Politikos virtuvė

Paskatinta Londone gyvenančių tautiečių, kurie susirūpinę didele bankų paslaugų įkainių našta, turėjau progos pasidomėti, kodėl bankai Lietuvoje nežabojami didina savo paslaugų įkainius.

Mūsų šalyje bankų paslaugomis besinaudojančių gyventojų lėšos tirpsta kaip pavasario sniegas. Analizuodama savo pačios sąskaitas pastebėjau, kad bankų paslaugų įkainiai kyla kaip ant mielių, bankai elgiasi savavališkai. Norėdama gauti informacijos apie įkainių pokyčius dar šių metų vasarį kreipiausi į Lietuvos bankų asociaciją. Tik po keleto mėnesių gavau asociacijos prezidento Stasio Kropo atsakymą, jog duomenys man nebus pateikti, nes nėra tinkamų pajėgų atlikti tyrimą. Tuomet bandžiau ieškoti atsakymo Lietuvos banke. Paaiškėjo, jog nuo 2008-ųjų skandinaviškų bankų įkainiai pakilo apie 36 proc. Naudojantis elektronine bankininkyste ir pervedant lėšas į kitą banką, ši paslauga nuo pvz. 0.8 lito pakilo iki 1, 4 lito. Pabrango bankų kredito kortelių aptarnavimas ir kitos paslaugos.

Panašu, kad bankai piktnaudžiauja oligopoline padėtimi ir, didindami įkainius, tikisi atsiimti per krizę neuždirbtą pelno dalį, nors sunkmečiu jie neatliko pagrindinės funkcijos – neskolino verslui. Didėjant šalies rizikai, siekiant išlaikyti akcininkų reikalaujamą pelningumą, yra peržiūrimas bankų produktų ir paslaugų pelningumas, jų teikimo sąnaudos.

O gal Skandinavijos bankai traktuoja Lietuvą kaip „bananų respubliką“? Palyginus Skandinavijos šalyse egzistuojančius vidutinius įkainius ir vidutinę algą su Lietuvoje esančiais įkainiais, akivaizdu, kad mūsų gyventojams taikomi įkainiai tikrai gerokai didesni. Bankams nerūpi pensininkai, kurie dažniau atsiskaito grynais pinigais – jie sumoka keturiskart – už pinigų išėmimą, už mokėtojo kortelės aptarnavimą per metus, už lėšų įrašymą į gavėjo sąskaitą, už gavėjo sąskaitos aptarnavimą. Manyčiau, kad ir „Sodra“, ir „Lukoil‘as“, iškėlę mokėjimo kortelių aptarnavimo klausimą, yra teisūs, nes žmonės yra nelygiaverčiai kovoje su bankais. Deja, bankų teikiamų paslaugų įkainiai nėra reguliuojami jokiais teisės aktais.

Dėl tos pačios priežasties prieš grynųjų pinigų cirkuliacijos suvaržymus kovoja ir Smulkaus bei vidutinio verslo taryba. Mano įsitikinimu, atsiskaitymo grynaisiais pinigais suvaržymas – bankų įkainių didinimas prieštarauja Vyriausybės politikai.

Atsiranda ir tokių įmonių, kurios pajutusios bankų godumą, savotiškai skatina grynųjų pinigų cirkuliaciją. Matau didelę žalą ne tik gyventojams, bet ir Lietuvos ekonomikai. Verta atkreipti dėmesį į Latvijos bankų sektoriaus patirtį. 2008-aisiais visi Latvijoje esantys bankai pakėlė savo paslaugų įkainius, dėl to Latvijos centrinis bankas kreipėsi į  Konkurencijos tarybą. Ši nustatė, jog bankai vadovavosi karteliniu susitarimu, todėl buvo nubausti piniginėmis baudomis.

Ar nederėtų ir mums kreiptis į savo Konkurencijos tarybą, kad ši išsklaidytų abejones dėl bankų kartelinio susitarimo? Norėtųsi, kad Lietuvos bankas nebūtų tarsi miegančioji gražuolė. Jei reikės, Seime grįšime prie bankų įkainio reguliavimo klausimo.

VISAI NEJUOKINGA: jei iš tiesų „Gazprom“ kreipsis į Stokholmo arbitražą, tai tikėtina, kad bylą Lietuva pralaimės, o bauda gali siekti pusantro milijardo litų. Ši našta gultų ant visų mūsų vartotojų pečių.

Rusijos dujų koncernui „Gazprom“ pareiškus, kad kvies Lietuvą dėl dujų bylinėtis Stokholmo arbitraže, Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius atšovė, jog derybos turi vykti ne viešais pareiškimais, bet tarp derybų grupių. Taip, Premjere, derybos turi vykti, tačiau jūs su Energetikos ministru Arvydu Sekmoku gerokai pavėlavote.

Esu įsitikinusi, kad derybos turėjo prasidėti dar prieš metus.

Premjero ir Energetikos ministro nenoras derėtis šilumos kainų pavidalu ištuštino Lietuvos vartotojų kišenes – žmonės prarado šimtus milijonų litų. Gal vengti derybų ir provokuoti konfliktą yra sąmoningas veiksmas ir viešųjų ryšių akcija? Konservatoriams yra būdinga ieškoti nepriklausomybės priešų, o jų nesant, juos išgalvoti. Tuomet tauta mobilizuojama, pensininkai pamiršta sumažintas pensijas, visi tampa vieningi ir kyla į karą prieš Tėvynės išdavikus. Ignalinos AE uždarymas lėmė, kad Lietuva sutartyje su „Gazprom“ buvo įsipareigojusi sunaudoti 5 mlrd. kubinių metrų dujų. Tačiau ekonomiką ištikus krizei, o taip pat dėl to, kad didžiąją dalį elektros energijos perkame iš Rusijos, deja, per tarpininkus, glaudžiai susijusius su konservatoriais, dujų sunaudojome gerokai mažiau – tik 3 mlrd. kubinių metrų. Tačiau sutartyje yra numatyta galimybė koreguoti sunaudojamą dujų kiekį, taigi pirmiausia, reikėjo derėtis dėl dujų kiekio, o po to ir dėl kainos.

Socialdemokratų partijos frakcija ne kartą kvietė A.Sekmoką ir „Lietuvos dujų“ vadovybę sėsti prie derybų stalo, užuot aiškinusis per spaudą. Socialdemokratų iniciatyva pirmas toks susitikimas įvyko prieš pusmetį, bet ir po to Energetikos ministras su „Lietuvos dujų“ didžiaisiais akcininkais – vokiečiais ir rusais, o taip pat ir su „Gazprom“ kalbėjo ultimatumų kalba. Net ketinta nušalinti nuo pareigų „Lietuvos dujų“ vadovą Viktorą Valentukevičių, tarsi A.Kubilius su A.Sekmoku nežinotų akcinės bendrovės įstatymų. Ne veltui ši akcija žlugo. Tokie konservatorių veiksmai šiurpina „Lietuvos dujų“ akcininkus vokiečius.

Koks naujas užsienio investuotojas gali ateiti į Lietuvą, jeigu šitaip elgiamasi su jau čia esančiais. Nenoriu būti bloga pranaše, bet jei iš tiesų „Gazprom“ kreipsis į Stokholmo arbitražą, tai tikėtina, kad bylą Lietuva pralaimės, o bauda gali siekti pusantro milijardo litų. Be abejonės, ši našta gultų ant visų mūsų vartotojų pečių. Ar Premjerui A.Kubiliui nepakanka to, jog gyventojų skolos per metus išaugo iki 2,2 mlrd. litų? Norima dar didesnį gyventojų būrį paversti skolininkais arba išguiti iš Lietuvos?

Taigi, garsieji konservatorių vedliai ir energetikos strategai, išlipkite iš apkasų, nustokite tuščiai ginčytis ir, sėdę prie derybų stalo, derėkitės dėl žemesnių dujų kainų – padarykite nors vieną gerą darbą dėl Lietuvos žmonių.

Vakar baigėsi krizė. Gerąją naujieną paskelbė Premjeras ir Prezidentė – kur dėsies, reikia tikėti, nors savo kailiu Lietuvos gyventojai to nepajuto. Darbo biržos giriasi mažesniu įregistruotų bedarbių skaičiumi, nors šis demonstruoja ne tikrąją padėtį, bet sugebėjimą dirbtinai mažinti nedarbo rodiklius.

Galima sutikti, kad eksportas auga, tačiau paanalizavę eksporto struktūrą džiaugsimės mažiau. Didžiausią eksporto dalį sudarė rafinuotų naftos produktų gamybos įmonių (40,7 proc.) ir chemikalų bei cheminių produktų gamybos įmonių (15,9 proc.) pardavimai. Benzino, dyzelino gamybai žaliava yra nafta, o trąšoms – dujos ir kt. importuojamos žaliavos. Taigi Lietuvos eksportas paremtas beveik išimtinai importinėmis žaliavomis ir nedidele pridedamąja verte. Ar tai reiškia, kad grįžome prie įprastinio verslo, neišmokę krizės pamokų? Kur inovacijos, proveržis, taip plačiai propaguotas konservatorių partijos programoje?

2011 m. sausio mėn. naujų pramonės užsakymų skaičiaus didžiausias metinis padidėjimas buvo Latvijoje (75,9 proc.), Estijoje (73,4 proc.) ir Lietuvoje (43,6 proc.), tai įrodo, kad beveik dvigubai atsiliekame nuo kaimynų.

Maisto produktų kainos šauna į neregėtas aukštumas. Pensininkai ir vargingiau gyvenantys žmonės nebeįperka net būtiniausių prekių. Štai statistikos departamentas teigia, kad 2011 m. vasario mėn. maisto produktų prekyba sumažėjo 3,5 proc., lyginant su sausio mėn. Be to maisto produktų eksportas išaugo 10 proc. Ar Premjeras kreipėsi į žemdirbius, kad jie užsėtų daugiau laukų ir augintų daugiau gyvulių?

Jeigu taip dar nepadarėte, Premjere, tai siūlome kuo greičiau tai padaryti. Nes tai būtų ilgalaikė ir tvari politika. Kinams, indams ir brazilams ėmus daugiau valgyti geresnio maisto, o taip pat dėl kataklizmų, susijusių su klimato kaita pasaulyje, ima trūkti maisto produktų. Dirvonuojančios žemės Lietuvoje yra į valias, tuo pasinaudojus padidėtų užimtumas kaime, atsirastų darbo vietų perdirbimo pramonėje

Dar vienas galvos skausmas – energetikos sritis. Susimildami, nesiųskite ministro Arvydo Sekmoko derėtis dėl dujų ir dėl kitų energetikos sektoriaus klausimų. Jis vos nepaskelbė dujų karo Vokietijai ir Rusijai. A. Sekmokas ir Premjeras pasaulį prajuokino, norėdami atstatydinti „Lietuvos dujų“ valdybą, lyg nežinotų Akcinių bendrovių įstatymo. Nepavyko! Keista, kad tik dabar sėsta prie derybų stalo su „Gazpromu“ dėl dujų kainos, kai tą reikėjo padaryti prieš dvejus metus. Gyventojai būtų patyrę mažiau energetinio skurdo.

Mūsų planai statyti atominę elektrinę sužlugdyti, tačiau šalia statomos baltarusių ir Kaliningrado elektrinės. Jeigu norime kontroliuoti padėtį, ar nebūtų protinga, drauge su latviais, estais, lenkais pakviesti ir rusus bei baltarusius bei technologiją siūlančias šalis – Prancūziją, JAV ar Japoniją bendram Visagino elektrinės projektui. Tada projektas taptų realus, o mes kontroliuotume padėtį ir branduolinę saugą.

2016 m. sausio 1 d. trijose didžiosiose šiluminėse elektrinėse – Vilniuje, Kaune ir Mažeikiuose turėtų būti pastatyti dūmų filtrai. Šilumininkai paskaičiavo, kad tam reikia 2 mlrd. litų. Dūmų gaudyklių galima ir nestatyti, jeigu dujas ar mazutą paversime į biokurą. Negana to, kad ES 75 mln. Lt. paramą mažoms kogeneracinėms elektrinėms konservatoriai „marinavo“ nuo 2009 m., minėtose elektrinėse padėtis nesikeičia ir dabar. Šiuo metu buitiniai vartotojai už šilumą sumoka 2 mlrd.Lt. Jeigu nieko nebus daroma, 2016-aisiais, įvertinus baudas, žmonės mokės jau 3 mlrd.Lt.

Vertėtų kiekvienais metais (o liko vos 4 metai) visas lėšas, gautas už taršos leidimus, investuoti į minėtų elektrinių modernizavimą, kitaip 2016 m. romūs Lietuvos gyventojai išeis į gatves su vėzdais bei kuokomis ir sukels revoliuciją, kurios tikrai nebus galima pavadinti nei „rožių“ nei „jazminų“ vardu.

Nelaukiam iš konservatorių jokių valdymo stebuklų, tačiau gerbiamieji, atlikite tuos darbus, kuriuos reikia padaryti jau šiandien. Nepalikite būsimoms vyriausybėms duobių, kupinų žarijų.

Šiandien pateikiau Seimui svarstyti rezoliuciją dėl lengvatinio tarifo vartotojams, naudojantiems elektros virykles, panaikinimo.

Rezoliucijoje teigiama, kad lengvatinio tarifo vartotojams naudojantiems elektros virykles panaikinimas – tai elektros kainų kilimas visiems vartotojams, kad vykdoma elektros energetikos reforma skurdina Lietuvos vartotojus, sudarydama sąlygas kainų kilimui.

Savo rezoliucija siūlėme Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nedidinti Lietuvos gyventojų išlaidų už elektros energiją, esant sumažintiems gyventojų atlyginimams, pensijoms ir socialinėms išmokoms ir kritus jų perkamajai galiai nenaikinti lengvatinio tarifo vartotojams naudojantiems elektros virykles.

Nors konservatorių-krikščionių demokratų frakcijos nariai priešinosi šiai rezoliucijai, 55 parlamentarai šią rezoliuciją palaikė, tad šis dokumentas, padėsiantis išvengti dalies Lietuvos gyventojų skurdinimo, buvo priimtas.

Lietuvoje beveik ketvirtadalis namų ūkių turi elektros virykles. Tai reiškia, kad kaina didėtų dideliai daliai vartotojų. Mes nieko naujo nesiūlėm, tik pasiūlėme palikti esamą padėtį ir neskurdinti dar labiau lietuvių. Ir mums pavyko.