Politikos virtuvė

Pastarųjų metų istorija parodė, kad nevaldoma rinkos ekonomika be valstybės įsikišimo krizės nesuvaldo. Krizė dar labiau padidino visuomenės turto bei pajamų nelygybę. Pati demokratija tapo dar labiau pažeidžiama dėl socialinio netikrumo, ekonominės nelygybės. Todėl būtina didinti valstybės vaidmenį. Kaip turi būti vystoma ekonomika žmonių interesams ir visuomenės gerovei? Ką tai reiškia socialdemokratų politikai?

Valstybė turi būti šalies ekonominio ir socialinio stabilumo garantas, išplečiant jos kompetencijas, paremtas įplaukomis į biudžetą. Socialinis teisingumas ir ekonomikos valdymas neprieštarauja vienas kitam, bet papildo vienas kitą. Valstybė nėra superžinių įkūnijimas, tačiau ji yra makroekonomikos racionalumo garantas. Ji yra vienintelis autoritetas, galintis imtis veiksmų prieš iracionaliai veikiančius individus nacionalinėje ekonomikoje.

Manau, jog valstybė visada turi prisitaikyti prie laiko iššūkių ir visuomenės poreikių. Rinkos ekonomika yra akla socialinėms ir aplinkosauginėms visuomenės reikmėms. Socialdemokratai pasisako už valstybės vaidmens stiprinimą, teikiant viešojo gėrio paslaugas. Socialinė rinkos ekonomika – tai, visų pirma, viešojo gėrio paslaugos, tai infrastruktūra, skatinanti produktyvumą ir konkurencingumą. Lemiamas valstybės vaidmuo ir prioritetai yra transporto infrastruktūra (geležinkelis), energijos tiekimas (energijos tinklai), švietimas ir sveikatos apsauga, vaikų priežiūros ir slaugos  paslaugos.

Švietimas yra esminė viešoji gėrybė, esminė individo integracijos sąlyga į visuomenę ir darbo rinką. Visuomenėje žmonės neturi būti skirstomi į nugalėtojus ir pralaimėtojus. Mokyklas reikėtų pervesti į visos dienos moksleivių užimtumo režimą. Tai būtų labai efektyvi integracijos politikos priemonė, ypatingai vaikams iš socialiai remtinų šeimų. Taip pat tai būtų milžiniška pagalba dirbantiems tėvams, nes jie būtų ramūs, kad jų vaikai, išėję iš mokyklos nepateks tiesiai į gatvę su visomis ten slypinčiomis blogybėmis. Juolab, tai būtų užimtumo alternatyva darbo netekusiems pedagogams dėl moksleivių skaičiaus mažėjimo mokyklose.

Šeimos ir darbinės veiklos derinimas yra pagrindas pasiekti vyrų ir moterų lygybę darbo rinkoje. Todėl vaikų darželių infrastruktūra – kiekvienam vaikui turi tapti ne tik savivaldybių, bet ir valstybės rūpesčiu. Visuomenei sparčiai senstant pagyvenusių žmonių priežiūros bei slaugos infrastruktūra taip pat turi būti savivaldybių ir valstybės rūpestis.

Kita labai svarbi visuomenės debatų sritis yra energijos tiekimas bei  kaina. Nors šilumos ir elektros energijos gamyboje dalyvauja valstybės ir privačios įmonės, energijos perdavimas bei tiekimas ir skirstymas turi būti valstybės ar savivaldybių teisė. Šis sektorius turi būti visuomenės kontroliuojamos ir apie konkurenciją bei pelno siekimą negali būti nė kalbos. Tas pats pasakytina ir apie atliekų tvarkymą. Taip pat negali būti nei kalbos apie tokių svarbių savivaldybių funkcijų, tokios infrastruktūros kaip vandens tiekimas, nuotėkų tvarkymas, privatizavimą.

Informacijos tiekimo infrastruktūra tampa vis labiau svarbia ekonomikai. Prieiga prie informacijos ir galimybė pasidalinti informacija taip pat yra viešoji paslauga, kuri turi būti prieinama tiek kaimo, tiek miesto žmonėms.

Liberalai, siekdami komercinių pelnų per europines direktyvas visaip siekė privatizuoti geležinkelius. Dėl to sumažėtų viešoji (keleivių vežimo) paslauga bei investicijos į geležinkelių modernizaciją. Socialdemokratai pasisako prieš geležinkelių privatizaciją, yra įsitikinę, kad valstybė gali būti gerai besitvarkantis šeimininkas. Ir tą savo puikiu darbu yra įrodę Lietuvos geležinkeliai.

Šalies gyvenime yra daug sričių į kurias joks verslininkas neinvestuos, nes investicijos gali atsipirkti ne per vieną dešimtmetį. Kaip pavyzdys, tai gali būti valstybinių miškų tvarkymas bei aplinkosauga.

Taigi tarp rinkos ekonomikos ir valstybine nuosavybe grįstos ekonomikos turėtume rasti optimalų santykį, kuriam būtų būdinga privačios iniciatyvos ir valstybinės veiklos kombinacija, kuri teiktų viešąsias gėrybes didžiajai visuomenės daliai.

Didindami valstybinio kapitalo vaidmenį visuomenėje atstatysime pasitikėjimą Lietuvos valstybe, kuris labai sumenko dešiniųjų valdymo metu.

MINIMUMAS: minimali alga Liuksemburge yra... 6070 Lt.

Ekonominio augimo vaisiai nėra tolygiai paskirstomi tarp dirbančiųjų, o pastaroji krizė dar labiau pagilino prarają tarp turtuolių ir vargšų. Juk nenormalu, kai pusę pasaulio turto valdo daugiau negu 1000 žmonių, o likusiems 7 milijardams lieka pasidalinti kitą pusę. Net nepadoru, kad pasaulyje vienas individas uždirba milijoną kartų daugiau nei kitas jo tėvynainis. Lietuvoje šis skirtumas kur kas kuklesnis – tik 224 kartai, tačiau ir tai yra nenormalu. Ekstremizmas pajamų dydyje yra labai pavojingas, nes šie nenormalūs skirtumai sukuria didžiulę įtampą visuomenėje ir gresia visuomenės sanglaudai. Šiandien darbo vietos ir išsilavinimo turėjimas dar nereiškia, kad dirbantysis negyvens skurde. Nors 8 proc. europiečių ir dirba, bet skursta. Labai kilnus Europos Komisijos siekis yra iki 2020 m. sumažinti skurdą 20 proc.

Todėl Vyriausybei ir politikams reikia rodyti mažiau egoizmo ekonominiuose reikaluose. Minimalios algos reguliavimas, progresinių mokesčių įvedimas yra puiki priemonė mažinti dirbančiųjų skurdą, skirtumus tarp turtuolių ir vargšų visuomenėje. Minimali alga Liuksemburge yra 1758 eurų, Lietuvoje – 232 eurų. Įvertinus pirkimo galią skirtumas tarp Liuksemburgo ir Lietuvos minimalios algos yra beveik 8 kartai.

Manau, kad mokėti dirbančiajam minimalią algą už kvalifikuotą darbą yra socialinis nusikaltimas, nes iš vienos pusės žmonės įdarbinami už pačią žemiausią algą, o po to jie vis tiek turi būti remiami per socialinės paramos sistemą, kad išgyventų. Kyla natūralus klausimas, kodėl valstybė drauge su visais mokesčių mokėtojais turi netiesiogiai remti verslą būtent tokiu būdu. Beje, kas pagalvojo apie dirbančiųjų, bet neišgalinčių išgyventi be socialinės paramos, žmogiškojo orumo pažeidimą?

Prevencinė priemonė, mažinanti skirtumus tarp turtingų ir vargšų, yra progresinių mokesčių sistema. Diskusija – reikia progresinių, ar nereikia – yra ideologinė, todėl natūralu, kad joje dalyvaujantieji išreiškia daugybę įvairių nuomonių įvairiais aspektais (žr. Rokiškį, R. Šimašių, A. Vasiliauską, D. Mituzą, N. Jasinavičių, A. Sysą, S. Burbienę, K. Leontjevą, kt.).

Tačiau mano principinė pozicija yra tokia: vienas litas varguolio kišenėje reiškia daug daugiau, nei turtuolio. Turtingieji visuomenės nariai gali nusipirkti sveikatos paslaugas, nupirkti švietimo paslaugas savo vaikams, įsigyti savo parkus. Todėl jie sako – sveikatos, švietimo paslaugos turi būti privatizuotos, miškai – privatūs ir aptverti tvorom. Reikia pripažinti, kad ir politinė įtaka turtingų žmonių kur kas didesnė negu nei varguolių. Tačiau visuomenei reikia vienybės ir pagaliau lėšų biudžete investicijoms į inovacijas, švietimą, būti geriau pasiruošus rytdienos darbo vietoms. Todėl viena kita šimtinė mokesčiams iš turtingųjų kišenės jų tikrai nenuskurdins, o ir laimingesniais jų nepadarys. Net JAV prezidentas B.Obama rimtai svarsto galimybę apmokestinti savo šalies turtuolius.

Politiškai neišmintinga palikti žmones skurde. Nusivylę ir alkani žmonės ieško atpirkimo ožių, pakelia ranką prieš visuomenės silpniausius, ignoruoja rinkimus, o tai jau tampa rimta grėsme demokratijai.