Politikos virtuvė

Šiandien Lietuvos  daugiabučių gyventojams nėra didesnio galvos skausmo už šildymo kainas. Vienas iš problemos sprendimo kelių yra perėjimas prie vietinio biokuro, atsisakant ženkliai pabrangusių rusiškų dujų.

Biokuro naudojimas – tai ne tik mažesnė šildymo kaina, bet ir naujos darbo vietos Lietuvos piliečiams. Deja, 2012 m. biudžete nėra numatyta lėšų biokuro katilams savivaldybių centralizuotam šildymui.Tiesa, Klimato kaitos specialioje programoje, pardavus šiltnamio efektą sukeliančių dujų normos vienetus (taršos) leidimus biokuro katilams yra numatyta 60 mln. Lt. (to pareikalavo ispanai, kurie nupirko Lietuvos taršos leidimus).  Tačiau tai tik maža dalis, nes poreikis yra apie 250 mln. Lt. per metus.

Konservatorių Vyriausybės programoje yra skiriama nemažai dėmesio perėjimui prie vietinio biokuro, tačiau 2012 m. biudžeto investicijų programoje šiam tikslui nėra skirta nė lito. Matydama, politinės valios trūkumą šios problemos sprendimui pasiūliau biudžeto pataisą: “Numatyti biomasės katilų įrengimo centralizuotam šilumos tiekimui savivaldybėse programą ir skirti jai 150 mln. litų. Sumažinti 150 mln. litų Valstybės investicijų 2012-2014 metų programoje numatytus 2012 metų asignavimus, skirtus su informacinėmis technologijomis susijusiems investicijų projektams“.

Beje, kitas lėšų šaltinis galėtų būti Viešąjį interesą atitinkančios paslaugos (VIAP), kurį mes, visi elektros energijos vartotojai sumokame už kWh energijos. Jeigu pernai VIAP buvo 6,01 ct/kWh, tai 2012 m. mokėsime vienu centu daugiau – 7,04 ct. Viso VIAP fonde 2012 m. susidaro 723 mln. Lt. Šis fondas turėtų būti skirtas išimtinai atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrai ir kogeneracijai. Deja, Seimas yra visiškai nušalintas nuo šio fondo lėšų skirstymo. Čia vienvaldiškai šeimininkauja Energetikos ministras Arvydas Sekmokas, kuris turi kitokias vizijas.

Visiška konservatorių kapituliacija stebima daugiabučių pastatų renovacijos srityje. Jeigu 2011 m. biudžete buvo 38 mln. Lt, tai 2012 m. biudžete tokiai programai skirta perpus mažiau lėšų. Beje, išskirtinis Energetikos ministerijos bruožas, svarstant 2012 m. biudžetą, yra totali informacijos blokada. Svarstant biudžetą Energetikos ministras nė karto nepasirodė, tik atsiunčia klerkus, kurie negali atsakyti į klausimus. Todėl Seimo Ekonomikos komitetas buvo priverstas priimti sprendimą surengti išvažiuojamąjį posėdį Energetikos ministerijoje.

Šiandienos sprendimai turės didelės įtakos rytdienos gyvenimui ir šildymo kainai. Tikiuosi, jog Seimui pakaks politinės valios pritarti mano pasiūlytoms biudžeto pataisoms.

Jei Lietuvos didžiausia problema yra bedarbystė, kaip ją padės spręsti būsimi didžiuliai energetiniai projektai?

Visada buvau branduolinės energetikos šalininkų gretose, netgi tada, kai LEO projektas buvo visaip kritikuojamas ir koneveikiamas. Manau, kad tai buvo savalaikis branduolinės energetikos tąsos planas, paremtas nacionaliniu kapitalu ir didelėmis Vyriausybės reguliavimo galiomis.

Šiandien, jeigu būtume ekonomiškai stipri valstybė, neabejodama pasisakyčiau už naujos branduolinės jėgainės statybą. Tačiau dabartinė situacija yra visai kitokia. Lietuva yra išsekinta krizės, iki ausų įklampinta į skolas. Finansinę krizę pakeitė socialinė ir nedarbo krizė. Skaudžiausiai ji kirto jaunimui. Todėl kiekvieną didžiulį valstybinį projektą turime vertinti itin atidžiai: ar jis kuria naujas darbo vietas, ar ne. Kiek naujų darbo vietų gali sukurti Visagino atominė elektrinė? Kol kas tokios informacijos Vyriausybė neteikia, tačiau gąsdina Visagino merės pateikta žinia, jog statybose žada dalyvauti 2000 Japonijos specialistų. Tikėtina, kad vienam kitam Lietuvos piliečiui gal ir bus patikėta kasti griovius, tačiau didesnio užimtumo perspektyvos yra labai miglotos.

Šiandien Lietuvos gyventojai už šilumą sumoka daugiau nei 2 mlrd. Lt. Už elektros energiją sumokame apie 650 mln. Lt, tai yra 3 kartus mažiau. Didesnę elektros energijos dalį perkame iš Rusijos, dalį pasigaminame kogeneracinėse elektrinėse. Gyventojų sąskaitas galėtume sumažinti dvigubai perėję prie atsinaujinančios energijos ir apšiltinę namus. Tiek biomasės gamyba, tiek namų šiltinimas – tai naujos žaliosios darbo vietos Lietuvos gyventojams, kurių specialistai priskaičiuoja daugiau nei 200 tūkstančių.

Valstybė, turėdama labai ribotus išteklius, turėtų labai atidžiai paskaičiuoti, kuris projektas – branduolinis ar žaliasis – yra naudingesnis Lietuvai socialiniu bei ekonominiu požiūriu.

Todėl mes, socialdemokratai, reikalaujame iš Vyriausybės pateikti paskaičiavimus, kiek darbo vietų sukurtų vienas ir kitas projektas. Kiek kainuotų 1 kWh elektros energijos ir kokią dalį BVP generuotų abu projektai.  Taip pat reikalaujame ir įvertinimo, kuris projektas Lietuvai naudingesnis ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu, gamtosaugos bei klimato kaitos požiūriu.

Tokios analizės politikams reikia diskusijoms jau šiandien, nes prognozuoju, kad konservatoriai visą įstatymų dėl branduolinės elektrinės paketą pateiks prieš Kalėdas, kai visi parlamentarai skubės į savo apygardas ir laiko rimtoms diskusijoms praktiškai nelis.

Tačiau jau šiandien aišku, kad jeigu norime, jog Lietuvos nepaliktų paskutinis darbingas jaunas žmogus, visos valstybės pastangos turi būti dedamos nedarbo mažinimui ir naujų darbo vietų kūrimui.

Paskaičiau anądien tokio jaunojo konservatoriaus Adomo Bužinsko straipsnį ir parašiau jam viešą atsakymą.

Jaunasis žmogau, Tu turbūt, jauti, kad Tavasis Konservatorių partijos politikos pagrindas – ieškoti priešų visur – viduje ir išorėje. Žinoma, aršiausias priešas konservatoriams yra Rusija, ir jeigu negalima tiesiogiai apkaltinti jos, tai reikia apkaltinti bent „Gazpromą“. Premjero A.Kubiliaus ir Energetikos ministro sugebėjimas bendrauti su kaimynais yra žemiau kritinės ribos, o tai, kad vargo prispausti Lietuvos gyventojai už dujas moka daugiausiai, yra šios kietakaktiškos Vyriausybės, neturinčios elementarių derybinių gebėjimų, veiklos rezultatas.

Ar žinai, jaunasis žmogau, kad tokios sąvokos, kaip energetinė nepriklausomybė, apskritai nėra. Nė viena valstybė jos neturi. Yra tik energetinio tiekimo saugumas ir energetinių šaltinių įvairovė. Todėl, prieš renkant parašus ar rašant straipsnius ir pareiškimus, siūlau susipažinti ir supažindinti savo kolegas konservatorius su energetinio saugumo pagrindais ir terminais.

Esu už suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Ir jį, tą terminalą, jaunasis konservatoriau, jau šiandien mes galėjome turėti. Nes dar G.Kirkilo Vyriausybės laikais buvo įkurta bendrovė šio terminalo statybai. Bet Tavo vyresnieji draugai konservatoriai apskundė projektą prokuratūrai ir šiandien jis tąsomas teismuose. Apskritai aš kartais suabejoju, kiek yra nuoširdžios konservatorių deklaracijos apie energetiką, ir ar jos nesipjauna su konkrečiais veiksmais. Štai ir suskystintų dujų terminalo vieta – Kiaulės nugara. Tik ežiukui turi būti neaišku, kad laivui su suskystintom dujom įplaukus į uostą, viso uosto darbas suparalyžiuojamas bent porai parų. O juk Klaipėdos uostas – tai žąsis, dedanti aukso kiaušinius Lietuvos ekonomikai. Yra ir kitų vietų Klaipėdos uosto krantinėje, tačiau apie jas ši Vyriausybė nutyli ir pasirenka patį netinkamiausią variantą.

Ilgalaikėje perspektyvoje šalia Klaipėdos dujų terminalo mums reikia ir mažesnio, regioninio, projekto – suskystintų dujų saugyklos Inčiukalnyje, kuriam Europos Komisija yra skyrusi lėšų. Manau, kad neišmintingas konservatorių valdymas artėja prie pabaigos, o į valdžią grįžę socialdemokratai, įgyvendins šį projektą.

Rašai, kad socialdemokratų vyriausybė pardavė Lietuvą „Gazpromui“, tačiau užmiršti paminėti, kad dar didesnis „Lietuvos dujų“ akcininkas yra vokiečių EONAS. Vokiečių akcininkai yra pašiurpę, kaip dabartinė konservatorių Vyriausybė elgiasi su „Lietuvos dujų“ akcininkais. Nežinau, koks dar užsienio investuotojas gali pasirinkti Lietuvą, kai šitaip begėdiškai elgiamasi su esamais investuotojais, beje iš vienos įtakingiausių ES šalių.

Taigi, Jaunasis konservatoriau, patark savo partijos pirmininkui ir Premjerui A.Kubiliui nešvaistyti 11 mln. eurų teisininkams (beje, konkurso sąlygų paketas yra toks, kad konkursą gali laimėti tik viena Lietuvos advokatų kontora, o čia jau medžiaga Ž.Plytnikui ir STT, tegu pasidomi), bet sėsti prie derybų stalo su „Lietuvos dujų“ akcininkais ir derėtis tiek dėl dujų kainų, tiek dėl ateities projektų. Nenoriu būti bloga pranaše, bet drįstu manyti, kad Stokholmo arbitraže Lietuva bylą pralaimės, nes ši Vyriausybė pati pažeidė daugelį sutarties sąlygų.

Pastaruoju metu į Seimo narius kreipėsi daug Vilniaus miesto daugiabučių namų bendrijų pirmininkų ir savininkų, kurie skundžiasi, jog pastaruoju metu UAB „Vilniaus energija“ agresyviais būdais bando perimti bendrijų ir kai kurių administruojančių įmonių nekilnojamąjį turtą. Todėl šiandien kreipiausi į Vilniaus merą Artūrą Zuoką, prašydama stabdyti Vilniaus šilumininkų savivalę.

UAB „Vilniaus energija“ 2011 m. balandžio 8 d. išplatino raštus, kuriuose nurodyta ne vėliau kaip iki 2011 m. balandžio 30 d. jų įmonės nuosavybėn perduoti bendrijų renovuotus šilumos punktus su tolesne (UAB „Vilniaus energija“) šių punktų priežiūra. Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnis 5 dalis, kuriuo vadovavosi UAB „Vilniaus energija“ („Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas yra atsakingas už jam nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų šilumos punktų įrenginių priežiūrą (eksploataciją), nustato šilumos ir karšto vandens tiekėjui – „Vilniaus energijai“ – tik pareigą būti atsakingam už savo įrenginių, kuriuos jie turi nuosavybės, o ne pasitikėjimo ar kt. teise, priežiūrą.

Vilniuje iš viso yra daugiau nei 6,7 tūkst. šilumos punktų. Iš jų 3,8 tūkst. punktų priklauso UAB „Vilniaus šilumos tinklams“, 2,9 tūkst. yra gyventojų nuosavybė.

„Vilniaus energijos“ noras perimti daugiabučių savininkų bendrijų renovuotų šilumos punktų priežiūrą savo žinion yra suprantamas, nes jis kvepia dideliu pelnu. Perėmus šiuos punktus, šiluminės energijos kilovatvalandė gyventojams pabrangsta daugiau nei 2 centus.

Tarifas, kai šiluma tiekiama iš individualių gyventojams priklausančių šilumos punktų, sudaro 25,81 ct./KWh (su 9 proc. PVM). Šilumos kaina, kai šiluma tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių punktų, sudaro 27,83 ct/ kWh (su 9 proc. PVM).

Dėl toko pasipinigavimo ir gyventojų apiplėšimo nesibaiminama pažeisti ir Šilumos ūkio įstatymą bei ignoruoti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) išaiškinimą dėl daugiabučių namų šilumos punktų priežiūros.

VKEKK savo išaiškinime rašo, kad vartotojai, kuriems nuosavybės teise šilumos punktai priklauso, vadovaudamiesi teisės aktais, šilumos punktų priežiūros (eksploatavimo) darbus organizuoja patys ir atsiskaito už juos papildomai. Vartotojai, kurių daugiabučių namų šilumos punktai priklauso šilumos tiekėjams, už šilumos punktų priežiūrą (eksploataciją) niekam neturi mokėti papildomai, nepriklausomai nuo to, ar šilumos tiekėjas pats vykdo šilumos punktų priežiūrą (eksploataciją), ar samdo šiems darbams atlikti rangovus.

Mere Artūrai Zuokai, neleiskite šilumininkų savivalės. Jūs vadovaujate Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, o ji yra Vilniaus šilumos tinklų nuomotoja ir tiesiogiai atsakinga savo rinkėjams – Vilniaus gyventojams!

VISAI NEJUOKINGA: jei iš tiesų „Gazprom“ kreipsis į Stokholmo arbitražą, tai tikėtina, kad bylą Lietuva pralaimės, o bauda gali siekti pusantro milijardo litų. Ši našta gultų ant visų mūsų vartotojų pečių.

Rusijos dujų koncernui „Gazprom“ pareiškus, kad kvies Lietuvą dėl dujų bylinėtis Stokholmo arbitraže, Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius atšovė, jog derybos turi vykti ne viešais pareiškimais, bet tarp derybų grupių. Taip, Premjere, derybos turi vykti, tačiau jūs su Energetikos ministru Arvydu Sekmoku gerokai pavėlavote.

Esu įsitikinusi, kad derybos turėjo prasidėti dar prieš metus.

Premjero ir Energetikos ministro nenoras derėtis šilumos kainų pavidalu ištuštino Lietuvos vartotojų kišenes – žmonės prarado šimtus milijonų litų. Gal vengti derybų ir provokuoti konfliktą yra sąmoningas veiksmas ir viešųjų ryšių akcija? Konservatoriams yra būdinga ieškoti nepriklausomybės priešų, o jų nesant, juos išgalvoti. Tuomet tauta mobilizuojama, pensininkai pamiršta sumažintas pensijas, visi tampa vieningi ir kyla į karą prieš Tėvynės išdavikus. Ignalinos AE uždarymas lėmė, kad Lietuva sutartyje su „Gazprom“ buvo įsipareigojusi sunaudoti 5 mlrd. kubinių metrų dujų. Tačiau ekonomiką ištikus krizei, o taip pat dėl to, kad didžiąją dalį elektros energijos perkame iš Rusijos, deja, per tarpininkus, glaudžiai susijusius su konservatoriais, dujų sunaudojome gerokai mažiau – tik 3 mlrd. kubinių metrų. Tačiau sutartyje yra numatyta galimybė koreguoti sunaudojamą dujų kiekį, taigi pirmiausia, reikėjo derėtis dėl dujų kiekio, o po to ir dėl kainos.

Socialdemokratų partijos frakcija ne kartą kvietė A.Sekmoką ir „Lietuvos dujų“ vadovybę sėsti prie derybų stalo, užuot aiškinusis per spaudą. Socialdemokratų iniciatyva pirmas toks susitikimas įvyko prieš pusmetį, bet ir po to Energetikos ministras su „Lietuvos dujų“ didžiaisiais akcininkais – vokiečiais ir rusais, o taip pat ir su „Gazprom“ kalbėjo ultimatumų kalba. Net ketinta nušalinti nuo pareigų „Lietuvos dujų“ vadovą Viktorą Valentukevičių, tarsi A.Kubilius su A.Sekmoku nežinotų akcinės bendrovės įstatymų. Ne veltui ši akcija žlugo. Tokie konservatorių veiksmai šiurpina „Lietuvos dujų“ akcininkus vokiečius.

Koks naujas užsienio investuotojas gali ateiti į Lietuvą, jeigu šitaip elgiamasi su jau čia esančiais. Nenoriu būti bloga pranaše, bet jei iš tiesų „Gazprom“ kreipsis į Stokholmo arbitražą, tai tikėtina, kad bylą Lietuva pralaimės, o bauda gali siekti pusantro milijardo litų. Be abejonės, ši našta gultų ant visų mūsų vartotojų pečių. Ar Premjerui A.Kubiliui nepakanka to, jog gyventojų skolos per metus išaugo iki 2,2 mlrd. litų? Norima dar didesnį gyventojų būrį paversti skolininkais arba išguiti iš Lietuvos?

Taigi, garsieji konservatorių vedliai ir energetikos strategai, išlipkite iš apkasų, nustokite tuščiai ginčytis ir, sėdę prie derybų stalo, derėkitės dėl žemesnių dujų kainų – padarykite nors vieną gerą darbą dėl Lietuvos žmonių.

Vakar baigėsi krizė. Gerąją naujieną paskelbė Premjeras ir Prezidentė – kur dėsies, reikia tikėti, nors savo kailiu Lietuvos gyventojai to nepajuto. Darbo biržos giriasi mažesniu įregistruotų bedarbių skaičiumi, nors šis demonstruoja ne tikrąją padėtį, bet sugebėjimą dirbtinai mažinti nedarbo rodiklius.

Galima sutikti, kad eksportas auga, tačiau paanalizavę eksporto struktūrą džiaugsimės mažiau. Didžiausią eksporto dalį sudarė rafinuotų naftos produktų gamybos įmonių (40,7 proc.) ir chemikalų bei cheminių produktų gamybos įmonių (15,9 proc.) pardavimai. Benzino, dyzelino gamybai žaliava yra nafta, o trąšoms – dujos ir kt. importuojamos žaliavos. Taigi Lietuvos eksportas paremtas beveik išimtinai importinėmis žaliavomis ir nedidele pridedamąja verte. Ar tai reiškia, kad grįžome prie įprastinio verslo, neišmokę krizės pamokų? Kur inovacijos, proveržis, taip plačiai propaguotas konservatorių partijos programoje?

2011 m. sausio mėn. naujų pramonės užsakymų skaičiaus didžiausias metinis padidėjimas buvo Latvijoje (75,9 proc.), Estijoje (73,4 proc.) ir Lietuvoje (43,6 proc.), tai įrodo, kad beveik dvigubai atsiliekame nuo kaimynų.

Maisto produktų kainos šauna į neregėtas aukštumas. Pensininkai ir vargingiau gyvenantys žmonės nebeįperka net būtiniausių prekių. Štai statistikos departamentas teigia, kad 2011 m. vasario mėn. maisto produktų prekyba sumažėjo 3,5 proc., lyginant su sausio mėn. Be to maisto produktų eksportas išaugo 10 proc. Ar Premjeras kreipėsi į žemdirbius, kad jie užsėtų daugiau laukų ir augintų daugiau gyvulių?

Jeigu taip dar nepadarėte, Premjere, tai siūlome kuo greičiau tai padaryti. Nes tai būtų ilgalaikė ir tvari politika. Kinams, indams ir brazilams ėmus daugiau valgyti geresnio maisto, o taip pat dėl kataklizmų, susijusių su klimato kaita pasaulyje, ima trūkti maisto produktų. Dirvonuojančios žemės Lietuvoje yra į valias, tuo pasinaudojus padidėtų užimtumas kaime, atsirastų darbo vietų perdirbimo pramonėje

Dar vienas galvos skausmas – energetikos sritis. Susimildami, nesiųskite ministro Arvydo Sekmoko derėtis dėl dujų ir dėl kitų energetikos sektoriaus klausimų. Jis vos nepaskelbė dujų karo Vokietijai ir Rusijai. A. Sekmokas ir Premjeras pasaulį prajuokino, norėdami atstatydinti „Lietuvos dujų“ valdybą, lyg nežinotų Akcinių bendrovių įstatymo. Nepavyko! Keista, kad tik dabar sėsta prie derybų stalo su „Gazpromu“ dėl dujų kainos, kai tą reikėjo padaryti prieš dvejus metus. Gyventojai būtų patyrę mažiau energetinio skurdo.

Mūsų planai statyti atominę elektrinę sužlugdyti, tačiau šalia statomos baltarusių ir Kaliningrado elektrinės. Jeigu norime kontroliuoti padėtį, ar nebūtų protinga, drauge su latviais, estais, lenkais pakviesti ir rusus bei baltarusius bei technologiją siūlančias šalis – Prancūziją, JAV ar Japoniją bendram Visagino elektrinės projektui. Tada projektas taptų realus, o mes kontroliuotume padėtį ir branduolinę saugą.

2016 m. sausio 1 d. trijose didžiosiose šiluminėse elektrinėse – Vilniuje, Kaune ir Mažeikiuose turėtų būti pastatyti dūmų filtrai. Šilumininkai paskaičiavo, kad tam reikia 2 mlrd. litų. Dūmų gaudyklių galima ir nestatyti, jeigu dujas ar mazutą paversime į biokurą. Negana to, kad ES 75 mln. Lt. paramą mažoms kogeneracinėms elektrinėms konservatoriai „marinavo“ nuo 2009 m., minėtose elektrinėse padėtis nesikeičia ir dabar. Šiuo metu buitiniai vartotojai už šilumą sumoka 2 mlrd.Lt. Jeigu nieko nebus daroma, 2016-aisiais, įvertinus baudas, žmonės mokės jau 3 mlrd.Lt.

Vertėtų kiekvienais metais (o liko vos 4 metai) visas lėšas, gautas už taršos leidimus, investuoti į minėtų elektrinių modernizavimą, kitaip 2016 m. romūs Lietuvos gyventojai išeis į gatves su vėzdais bei kuokomis ir sukels revoliuciją, kurios tikrai nebus galima pavadinti nei „rožių“ nei „jazminų“ vardu.

Nelaukiam iš konservatorių jokių valdymo stebuklų, tačiau gerbiamieji, atlikite tuos darbus, kuriuos reikia padaryti jau šiandien. Nepalikite būsimoms vyriausybėms duobių, kupinų žarijų.

Vakar Energetikos ministras Arvydas Sekmokas pareiškė, kad Lietuva neprašys Europos Sąjungos (ES) paramos suskystintų dujų terminalo statybai, tačiau pamiršo paminėti, kiek tai kainuos kiekvienam Lietuvos gyventojui.

Mano manymu, gyventojai turėtų žinoti skaičius ir formą, kuria bus surinktos lėšos dujų terminalui statyti. Greičiausiai lietuviai tai pajus per padidėjusią dujų ar elektros energijos kainą.

Manau, kad ministro sprendimas yra žalingas Lietuvos vartotojams. Mažo suskystintų dujų terminalo statyba kainų konkurencijos klausimo dujų sektoriuje gali ir neišspręsti. Paprastai maži terminalai vartotojams kainuoja brangiai, juolab, kad įvertinus padėtį arabų pasaulyje, kyla daug klausimų dėl suskystintų dujų pristatymo.

Nepamirškime, jog Lietuva atsisakė dalyvauti statant regioninį suskystintų dujų terminalą Latvijoje, pasirinkdama statyti mažą terminalą Klaipėdoje. Mano nuomone, tai yra klaidingas žingsnis.

Mes turėtume pasimokyti iš latvių, kurie regioninei jungčiai „Swedlink“ iš ES išsireikalavo trečdalio projekto vertės lėšų – 160 milijonų litų. Šiomis lėšomis kaimynė stiprina savo vidaus tinklus. Manyčiau, kad ir Lietuva galėjo prašyti trečdalio projekto finansavimo lėšų, siekdama sustiprinti dujų tinklus Lietuvoje.

Nerimą kelia ir valdančiųjų pozicijos privataus ir viešo kapitalo bendradarbiavimo atžvilgiu. Jei ne konservatorių veiksmai, dujų terminalą Lietuva turėtų jau šiandien ir tai nebūtų kainavę vartotojams. Keistai atrodo ir Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija.

Atskirti šilumos tiekimo paslaugas nuo daugiabučius aptarnaujančių įmonių galbūt yra prasminga didžiuosiuose miestuose, bet Vilnius ar Kaunas dar nėra visa Lietuva. Yra savivaldybių, kuriose šilumos tiekimas ir punktų reguliavimas priklauso savivaldybėms, kai kur žmonės patenkinti šilumos kaina. Tai ar verta suvienodinti pagal vieną kurpalių? Gal, įvykdžius tokį atskyrimą, šiluma ir atpigtų keliais centais, tačiau šilumos kainoje liūto dalį – net 70 proc. sudaro dujos arba mazutas, ir tik nedidelę dalį sudaro Prezidentės minėtos paslaugos. Be to, dideli šilumos nuostoliai patiriami per kiaurus daugiabučius. Taigi priėmus pakeitimus, didelių kainų pokyčių nesulauktume.

Mažose savivaldybėse reikėtų panaudoti ES paramos lėšas ir, pasitelkiant Lietuvos mokslininkus, pereiti prie biomasės deginimo, o Premjerui derėtis dėl kuo mažesnės dujų kainos Lietuvai. A.Sekmokas turėtų informuoti visuomenę, pateikti konkrečius skaičius, kiek kainuos vartotojams dujų terminalo statyba, kad nuskurdintų Lietuvos gyventojų pečių neužgultų dar didesnė mokesčių našta.

Tenka apgailestauti, kad konservatorių valdoma Lietuva, deja, nesugeba įgyvendinti nė vieno didesnio infrastruktūrinio projekto, kuris būtų svarbus visai visuomenei. Jeigu „didieji Lietuvos energetinės nepriklausomybės šaukliai“ konservatoriai nebūtų sustabdę Gedimino Kirkilo Vyriausybės inicijuoto suskystintų dujų terminalo projekto, šiandien gyventojams nekeltų šiurpo sąskaitos už šildymą, nes šilumos kainoje gamtinės dujos sudaro 70 procentų visos šilumos kainos.

Esu įsitikinusi, jeigu konservatoriai būtų „protingi dešinieji“, tai jau šiandien arba netolimoje ateityje būtų kerpama suskystintų dujų terminalo atidarymo juostelė, o premjerui A.Kubiliui nereikėtų kaip vaikų darželio auklėtiniui lėkti į Europos Komisiją ir skųsti „Lietuvos dujų“ dėl trečiojo liberalizacijos paketo įgyvendinimo.

Manau, kad patys konservatoriai savo rankomis sužlugdė šį projektą, todėl šiandien turime apgailėtiną situaciją, kai toliau galimybių studijos nenueita nė per žingsnį.

Kyla pagrįstos abejonės, kad konservatorių mušimasis į krūtinę ir Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekių deklaravimas nėra nuoširdus. Pagal tai, kaip jie elgiasi, akivaizdu, kad jie labiau panašūs į Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešu. Jei būtume atidarę gamtinių dujų terminalą, gamtines dujas jau galėjome gauti už gerokai mažesnę kainą, nes antrojo tiekėjo atsiradimas rinkoje būtų sukėlęs konkurenciją, o derybose su „Gazprom“ Lietuva būtų kur kas patogesnėse derybinėse pozicijose.

O gal konservatoriams yra naudinga tokia situacija, kuri darosi vis labiau palanki konservatoriams palankiems elektros energijos importuotojams?

Prognozuoju, jog į Premjero pagalbos prašymą konflikte su vieninteliu dujų tiekėju bus atsakyta tyla. Toks rezultatas tikėtinas, nes Lietuva pati atsisakė išimties sąlygų.

Kai buvo svarstoma Europos Sąjungos (ES) direktyva dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, pati Europos Komisija (EK) Lietuvai, Latvijai, Estijai bei Suomijai siūlė išimtį dėl dujų sektoriaus liberalizacijos izoliuotoms rinkoms, turinčioms vienintelį dujų tiekėją. Išimtis galioja iki tol, kol atsiras dar vienas tiekėjas iš ES šalių narių. Latvija, Suomija bei Estija pasirinko išimtį ir iki šiol sėkmingai ja naudojasi, gaudama pigesnes dujas, o Lietuva išimties atsisakė. Kaip tu įvykių dalyvė, galiu atsakingai pareikšti, kad už išimties netaikymą atsakomybę turi prisiimti konservatoriai. Direktyvą svarstė Seimo ekonomikos ir Europos reikalų komitetai.

Nors G.Kirkilo vadovaujama Vyriausybė buvo pritarusi išimties Lietuvai taikymui, tam pritarė ir Ekonomikos komitetas, tačiau Europos reikalų komitete, kuriam tada vadovavo A.Kubilius, reikalai pakrypo kita linkme. Kelių konservatorių balsų persvara nutarta išimties atsisakyti, todėl direktyvoje neliko Lietuvos vardo.

Mano nuomone, ketinimai liberalizuoti dujų sektorių galėjo neigiamai paveikti derybas su Pietų Korėja dėl atominės elektrinės statybų. Jei konservatoriai nebūtų sužlugdę Gedimino Kirkilo Vyriausybės inicijuoto projekto su privačiu investuotoju, šiandien Lietuva jau būtų turėjusi alternatyvų dujų tiekėją – suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Tai būtų buvęs puikus konkurentas rusiškoms dujoms.

Štai kodėl Vokietija ir Lenkija, turėdamos alternatyvius tiekėjus, yra daug stipresnės derybose su „Gazprom“ ir gali gauti gerokai pigesnių rusiškų dujų. Per dvejus konservatorių valdymo metus suskystintų dujų terminalo statybai pasirinkta ta pati vieta, tie patys žaidėjai, bet realūs darbai nepradėti. Melas yra ir tai, kad ruošiantis terminalo statybai būtina atskirti magistralinį dujotiekį, nes neva juo neleis pasinaudoti „Gazprom“. Gamtinių dujų įstatyme yra imperatyvi nuostata – prijungti dujų tiekimo įmones prie magistralinio dujotiekio. Taigi kyla klausimas, kam laužtis pro atviras duris, kam erzinti pagrindinius Lietuvos dujų akcininkus, jeigu esame išimtinai priklausomi nuo rusiškų dujų?

Toks neatsakingas A.Kubiliaus elgesys įrodo, jog konservatorių Vyriausybei Lietuvos gyventojai nerūpi.

Nesuprantu, kaip galima nemylėti savo tautiečių. Pensijos ir atlyginimai apkarpyti, o Vyriausybė, užuot ieškojusi būdų, kaip sumažinti šildymo kaštus (dujų kaina sudaro 70 proc. šildymo kaštų), elgiasi priešingai ir konfliktuoja su vieninteliu dujų tiekėju, skųsdama jį EK, kurios pasiūlymą šalis pati atmetė. Šis kelias nei išmintingas, nei toliaregiškas. Siūlau Premjerui A.Kubiliui pasisemti išminties iš kaimyninių šalių premjerų, Lietuvos Prezidentei – vykdyti tokią užsienio politiką, kad ši labiau tarnautų Lietuvos gyventojų ekonominiams interesams.