Politikos virtuvė

Paskaičiau anądien tokio jaunojo konservatoriaus Adomo Bužinsko straipsnį ir parašiau jam viešą atsakymą.

Jaunasis žmogau, Tu turbūt, jauti, kad Tavasis Konservatorių partijos politikos pagrindas – ieškoti priešų visur – viduje ir išorėje. Žinoma, aršiausias priešas konservatoriams yra Rusija, ir jeigu negalima tiesiogiai apkaltinti jos, tai reikia apkaltinti bent „Gazpromą“. Premjero A.Kubiliaus ir Energetikos ministro sugebėjimas bendrauti su kaimynais yra žemiau kritinės ribos, o tai, kad vargo prispausti Lietuvos gyventojai už dujas moka daugiausiai, yra šios kietakaktiškos Vyriausybės, neturinčios elementarių derybinių gebėjimų, veiklos rezultatas.

Ar žinai, jaunasis žmogau, kad tokios sąvokos, kaip energetinė nepriklausomybė, apskritai nėra. Nė viena valstybė jos neturi. Yra tik energetinio tiekimo saugumas ir energetinių šaltinių įvairovė. Todėl, prieš renkant parašus ar rašant straipsnius ir pareiškimus, siūlau susipažinti ir supažindinti savo kolegas konservatorius su energetinio saugumo pagrindais ir terminais.

Esu už suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Ir jį, tą terminalą, jaunasis konservatoriau, jau šiandien mes galėjome turėti. Nes dar G.Kirkilo Vyriausybės laikais buvo įkurta bendrovė šio terminalo statybai. Bet Tavo vyresnieji draugai konservatoriai apskundė projektą prokuratūrai ir šiandien jis tąsomas teismuose. Apskritai aš kartais suabejoju, kiek yra nuoširdžios konservatorių deklaracijos apie energetiką, ir ar jos nesipjauna su konkrečiais veiksmais. Štai ir suskystintų dujų terminalo vieta – Kiaulės nugara. Tik ežiukui turi būti neaišku, kad laivui su suskystintom dujom įplaukus į uostą, viso uosto darbas suparalyžiuojamas bent porai parų. O juk Klaipėdos uostas – tai žąsis, dedanti aukso kiaušinius Lietuvos ekonomikai. Yra ir kitų vietų Klaipėdos uosto krantinėje, tačiau apie jas ši Vyriausybė nutyli ir pasirenka patį netinkamiausią variantą.

Ilgalaikėje perspektyvoje šalia Klaipėdos dujų terminalo mums reikia ir mažesnio, regioninio, projekto – suskystintų dujų saugyklos Inčiukalnyje, kuriam Europos Komisija yra skyrusi lėšų. Manau, kad neišmintingas konservatorių valdymas artėja prie pabaigos, o į valdžią grįžę socialdemokratai, įgyvendins šį projektą.

Rašai, kad socialdemokratų vyriausybė pardavė Lietuvą „Gazpromui“, tačiau užmiršti paminėti, kad dar didesnis „Lietuvos dujų“ akcininkas yra vokiečių EONAS. Vokiečių akcininkai yra pašiurpę, kaip dabartinė konservatorių Vyriausybė elgiasi su „Lietuvos dujų“ akcininkais. Nežinau, koks dar užsienio investuotojas gali pasirinkti Lietuvą, kai šitaip begėdiškai elgiamasi su esamais investuotojais, beje iš vienos įtakingiausių ES šalių.

Taigi, Jaunasis konservatoriau, patark savo partijos pirmininkui ir Premjerui A.Kubiliui nešvaistyti 11 mln. eurų teisininkams (beje, konkurso sąlygų paketas yra toks, kad konkursą gali laimėti tik viena Lietuvos advokatų kontora, o čia jau medžiaga Ž.Plytnikui ir STT, tegu pasidomi), bet sėsti prie derybų stalo su „Lietuvos dujų“ akcininkais ir derėtis tiek dėl dujų kainų, tiek dėl ateities projektų. Nenoriu būti bloga pranaše, bet drįstu manyti, kad Stokholmo arbitraže Lietuva bylą pralaimės, nes ši Vyriausybė pati pažeidė daugelį sutarties sąlygų.

KŪRĖJAI: A.Kubiliaus Vyriausybė kasdien įrodinėja, kad moka kurti problemas.

Politinė panika iš šios Vyriausybės sprendimai, priimti prieš dvejus metus, sugraužė apie 15 proc. šalies ekonomikos, nusmukdė skolinimosi reitingus. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įeis į Lietuvos ir Europos folklorą, kaip vienintelė Vyriausybė, drįsusi nacionalizuoti pensijas ir šią veiklą tęsusi 2010 m. Konservatoriams valdant turtuoliai tapo dar turtingesni, varguoliai dar labiau nuskurdo.

Gyvename ateinančių kartų sąskaita. Valstybės skola artėja prie 40 mlrd. Lt., o kiekvienas Lietuvos pilietis, įskaitant ir kūdikius, yra skolingas apie 12 tūkst. Lt. Sodros skylė – 2,7 mlrd. Lt. Vien valstybės skolos aptarnavimui šiais metais turėsime nuo švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. sričių nuplėšti 2 mlrd. Lt. Jeigu skolintumės pajamų generavimui, tai būtų dar nieko blogo. Tačiau skolintos lėšos naudojamos pravalgymui. Taip, išaugo eksportas, nes po krizės atsigavo užsienio rinkos, bet paanalizuokime jo struktūrą. Pirmoje vietoje yra benzinas, dyzelinas, antroje – trąšos, trečioje – maisto produktai. Beveik visas eksportas paremtas įvežtinėmis žaliavomis ir nedidele pridedamąja verte. Kur žadėtas Kubiliaus proveržis, kur inovacijos?

Susirūpinimą kelia, kad iš Lietuvos išvežamas kapitalas. Vien dividendų pavidalu išvežta apie 0,7 mlrd. Lt. Bankai neatliko savo pagrindinės funkcijos – neskolino verslui.

Tačiau katastrofiška padėtis yra energetikos sektoriuje. Sužlugdytas Visagino atominės elektrinės projektas. Pasakykite, ar mes dar turime saugumo tarnybas Lietuvoje? Ar jos nežinojo, kad žiedu aplink Vilnių kils Kaliningrado ir Baltarusijos atominės elektrinės, kodėl jos neinformavo Vyriausybės ir ministro Arvydo Sekmoko. Ministras dar prieš mėnesį kartojo, kad šie planai – blefas ir propaganda, todėl siūlau apmąstyti galimybę kviesti Baltarusiją tapti partneriu regioninėje Visagino atominėje elektrinėje.

Tada bent galėsime kontroliuoti padėtį ir branduolinę saugą. Tačiau jeigu Astrave iškils atominė elektrinė, Lietuvos sostinę siūlau iš Vilniaus skubiai perkelti į Kauną, o apie tiesiogines užsienio investicijas į Vilnių tiesiog pamiršti. Nes Vilnius būdamas Astravo atominės elektrinės saugumo zonoje dėl tiesioginių užsienio investicijų niekaip negalės konkuruoti su Ryga ar Talinu.

Energijos taupymas per pastatų renovaciją visiškai nevyko. Šiai Vyriausybei prireikė 3 metų, kad grįžtų dar prie socialdemokratų Vyriausybės pasiūlyto renovacijos modelio. Kiek darbo vietų prarasta, kiek žmonių išvyko iš Lietuvos, kiek lėšų neįplaukė į biudžetą.

Vyriausybė paėmė labai aukštą natą, siekdama įgyvendinti Trečiąjį energetikos liberalizacijos paketą dujų sektoriuje, kurio neįgyvendino nė viena ES šalis, nesiderėjo su Lietuvos dujų akcininkais nei dėl dujų kainos, nei dėl jų kiekio. Dėl to Lietuvos gyventojai permokėjo ir nusiuntė Putinui į kasą papildomai 300 mln. Lt. Nesuprantu, kodėl priimtas sprendimas statyti suskystintų dujų terminalą Kiaulės nugaroje? Ar nėra kitų vietų Klaipėdos uoste? Ar nesuprantama, kad laivui su dujomis įplaukus į uostą, uostas uždaromas kelioms dienoms, o tai reiškia, kad Klaipėdos uosto konkurentai labai sumaniai pasinaudos susidariusia situacija.

Pagal A.Kubilių, krizė baigėsi vakar, tačiau gerbiamas premjere, neklijuokite mums akių cukrumi. Ši Vyriausybė sukūrė daugiau problemų negu jų sprendimo būdų. Kai sumažės nedarbas, kai pensininkams bus grąžintos pensijos, tarnautojams atlyginimai, tik tada baigsis krizė.

Socialdemokratai nelaukia iš konservatorių Vyriausybės jokių valdymo stebuklų, tačiau norėtųsi, kad būsimai Vyriausybei būtų palikta kuo mažiau žabangų.

Vakar baigėsi krizė. Gerąją naujieną paskelbė Premjeras ir Prezidentė – kur dėsies, reikia tikėti, nors savo kailiu Lietuvos gyventojai to nepajuto. Darbo biržos giriasi mažesniu įregistruotų bedarbių skaičiumi, nors šis demonstruoja ne tikrąją padėtį, bet sugebėjimą dirbtinai mažinti nedarbo rodiklius.

Galima sutikti, kad eksportas auga, tačiau paanalizavę eksporto struktūrą džiaugsimės mažiau. Didžiausią eksporto dalį sudarė rafinuotų naftos produktų gamybos įmonių (40,7 proc.) ir chemikalų bei cheminių produktų gamybos įmonių (15,9 proc.) pardavimai. Benzino, dyzelino gamybai žaliava yra nafta, o trąšoms – dujos ir kt. importuojamos žaliavos. Taigi Lietuvos eksportas paremtas beveik išimtinai importinėmis žaliavomis ir nedidele pridedamąja verte. Ar tai reiškia, kad grįžome prie įprastinio verslo, neišmokę krizės pamokų? Kur inovacijos, proveržis, taip plačiai propaguotas konservatorių partijos programoje?

2011 m. sausio mėn. naujų pramonės užsakymų skaičiaus didžiausias metinis padidėjimas buvo Latvijoje (75,9 proc.), Estijoje (73,4 proc.) ir Lietuvoje (43,6 proc.), tai įrodo, kad beveik dvigubai atsiliekame nuo kaimynų.

Maisto produktų kainos šauna į neregėtas aukštumas. Pensininkai ir vargingiau gyvenantys žmonės nebeįperka net būtiniausių prekių. Štai statistikos departamentas teigia, kad 2011 m. vasario mėn. maisto produktų prekyba sumažėjo 3,5 proc., lyginant su sausio mėn. Be to maisto produktų eksportas išaugo 10 proc. Ar Premjeras kreipėsi į žemdirbius, kad jie užsėtų daugiau laukų ir augintų daugiau gyvulių?

Jeigu taip dar nepadarėte, Premjere, tai siūlome kuo greičiau tai padaryti. Nes tai būtų ilgalaikė ir tvari politika. Kinams, indams ir brazilams ėmus daugiau valgyti geresnio maisto, o taip pat dėl kataklizmų, susijusių su klimato kaita pasaulyje, ima trūkti maisto produktų. Dirvonuojančios žemės Lietuvoje yra į valias, tuo pasinaudojus padidėtų užimtumas kaime, atsirastų darbo vietų perdirbimo pramonėje

Dar vienas galvos skausmas – energetikos sritis. Susimildami, nesiųskite ministro Arvydo Sekmoko derėtis dėl dujų ir dėl kitų energetikos sektoriaus klausimų. Jis vos nepaskelbė dujų karo Vokietijai ir Rusijai. A. Sekmokas ir Premjeras pasaulį prajuokino, norėdami atstatydinti „Lietuvos dujų“ valdybą, lyg nežinotų Akcinių bendrovių įstatymo. Nepavyko! Keista, kad tik dabar sėsta prie derybų stalo su „Gazpromu“ dėl dujų kainos, kai tą reikėjo padaryti prieš dvejus metus. Gyventojai būtų patyrę mažiau energetinio skurdo.

Mūsų planai statyti atominę elektrinę sužlugdyti, tačiau šalia statomos baltarusių ir Kaliningrado elektrinės. Jeigu norime kontroliuoti padėtį, ar nebūtų protinga, drauge su latviais, estais, lenkais pakviesti ir rusus bei baltarusius bei technologiją siūlančias šalis – Prancūziją, JAV ar Japoniją bendram Visagino elektrinės projektui. Tada projektas taptų realus, o mes kontroliuotume padėtį ir branduolinę saugą.

2016 m. sausio 1 d. trijose didžiosiose šiluminėse elektrinėse – Vilniuje, Kaune ir Mažeikiuose turėtų būti pastatyti dūmų filtrai. Šilumininkai paskaičiavo, kad tam reikia 2 mlrd. litų. Dūmų gaudyklių galima ir nestatyti, jeigu dujas ar mazutą paversime į biokurą. Negana to, kad ES 75 mln. Lt. paramą mažoms kogeneracinėms elektrinėms konservatoriai „marinavo“ nuo 2009 m., minėtose elektrinėse padėtis nesikeičia ir dabar. Šiuo metu buitiniai vartotojai už šilumą sumoka 2 mlrd.Lt. Jeigu nieko nebus daroma, 2016-aisiais, įvertinus baudas, žmonės mokės jau 3 mlrd.Lt.

Vertėtų kiekvienais metais (o liko vos 4 metai) visas lėšas, gautas už taršos leidimus, investuoti į minėtų elektrinių modernizavimą, kitaip 2016 m. romūs Lietuvos gyventojai išeis į gatves su vėzdais bei kuokomis ir sukels revoliuciją, kurios tikrai nebus galima pavadinti nei „rožių“ nei „jazminų“ vardu.

Nelaukiam iš konservatorių jokių valdymo stebuklų, tačiau gerbiamieji, atlikite tuos darbus, kuriuos reikia padaryti jau šiandien. Nepalikite būsimoms vyriausybėms duobių, kupinų žarijų.

Šiandien kartu su kolege prof. A. M. Pavilioniene išplatinome pareiškimą ir paraginome dešiniųjų Vyriausybę kuo greičiau paremti pažangų LR Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą (projekto teikėjas Seimo narys Algis Čaplikas).

Mūsų manymu, Lietuvoje, delsiant priimti šį įstatymą, pažeidžiamos moters žmogaus teisės, moters reprodukcinės teisės susilaukti vaikų dirbtinio apvaisinimo būdu, šeimos teisės. Konservatorių Vyriausybė deklaruoja rūpestį šeimos gerove, skelbia pavojų dėl Lietuvos demografinės krizės, tačiau nepriima svarbaus įstatymo, kuris gerintų Lietuvos demografinę situaciją, padarytų nevaisingas Lietuvos šeimas laimingomis.

Šiandien Lietuvoje tik turintys pinigų gali atlikti dirbtinio apvaisinimo procedūras. Todėl būtina naikinti tokią socialinę nelygybę. Delsdama priimti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, Lietuva nesilaiko Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

Daugelis politologų, vertindami Lietuvos politinių partijų kairumo – liberalizmo – dešinumo skalėje, Lietuvos socialdemokratų partijos nemato kaip tradicinės kairiosios politinės jėgos. Kad ir kaip tai būtų apmaudu, tuose vertinimuose yra nemažai tiesos. Per du dešimtmečius, nors ir būdami ženklią šio laikotarpio dalį valdžioje, socialdemokratai nesugebėjo įvesti išskirtinai kairiajai partijai būdingos mokesčių sistemos – nekilnojamojo turto bei progresinių pajamų mokesčio. Kiekvienoje mūsų rinkimų programoje šie mokesčiai buvo deklaruojami kaip prioritetas, tačiau kai reikėjo daryti konkrečius žingsnius, susvyruodavo partijos lyderio, o ir kai kurių įtakingų partijos bičiulių ryžtas.

Tačiau pagrindinė kliūtis – būdavo bendra koalicija su liberaliais arba jiems prijaučiančiaisiais politiniais partneriais. Šviesios atminties Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas nebuvo entuziastingas šių mokesčių propaguotojas, o socialliberalai, darbiečiai, vėliau Kirkilo Vyriausybėje buvę koalicijos partneriai liberalai apie tokią mokestinę sistemą net girdėti nenorėjo. Nors Lietuvoje nėra daug turtingų žmonių, nėra dar ir tvirtos viduriniosios klasės, tačiau daugeliui piliečių turtinės nelygybės didėjimas kėlė vis didesnį apmaudą ir lėmė tai, kad rinkimuose jie pasirinkdavo jau ne socialdemokratus, bet vis naujus politinės arenos iliuzionistus – socialliberalus, paksistus, darbiečius.

Netgi šiandien, kai Lietuvą valdo konservatorių-krikščionių demokratų partija, krikščioniškoji šios partijos dalis, net kai kurie konservatoriai, palaikytų tiek nekilnojamojo turto, tiek progresinius mokesčius, tačiau koalicijos liberalieji partneriai kaip mat grasinasi palikti koaliciją.

Po krizės ir nemokšiško Kubiliaus Vyriausybės valdymo, socialdemokratai Lietuvos politinėje padangėje turi aukščiausius populiarumo reitingus. Tačiau jei mes, norime susigrąžinti kairiosios partijos veidą ir vietą Lietuvos padangėje bei išbarstytus savo rinkėjus, mes turėtume išmokti praeities pamokas ir klaidų nedaryti.

Ateityje, formuojant Lietuvos Vyriausybę koalicijos, tikėtina, neišvengsime. Tačiau renkantis koalicijos partnerius pagrindinė derybinė pozicija turėtų būti mokestinė sistema pagal socialdemokratus.. Liberalai niekad nesutiks sutiks su kairiąją mokesčių reforma, o ir toliau sieks griauti Lietuvos švietimo sistemą, ką jau yra padarę su aukštuoju mokslu. Taigi, nors būdami patogūs koalicijos partneriai, liberalai ir ateityje norės būti valdžioje. Tačiau socialdemokratams, jeigu jie nori atgauti kairiosios partijos vardą bei rinkėjus, reikėtų pasidairyti kitų partnerių, o ir patiems vykdyti ryžtingai tai, ką yra užsibrėžę rinkimų programoje.