Politikos virtuvė

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurietropinėmis dienomis aprūpintų gyventojus karštu vandeniu.

Pasaulis po krizės atsibudo tarsi po smarkios audros ir suprato, kad taip, kaip gyveno iki šiol, toliau gyventi negali. Mūsų planetos išsivysčiusios šalys pasiekė tam tikrą ekonominio prisotinimo laipsnį, išsisėmė, todėl grįžti prie įprastinės veiklos nei galima, nei verta. Šiandien pasauliui desperatiškai reikia naujos ekonominės paradigmos, naujo stimulo, matymo ir mąstymo. Dabartinė ekonomika gamtinius resursus naudoja 50 proc. greičiau nei jie atsistato. Tai tikras planetos natūralių išteklių naikinimas. Daugelis žaliavų yra pernelyg brangios, kad būtų panaudotos tik vieną kartą.

Situacija nėra dramatiška, tačiau reikalauja naujo požiūrio. Turime pasitelkti vaizduotę ir kūrybinį visuomenės potencialą norėdami išmokti turėti daugiau naudojant mažiau. Kas gali padėti rekonstruoti ekonomiką? Atsakymas gali būti tik vienas – tai žalioji ekonomika, žaliojo augimo strategija.

Džeremis Rifkinas teigia, kad prieš kiekvieną ekonominę krizę įvyksta ekonominis žemės drebėjimas, kuris pasireiškia naftos produktų kainų šuoliu. Taip buvo prieš Rusijos krizę, tas pats atsitiko ir prieš 2008 m. krizę. Pasak jo, revoliucijos energetikos srityje pakeitė pasaulio ekonomiką. Pirmoji energetinė revoliucija įvyko XIX a., kai atsirado garo mašinos. Antrajai – XX a. energetinei revoliucijai buvo būdinga centralizuotai tiekiama energija – elektra, šiluma, garas. Rifkinas prognozuoja, kad XXI amžius bus pažymėtas trečiąja pramonės revoliucija – žaliąja energetika.

Tai saulės, vėjo, bangų, vandenilio energija, atliekų perdirbimas, masinių pastatų apšiltinimas, išmanieji tinklai, kuriems gyventojai tiekia savo pagamintos energijos perteklių, tai 100 mln. naujų darbo vietų.

Kaip gi žaliasis augimas gali būti pritaikytas Lietuvoje, kaip tai dera su konservatorių pasiūlyta Nacionaline (energetinės nepriklausomybės) strategija. Jeigu būtų įgyvendintos visos konservatorių energetinės haliucinacijos, Lietuvos gyventojai išties taptų nepriklausomi nuo energetikos – neįpirktų nei elektros, nei dujų, neišsimokėtų už šilumą dėl hiper aukštų kainų. Nes tie 50 mlrd,, nepriklausomai nuo to, kas juos beinvestuotų, valstybė ar privatūs investuotojai, vis tiek gultų ant mūsų vartotojų pečių ir būtų atsiimti per tarifus.

Turėdama labai ribotus finansinius išteklius, Lietuva turėtų labai gerai pagalvoti, kur investuoti lėšas. Už elektros energiją Lietuvos gyventojai šiandien moka palyginti neaukštą kainą (ačiū Rusijai, kurios didžiąją elektros energijos dalį perkame, o taip pat Garbaravičių šeimynai, su kuriais pardavėjai yra glaudžiai susiję).

Labiausiai gyventojų kišenes patuština šilumos kainos. Apie jų sumažinimą strategijoje kalbama labai blankiai. Yra du keliai sumažinti daugiabučių gyventojų šilumos sąskaitas – tai jų daugiabučių aptaisymas kailiniais ir dujų, kurias Lietuva importuoja iš Rusijos, pakeitimas vietine biomase. Tai ir yra žaliojo augimo strategija, tai ir yra energijos taupymas, tai ir yra iškastinio kuro pakeitimas atsinaujinančia energija, tai ir yra naujos darbo vietos Lietuvai, glaudžiai susijusios su ekonominiu augimu.

Masinę daugiabučių renovaciją, skirtingai nuo konservatorių, socialdemokratai paskelbs nacionalinės svarbos objektu. Gera žinia, kurią paskelbė ekspertai, yra ta, kad pagal konstrukcijos atsparumą daugiabučiai gali tarnauti daugiau nei šimtą metų. Jau dabar aišku, kad gyventojai yra nelinkę imti paskolų iš bankų renovacijai. Nereikia ir versti jų tai daryti, nes žmonės – nuskurdinti krizės, o lėšų po Kubiliaus reformų užtenka tik duonai kasdieninei.

Visiškai pritariu tiems ekonomistams, kurie teigia, kad pagrindiniu investuotoju turi tapti valstybė, padedama europinių fondų. Grąža būtų dvejopa – naujos darbo vietos, mokesčiai į biudžetą ir nauja nauda gyventojams.

Gyventojai ilgainiui išsimokėtų už suteiktą paslaugą, mokėdami tiek pat, kiek jų kaimynai, gyvenantys nerenovuotose namuose. Taigi – nauda visapusiška. Rusiškas dujas keisdami į biomasę ir išrūšiuotas atliekas, Lietuva papildomai galėtų sukurti tūkstančius naujų darbo vietų, kuras būtų vietinis, mokesčiai keliautų ne į Rusiją, bei į Lietuvos biudžetą. Juolab, kad skubiai reikia priimti sprendimus dėl didžiųjų termofikacinių elektrinių modernizavimo Vilniuje, Kaune bei Mažeikiuose. Apie tai konservatoriai savo strategijoje net neužsimena. Tam reikia mažiausiai 2 mlrd. Lt ir darbus reikia atlikti iki 2015 metų pabaigos, antraip neišvengsime didžiulių baudų, kurios dar daugiau prislėgs gyventojus.

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurie aprūpintų gyventojus karštu vandeniu ir dar pasitarnautų patalpų vėsinimui karštomis dienomis. Mūsų namai po renovacijos galėtų tapti mini jėgainėmis, kurios atliekamą energiją galėtų teikti į išmanųjį tinklą. Taigi, žalioji augimo strategija yra paprasta tarsi 5 centai. Tai yra socialdemokratų žaliojo augimo strategija artimiausiam dešimtmečiui, tai yra mūsų šansas, tai yra planas A. O ar yra planas B?

Tai tik vienas fragmentas, mažytė iliustracija iš energetikos sektoriaus, kaip mums reikia pertvarkyti savo ekonomiką, padaryti ją žalesnę. Žaliasis augimas yra broliai dvyniai su žaliosiomis inovacijomis. Naujas posūkis ekonomikoje duos impulsą moksliniams tyrimams, naujų technologijų atsiradimui. Tam reikia pertvarkyti mokesčių sistemą, sukurti žaliųjų kreditų sistemą, pakeisti, viešųjų pirkimų taisykles. Būtina peržiūrėti miestų planus, transporto schemas bei infrastruktūrą.

Šiems ambicingiems planams įgyvendinti reikia lėšų, todėl būtina įgyti investuotojų pasitikėjimą, o Vyriausybės sprendimai turi būti nuspėjami ir ilgalaikiai, o tam reikia įtikinti visuomenę, pakeisti  mūsų piliečių vartojimo įpročius, įtvirtinti tausojantį vartojimą.

Labai svarbus ekonominio vystymosi veiksnys yra tolygesnis pajamų ir turto pasiskirstymas visuomenėje. Kuo didesni skirtumai tarp turtingų ir vargšų, kuo daugiau visuomenėje skurstančių žmonių, tuo daugiau kliūčių ekonominiam vystymuisi. Todėl Lietuvoje būtina mokesčių reforma, mažinanti skirtumą tarp turtingų ir vargšų, ypatingai dirbančiųjų tarpe.

Socialdemokratai pasiryžę atstatyti piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir siūlo naują – labiau socialiai teisingą ir žaliąjį vystymosi kelią.

Paskaičiau anądien tokio jaunojo konservatoriaus Adomo Bužinsko straipsnį ir parašiau jam viešą atsakymą.

Jaunasis žmogau, Tu turbūt, jauti, kad Tavasis Konservatorių partijos politikos pagrindas – ieškoti priešų visur – viduje ir išorėje. Žinoma, aršiausias priešas konservatoriams yra Rusija, ir jeigu negalima tiesiogiai apkaltinti jos, tai reikia apkaltinti bent „Gazpromą“. Premjero A.Kubiliaus ir Energetikos ministro sugebėjimas bendrauti su kaimynais yra žemiau kritinės ribos, o tai, kad vargo prispausti Lietuvos gyventojai už dujas moka daugiausiai, yra šios kietakaktiškos Vyriausybės, neturinčios elementarių derybinių gebėjimų, veiklos rezultatas.

Ar žinai, jaunasis žmogau, kad tokios sąvokos, kaip energetinė nepriklausomybė, apskritai nėra. Nė viena valstybė jos neturi. Yra tik energetinio tiekimo saugumas ir energetinių šaltinių įvairovė. Todėl, prieš renkant parašus ar rašant straipsnius ir pareiškimus, siūlau susipažinti ir supažindinti savo kolegas konservatorius su energetinio saugumo pagrindais ir terminais.

Esu už suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Ir jį, tą terminalą, jaunasis konservatoriau, jau šiandien mes galėjome turėti. Nes dar G.Kirkilo Vyriausybės laikais buvo įkurta bendrovė šio terminalo statybai. Bet Tavo vyresnieji draugai konservatoriai apskundė projektą prokuratūrai ir šiandien jis tąsomas teismuose. Apskritai aš kartais suabejoju, kiek yra nuoširdžios konservatorių deklaracijos apie energetiką, ir ar jos nesipjauna su konkrečiais veiksmais. Štai ir suskystintų dujų terminalo vieta – Kiaulės nugara. Tik ežiukui turi būti neaišku, kad laivui su suskystintom dujom įplaukus į uostą, viso uosto darbas suparalyžiuojamas bent porai parų. O juk Klaipėdos uostas – tai žąsis, dedanti aukso kiaušinius Lietuvos ekonomikai. Yra ir kitų vietų Klaipėdos uosto krantinėje, tačiau apie jas ši Vyriausybė nutyli ir pasirenka patį netinkamiausią variantą.

Ilgalaikėje perspektyvoje šalia Klaipėdos dujų terminalo mums reikia ir mažesnio, regioninio, projekto – suskystintų dujų saugyklos Inčiukalnyje, kuriam Europos Komisija yra skyrusi lėšų. Manau, kad neišmintingas konservatorių valdymas artėja prie pabaigos, o į valdžią grįžę socialdemokratai, įgyvendins šį projektą.

Rašai, kad socialdemokratų vyriausybė pardavė Lietuvą „Gazpromui“, tačiau užmiršti paminėti, kad dar didesnis „Lietuvos dujų“ akcininkas yra vokiečių EONAS. Vokiečių akcininkai yra pašiurpę, kaip dabartinė konservatorių Vyriausybė elgiasi su „Lietuvos dujų“ akcininkais. Nežinau, koks dar užsienio investuotojas gali pasirinkti Lietuvą, kai šitaip begėdiškai elgiamasi su esamais investuotojais, beje iš vienos įtakingiausių ES šalių.

Taigi, Jaunasis konservatoriau, patark savo partijos pirmininkui ir Premjerui A.Kubiliui nešvaistyti 11 mln. eurų teisininkams (beje, konkurso sąlygų paketas yra toks, kad konkursą gali laimėti tik viena Lietuvos advokatų kontora, o čia jau medžiaga Ž.Plytnikui ir STT, tegu pasidomi), bet sėsti prie derybų stalo su „Lietuvos dujų“ akcininkais ir derėtis tiek dėl dujų kainų, tiek dėl ateities projektų. Nenoriu būti bloga pranaše, bet drįstu manyti, kad Stokholmo arbitraže Lietuva bylą pralaimės, nes ši Vyriausybė pati pažeidė daugelį sutarties sąlygų.

2011 m. rugsėjį pasaulį išvys pilietis, kurio gimimas pažymės, kad žmonių populiacija žemėje peržengė 7 mlrd. ribą. Tai gerokai daugiau, nei prognozavo Jungtinių Tautų demografai.

O jų prognozės dėl gyventojų augimo 2050 m. taip pat nepasitvirtino. Žmonių skaičius auga daug sparčiau nei buvo planuota. Mitas, kad žemėje mūsų bus ne daugiau kaip 9 mlrd. 2050 m. tiesiog subliūško. Jau dabar pesimistines prognozes byloja, kad 2050 m. bus daugiau nei 10 mlrd., o sparčiausiai gyventojų skaičius auga Sub-Sacharos Afrikoje, kai kuriose Azijos šalyse bei Lotynų Amerikoje. 10 mlrd. žmonių mūsų planetai tiesiog per daug.

Kodėl gi suklydo demografijos ekspertai? Nuo 1950 iki 2005 m. gyventojų skaičius besivystančiose šalyse patrigubėjo nuo 1,7 mlrd. iki 5,3 mlrd. Spartų populiacijos augimą lėmė sumažėjęs motinų ir vaikų mirtingumas, sustabdyta ŽIV/AIDS infekcijos plėtra, tradicija turėti daug vaikų, kurie galimai išlaikys senatvėje, vaikų vedybos, nepakankamos investicijos į jaunų žmonių švietimą, religinių fundamentalistų sužlugdyta gimimų kontrolės politika.

Be to, pirmą kartą žmonijos istorijoje bus tiek daug jaunų žmonių – net 1,2 mlrd. Netrukus jie kurs savo šeimas. Nuo jų pasirinkimo, kiek vaikų turėti priklausys mūsų planetos likimas. Netgi senstanti Europa ir Kinija su mažėjančiu gyventojų skaičiumi niekaip negali absorbuoti gyventojų augimo.

Šiandien 215 mln. moterų besivystančiose šalyse nors ir nori planuoti, kiek ir kada vaikų turėti, tačiau joms neprieinamos šeimos planavimo priemonės.

Netgi jeigu viena moteris iš besivystančiojo pasaulio jaunimo turės tik 2 vaikus, ir tai jau sukels demografinį sprogimą. Šiandien Afrikoje viena moteris vidutiniškai turi 5 vaikus.

Žmonių tradicijos, religiniai įsitikinimai vaidina svarbų vaidmenį planuojant vaikų skaičių. Labai svarbų vaidmenį vaidina ir katalikų Bažnyčia. Geriausiai tą iliustruojantis pavyzdys yra 2 šalių – Tailando ir Filipinų ekonominis vystymasis.

Tailande dominuojanti religija yra budizmas. Ši religija neprieštarauja nei lytinio švietimo propagavimui mokyklose, nei kontraceptikų naudojimui. Dėl progresyvios politikos Tailandui pavyko suvaldyti populiacijos augimą, dar geriau nei Kinijai, kurioje vyrauja kontraversiška vieno vaiko politika.

Filipinuose dominuoja katalikybė. Ten bažnyčia, taip pat kaip ir Lietuvoje aštriai pasisako prieš pažangius šeimos planavimo metodus bei daro didelę įtaką politikams. Filipinuose gyventojų skaičius nevaldomai auga. Tailandas sugebėjo įveikti skurdą ir tapo greitai augančios ekonomikos šalimi, o Filipinuose ekonomika patiria stagnaciją, dauguma gyventojų skursta. Todėl katalikų bažnyčiai reikėtų labiau racionalizuoti savo požiūrį į šeimos planavimą, o ne pasmerkti milijonus žmonių vargui, kančioms ir mirčiai nuo bado.

Ne paskutinį vaidmenį lemiant demografinę situaciją vadina ir verslas. Štai Australijoje būsto plėtotojai labai stipriai įtakojo politikus, kad tie įstatymu įteisintų, jog už kiekvieno vaiko gimimą būtų mokama po 5 tūkst. dolerių, nors Australijos visuomenė, priešingai nei Lietuvos nėra senėjanti visuomenė. Nors visiems žinoma, kad Australijos žemyne ir prie esamo žmonių skaičiaus jau trūksta geriamo vandens. Bet verslui reikia naujų vartotojų.

Demografinis bumas besivystančiose šalyse yra bloga žinia pasauliui, taip pat ir Lietuvai. Atrodo, kodėl mus turėtų jaudinti, kas vykstaAfrikoje ar Filipinuose, deja, taip nėra. Būdama ES nare, Lietuva neatsitvers nuo pabėgėlių ar emigrantų nei aukštom tvorom, nei spygliuotom vielom. Prasidėjus neramumams Arabų pasaulyje, Italija ir Prancūzija jau šiandien dūsta nuo emigrantų.

Tačiau įsivaizduokime, kas dėsis po 20-30 metų, kai į senstančią Europą plūstels milijonai jaunų afrikiečių, kurių kraujyje kunkuliuoja testosteronas. Kiek peno turės skustagalviai, kurie rėkia „Lietuva – lietuviams“. Iki kokių aukštumų pakils maisto ir kuro kainos.

Beje, prognozuojama, kad naftos ištekliai apie 2020 m. bus prie išsekimo ribos, todėl tie, kurie priešinasi atominės elektrinės statybai yra labai trumparegiai. Ar pasaulyje neįsiplieks karas dėl resursų, ypatingai dėl geriamo vandens. Visuotinis atšilimas, žemės degradacija – tai išties apokaliptinis scenarijus, kuris laukia mūsų planetos.

Prognozės visada ir lieka prognozėmis, tačiau jeigu šiandien nesustabdysime gyventojų skaičiaus augimo, katastrofos neišvengsime.

Šalys donorės, o Lietuva yra viena iš jų, turi labai smarkiai permąstyti savo vystomojo bendradarbiavimo politiką ir labai rimtai investuoti į šeimos planavimo politiką bei jaunų žmonių, ypač mergaičių, švietimą. Nedaryti šito būtų didžiausia užsienio politikos klaida.

Šeimos planavimo priemonės jauniems žmonėms turi būti lengvai pasiekiamos, prieinamos ir savanoriškai naudojamos. Antraip mūsų planetos laukia skurdas, vargas, sparti klimato kaita, nesibaigiantys konfliktai ir netgi pasaulio pabaiga.