiaus vadovaujama ministerija neatsisakys savo planų, raginu jaunas šeimas rengti pasipriešinimo akcijas.

Rašysiu apie tai, kas svarbu. Apie tai, kas vyksta mūsų visų gyvenime, tačiau kreipsiu daugiau dėmesio į politiką. Dažnas nei nepagalvoja, kad svarstymai Seime ar įvairūs kiti politikos įvykiai gali užkabinti, tačiau būtent taip ir yra. Įstatymai, susiję su energetika, mokesčiais, socialine politika – visa tai įtakoja mūsų gyvenimus. Tikiuosi, kad suteiksiu truputį galimybių sudalyvauti politikoje kiekvienam – ir idėjos, ir informacija, ir sprendimai – visa tai galime padaryti mes.