Politikos virtuvė

2011 m. rugsėjį pasaulį išvys pilietis, kurio gimimas pažymės, kad žmonių populiacija žemėje peržengė 7 mlrd. ribą. Tai gerokai daugiau, nei prognozavo Jungtinių Tautų demografai.

O jų prognozės dėl gyventojų augimo 2050 m. taip pat nepasitvirtino. Žmonių skaičius auga daug sparčiau nei buvo planuota. Mitas, kad žemėje mūsų bus ne daugiau kaip 9 mlrd. 2050 m. tiesiog subliūško. Jau dabar pesimistines prognozes byloja, kad 2050 m. bus daugiau nei 10 mlrd., o sparčiausiai gyventojų skaičius auga Sub-Sacharos Afrikoje, kai kuriose Azijos šalyse bei Lotynų Amerikoje. 10 mlrd. žmonių mūsų planetai tiesiog per daug.

Kodėl gi suklydo demografijos ekspertai? Nuo 1950 iki 2005 m. gyventojų skaičius besivystančiose šalyse patrigubėjo nuo 1,7 mlrd. iki 5,3 mlrd. Spartų populiacijos augimą lėmė sumažėjęs motinų ir vaikų mirtingumas, sustabdyta ŽIV/AIDS infekcijos plėtra, tradicija turėti daug vaikų, kurie galimai išlaikys senatvėje, vaikų vedybos, nepakankamos investicijos į jaunų žmonių švietimą, religinių fundamentalistų sužlugdyta gimimų kontrolės politika.

Be to, pirmą kartą žmonijos istorijoje bus tiek daug jaunų žmonių – net 1,2 mlrd. Netrukus jie kurs savo šeimas. Nuo jų pasirinkimo, kiek vaikų turėti priklausys mūsų planetos likimas. Netgi senstanti Europa ir Kinija su mažėjančiu gyventojų skaičiumi niekaip negali absorbuoti gyventojų augimo.

Šiandien 215 mln. moterų besivystančiose šalyse nors ir nori planuoti, kiek ir kada vaikų turėti, tačiau joms neprieinamos šeimos planavimo priemonės.

Netgi jeigu viena moteris iš besivystančiojo pasaulio jaunimo turės tik 2 vaikus, ir tai jau sukels demografinį sprogimą. Šiandien Afrikoje viena moteris vidutiniškai turi 5 vaikus.

Žmonių tradicijos, religiniai įsitikinimai vaidina svarbų vaidmenį planuojant vaikų skaičių. Labai svarbų vaidmenį vaidina ir katalikų Bažnyčia. Geriausiai tą iliustruojantis pavyzdys yra 2 šalių – Tailando ir Filipinų ekonominis vystymasis.

Tailande dominuojanti religija yra budizmas. Ši religija neprieštarauja nei lytinio švietimo propagavimui mokyklose, nei kontraceptikų naudojimui. Dėl progresyvios politikos Tailandui pavyko suvaldyti populiacijos augimą, dar geriau nei Kinijai, kurioje vyrauja kontraversiška vieno vaiko politika.

Filipinuose dominuoja katalikybė. Ten bažnyčia, taip pat kaip ir Lietuvoje aštriai pasisako prieš pažangius šeimos planavimo metodus bei daro didelę įtaką politikams. Filipinuose gyventojų skaičius nevaldomai auga. Tailandas sugebėjo įveikti skurdą ir tapo greitai augančios ekonomikos šalimi, o Filipinuose ekonomika patiria stagnaciją, dauguma gyventojų skursta. Todėl katalikų bažnyčiai reikėtų labiau racionalizuoti savo požiūrį į šeimos planavimą, o ne pasmerkti milijonus žmonių vargui, kančioms ir mirčiai nuo bado.

Ne paskutinį vaidmenį lemiant demografinę situaciją vadina ir verslas. Štai Australijoje būsto plėtotojai labai stipriai įtakojo politikus, kad tie įstatymu įteisintų, jog už kiekvieno vaiko gimimą būtų mokama po 5 tūkst. dolerių, nors Australijos visuomenė, priešingai nei Lietuvos nėra senėjanti visuomenė. Nors visiems žinoma, kad Australijos žemyne ir prie esamo žmonių skaičiaus jau trūksta geriamo vandens. Bet verslui reikia naujų vartotojų.

Demografinis bumas besivystančiose šalyse yra bloga žinia pasauliui, taip pat ir Lietuvai. Atrodo, kodėl mus turėtų jaudinti, kas vykstaAfrikoje ar Filipinuose, deja, taip nėra. Būdama ES nare, Lietuva neatsitvers nuo pabėgėlių ar emigrantų nei aukštom tvorom, nei spygliuotom vielom. Prasidėjus neramumams Arabų pasaulyje, Italija ir Prancūzija jau šiandien dūsta nuo emigrantų.

Tačiau įsivaizduokime, kas dėsis po 20-30 metų, kai į senstančią Europą plūstels milijonai jaunų afrikiečių, kurių kraujyje kunkuliuoja testosteronas. Kiek peno turės skustagalviai, kurie rėkia „Lietuva – lietuviams“. Iki kokių aukštumų pakils maisto ir kuro kainos.

Beje, prognozuojama, kad naftos ištekliai apie 2020 m. bus prie išsekimo ribos, todėl tie, kurie priešinasi atominės elektrinės statybai yra labai trumparegiai. Ar pasaulyje neįsiplieks karas dėl resursų, ypatingai dėl geriamo vandens. Visuotinis atšilimas, žemės degradacija – tai išties apokaliptinis scenarijus, kuris laukia mūsų planetos.

Prognozės visada ir lieka prognozėmis, tačiau jeigu šiandien nesustabdysime gyventojų skaičiaus augimo, katastrofos neišvengsime.

Šalys donorės, o Lietuva yra viena iš jų, turi labai smarkiai permąstyti savo vystomojo bendradarbiavimo politiką ir labai rimtai investuoti į šeimos planavimo politiką bei jaunų žmonių, ypač mergaičių, švietimą. Nedaryti šito būtų didžiausia užsienio politikos klaida.

Šeimos planavimo priemonės jauniems žmonėms turi būti lengvai pasiekiamos, prieinamos ir savanoriškai naudojamos. Antraip mūsų planetos laukia skurdas, vargas, sparti klimato kaita, nesibaigiantys konfliktai ir netgi pasaulio pabaiga.