Politikos virtuvė

Sąskaitos už šilumą ir karštą vandenį yra didžiulis finansinis smūgis daugeliui gyventojų, ypatingai tiems 2 mln., kurie gyvena daugiabučiuose. Panašu, kad tokių neišmanėlių, kokie dabar valdo Energetikos ministeriją, Lietuvoje dar nebuvo.

Valdantieji Šilumos ūkio įstatyme įnešė visišką sumaištį dėl šilumos punktų ir karšto vandens ruošimo įrenginių priežiūros, jie neišsprendė šilumos punktų nuosavybės klausimų, panašu, kad į tai numojo ranka ir visą sumaištį paliko spręsti būsimai Vyriausybei. Gyventojai palikti nežinioje: ką jiems daryti avarijos atveju, kas ir iš kokių lėšų turėtų atlikti remonto darbus.

Tačiau šios sumaišties „atominiam“ ministrui Arvydui Sekmokui pasirodė per maža. Jis ėmėsi energingų žingsnių „reformuoti“ šilumos ūkį, kuris glumina bent šiek tiek šią sritį išmanančius specialistus. Rastas „genialus“ sprendimas išskaidyti šilumos ūkį, atskiriant šilumos gamybą nuo perdavimo ir skirstymo. Nejaugi ministerijoje neatsirado nė vieno išmanančio specialisto, kuris paaiškintų ministrui, kad šilumos ūkis iš esmės skiriasi nuo elektros ir dujų sektoriaus, o toks dirbtinis atskyrimas tik dar labiau pabrangintų šilumą gyventojams.

Mano nuomone, ministerija pasirinko ne tą kelią. Norint iš esmės sumažinti Lietuvos gyventojų sąskaitas už šildymą, būtina įgyvendinti du pagrindinius projektus – pakeisti šilumos gamybos šaltinius – pereiti nuo brangių importuojamų dujų prie daug pigesnio vietinio biokuro ir modernizuoti daugiabučius gyvenamuosius namus.

Beje, dėl šios Vyriausybės nerangumo ir praėjusį, ir ateinantį sezoną gamtinės dujos buvo ir bus pačios brangiausios, o dujos sudaro 70 proc. šilumos kainos. Tų savivaldybių gyventojai, kurių šilumos ūkiai perėjo prie biokuro moka už šilumą 20 proc. mažiau, o gyventojai yra patenkinti esama situacija. Ar ir šiuos šilumos ūkius ministras ketina išskaidyti? Reikia pripažinti, kad savivaldybės, kurių šilumos ūkiai yra išnuomoti privatiems šilumos tiekėjams, turėtų griežčiau kontroliuoti sąnaudas ir informuoti apie tai gyventojus.

Su daugiabučių renovacija valdantieji patyrė visišką fiasko. Matydami, kad siūlomas modelis neveikia, jie nepasiūlė nieko naujo, o per visą ketverių metų laikotarpį pagal jų modelį buvo renovuoti tik keturi daugiabučiai. Socialdemokratai yra paruošę naują daugiabučių modernizavimo modelį, pagal jį gyventojai nebus verčiami skolintis bankuose, o investicijos bus grąžintos iš sutaupytų lėšų. Ne veltui liaudies patarlė sako, kad pragaras gerais norais grįstas, tačiau ministerijai reikia ne tik gerų norų, bet ir kompetencijos.

Gamtinių dujų paklausa perspektyvoje gali ženkliai sumažėti. 2011 m. dujų poreikis buvo 3,36 mlrd. kubų. Dujų suvartojimas elektros gamybai per vienerius metus sumažėjo 21 proc., o šilumos gamybai – 14 proc.

Perėjus nuo gamtinių dujų prie biokuro, kuris yra daug pigesnis už dujas, Lietuvoje pasikeitus Vyriausybei, įsibėgėjus viešųjų pastatų ir daugiabučių renovacijos procesui, gamtinių dujų poreikis ženkliai sumažės. Galbūt ilgainiui net triskart. Jau šiandien vis daugiau pramonės įmonių išreiškia nuogąstavimus dėl gamtinių dujų kainų įtakos produkcijos konkurencingumui, todėl neslepia ketinimų keisti kuro rūšį, atsisakant gamtinių dujų.

Tuo tarpu Energetikos ministerija neatliko namų darbų – nepaskaičiavo prognozuojamo gamtinių dujų poreikio 2015-2020 metams ir užsakė galingą, brangų laivą bei sudėtingą uosto infrastruktūrą, kuri tarsi sunkus akmuo slėgs visų vartotojų pečius. Beje, netikiu, kad 2015-aisiais suskystintų dujų terminalas (SGD) pradės savo veiklą, nes dabartinė Vyriausybė, iki šiol snaudusi, tik pastaraisiais metais pradėjo uoliau dirbti – užsakė poveikio aplinkai tyrimą.

Su didelėmis kliūtimis teks susidurti tiesiant dujotakio vamzdžio iki perdavimo vamzdyną. Šis turėtų būti tiesiamas per privačias žemes, kirsti autostradą bei geležinkelį, todėl net pati bendrovė „Klaipėdos nafta“ abejoja, ar šios kliūtys bus įveiktos iki 2014 m. pabaigos ir terminalas pradės veikti laiku. Kaip aiškino įmonės atstovai, pakviesti į socialdemokratų frakciją, 25 proc. privalomas dujų pirkimas reikalingas tam, kad pramonės įmonės nesudarytų šimtaprocentinių ilgalaikių sutarčių su žemyninių dujų tiekėju, nes nuogąstaujama, kad neatsiras dujų pirkėjų iš terminalo. Manytina, kad pramonės įmonėms dėl 25 proc. taisyklės kreipiantis į Teisingumo Teismą, šis pripažintų, kad pažeidžiamas konkurencingumo principas.

Nesu prieš SGD terminalą, nes Lietuva privalo turėti dujų tiekimo alternatyvą, tačiau neatmestina galimybė (tokius nuogąstavimus išreiškė kainų komisijos atstovai), kad „Gazprom“ galėtų pritaikyti dempingo politiką ir stipriai sumažintų savo importuojamų dujų kainą.

Kadangi SGD įstatyme įmonėms yra numatytas privalomas 25 proc. jūrinių dujų pirkimas, privalomas brangesnių dujų pirkimas diskredituotų pačią SGD idėją. O aukštesnė kaina prislėgtų vartotojus. Neatmestina ir kita galimybė – „Gazprom“ galėtų pakelti dujų kainą iki jūrinės kainos lygio, ir nors Lietuva pirks mažesnį žemyninių dujų kiekį, tiekėjas surinks tą pačią ar net didesnę pinigų sumą iš Lietuvos vartotojų. Kaip nuogąstauja kainų komisija, bendra dujų kaina būtų didesnė nei iki projekto, o infrastruktūros išlaikymo kaštai taip pat padidėtų.

Reikia daryti viską, kad šis SGD taptų regioniniu terminalu su dujų saugykla Inčiukalnyje. Projektas bus ekonomiškai gyvybingas tik tuomet, jei per terminalą bus realizuojami maksimalūs jūrinių dujų kiekiai (iki 4mlrd. per metus). Problema techniškai sprendžiama nutiesus dujotakį iki Inčiukalnio. Deja, dabartinė Vyriausybė silpnai dirbo su kaimyne Latvija dėl bendradarbiavimo apsirūpinant dujomis. Viešai nuolat keikdami energetinę priklausomybę konservatoriai ne itin sparčiai dirbo, kad terminalas būtų pastatytas greičiau.

Beje, mane stebina kolegos – parlamentaro Kęstučio Masiulo kalbos, kad Rusija gali nutraukti dujų ar elektros tiekimą Lietuvai. Nors ne pirmi metai K.Masiulis dirba ekonomikos komitete, bet panašu, kad nesuvokia, jog Rusija negali mums nutraukti nei elektros energijos, nei dujų tiekimo, kitaip nutrauktų tiekimą ir Kaliningradui, o tai išsibalansuotų Rusijos tiekimo sistema. Kolegos K.Masiulio svaičiojimai verčia daryti išvadą, kad trūksta kompetencijos.

Bet kokiu atveju ilgalaikėje perspektyvoje dujų Lietuvai reikės – net jei visi šilumos gamintojai pereitų prie biokuro, dujų reikėtų ne mažiau 20 proc. Dujų reikės ir chemijos pramonei. Tačiau jau šiandien būtina labai atidžiai skaičiuoti ir planuoti, kad Lietuvos vartotojai netaptų brangios infrastruktūros išlaikymo įkaitais ir energetinio skurdo vergais.