Politikos virtuvė

Šiandien kartu su kolege prof. A. M. Pavilioniene išplatinome pareiškimą ir paraginome dešiniųjų Vyriausybę kuo greičiau paremti pažangų LR Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą (projekto teikėjas Seimo narys Algis Čaplikas).

Mūsų manymu, Lietuvoje, delsiant priimti šį įstatymą, pažeidžiamos moters žmogaus teisės, moters reprodukcinės teisės susilaukti vaikų dirbtinio apvaisinimo būdu, šeimos teisės. Konservatorių Vyriausybė deklaruoja rūpestį šeimos gerove, skelbia pavojų dėl Lietuvos demografinės krizės, tačiau nepriima svarbaus įstatymo, kuris gerintų Lietuvos demografinę situaciją, padarytų nevaisingas Lietuvos šeimas laimingomis.

Šiandien Lietuvoje tik turintys pinigų gali atlikti dirbtinio apvaisinimo procedūras. Todėl būtina naikinti tokią socialinę nelygybę. Delsdama priimti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, Lietuva nesilaiko Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

Šimtas metų sukako, nuo to laiko, kai pirmą kartą Europos moterys pažymėjo Tarptautinę moterų solidarumo dieną. Praėjusiame šimtmetyje moterys kovojo dėl balsavimo teisės, nes iki praėjusio šimtmečio pradžios jos neturėjo šios galimybės. Mūsų prosenelės Europoje kovojo dėl geresnių, žmogiškesnių darbo sąlygų, dėl darbo užmokesčio, kuris būtų panašus į vyrų, o taip pat ir dėl taikos Europoje bei pasaulyje.

Per 100 metų moterų teisių srityje yra pasiektas nemažas progresas, tačiau dar yra labai daug erdvės pažangai. Nuožmiausia Pasaulinė krizė mus privertė išmokti daugybę pamokų. Daug kas pasakys, kad Lietuvos valdžia nėra pačiose geriausiose rankose ir vietoje premjero A.Kubiliaus norėtų matyti premjerę I.Degutienę. Kažin, ar taip atsitiktų, jei Lietuva gyventų ekonominio pakilimo laikotarpiu. Taip jau būna – kai šalis išgyvena sunkmetį, valdžia labai noriai ja dalijasi su moterimis, tačiau vos tik padėtis pagerėja, į areną įžengia koks nors žvalus vyrukas.

Šiandien Lietuvos moterys uždirba 85 ct. iš vieno lito, kurį uždirba vyrai, nepaisant to, kad Lietuvos moterų išsilavinimo lygis yra aukščiausias ES. Pasaulinė ekonominė bei socialinė krizė įnešė kai kurias korekcijas. Supratome, kad tas akmenėlis, nuo kurio krizė prasidėjo – bankas „Lehman Brothers” (Lemono Broliai), jeigu jis būtų vadinęsis „Lehman Sisters“ (Lemono Seserys), t.y. jeigu bankų valdybose būtų buvę moterų, kurios yra atsargesnės, kurios gerokai mažiau rizikuoja bei atsakingos prieš bankų indėlininkus, mažiau godžios, krizės galbūt būtų pavykę išvengti, ar ji būtų buvusi daug mažiau žiauri. Tačiau šiandien galime konstatuoti, kad krizė dar labiau susilpnino tuos, kurie ir iki krizės buvo labai silpni, visų pirma – moterys, kurios vienos augina vaikus.

Protingieji iš savo klaidų pasimoko ir daugiau jų nekartoja. Paveiktos krizės pasaulinio elito šalys, priklausančios 9-20, Europos ekonominio bendradarbiavimo bei plėtros klubui (OECD šalys) nusprendė, kad jų vyriausybių politika negali būti „akla” lyčių požiūriu. Jeigu vyriausybės nori augimo, darbo vietų kūrimo bei geresnių gyvenimo standartų, jos turi matyti, ko reikia moterims ir vyrams, dalyvaujantiems darbo rinkoje. OECD šalys narės nutarė įgyvendinti aktyvias priemones, siekiant suvienodinti moterų ir vyrų darbo užmokesčio skirtumą bei pagerinti verslo efektyvumą. Nustatyta, kad didžiausias uždarbio skirtumas yra tarp geriausiai apmokamų darbo vietų. Ar tai reiškia, kad moterys nemoka tinkamai savęs „parduoti”? Ar priežastis glūdi tame, jog merginos nestudijuoja tų dalykų, kuriuos pasirenka vaikinai, o tai sukuria skirtumus tarp darbo užmokesčio? Be to, moterys atlieka daugiau neapmokamo darbo namuose, kuris niekaip neįskaitomas į bendrąjį vidaus produktą.

Siekdamos sumažinti darbo užmokesčio skirtumus tarp vyrų ir moterų, OECD šalys ėmėsi konkrečių veiksmų. Ispanija, Prancūzija bei Norvegija priėmė įstatymus dėl moterų kvotos didžiosiose verslo kompanijų valdybose. Norvegijoje 40 proc. moterų kvotų numatantis įstatymas priimtas dar 2003 metais, todėl šiandien jau galima vertinti jo pasekmes. Paaiškėjo, kad verslo bendrovių valdybos pagerino savo veiklą, o ten, kur valdybose buvo moterų, vyrai ėmė geriau ruoštis valdybų susirinkimams. Prancūzija priėmė 40 proc. moterų kvotos įstatymą šiais metais, o Ispanijoje jis veikia jau 4 metus.

Neseniai Didžiosios Britanijos Vyriausybė patvirtino rekomendaciją verslo kompanijoms, kurioje teigiama, kad iki 2015-ųjų jų valdybose moterys – direktoriai sudarytų ne mažiau negu 25 proc. Per šį laikotarpį rekomenduojama su šia nuostata supažindinti įmonių akcininkus ir suformuoti verslo bendruomenės nuomonę. Šios radikalios priemonės yra reikalingos ne tam, kad būtų pasiektas tam tikras moterų skaičius ar įgyvendintas lygybės principas, bet tam, kad verslas geriau funkcionuotų. Skandinavijos šalyse moterų dalyvavimas įmonių valdybose užtikrinamas remiantis įmonių socialinės atsakomybės principu.

O kokia gi padėtis Lietuvoje? Europos Komisijos duomenimis, moterų skaičius didžiųjų bendrovių valdybose apie 14 proc. – tai daugiau nei ES vidurkis. Tačiau apmaudu, kad A.Kubiliaus Vyriausybė nė piršto nepajudino šiuo klausimu. Ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri atsakinga už įmonių socialinę atsakomybę, ir Ūkio ministerija, kuri atsakinga už verslą Lietuvoje yra visiškai abejingos šiam klausimui. Aš manau, kad abu ministrai nesuvokia šio klausimo svarbos, nėra tęstinumo tarp įdirbio, kurį buvo pasiekusios Socialdemokratų vadovaujamos vyriausybės. Laikas Vyriausybei suprasti, kad pastangos pakviesti moteris į priekį ir investicijos į moteris bei mergaites turi didelę galią. Jos padarys gyvenimą Lietuvoje geresnį – tiek moterims, tiek vyrams.

SU KOVO 8-ĄJA!

Vakar Energetikos ministras Arvydas Sekmokas pareiškė, kad Lietuva neprašys Europos Sąjungos (ES) paramos suskystintų dujų terminalo statybai, tačiau pamiršo paminėti, kiek tai kainuos kiekvienam Lietuvos gyventojui.

Mano manymu, gyventojai turėtų žinoti skaičius ir formą, kuria bus surinktos lėšos dujų terminalui statyti. Greičiausiai lietuviai tai pajus per padidėjusią dujų ar elektros energijos kainą.

Manau, kad ministro sprendimas yra žalingas Lietuvos vartotojams. Mažo suskystintų dujų terminalo statyba kainų konkurencijos klausimo dujų sektoriuje gali ir neišspręsti. Paprastai maži terminalai vartotojams kainuoja brangiai, juolab, kad įvertinus padėtį arabų pasaulyje, kyla daug klausimų dėl suskystintų dujų pristatymo.

Nepamirškime, jog Lietuva atsisakė dalyvauti statant regioninį suskystintų dujų terminalą Latvijoje, pasirinkdama statyti mažą terminalą Klaipėdoje. Mano nuomone, tai yra klaidingas žingsnis.

Mes turėtume pasimokyti iš latvių, kurie regioninei jungčiai „Swedlink“ iš ES išsireikalavo trečdalio projekto vertės lėšų – 160 milijonų litų. Šiomis lėšomis kaimynė stiprina savo vidaus tinklus. Manyčiau, kad ir Lietuva galėjo prašyti trečdalio projekto finansavimo lėšų, siekdama sustiprinti dujų tinklus Lietuvoje.

Nerimą kelia ir valdančiųjų pozicijos privataus ir viešo kapitalo bendradarbiavimo atžvilgiu. Jei ne konservatorių veiksmai, dujų terminalą Lietuva turėtų jau šiandien ir tai nebūtų kainavę vartotojams. Keistai atrodo ir Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija.

Atskirti šilumos tiekimo paslaugas nuo daugiabučius aptarnaujančių įmonių galbūt yra prasminga didžiuosiuose miestuose, bet Vilnius ar Kaunas dar nėra visa Lietuva. Yra savivaldybių, kuriose šilumos tiekimas ir punktų reguliavimas priklauso savivaldybėms, kai kur žmonės patenkinti šilumos kaina. Tai ar verta suvienodinti pagal vieną kurpalių? Gal, įvykdžius tokį atskyrimą, šiluma ir atpigtų keliais centais, tačiau šilumos kainoje liūto dalį – net 70 proc. sudaro dujos arba mazutas, ir tik nedidelę dalį sudaro Prezidentės minėtos paslaugos. Be to, dideli šilumos nuostoliai patiriami per kiaurus daugiabučius. Taigi priėmus pakeitimus, didelių kainų pokyčių nesulauktume.

Mažose savivaldybėse reikėtų panaudoti ES paramos lėšas ir, pasitelkiant Lietuvos mokslininkus, pereiti prie biomasės deginimo, o Premjerui derėtis dėl kuo mažesnės dujų kainos Lietuvai. A.Sekmokas turėtų informuoti visuomenę, pateikti konkrečius skaičius, kiek kainuos vartotojams dujų terminalo statyba, kad nuskurdintų Lietuvos gyventojų pečių neužgultų dar didesnė mokesčių našta.

Šiandien paskelbėme paramą Italijos ir viso pasaulio moterims kovoje prieš Italijos premjero S.Berlusconi moteris žeminančią politiką.

Lietuvos socialdemokračių moterų sąjungos (LSDMS) vardu pritariame Italijos moterų protesto akcijoms ir demonstracijoms prieš Italijos premjero Silvio Berlusconi pastarojo meto sekso skandalus ir bendrai prieš požiūrį į moteris šalyje.

Mes esame prieš tokį nepagarbų požiūrį į moteris, todėl solidarizuojamės su Italijos ir viso pasaulio moterimis, reiškiančiomis protestą prieš tokią politiką. S.Berlusconi ir jo šalininkai ciniškai ir veidmainiškai pasisako apie šeimos vertybes, nors tuo pačiu metu pamina moterų teises, žiūrėdami pro pirštus į kuriamus haremus, kuriuose, deja, dalyvauja ir išeivės iš Lietuvos.

S.Berlusconi šalinininkų veidmainiška politika akivaizdi ir tarptautinių organizacijų veikoje, kai jie vieningai blokuoja bet kokį moterų teises ginantį pažangesnį dokumentą (dėl abortų ar ginantį moterų reprodukcines teises).

Tūkstančiai Italijos moterų sekmadienį dalyvavo demonstracijose ir protestavo prieš premjero S.Berlusconi moteris žeminančią politiką, jo pasisakymus ir komentarus. Manifeste „Jei ne dabar, tai kada?“ smerkiamas „nepadorus, nuolat kartojamas moterų, kaip akivaizdaus seksualinių mainų objekto vaizdavimas“ laikraščiuose, reklamose ir televizijoje. Vos per savaitę šį manifestą pasirašė daugiau kaip 50 tūkst. moterų.

Iš kairės - LSDP Londono skyriaus vadovas Valdas Lukoševičius. Dešinėje - "Londono žinių" leidėjas Virginijus Kacinkevičius

Ką tik grįžau iš Londono, kur bendravau su ten gyvenančiais išeiviais iš Lietuvos.

Vienas iš svarbiausių išeivių siūlymų – apygardos Londone steigimas. Manoma, kad Londone ir jo priemiesčiuose gyvena iki 20-30 tūkst. mūsų tautiečių. Jie norėtų atlikti savo pilietinę pareigą ir balsuoti rinkimuose į LR Seimą ir Europos Parlamentą. Nesenai Londone lankęsis Premjeras A.Kubilius, išgirdęs tokius emigrantų siūlymus, nieko konkretaus nežadėjo. Ir suprantama, konservatoriai negautų išeivių balsų, nes jų valdymo laikotarpiu nedarbas Lietuvoje pasiekė neregėtas aukštumas, o emigracijos mastai ženkliai išaugo.

Taip pat džiaugiuosi susitikusi su lietuviško laikraščio leidėju. Londone leidžiami trys laikraščiai lietuvių kalba. Teko susitikti su “Londono žinių” leidėju bei redaktoriumi. Laikraštis storas, jame daug naudingos informacijos išeiviams. Susitikime taip pat dalyvavo Socialdemokratų partijos Londono grupės pirmininkas, kuris papaskojo, kaip sekasi Londono socialdemokratų skyriui.

Tenka apgailestauti, kad konservatorių valdoma Lietuva, deja, nesugeba įgyvendinti nė vieno didesnio infrastruktūrinio projekto, kuris būtų svarbus visai visuomenei. Jeigu „didieji Lietuvos energetinės nepriklausomybės šaukliai“ konservatoriai nebūtų sustabdę Gedimino Kirkilo Vyriausybės inicijuoto suskystintų dujų terminalo projekto, šiandien gyventojams nekeltų šiurpo sąskaitos už šildymą, nes šilumos kainoje gamtinės dujos sudaro 70 procentų visos šilumos kainos.

Esu įsitikinusi, jeigu konservatoriai būtų „protingi dešinieji“, tai jau šiandien arba netolimoje ateityje būtų kerpama suskystintų dujų terminalo atidarymo juostelė, o premjerui A.Kubiliui nereikėtų kaip vaikų darželio auklėtiniui lėkti į Europos Komisiją ir skųsti „Lietuvos dujų“ dėl trečiojo liberalizacijos paketo įgyvendinimo.

Manau, kad patys konservatoriai savo rankomis sužlugdė šį projektą, todėl šiandien turime apgailėtiną situaciją, kai toliau galimybių studijos nenueita nė per žingsnį.

Kyla pagrįstos abejonės, kad konservatorių mušimasis į krūtinę ir Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekių deklaravimas nėra nuoširdus. Pagal tai, kaip jie elgiasi, akivaizdu, kad jie labiau panašūs į Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešu. Jei būtume atidarę gamtinių dujų terminalą, gamtines dujas jau galėjome gauti už gerokai mažesnę kainą, nes antrojo tiekėjo atsiradimas rinkoje būtų sukėlęs konkurenciją, o derybose su „Gazprom“ Lietuva būtų kur kas patogesnėse derybinėse pozicijose.

O gal konservatoriams yra naudinga tokia situacija, kuri darosi vis labiau palanki konservatoriams palankiems elektros energijos importuotojams?

Konservatorių valdomose savivaldybėse ruošiamasi pasipelnyti parduodant daugiabučius administruojančias įmones. Prieš tokią „prichvatizaciją“ pasisako didžiųjų Lietuvos miestų socialdemokratai. Mano manymu, vienas rimčiausių konkurentų supirkti visas butus administruojančias įmones yra „Rubikono“ grupė.

Todėl prieš kurį laiką kreipiausi į Konkurencijos tarybą, siekdama užkirsti kelią daugiabučių administravimo bendrovių privatizavimui.

Gautame Konkurencijos tarybos atsakyme aiškiai išdėstytos privatizacijos grėsmės. Jau dabar tiek Vilniaus, tiek Kauno miestuose daugiabučių namų administravimo rinka yra reikšmingai koncentruota, nepalanki konkurencijai. Net per 30 proc. rinkos užima viena bendrovė, o daugiabučių namų bendrijos steigiamos labai vangiai. Jei daugiabučius administruojančios įmonės patektų į vienas rankas, konkurencija taptų neįmanoma, kiltų šiukšlių išvežimo, šilumos mazgų, vandens skaitiklių priežiūros kainos

Mano žiniomis, Konkurencijos taryba savo raštais kreipėsi į didžiųjų miestų merus, tačiau šie į teisės aktus nekreipia dėmesio.

Buvęs Vilniaus meras Vilius Navickas pareiškė, kad jam negalioja konkurencijos įstatymas, o Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas apskritai šiuo klausimu Konkurencijos tarybai atsakymo nedavė, tiesiog ignoravo problemą.

Mano nuomone, siekiant išvengti minėtų problemų, privatizavimo sąlygose būtina numatyti išimtį. Turi būti numatyta, kad įmonės, kurios užima ne mažiau kaip 25 proc. daugiabučių namų administravimo rinkos, privatizavime dalyvauti negalėtų. Tuomet „Rubikonui“ būtų užkirstas kelias pasipelnyti iš didžiųjų miestų gyventojų.

Prognozuoju, jog į Premjero pagalbos prašymą konflikte su vieninteliu dujų tiekėju bus atsakyta tyla. Toks rezultatas tikėtinas, nes Lietuva pati atsisakė išimties sąlygų.

Kai buvo svarstoma Europos Sąjungos (ES) direktyva dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, pati Europos Komisija (EK) Lietuvai, Latvijai, Estijai bei Suomijai siūlė išimtį dėl dujų sektoriaus liberalizacijos izoliuotoms rinkoms, turinčioms vienintelį dujų tiekėją. Išimtis galioja iki tol, kol atsiras dar vienas tiekėjas iš ES šalių narių. Latvija, Suomija bei Estija pasirinko išimtį ir iki šiol sėkmingai ja naudojasi, gaudama pigesnes dujas, o Lietuva išimties atsisakė. Kaip tu įvykių dalyvė, galiu atsakingai pareikšti, kad už išimties netaikymą atsakomybę turi prisiimti konservatoriai. Direktyvą svarstė Seimo ekonomikos ir Europos reikalų komitetai.

Nors G.Kirkilo vadovaujama Vyriausybė buvo pritarusi išimties Lietuvai taikymui, tam pritarė ir Ekonomikos komitetas, tačiau Europos reikalų komitete, kuriam tada vadovavo A.Kubilius, reikalai pakrypo kita linkme. Kelių konservatorių balsų persvara nutarta išimties atsisakyti, todėl direktyvoje neliko Lietuvos vardo.

Mano nuomone, ketinimai liberalizuoti dujų sektorių galėjo neigiamai paveikti derybas su Pietų Korėja dėl atominės elektrinės statybų. Jei konservatoriai nebūtų sužlugdę Gedimino Kirkilo Vyriausybės inicijuoto projekto su privačiu investuotoju, šiandien Lietuva jau būtų turėjusi alternatyvų dujų tiekėją – suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Tai būtų buvęs puikus konkurentas rusiškoms dujoms.

Štai kodėl Vokietija ir Lenkija, turėdamos alternatyvius tiekėjus, yra daug stipresnės derybose su „Gazprom“ ir gali gauti gerokai pigesnių rusiškų dujų. Per dvejus konservatorių valdymo metus suskystintų dujų terminalo statybai pasirinkta ta pati vieta, tie patys žaidėjai, bet realūs darbai nepradėti. Melas yra ir tai, kad ruošiantis terminalo statybai būtina atskirti magistralinį dujotiekį, nes neva juo neleis pasinaudoti „Gazprom“. Gamtinių dujų įstatyme yra imperatyvi nuostata – prijungti dujų tiekimo įmones prie magistralinio dujotiekio. Taigi kyla klausimas, kam laužtis pro atviras duris, kam erzinti pagrindinius Lietuvos dujų akcininkus, jeigu esame išimtinai priklausomi nuo rusiškų dujų?

Toks neatsakingas A.Kubiliaus elgesys įrodo, jog konservatorių Vyriausybei Lietuvos gyventojai nerūpi.

Nesuprantu, kaip galima nemylėti savo tautiečių. Pensijos ir atlyginimai apkarpyti, o Vyriausybė, užuot ieškojusi būdų, kaip sumažinti šildymo kaštus (dujų kaina sudaro 70 proc. šildymo kaštų), elgiasi priešingai ir konfliktuoja su vieninteliu dujų tiekėju, skųsdama jį EK, kurios pasiūlymą šalis pati atmetė. Šis kelias nei išmintingas, nei toliaregiškas. Siūlau Premjerui A.Kubiliui pasisemti išminties iš kaimyninių šalių premjerų, Lietuvos Prezidentei – vykdyti tokią užsienio politiką, kad ši labiau tarnautų Lietuvos gyventojų ekonominiams interesams.

Pasakau iš anksto, nesiūlau nei pardavinėti valstybės turto, nei pravalgyti jos per vienerius metus, kaip nuogąstauja Respublikos Prezidentė.

Lietuva vienintelė iš ES šalių drįso sumažinti pensininkų pensijas. Nors Ministras Pirmininkas Kubilius nuogąstauja, kad tai esą pakirs lito stabilumą, Latvijoje, kai kaimyninės šalies Konstitucinis Teismas pasisakė, jog pensijų sumažinimas yra antikonstitucinis veiksmas, latvių pensininkams jos buvo atstatytos, o lato stabilumui tai nepakenkė.

O dabar apie tai, kur rasti tą trūkstamą pusę milijardo litų. Senjorams pensijos buvo sumažintos taikant progresyvumo principą. Tiems, kurių pensijos buvo didesnės, ir nurėžta buvo daugiau. Kodėl to paties principo negalima taikyti ir atstatant tai, kas iš pensininkų buvo atimta – t.y. taikyti progresinį pajamų mokestį visiems dirbantiems. Seime buvo atmestos socialdemokratų pateiktos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisos, kuriomis siūlomas progresyvumas visoms su darbo santykiais gautoms pajamoms. Jeigu būtų pritarta šioms pataisoms Finansų ministerijos paskaičiavimais į biudžetą papildomai įplauktų 250 mln.lt. Juolab, kad krikščioniškasis konservatorių sparnas palankiai vertina darbo pajamų apmokestinimo progresyvumą. Krizės sąlygomis tai būtų labai solidarus gestas visiems Lietuvos dirbantiesiems, nes litas varguolio kišenėje turi visai kitą vertę nei turtingojo.

Be to, pensininkai atgavę tuos keliasdešimt nusavintų litų, neslėps jų į kojinę, bet pirks daugiau bulvių, duonos ir varškės, o tai padidins vartojimą, skatins ekonomiką, pagaliau, dalis lėšų į biudžetą grįš pridėtinės vertės mokesčio pavidalu.

Kitas lėšų šaltinis – nekilnojamojo turto mokestis. Tai – papildomi 20–30 mln.lt. į biudžetą. Be to, tai visuomenei būtų žinia, skatinanti teisingumo bei solidarumo jausmą, pasidalinant sunkmečio našta.

Dar vienas lėšų šaltinis – viešieji pirkimai. Statistikos departamentas paskelbė, kad 7 mlrd. lt. Lietuvos dirbantiesiems mokama vokeliuose. Nemaža šių lėšų dalis susidaro per viešuosius pirkimus, kurių užsakovas yra valstybė. Patobulinus Viešųjų pirkimų įstatymą bei pačias procedūras, dalį lėšų galima būtų ištraukti iš šešėlio. Galima būtų priminti tai, ką tinklaraštininkai ir spauda primena A. Kubiliui jau porą metų:

Taigi, gerb. premjere, lėšų šaltinių yra, reikia tikrai politinės valios siūlomoms priemonėms įgyvendinti. Įsiklausykite į socialdemokratų siūlymus, atitaisykite pensininkams padarytą skriaudą ir tai bus jiems puiki Kalėdinė dovana.