Politikos virtuvė

Pastarųjų metų istorija parodė, kad nevaldoma rinkos ekonomika be valstybės įsikišimo krizės nesuvaldo. Krizė dar labiau padidino visuomenės turto bei pajamų nelygybę. Pati demokratija tapo dar labiau pažeidžiama dėl socialinio netikrumo, ekonominės nelygybės. Todėl būtina didinti valstybės vaidmenį. Kaip turi būti vystoma ekonomika žmonių interesams ir visuomenės gerovei? Ką tai reiškia socialdemokratų politikai?

Valstybė turi būti šalies ekonominio ir socialinio stabilumo garantas, išplečiant jos kompetencijas, paremtas įplaukomis į biudžetą. Socialinis teisingumas ir ekonomikos valdymas neprieštarauja vienas kitam, bet papildo vienas kitą. Valstybė nėra superžinių įkūnijimas, tačiau ji yra makroekonomikos racionalumo garantas. Ji yra vienintelis autoritetas, galintis imtis veiksmų prieš iracionaliai veikiančius individus nacionalinėje ekonomikoje.

Manau, jog valstybė visada turi prisitaikyti prie laiko iššūkių ir visuomenės poreikių. Rinkos ekonomika yra akla socialinėms ir aplinkosauginėms visuomenės reikmėms. Socialdemokratai pasisako už valstybės vaidmens stiprinimą, teikiant viešojo gėrio paslaugas. Socialinė rinkos ekonomika – tai, visų pirma, viešojo gėrio paslaugos, tai infrastruktūra, skatinanti produktyvumą ir konkurencingumą. Lemiamas valstybės vaidmuo ir prioritetai yra transporto infrastruktūra (geležinkelis), energijos tiekimas (energijos tinklai), švietimas ir sveikatos apsauga, vaikų priežiūros ir slaugos  paslaugos.

Švietimas yra esminė viešoji gėrybė, esminė individo integracijos sąlyga į visuomenę ir darbo rinką. Visuomenėje žmonės neturi būti skirstomi į nugalėtojus ir pralaimėtojus. Mokyklas reikėtų pervesti į visos dienos moksleivių užimtumo režimą. Tai būtų labai efektyvi integracijos politikos priemonė, ypatingai vaikams iš socialiai remtinų šeimų. Taip pat tai būtų milžiniška pagalba dirbantiems tėvams, nes jie būtų ramūs, kad jų vaikai, išėję iš mokyklos nepateks tiesiai į gatvę su visomis ten slypinčiomis blogybėmis. Juolab, tai būtų užimtumo alternatyva darbo netekusiems pedagogams dėl moksleivių skaičiaus mažėjimo mokyklose.

Šeimos ir darbinės veiklos derinimas yra pagrindas pasiekti vyrų ir moterų lygybę darbo rinkoje. Todėl vaikų darželių infrastruktūra – kiekvienam vaikui turi tapti ne tik savivaldybių, bet ir valstybės rūpesčiu. Visuomenei sparčiai senstant pagyvenusių žmonių priežiūros bei slaugos infrastruktūra taip pat turi būti savivaldybių ir valstybės rūpestis.

Kita labai svarbi visuomenės debatų sritis yra energijos tiekimas bei  kaina. Nors šilumos ir elektros energijos gamyboje dalyvauja valstybės ir privačios įmonės, energijos perdavimas bei tiekimas ir skirstymas turi būti valstybės ar savivaldybių teisė. Šis sektorius turi būti visuomenės kontroliuojamos ir apie konkurenciją bei pelno siekimą negali būti nė kalbos. Tas pats pasakytina ir apie atliekų tvarkymą. Taip pat negali būti nei kalbos apie tokių svarbių savivaldybių funkcijų, tokios infrastruktūros kaip vandens tiekimas, nuotėkų tvarkymas, privatizavimą.

Informacijos tiekimo infrastruktūra tampa vis labiau svarbia ekonomikai. Prieiga prie informacijos ir galimybė pasidalinti informacija taip pat yra viešoji paslauga, kuri turi būti prieinama tiek kaimo, tiek miesto žmonėms.

Liberalai, siekdami komercinių pelnų per europines direktyvas visaip siekė privatizuoti geležinkelius. Dėl to sumažėtų viešoji (keleivių vežimo) paslauga bei investicijos į geležinkelių modernizaciją. Socialdemokratai pasisako prieš geležinkelių privatizaciją, yra įsitikinę, kad valstybė gali būti gerai besitvarkantis šeimininkas. Ir tą savo puikiu darbu yra įrodę Lietuvos geležinkeliai.

Šalies gyvenime yra daug sričių į kurias joks verslininkas neinvestuos, nes investicijos gali atsipirkti ne per vieną dešimtmetį. Kaip pavyzdys, tai gali būti valstybinių miškų tvarkymas bei aplinkosauga.

Taigi tarp rinkos ekonomikos ir valstybine nuosavybe grįstos ekonomikos turėtume rasti optimalų santykį, kuriam būtų būdinga privačios iniciatyvos ir valstybinės veiklos kombinacija, kuri teiktų viešąsias gėrybes didžiajai visuomenės daliai.

Didindami valstybinio kapitalo vaidmenį visuomenėje atstatysime pasitikėjimą Lietuvos valstybe, kuris labai sumenko dešiniųjų valdymo metu.

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurietropinėmis dienomis aprūpintų gyventojus karštu vandeniu.

Pasaulis po krizės atsibudo tarsi po smarkios audros ir suprato, kad taip, kaip gyveno iki šiol, toliau gyventi negali. Mūsų planetos išsivysčiusios šalys pasiekė tam tikrą ekonominio prisotinimo laipsnį, išsisėmė, todėl grįžti prie įprastinės veiklos nei galima, nei verta. Šiandien pasauliui desperatiškai reikia naujos ekonominės paradigmos, naujo stimulo, matymo ir mąstymo. Dabartinė ekonomika gamtinius resursus naudoja 50 proc. greičiau nei jie atsistato. Tai tikras planetos natūralių išteklių naikinimas. Daugelis žaliavų yra pernelyg brangios, kad būtų panaudotos tik vieną kartą.

Situacija nėra dramatiška, tačiau reikalauja naujo požiūrio. Turime pasitelkti vaizduotę ir kūrybinį visuomenės potencialą norėdami išmokti turėti daugiau naudojant mažiau. Kas gali padėti rekonstruoti ekonomiką? Atsakymas gali būti tik vienas – tai žalioji ekonomika, žaliojo augimo strategija.

Džeremis Rifkinas teigia, kad prieš kiekvieną ekonominę krizę įvyksta ekonominis žemės drebėjimas, kuris pasireiškia naftos produktų kainų šuoliu. Taip buvo prieš Rusijos krizę, tas pats atsitiko ir prieš 2008 m. krizę. Pasak jo, revoliucijos energetikos srityje pakeitė pasaulio ekonomiką. Pirmoji energetinė revoliucija įvyko XIX a., kai atsirado garo mašinos. Antrajai – XX a. energetinei revoliucijai buvo būdinga centralizuotai tiekiama energija – elektra, šiluma, garas. Rifkinas prognozuoja, kad XXI amžius bus pažymėtas trečiąja pramonės revoliucija – žaliąja energetika.

Tai saulės, vėjo, bangų, vandenilio energija, atliekų perdirbimas, masinių pastatų apšiltinimas, išmanieji tinklai, kuriems gyventojai tiekia savo pagamintos energijos perteklių, tai 100 mln. naujų darbo vietų.

Kaip gi žaliasis augimas gali būti pritaikytas Lietuvoje, kaip tai dera su konservatorių pasiūlyta Nacionaline (energetinės nepriklausomybės) strategija. Jeigu būtų įgyvendintos visos konservatorių energetinės haliucinacijos, Lietuvos gyventojai išties taptų nepriklausomi nuo energetikos – neįpirktų nei elektros, nei dujų, neišsimokėtų už šilumą dėl hiper aukštų kainų. Nes tie 50 mlrd,, nepriklausomai nuo to, kas juos beinvestuotų, valstybė ar privatūs investuotojai, vis tiek gultų ant mūsų vartotojų pečių ir būtų atsiimti per tarifus.

Turėdama labai ribotus finansinius išteklius, Lietuva turėtų labai gerai pagalvoti, kur investuoti lėšas. Už elektros energiją Lietuvos gyventojai šiandien moka palyginti neaukštą kainą (ačiū Rusijai, kurios didžiąją elektros energijos dalį perkame, o taip pat Garbaravičių šeimynai, su kuriais pardavėjai yra glaudžiai susiję).

Labiausiai gyventojų kišenes patuština šilumos kainos. Apie jų sumažinimą strategijoje kalbama labai blankiai. Yra du keliai sumažinti daugiabučių gyventojų šilumos sąskaitas – tai jų daugiabučių aptaisymas kailiniais ir dujų, kurias Lietuva importuoja iš Rusijos, pakeitimas vietine biomase. Tai ir yra žaliojo augimo strategija, tai ir yra energijos taupymas, tai ir yra iškastinio kuro pakeitimas atsinaujinančia energija, tai ir yra naujos darbo vietos Lietuvai, glaudžiai susijusios su ekonominiu augimu.

Masinę daugiabučių renovaciją, skirtingai nuo konservatorių, socialdemokratai paskelbs nacionalinės svarbos objektu. Gera žinia, kurią paskelbė ekspertai, yra ta, kad pagal konstrukcijos atsparumą daugiabučiai gali tarnauti daugiau nei šimtą metų. Jau dabar aišku, kad gyventojai yra nelinkę imti paskolų iš bankų renovacijai. Nereikia ir versti jų tai daryti, nes žmonės – nuskurdinti krizės, o lėšų po Kubiliaus reformų užtenka tik duonai kasdieninei.

Visiškai pritariu tiems ekonomistams, kurie teigia, kad pagrindiniu investuotoju turi tapti valstybė, padedama europinių fondų. Grąža būtų dvejopa – naujos darbo vietos, mokesčiai į biudžetą ir nauja nauda gyventojams.

Gyventojai ilgainiui išsimokėtų už suteiktą paslaugą, mokėdami tiek pat, kiek jų kaimynai, gyvenantys nerenovuotose namuose. Taigi – nauda visapusiška. Rusiškas dujas keisdami į biomasę ir išrūšiuotas atliekas, Lietuva papildomai galėtų sukurti tūkstančius naujų darbo vietų, kuras būtų vietinis, mokesčiai keliautų ne į Rusiją, bei į Lietuvos biudžetą. Juolab, kad skubiai reikia priimti sprendimus dėl didžiųjų termofikacinių elektrinių modernizavimo Vilniuje, Kaune bei Mažeikiuose. Apie tai konservatoriai savo strategijoje net neužsimena. Tam reikia mažiausiai 2 mlrd. Lt ir darbus reikia atlikti iki 2015 metų pabaigos, antraip neišvengsime didžiulių baudų, kurios dar daugiau prislėgs gyventojus.

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurie aprūpintų gyventojus karštu vandeniu ir dar pasitarnautų patalpų vėsinimui karštomis dienomis. Mūsų namai po renovacijos galėtų tapti mini jėgainėmis, kurios atliekamą energiją galėtų teikti į išmanųjį tinklą. Taigi, žalioji augimo strategija yra paprasta tarsi 5 centai. Tai yra socialdemokratų žaliojo augimo strategija artimiausiam dešimtmečiui, tai yra mūsų šansas, tai yra planas A. O ar yra planas B?

Tai tik vienas fragmentas, mažytė iliustracija iš energetikos sektoriaus, kaip mums reikia pertvarkyti savo ekonomiką, padaryti ją žalesnę. Žaliasis augimas yra broliai dvyniai su žaliosiomis inovacijomis. Naujas posūkis ekonomikoje duos impulsą moksliniams tyrimams, naujų technologijų atsiradimui. Tam reikia pertvarkyti mokesčių sistemą, sukurti žaliųjų kreditų sistemą, pakeisti, viešųjų pirkimų taisykles. Būtina peržiūrėti miestų planus, transporto schemas bei infrastruktūrą.

Šiems ambicingiems planams įgyvendinti reikia lėšų, todėl būtina įgyti investuotojų pasitikėjimą, o Vyriausybės sprendimai turi būti nuspėjami ir ilgalaikiai, o tam reikia įtikinti visuomenę, pakeisti  mūsų piliečių vartojimo įpročius, įtvirtinti tausojantį vartojimą.

Labai svarbus ekonominio vystymosi veiksnys yra tolygesnis pajamų ir turto pasiskirstymas visuomenėje. Kuo didesni skirtumai tarp turtingų ir vargšų, kuo daugiau visuomenėje skurstančių žmonių, tuo daugiau kliūčių ekonominiam vystymuisi. Todėl Lietuvoje būtina mokesčių reforma, mažinanti skirtumą tarp turtingų ir vargšų, ypatingai dirbančiųjų tarpe.

Socialdemokratai pasiryžę atstatyti piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir siūlo naują – labiau socialiai teisingą ir žaliąjį vystymosi kelią.

KŪRĖJAI: A.Kubiliaus Vyriausybė kasdien įrodinėja, kad moka kurti problemas.

Politinė panika iš šios Vyriausybės sprendimai, priimti prieš dvejus metus, sugraužė apie 15 proc. šalies ekonomikos, nusmukdė skolinimosi reitingus. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įeis į Lietuvos ir Europos folklorą, kaip vienintelė Vyriausybė, drįsusi nacionalizuoti pensijas ir šią veiklą tęsusi 2010 m. Konservatoriams valdant turtuoliai tapo dar turtingesni, varguoliai dar labiau nuskurdo.

Gyvename ateinančių kartų sąskaita. Valstybės skola artėja prie 40 mlrd. Lt., o kiekvienas Lietuvos pilietis, įskaitant ir kūdikius, yra skolingas apie 12 tūkst. Lt. Sodros skylė – 2,7 mlrd. Lt. Vien valstybės skolos aptarnavimui šiais metais turėsime nuo švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. sričių nuplėšti 2 mlrd. Lt. Jeigu skolintumės pajamų generavimui, tai būtų dar nieko blogo. Tačiau skolintos lėšos naudojamos pravalgymui. Taip, išaugo eksportas, nes po krizės atsigavo užsienio rinkos, bet paanalizuokime jo struktūrą. Pirmoje vietoje yra benzinas, dyzelinas, antroje – trąšos, trečioje – maisto produktai. Beveik visas eksportas paremtas įvežtinėmis žaliavomis ir nedidele pridedamąja verte. Kur žadėtas Kubiliaus proveržis, kur inovacijos?

Susirūpinimą kelia, kad iš Lietuvos išvežamas kapitalas. Vien dividendų pavidalu išvežta apie 0,7 mlrd. Lt. Bankai neatliko savo pagrindinės funkcijos – neskolino verslui.

Tačiau katastrofiška padėtis yra energetikos sektoriuje. Sužlugdytas Visagino atominės elektrinės projektas. Pasakykite, ar mes dar turime saugumo tarnybas Lietuvoje? Ar jos nežinojo, kad žiedu aplink Vilnių kils Kaliningrado ir Baltarusijos atominės elektrinės, kodėl jos neinformavo Vyriausybės ir ministro Arvydo Sekmoko. Ministras dar prieš mėnesį kartojo, kad šie planai – blefas ir propaganda, todėl siūlau apmąstyti galimybę kviesti Baltarusiją tapti partneriu regioninėje Visagino atominėje elektrinėje.

Tada bent galėsime kontroliuoti padėtį ir branduolinę saugą. Tačiau jeigu Astrave iškils atominė elektrinė, Lietuvos sostinę siūlau iš Vilniaus skubiai perkelti į Kauną, o apie tiesiogines užsienio investicijas į Vilnių tiesiog pamiršti. Nes Vilnius būdamas Astravo atominės elektrinės saugumo zonoje dėl tiesioginių užsienio investicijų niekaip negalės konkuruoti su Ryga ar Talinu.

Energijos taupymas per pastatų renovaciją visiškai nevyko. Šiai Vyriausybei prireikė 3 metų, kad grįžtų dar prie socialdemokratų Vyriausybės pasiūlyto renovacijos modelio. Kiek darbo vietų prarasta, kiek žmonių išvyko iš Lietuvos, kiek lėšų neįplaukė į biudžetą.

Vyriausybė paėmė labai aukštą natą, siekdama įgyvendinti Trečiąjį energetikos liberalizacijos paketą dujų sektoriuje, kurio neįgyvendino nė viena ES šalis, nesiderėjo su Lietuvos dujų akcininkais nei dėl dujų kainos, nei dėl jų kiekio. Dėl to Lietuvos gyventojai permokėjo ir nusiuntė Putinui į kasą papildomai 300 mln. Lt. Nesuprantu, kodėl priimtas sprendimas statyti suskystintų dujų terminalą Kiaulės nugaroje? Ar nėra kitų vietų Klaipėdos uoste? Ar nesuprantama, kad laivui su dujomis įplaukus į uostą, uostas uždaromas kelioms dienoms, o tai reiškia, kad Klaipėdos uosto konkurentai labai sumaniai pasinaudos susidariusia situacija.

Pagal A.Kubilių, krizė baigėsi vakar, tačiau gerbiamas premjere, neklijuokite mums akių cukrumi. Ši Vyriausybė sukūrė daugiau problemų negu jų sprendimo būdų. Kai sumažės nedarbas, kai pensininkams bus grąžintos pensijos, tarnautojams atlyginimai, tik tada baigsis krizė.

Socialdemokratai nelaukia iš konservatorių Vyriausybės jokių valdymo stebuklų, tačiau norėtųsi, kad būsimai Vyriausybei būtų palikta kuo mažiau žabangų.