Politikos virtuvė

Ar Lietuvos ekonomikai reikia šešiasdešimčiai metų užsikrauti atominę naštą, kuri yra labai rizikinga ir gali stabdyti kitų ekonomikos šakų sėkmę, nes visos lėšos, skirtos ekonomikos vystymui, bus nukreiptos į Visagino atominę elektrinę (VAE)? Kuo labiau gilinuosi į VAE projektą,  tuo daugiau jis man kelia abejonių.

Daugelis gali sakyti, kad socialdemokratai keičia savo nuomonę, nes prieš ketverius metus pasisakė už atominės energetikos tęstinumą Lietuvoje. Tačiau iš tiesų per tuos ketverius metus, o ypač po Fukušimos avarijos, pasaulyje daug kas pasikeitė. Pasirodo, jog ne vien žemės drebėjimas Japonijoje, bet ir žmogiškos klaidos sukėlė minėtą siaubingą katastrofą. Pasak šios šalies parlamentarų, su kuriais pastarosiomis dienomis teko susitikti, Japonija apie tai netrukus turėtų pranešti pasauliui. Černobylio katastrofos priežastys taip pat buvo žmogiškos klaidos, o ne pati technologija. Ar esame tikri, kad tai nepasikartos Lietuvoje?

Jeigu paklaustume daugiau nei pusantro milijono Lietuvos daugiabučių gyventojų, kas jiems labiau iškrausto kišenes, mokestis už elektros energiją ar už šilumą, atsakymas, be abejonės, būtų – už šildymą. Elektros energiją gyventojai gali taupyti, o šilumos, gyvenant kiauruose daugiabučiuose, sutaupyti beveik neįmanoma. Manau, kad valdantieji Energetikos nepriklausomybės strategijoje supainiojo prioritetus. Pirmiausia Lietuvoje reikia pertvarkyti šilumos ūkį, pereinant prie atsinaujinančių šaltinių, o taip pat vykdyti masinę daugiabučių, kurie sunaudoja triskart daugiau energijos nei analogai Švedijoje, renovacijos programą. Tokią racionalią programą, pagal kurią žmonės nebus varomi į bankus, o renovacijos priežiūrą vykdys savivaldybių paskirti administratoriai, jau esame paruošę.

Nėra akcininkų sutarties

Kalbant apie VAE, Kol kas nėra jokio aiškumo dėl regioninių partnerių – latvių ir estų dalyvavimo projekte. Abiejų šalių parlamentarai teigia, kad jokių svarstymų šiuo klausimu jų parlamentuose nebuvo, ir kol kas tiktai Lietuva atsakinga prieš strateginį investuotoją „Hitachi“. Nei Latvija, nei Estija iki šiol nepasirašė jokių susitarimų su „Hitachi“, ir visos projektavimo išlaidos, kurios siekia 283 mln. JAV dolerių bei 250 mln. litų stambiagabaričių krovinių kelio ruošimui, užguls vien tik Lietuvos mokesčių mokėtojų pečius. Lietuva viena negali įsipareigoti ir prisiimti atsakomybę pagal koncesijos sutartį, sutartis turi įsigalioti tik tada, kai bus pasirašyta akcininkų sutartis su regioniniais partneriais. Jausdami milžinišką atsakomybę prieš Lietuvos gyventojus socialdemokratai vien dėl šios priežasties negali pritarti atominės elektrinės projektui.

Projekto ekonominis gyvybingumas

Kita priežastis, verčianti mus abejoti – komercinis gyvybingumas. ABWR reaktorių galios išnaudojimo koeficientas pasaulyje nustatytas 2001-2010 m. ir siekia 61,2 proc. Energetikos ministerija rodo kur kas didesnį – 85 proc. koeficientą. Mažesnis naudingumo koeficientas didina elektros energijos kilovatvalandės savikainą. Kapitalo, kurio teks skolintis atominės statybai, kaina taip pat turės didelės įtakos galutinei elektros energijos kainai. Ministerija skaičiuoja 5 proc. metines palūkanas, kurios bus atiduodamos per 18 metų. Neaišku, kokia tuo metu bus padėtis finansinėse rinkose – palūkanos gali pakilti iki 8 proc. O atominės statybos laikotarpis gali užsitęsti daugiau negu planuojama, kaip tai atsitiko Suomijoje. Be to, pernelyg optimistiškai vertinamos lėšos elektrinės uždarymui bei radioaktyvių atliekų saugojimui ir laidojimui. Įvertinę visas šias prielaidas ekonomikos ekspertai daro išvadas, jog projektas gali būti komerciškai net nuostolingas. Jau šiandien galėtume jaustis daug ramiau, jei savo skaičiavimus apie atominės projekto ekonominį gyvybingumą būtų atlikę latviai ir pragmatiškieji estai.

Dar vienas argumentas verčiantis abejoti, yra reaktoriaus galia.

„Lietuva būtų pirmoji valstybė pasaulyje, turinti vienintelį 1350 megavatų galios reaktorių. Pasirinktas toks galingas reaktorius, kad net visos trys Baltijos valstybės nebus pajėgios užtikrinti momentinės rezervo galios, – sako energetikos ekspertas, kurio simpatijomis konservatoriams niekas neabejoja. – Su Rusija tai beveik nieko nekainuotų, su Lenkija tai kainuotų 6 mlrd. litų. Turėtume įskaičiuoti į VAE kainą, taigi taptume Lenkijos energetine provincija“. Beje, siekiant integruotis į Europos kontinentinę sistemą, reikalingos dvi jungtys su Lenkija. Šiuo metu ir dėl pirmosios jungties iš Lenkijos pusės nežengtas joks žingsnis.

Mūsų pasiūlymai

Užuot ėmęsi tokio abejotino ir rizikingo projekto, turėtume investuoti į Lietuvos alternatyviąją energetiką bent 3 mlrd. litų, į daugiabučių renovaciją apie 4 mlrd., tuomet gyventojai iš karto pajustų ekonominę naudą. Sumažėtų išlaidos už šildymą, elektros energijos pasigamintume iš atsinaujinančių šaltinių už panašią kainą, būtų sukurta naujų darbo vietų dešimt kartų daugiau nei jų planuojama sukurti, pastačius atominę elektrinę, sumažėtų priklausomybė nuo importuojamo kuro, ypač gamtinių dujų, o taip pat sumažėtų kapitalo išvežimas, ypatingai už rusiškas dujas. Pinigai pasiliktų Lietuvos ekonomikoje, o ne pildytų kitų valstybių biudžetus. Atsirastų erdvės inovacijoms, nes žalioji energetika eina koja kojon su inovacijomis. Nebereikėtų taip ilgai laukti ekonominės naudos, nes pagal optimistinius scenarijus pirmoji elektros energija atominėje jėgainėje būtų pradėta gaminti tiktai 2022 m., o žmonėms mokėti už šildymą reikia kiekvienais metais.

Manome, kad dabartinė Vyriausybė neatliko namų darbų, neparuošė dviejų reikšmingų šaliai scenarijų, kuriuos būtų galima palyginti: „Lietuva – be atominės elektrinės“ ir „Lietuva – atominę energiją gaminanti šalis“. Tą teks padaryti kitai Vyriausybei. Be to, gyventojai turėtų pareikšti savo nuomonę referendume, nes mes – politikai – kaip žmonių atstovai, turėtume išgirsti jų balsus. Juk nesėkmės atveju, visi kaštai guls ant vartotojų pečių. Štai kodėl būtina paklausti žmonių, ar jie sutinka dalyvauti tokiame brangiame ir rizikingame projekte.

Birutė Vėsaitė

Gamtinių dujų paklausa perspektyvoje gali ženkliai sumažėti. 2011 m. dujų poreikis buvo 3,36 mlrd. kubų. Dujų suvartojimas elektros gamybai per vienerius metus sumažėjo 21 proc., o šilumos gamybai – 14 proc.

Perėjus nuo gamtinių dujų prie biokuro, kuris yra daug pigesnis už dujas, Lietuvoje pasikeitus Vyriausybei, įsibėgėjus viešųjų pastatų ir daugiabučių renovacijos procesui, gamtinių dujų poreikis ženkliai sumažės. Galbūt ilgainiui net triskart. Jau šiandien vis daugiau pramonės įmonių išreiškia nuogąstavimus dėl gamtinių dujų kainų įtakos produkcijos konkurencingumui, todėl neslepia ketinimų keisti kuro rūšį, atsisakant gamtinių dujų.

Tuo tarpu Energetikos ministerija neatliko namų darbų – nepaskaičiavo prognozuojamo gamtinių dujų poreikio 2015-2020 metams ir užsakė galingą, brangų laivą bei sudėtingą uosto infrastruktūrą, kuri tarsi sunkus akmuo slėgs visų vartotojų pečius. Beje, netikiu, kad 2015-aisiais suskystintų dujų terminalas (SGD) pradės savo veiklą, nes dabartinė Vyriausybė, iki šiol snaudusi, tik pastaraisiais metais pradėjo uoliau dirbti – užsakė poveikio aplinkai tyrimą.

Su didelėmis kliūtimis teks susidurti tiesiant dujotakio vamzdžio iki perdavimo vamzdyną. Šis turėtų būti tiesiamas per privačias žemes, kirsti autostradą bei geležinkelį, todėl net pati bendrovė „Klaipėdos nafta“ abejoja, ar šios kliūtys bus įveiktos iki 2014 m. pabaigos ir terminalas pradės veikti laiku. Kaip aiškino įmonės atstovai, pakviesti į socialdemokratų frakciją, 25 proc. privalomas dujų pirkimas reikalingas tam, kad pramonės įmonės nesudarytų šimtaprocentinių ilgalaikių sutarčių su žemyninių dujų tiekėju, nes nuogąstaujama, kad neatsiras dujų pirkėjų iš terminalo. Manytina, kad pramonės įmonėms dėl 25 proc. taisyklės kreipiantis į Teisingumo Teismą, šis pripažintų, kad pažeidžiamas konkurencingumo principas.

Nesu prieš SGD terminalą, nes Lietuva privalo turėti dujų tiekimo alternatyvą, tačiau neatmestina galimybė (tokius nuogąstavimus išreiškė kainų komisijos atstovai), kad „Gazprom“ galėtų pritaikyti dempingo politiką ir stipriai sumažintų savo importuojamų dujų kainą.

Kadangi SGD įstatyme įmonėms yra numatytas privalomas 25 proc. jūrinių dujų pirkimas, privalomas brangesnių dujų pirkimas diskredituotų pačią SGD idėją. O aukštesnė kaina prislėgtų vartotojus. Neatmestina ir kita galimybė – „Gazprom“ galėtų pakelti dujų kainą iki jūrinės kainos lygio, ir nors Lietuva pirks mažesnį žemyninių dujų kiekį, tiekėjas surinks tą pačią ar net didesnę pinigų sumą iš Lietuvos vartotojų. Kaip nuogąstauja kainų komisija, bendra dujų kaina būtų didesnė nei iki projekto, o infrastruktūros išlaikymo kaštai taip pat padidėtų.

Reikia daryti viską, kad šis SGD taptų regioniniu terminalu su dujų saugykla Inčiukalnyje. Projektas bus ekonomiškai gyvybingas tik tuomet, jei per terminalą bus realizuojami maksimalūs jūrinių dujų kiekiai (iki 4mlrd. per metus). Problema techniškai sprendžiama nutiesus dujotakį iki Inčiukalnio. Deja, dabartinė Vyriausybė silpnai dirbo su kaimyne Latvija dėl bendradarbiavimo apsirūpinant dujomis. Viešai nuolat keikdami energetinę priklausomybę konservatoriai ne itin sparčiai dirbo, kad terminalas būtų pastatytas greičiau.

Beje, mane stebina kolegos – parlamentaro Kęstučio Masiulo kalbos, kad Rusija gali nutraukti dujų ar elektros tiekimą Lietuvai. Nors ne pirmi metai K.Masiulis dirba ekonomikos komitete, bet panašu, kad nesuvokia, jog Rusija negali mums nutraukti nei elektros energijos, nei dujų tiekimo, kitaip nutrauktų tiekimą ir Kaliningradui, o tai išsibalansuotų Rusijos tiekimo sistema. Kolegos K.Masiulio svaičiojimai verčia daryti išvadą, kad trūksta kompetencijos.

Bet kokiu atveju ilgalaikėje perspektyvoje dujų Lietuvai reikės – net jei visi šilumos gamintojai pereitų prie biokuro, dujų reikėtų ne mažiau 20 proc. Dujų reikės ir chemijos pramonei. Tačiau jau šiandien būtina labai atidžiai skaičiuoti ir planuoti, kad Lietuvos vartotojai netaptų brangios infrastruktūros išlaikymo įkaitais ir energetinio skurdo vergais.

Dabartinės valdžios nustatyta ir įstatymais reglamentuota gyventojų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį tvarka Kaune ir kituose didžiuosiuose miestuose prašosi rimtos pertvarkos. Tokios išvados priėjome po pirmadienį vykusio  susitikimo su socialdemokratų partijos Kauno skyriaus pirmininke Orinta Leipute, Kauno vicemeru Kęstučiu Kriščiūnu, savivaldybės administracijos direktoriumi Antanu Nesteckiu, akcinių bendrovių „Kauno vandenys“ ir „Kauno energija“ vadovais Viliumi Buroku ir Rimantu Baku.

Mūsų susitikimuose kauniečiai jau seniai skundžiasi nevykusia gyventojų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį tvarka, dėl įvairių priežasčių gerokai pabranginančia komunalines paslaugas. Nemažai sumaišties čia įnešė Energetikos ministerija, agitavusi gyventojus rinktis karšto vandens tiekimą iš dviejų būdų, kai iš tiesų, anot savivaldybės administracijos direktoriaus socialdemokrato Antano Nesteckio, jokio pasirinkimo nebuvo.

Lapkričio 1-ąją įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo pataisos, kurios turėtų griežčiau reglamentuoti monopolistinių šilumos tiekėjų veiklą. Be to, šilumos tiekėjams neleidžiama daryti įtakos šilumos punktų įrenginių darbui, todėl pirmasis būdas iš viso neteko prasmės.

Dabar jau ta pati Energetikos ministerija agituoja už antrąjį karšto vandens tiekimo būdą ir planuoja teikti Seimui naujo Šilumos ūkio įstatymo projektą, kuriame žadama atsisakyti ir pirmojo, ir antrojo karšto vandens tiekimo būdo, iš esmės paliekant individualų karšto vandens tiekimą vietoje (bute), naudojant dujas, elektrą, kietąjį kurą geriamam  vandeniui iki higienos normomis nustatytos temperatūros pašildyti. Tai būtų revoliucinė pertvarka, kuri galėtų būti įgyvendinama tik vienu metu visame mieste, nes kitaip būtų išbalansuota visa karšto vandens tiekimo sistema.

Mūsų susitikime dalyvavusi Dainavos bendruomenės pirmininkė Daiva Valentaitė teigė, kad gyvenamųjų namų bendrijos šiuo metu yra sutrikusios, neaiški ir supainiota karšto vandens tiekimo sistema, apsunkina gyventojų atsiskaitymą už paslaugas, kontrolę, kiek iš tiesų sunaudota vandens ir šilumos.

Susitikime taip pat diskutavome, kokia galėtų būti geriausia karšto vandens tiekimo ir atsiskaitymo sistema, siūlėme savo variantus, tačiau galiausiai pripažinome, kad kai kurioms idėjoms įgyvendinti vis dėlto trūksta teisinių aktų. Siekdama išspręsti šį klausimą, dėl to kreipsiuosi į Seimo Aplinkos apsaugos ir Ekonomikos komitetus, kai kurias ministerijas.

Kauno miesto daugiabučiuose namuose gyventojai apsirūpina karštu vandeniu pirkdami šaltą vandenį iš vandens tiekėjo, o šilumą ir karštą vandenį, ruošiamą šilumos punktuose – iš šilumos tiekėjo .

Prieš metus Energetikos ministerija visiems daugiabučių namų gyventojams prievarta norėjo įpiršti tarpininką – šilumininkus – karšto vandens ruošimui. Tai neabejotinai pakeltų karšto vandens kainą vartotojams. Tą Energetikos ministras Arvydas Sekmokas vienvaldiškai padarė savo įsakymu, nepaisant, kad Seimo Ekonomikos komitete vyko karštos diskusijos, svarstant Šilumos ūkio įstatymą. Komiteto nariai nepakankamai įsigilino tiek į mano, tiek į Kauno gyventojų atstovų, ypač į Kauno pilietinės bendruomenės centro „Dainava“ pirmininkės Daivos Valentaitės argumentus. Ministerijos atstovai labai aršiai gynė nuostatą, kad karštą vandenį ruoštų tarpininkai.

Nepraėjo nė metai, kai Energetikos ministerija kardinaliai pakeitė savo poziciją ir šilumininkus siūlo atriboti nuo karšto vandens ruošimo. Gerai, kad Kauno miesto gyventojai nepasidavė A. Sekmoko vizijoms ir neįkliuvo į pinkles, kaip atsitiko kai kuriems Vilniaus daugiabučių namų gyventojams, kurių įmokų nepriiminėjo nei šilumos, nei vandens tiekėjai. Dėl šios painiavos gyventojų skolos (daugiau nei pusės metų) už karštą vandenį pasiekė rekordines aukštumas, nors patys gyventojai niekuo dėti.

Kaune vykusiame gyventojų susirinkime, kuriame dalyvavo daugiau nei 100 gyventojų, Energetikos ministerijos atstovai viešai pripažino savo klaidą, žadėdami keisti Šilumos ūkio įstatymą, o ministras A. Sekmokas – atšaukti savo nelogišką įsakymą.

Sveikas protas nugalėjo!

Šiandien Lietuvos  daugiabučių gyventojams nėra didesnio galvos skausmo už šildymo kainas. Vienas iš problemos sprendimo kelių yra perėjimas prie vietinio biokuro, atsisakant ženkliai pabrangusių rusiškų dujų.

Biokuro naudojimas – tai ne tik mažesnė šildymo kaina, bet ir naujos darbo vietos Lietuvos piliečiams. Deja, 2012 m. biudžete nėra numatyta lėšų biokuro katilams savivaldybių centralizuotam šildymui.Tiesa, Klimato kaitos specialioje programoje, pardavus šiltnamio efektą sukeliančių dujų normos vienetus (taršos) leidimus biokuro katilams yra numatyta 60 mln. Lt. (to pareikalavo ispanai, kurie nupirko Lietuvos taršos leidimus).  Tačiau tai tik maža dalis, nes poreikis yra apie 250 mln. Lt. per metus.

Konservatorių Vyriausybės programoje yra skiriama nemažai dėmesio perėjimui prie vietinio biokuro, tačiau 2012 m. biudžeto investicijų programoje šiam tikslui nėra skirta nė lito. Matydama, politinės valios trūkumą šios problemos sprendimui pasiūliau biudžeto pataisą: “Numatyti biomasės katilų įrengimo centralizuotam šilumos tiekimui savivaldybėse programą ir skirti jai 150 mln. litų. Sumažinti 150 mln. litų Valstybės investicijų 2012-2014 metų programoje numatytus 2012 metų asignavimus, skirtus su informacinėmis technologijomis susijusiems investicijų projektams“.

Beje, kitas lėšų šaltinis galėtų būti Viešąjį interesą atitinkančios paslaugos (VIAP), kurį mes, visi elektros energijos vartotojai sumokame už kWh energijos. Jeigu pernai VIAP buvo 6,01 ct/kWh, tai 2012 m. mokėsime vienu centu daugiau – 7,04 ct. Viso VIAP fonde 2012 m. susidaro 723 mln. Lt. Šis fondas turėtų būti skirtas išimtinai atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrai ir kogeneracijai. Deja, Seimas yra visiškai nušalintas nuo šio fondo lėšų skirstymo. Čia vienvaldiškai šeimininkauja Energetikos ministras Arvydas Sekmokas, kuris turi kitokias vizijas.

Visiška konservatorių kapituliacija stebima daugiabučių pastatų renovacijos srityje. Jeigu 2011 m. biudžete buvo 38 mln. Lt, tai 2012 m. biudžete tokiai programai skirta perpus mažiau lėšų. Beje, išskirtinis Energetikos ministerijos bruožas, svarstant 2012 m. biudžetą, yra totali informacijos blokada. Svarstant biudžetą Energetikos ministras nė karto nepasirodė, tik atsiunčia klerkus, kurie negali atsakyti į klausimus. Todėl Seimo Ekonomikos komitetas buvo priverstas priimti sprendimą surengti išvažiuojamąjį posėdį Energetikos ministerijoje.

Šiandienos sprendimai turės didelės įtakos rytdienos gyvenimui ir šildymo kainai. Tikiuosi, jog Seimui pakaks politinės valios pritarti mano pasiūlytoms biudžeto pataisoms.

VISAI NEJUOKINGA: jei iš tiesų „Gazprom“ kreipsis į Stokholmo arbitražą, tai tikėtina, kad bylą Lietuva pralaimės, o bauda gali siekti pusantro milijardo litų. Ši našta gultų ant visų mūsų vartotojų pečių.

Rusijos dujų koncernui „Gazprom“ pareiškus, kad kvies Lietuvą dėl dujų bylinėtis Stokholmo arbitraže, Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius atšovė, jog derybos turi vykti ne viešais pareiškimais, bet tarp derybų grupių. Taip, Premjere, derybos turi vykti, tačiau jūs su Energetikos ministru Arvydu Sekmoku gerokai pavėlavote.

Esu įsitikinusi, kad derybos turėjo prasidėti dar prieš metus.

Premjero ir Energetikos ministro nenoras derėtis šilumos kainų pavidalu ištuštino Lietuvos vartotojų kišenes – žmonės prarado šimtus milijonų litų. Gal vengti derybų ir provokuoti konfliktą yra sąmoningas veiksmas ir viešųjų ryšių akcija? Konservatoriams yra būdinga ieškoti nepriklausomybės priešų, o jų nesant, juos išgalvoti. Tuomet tauta mobilizuojama, pensininkai pamiršta sumažintas pensijas, visi tampa vieningi ir kyla į karą prieš Tėvynės išdavikus. Ignalinos AE uždarymas lėmė, kad Lietuva sutartyje su „Gazprom“ buvo įsipareigojusi sunaudoti 5 mlrd. kubinių metrų dujų. Tačiau ekonomiką ištikus krizei, o taip pat dėl to, kad didžiąją dalį elektros energijos perkame iš Rusijos, deja, per tarpininkus, glaudžiai susijusius su konservatoriais, dujų sunaudojome gerokai mažiau – tik 3 mlrd. kubinių metrų. Tačiau sutartyje yra numatyta galimybė koreguoti sunaudojamą dujų kiekį, taigi pirmiausia, reikėjo derėtis dėl dujų kiekio, o po to ir dėl kainos.

Socialdemokratų partijos frakcija ne kartą kvietė A.Sekmoką ir „Lietuvos dujų“ vadovybę sėsti prie derybų stalo, užuot aiškinusis per spaudą. Socialdemokratų iniciatyva pirmas toks susitikimas įvyko prieš pusmetį, bet ir po to Energetikos ministras su „Lietuvos dujų“ didžiaisiais akcininkais – vokiečiais ir rusais, o taip pat ir su „Gazprom“ kalbėjo ultimatumų kalba. Net ketinta nušalinti nuo pareigų „Lietuvos dujų“ vadovą Viktorą Valentukevičių, tarsi A.Kubilius su A.Sekmoku nežinotų akcinės bendrovės įstatymų. Ne veltui ši akcija žlugo. Tokie konservatorių veiksmai šiurpina „Lietuvos dujų“ akcininkus vokiečius.

Koks naujas užsienio investuotojas gali ateiti į Lietuvą, jeigu šitaip elgiamasi su jau čia esančiais. Nenoriu būti bloga pranaše, bet jei iš tiesų „Gazprom“ kreipsis į Stokholmo arbitražą, tai tikėtina, kad bylą Lietuva pralaimės, o bauda gali siekti pusantro milijardo litų. Be abejonės, ši našta gultų ant visų mūsų vartotojų pečių. Ar Premjerui A.Kubiliui nepakanka to, jog gyventojų skolos per metus išaugo iki 2,2 mlrd. litų? Norima dar didesnį gyventojų būrį paversti skolininkais arba išguiti iš Lietuvos?

Taigi, garsieji konservatorių vedliai ir energetikos strategai, išlipkite iš apkasų, nustokite tuščiai ginčytis ir, sėdę prie derybų stalo, derėkitės dėl žemesnių dujų kainų – padarykite nors vieną gerą darbą dėl Lietuvos žmonių.

Vakar baigėsi krizė. Gerąją naujieną paskelbė Premjeras ir Prezidentė – kur dėsies, reikia tikėti, nors savo kailiu Lietuvos gyventojai to nepajuto. Darbo biržos giriasi mažesniu įregistruotų bedarbių skaičiumi, nors šis demonstruoja ne tikrąją padėtį, bet sugebėjimą dirbtinai mažinti nedarbo rodiklius.

Galima sutikti, kad eksportas auga, tačiau paanalizavę eksporto struktūrą džiaugsimės mažiau. Didžiausią eksporto dalį sudarė rafinuotų naftos produktų gamybos įmonių (40,7 proc.) ir chemikalų bei cheminių produktų gamybos įmonių (15,9 proc.) pardavimai. Benzino, dyzelino gamybai žaliava yra nafta, o trąšoms – dujos ir kt. importuojamos žaliavos. Taigi Lietuvos eksportas paremtas beveik išimtinai importinėmis žaliavomis ir nedidele pridedamąja verte. Ar tai reiškia, kad grįžome prie įprastinio verslo, neišmokę krizės pamokų? Kur inovacijos, proveržis, taip plačiai propaguotas konservatorių partijos programoje?

2011 m. sausio mėn. naujų pramonės užsakymų skaičiaus didžiausias metinis padidėjimas buvo Latvijoje (75,9 proc.), Estijoje (73,4 proc.) ir Lietuvoje (43,6 proc.), tai įrodo, kad beveik dvigubai atsiliekame nuo kaimynų.

Maisto produktų kainos šauna į neregėtas aukštumas. Pensininkai ir vargingiau gyvenantys žmonės nebeįperka net būtiniausių prekių. Štai statistikos departamentas teigia, kad 2011 m. vasario mėn. maisto produktų prekyba sumažėjo 3,5 proc., lyginant su sausio mėn. Be to maisto produktų eksportas išaugo 10 proc. Ar Premjeras kreipėsi į žemdirbius, kad jie užsėtų daugiau laukų ir augintų daugiau gyvulių?

Jeigu taip dar nepadarėte, Premjere, tai siūlome kuo greičiau tai padaryti. Nes tai būtų ilgalaikė ir tvari politika. Kinams, indams ir brazilams ėmus daugiau valgyti geresnio maisto, o taip pat dėl kataklizmų, susijusių su klimato kaita pasaulyje, ima trūkti maisto produktų. Dirvonuojančios žemės Lietuvoje yra į valias, tuo pasinaudojus padidėtų užimtumas kaime, atsirastų darbo vietų perdirbimo pramonėje

Dar vienas galvos skausmas – energetikos sritis. Susimildami, nesiųskite ministro Arvydo Sekmoko derėtis dėl dujų ir dėl kitų energetikos sektoriaus klausimų. Jis vos nepaskelbė dujų karo Vokietijai ir Rusijai. A. Sekmokas ir Premjeras pasaulį prajuokino, norėdami atstatydinti „Lietuvos dujų“ valdybą, lyg nežinotų Akcinių bendrovių įstatymo. Nepavyko! Keista, kad tik dabar sėsta prie derybų stalo su „Gazpromu“ dėl dujų kainos, kai tą reikėjo padaryti prieš dvejus metus. Gyventojai būtų patyrę mažiau energetinio skurdo.

Mūsų planai statyti atominę elektrinę sužlugdyti, tačiau šalia statomos baltarusių ir Kaliningrado elektrinės. Jeigu norime kontroliuoti padėtį, ar nebūtų protinga, drauge su latviais, estais, lenkais pakviesti ir rusus bei baltarusius bei technologiją siūlančias šalis – Prancūziją, JAV ar Japoniją bendram Visagino elektrinės projektui. Tada projektas taptų realus, o mes kontroliuotume padėtį ir branduolinę saugą.

2016 m. sausio 1 d. trijose didžiosiose šiluminėse elektrinėse – Vilniuje, Kaune ir Mažeikiuose turėtų būti pastatyti dūmų filtrai. Šilumininkai paskaičiavo, kad tam reikia 2 mlrd. litų. Dūmų gaudyklių galima ir nestatyti, jeigu dujas ar mazutą paversime į biokurą. Negana to, kad ES 75 mln. Lt. paramą mažoms kogeneracinėms elektrinėms konservatoriai „marinavo“ nuo 2009 m., minėtose elektrinėse padėtis nesikeičia ir dabar. Šiuo metu buitiniai vartotojai už šilumą sumoka 2 mlrd.Lt. Jeigu nieko nebus daroma, 2016-aisiais, įvertinus baudas, žmonės mokės jau 3 mlrd.Lt.

Vertėtų kiekvienais metais (o liko vos 4 metai) visas lėšas, gautas už taršos leidimus, investuoti į minėtų elektrinių modernizavimą, kitaip 2016 m. romūs Lietuvos gyventojai išeis į gatves su vėzdais bei kuokomis ir sukels revoliuciją, kurios tikrai nebus galima pavadinti nei „rožių“ nei „jazminų“ vardu.

Nelaukiam iš konservatorių jokių valdymo stebuklų, tačiau gerbiamieji, atlikite tuos darbus, kuriuos reikia padaryti jau šiandien. Nepalikite būsimoms vyriausybėms duobių, kupinų žarijų.

Vakar Energetikos ministras Arvydas Sekmokas pareiškė, kad Lietuva neprašys Europos Sąjungos (ES) paramos suskystintų dujų terminalo statybai, tačiau pamiršo paminėti, kiek tai kainuos kiekvienam Lietuvos gyventojui.

Mano manymu, gyventojai turėtų žinoti skaičius ir formą, kuria bus surinktos lėšos dujų terminalui statyti. Greičiausiai lietuviai tai pajus per padidėjusią dujų ar elektros energijos kainą.

Manau, kad ministro sprendimas yra žalingas Lietuvos vartotojams. Mažo suskystintų dujų terminalo statyba kainų konkurencijos klausimo dujų sektoriuje gali ir neišspręsti. Paprastai maži terminalai vartotojams kainuoja brangiai, juolab, kad įvertinus padėtį arabų pasaulyje, kyla daug klausimų dėl suskystintų dujų pristatymo.

Nepamirškime, jog Lietuva atsisakė dalyvauti statant regioninį suskystintų dujų terminalą Latvijoje, pasirinkdama statyti mažą terminalą Klaipėdoje. Mano nuomone, tai yra klaidingas žingsnis.

Mes turėtume pasimokyti iš latvių, kurie regioninei jungčiai „Swedlink“ iš ES išsireikalavo trečdalio projekto vertės lėšų – 160 milijonų litų. Šiomis lėšomis kaimynė stiprina savo vidaus tinklus. Manyčiau, kad ir Lietuva galėjo prašyti trečdalio projekto finansavimo lėšų, siekdama sustiprinti dujų tinklus Lietuvoje.

Nerimą kelia ir valdančiųjų pozicijos privataus ir viešo kapitalo bendradarbiavimo atžvilgiu. Jei ne konservatorių veiksmai, dujų terminalą Lietuva turėtų jau šiandien ir tai nebūtų kainavę vartotojams. Keistai atrodo ir Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija.

Atskirti šilumos tiekimo paslaugas nuo daugiabučius aptarnaujančių įmonių galbūt yra prasminga didžiuosiuose miestuose, bet Vilnius ar Kaunas dar nėra visa Lietuva. Yra savivaldybių, kuriose šilumos tiekimas ir punktų reguliavimas priklauso savivaldybėms, kai kur žmonės patenkinti šilumos kaina. Tai ar verta suvienodinti pagal vieną kurpalių? Gal, įvykdžius tokį atskyrimą, šiluma ir atpigtų keliais centais, tačiau šilumos kainoje liūto dalį – net 70 proc. sudaro dujos arba mazutas, ir tik nedidelę dalį sudaro Prezidentės minėtos paslaugos. Be to, dideli šilumos nuostoliai patiriami per kiaurus daugiabučius. Taigi priėmus pakeitimus, didelių kainų pokyčių nesulauktume.

Mažose savivaldybėse reikėtų panaudoti ES paramos lėšas ir, pasitelkiant Lietuvos mokslininkus, pereiti prie biomasės deginimo, o Premjerui derėtis dėl kuo mažesnės dujų kainos Lietuvai. A.Sekmokas turėtų informuoti visuomenę, pateikti konkrečius skaičius, kiek kainuos vartotojams dujų terminalo statyba, kad nuskurdintų Lietuvos gyventojų pečių neužgultų dar didesnė mokesčių našta.

Galiu tik apgailestauti, kad valstybės energetinis ūkis yra valdomas Vyriausybės nutarimais ir ministro įsakymais. Nors šiuo metu vykdoma didžiulė elektros energetikos ūkio pertvarka, kainuojanti net 12 milijardų litų, Seime dėl to net nediskutuojama, o opozicinės frakcijos nustumiamos į šalį.

Tokiu būdu mes prarandame parlamentinę kontrolę. Socialdemokratų frakcija buvo įregistravusi du nutarimus, susijusius su elektros energetikos sektoriumi, tam surinkta pakankamai parašų, bet konservatorių dėka, nutarimai net neįtraukiami į darbotvarkę. O jei ir įtraukiami, tai nubalsuojama taip, kad projektai nepasiektų pateikimo stadijos

Tai, kas šiuo metu slaptai vykdoma energetikos sektoriuje, jį patį veikia neigiamai.

Iš Lietuvos energetikos ūkio šluojami energetikai. Konservatoriai priima savo žmones, kurie apskritai nėra susiję su energetikos ūkiu. Atleidžiami techniniai darbuotojai. Žmonės, bijantys prarasti darbo vietas, tyli. Be Seimo žinios vykdomas esminis turtinis elektros energetikos ūkio pertvarkymas. Noriu priminti – kai valdžioje buvo socialdemokratai, dėl VST ir RST atskyrimo buvo diskutuojama Seime, dėl akcijų pardavimo „E. On Ruhrgas“ priimtas specialus įstatymas. Vyko didžiulės diskusijos. O ką visuomenė žino dabar?

Nerimą kelia ir dėl elektros energijos kainų pokytis 2011 m. Nors pažadėta, kad kainos kils nežymiai, tačiau tai bus daroma elektros skirstymo sąskaita. O tai nėra naudinga skirstymo tinklams.

Kai Seimo ekonomikos komitete vyko ataskaita už 2009-uosius metus, mums buvo parodyta, kaip nudėvėti skirstomieji tinklai. Dėl to vyksta avarijos. Skirstomiesiems tinklams reikia didelių kapitalinių investicijų. Galima nugyventi tinklus, išlaikant kainą vartotojams, tačiau ar taip ilgai tversim?

Man taip pat didelį susirūpinimą kelia ryšių reguliavimo principų taikymas elektros energetikoje. Skirstomieji tinklai pateikė planą „Namai“ ir „Namai plius“. Čia aš įžiūriu ne ką kitą, kaip abonentinio mokesčio įvedimą. Kol kas sakoma, kad vartotojai galės patys pasirinkti, nes buvo sureaguota į socialdemokratų nutarimą – neatsisakyti lengvatinio tarifo elektrinėms viryklėms. Tačiau esu įsitikinus, kad kitąmet Seimui išėjus atostogauti, bus įvestas abonentinis mokestis. Tokiu atveju, gyventojai turės mokėti jau vien už tai, kad namuose yra elektros energijos skaitiklis.

Šiandien su kolega Rimantu Sinkevičiumi surengėme spaudos konferenciją, kur iškėlėme klausimą, kodėl Vyriausybė priima sprendimus Lietuvos energetikos ūkyje (kurie lems elektros energijos ir dujų kainas!) nepaisydama Seimo nuomonės.

Mūsų manymu, Vyriausybė ketina valdyti energetikos ūkį vien tik priimdama savo nutarimus, ignoruodama Seimo valią. Taip buvo priimtas Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos energetikos ūkio pertvarkymo koncepcijos, Vyriausybės nutarimas dėl dujų ūkio pertvarkymo koncepcijos, Energetikos ministras pasirašė įsakymą dėl elektrinių, kurioms nustatoma remiamos elektros energijos gamybos apimtis aprašo, gamybos apimties ir importo 2011 m. Nors komiteto nariai norėjo šiuo klausimu padiskutuoti, pasidalinti nuomonės, pasirodė, jog to visai nereikia – užteko ministro įsakymo.

Negailėjome kritikos Vyriausybei, kuri vykdo reformas bei reorganizacijas energetikos įmonėse, nors iki šiol nėra aiški Lietuvos energetikos strategija. Ne paslaptis, kad pabėgome nuo LEO, bet sukūrėme dar didesnį monstrą.

Naikinant senas įmones, per 4 tūkst. žmonių gavo atleidimo lapelius, jų ateitis nežinioje, tuo tarpu kuriamos naujos įmonės, kurių veiklos perspektyvos kol kas skendi nežinios migloje. Beje, o kur Visagino elektrinės verslo planas?

Ta proga prašysime Valstybės kontrolę valstybės valdomoje Lietuvos elektrinėje atlikti valstybinį auditą. Yra įtarimų, kad Lietuvos elektrinė galimai nusikalstamai perpardavinėja elektros energiją: pigiau perka ir po to brangiau parduoda elektrą. Yra žinių, kad dalį elektros energijos Elektrėnų elektrinė, užuot pati gaminusi, perka iš užsienio valstybių pagal dvišales sutartis ir gauna neuždirbtą viršpelnį. Per spaudos konferenciją pareiškėme, kad kad tokiems faktams pasitvirtinus, svarstysime galimybę kreiptis į prokuratūrą.