Politikos virtuvė

Darbo grupės teigimu, kartu su šiuo metu taikomu modeliu būtina įteisinti ir kitus alternatyvius daugiabučių namų renovacijos modelius valstybei ir savivaldybėms prisiimant riziką, priežiūrą ir sukuriant tokią sistemą, kad būsto savininkams tiesiogiai nereikėtų prisiimti jokių kreditinių įsipareigojimų. Socialdemokratai rengia metmenis teisės aktams, kurie reikalingi sėkmingam programos įgyvendinimui.

Po ilgų ir karštų debatų Seimas pagaliau priėmė gyventojų seniai lauktas Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas. Kas jose naujo, kaip dabar pasikeis atliekų tvarkymas? Apie tai mane kalbino LSDP.lt.

Ko trūko iki šiol galiojusiame įstatyme, kad prireikė jį taisyti?

Jei nieko būtume nedarę, ko gero, ilgainiui visą Lietuvą būtume pavertę ištisu sąvartynu, nes į juos keliauja nerūšiuotos atlikos. Regioniniai buitinių atliekų sąvartynai netgi būdavo suinteresuoti, kad į juos patektų kuo didesni kiekiai atliekų, nes nuo to priklausė jų pajamos.

Naujos redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymas skatins žmones rūšiuoti atliekas. Gyventojai, kurie turės biologiškai skaidžių atliekų, galės jas kompostuoti jų susidarymo vietoje. Tiems, kurie tvarkydami atliekas jas rūšiuos, numatyta savotiška premija – jie mokės mažiau už atliekų išvežimą. Tai turėtų  didinti jų perdirbimą ir panaudojimą, užuot viską vežus į sąvartynus. Daugelis atliekų yra pernelyg brangios, kad būtų panaudotos tik vieną kartą. Tai yra esminė žaliosios ekonomikos dalis – XXI amžiaus ekonomikos strategija.

Kaip pasikeis atliekų tvarkymas gyvenantiems daugiabučiuose namuose?

Gyventojai pagrįstai piktinosi socialine nelygybe, kuri buvo įtvirtinta senajame Atliekų tvarkymo įstatyme – mokestis už buitines atliekas būdavo nustatomas pagal būsto plotą. Pavyzdžiui, močiutė, gyvenanti 50 kv. m. bute turėjo mokėti tiek pat, kiek ir 5 asmenų šeima, įsikūrusi tokio pat dydžio bute. Buvo pažeistas esminis principas: moka teršėjas. Juk teršia, kitaip tariant, „gamina atliekas” ne buto plotas, o jame gyvenantys konkretūs žmonės. Kuo jų daugiau, tuo daugiau ir atliekų. Dabar ši situacija ištaisyta – mokestis už atliekų tvarkymą bus skaičiuojamas pagal bute gyvenančių žmonių skaičių.

Bet ar pavyks nustatyti, kiek žmonių iš tiesų gyvena bute, ar nebus dirbtinai mažinamas jų skaičius, kad mažiau reikėtų mokėti?

Be abejonės, esant gana liberaliai mūsų gyvenamosios vietos deklaravimo tvarkai, kartais gali būti keblu nustatyti, kiek žmonių iš tiesų gyvena viename ar kitame bute, gali pasitaikyti ir įvairių gudravimų. Tačiau susitikimuose su gyventojais ne kartą patyriau, kad namuose, kuriuose yra sudarytos jungtinės veikos sutartys arba yra įsteigtos bendrijos, jų pirmininkai labai gerai žino, kiek žmonių faktiškai gyvena name ar atskiruose butuose, todėl gali sudaryti labai realias atliekų tvarkymo sutartis pagal faktišką gyventojų skaičių.

Kuo dar gyventojams bus naudingos įstatymo pataisos?

Įstatymo pataisos gyventojams suteikia daugiau galimybių pasirinkti, kaip mokėti už atliekų tvarkymą. Jame yra numatyta ir rinkliava, ir paslauga. Tie gyventojai, kurie nesudarys individualių  sutarčių su komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi, turės mokėti  rinkliavą, kurią nustatys savivaldybės taryba. Tokios pasirinkimo galimybės gyventojai seniai laukė, todėl dabar priimtos įstatymo pataisos įgyvendins jų lūkesčius. Beje, tai bus papildomas stimulas būti labiau organizuotiems ir burtis į bendrijas.

Kada įsigalios šis naujos redakcijos įstatymas?
Įstatymą dar turi pasirašyti Prezidentė, o įsigalios jis nuo liepos 1 dienos.

Kalbėjosi  Marius Vakaris

lsdp.lt

Reformavus Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) komitetus, Seimo delegacija paskyrė mane kontaktiniu asmeniu Seime Europos Tarybos (ET) kampanijoje prieš vaikų seksualinį išnaudojimą.

ET kampanija prieš vaikų seksualinį išnaudojimą yra pavadinta „Vienas iš penkių“ (angl. One in Five): remiantis statistika, vienas iš penkių vaikų Europoje patiria kokios nors formos seksualinį išnaudojimą. Yra nustatyta, kad nuo 70 iki 85 proc. vaikų skriaudėjų yra jiems artimi ir pažįstami žmonės. Seksualinė prievarta turi rimtų pasekmių vaikų vystymuisi – jie patiria skausmą, gėdos ir kaltės jausmą, baimę apie tai kalbėti, nepasitikėjimą suaugusiais, fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimų.

ET kampanijos parlamentinė dimensija apjungia Europos parlamentus kovoje prieš vaikų seksualinį išnaudojimą. Vienas iš svarbiausių kampanijos tikslų – kad ET šalys narės greičiau ratifikuotų ET 2007 m. Konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos (Lanzarotės Konvenciją), kurios pagrindiniai tikslai yra apsaugoti vaikus ir kovoti su jų seksualiniu išnaudojimu, ginti aukų teises, skatinti nacionalinį ir tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje. Parlamentarai skatinami skirti šiai skaudžiai temai daugiau dėmesio, inicijuoti ir priimti reikalingus teisės aktus, bendradarbiauti ir keistis informacija bei gerąja patirtimi nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu.

Vaikų seksualinis išnaudojimas yra labai skaudi problema, turinti pražūtingų pasekmių – aukos susiduria su didelėmis psichologinėmis problemomis, kurios kartais baigiasi savižudybėmis. Tapusi ET kampanijos nare sieksiu, kad Lietuva kuo greičiau ratifikuotų Lanzarotės konvenciją, priimtų ir įgyvendintų vaikus apsaugančius teisinius mechanizmus.

Kam gi bankams investuoti į rizikingą verslą, jei sukdami nustekentų valstybių paskolų ruletę jie gali uždirbti daugiau?

Ne vienam kritiškai mąstančiam piliečiui kyla klausimas, kas iš tikrųjų valdo nacionalines valstybes. Ar piliečių demokratiškai išrinkti parlamentai ir jų paskirtos vyriausybės? Panašu, kad ne. Šiandien pasaulį valdo finansų rinka, bankai, o dar tiksliau – finansiniai spekuliantai.

Iš finansų sektoriaus su visomis jo priežiūros institucijomis, sukurtomis praėjusio amžiaus viduryje, buvo tikimasi ekonomikos stimuliavo, nes, kas gi yra verslas be finansinio kapitalo kraujo. Tačiau sistema išsigimė. Finansų rinkoje šiandien cirkuliuoja dešimt kartų daugiau pinigų, kuriuos beatodairiškai spausdina kai kurios valstybės, nei yra investuota į realią ekonomiką. Todėl atsirado erdvės ir „žaliosios ganyklos“ įvairaus plauko finansiniams spekuliantams. Kam gi bankams dažnai investuoti į rizikingą verslą, jei daug ramiau skolinti krizės nustekentoms valstybėms už solidžias palūkanas.

Man visada kilo klausimas, ar valstybių įsiskolinimas sukėlė krizę ar krizė sukėlė valstybių įsiskolinimą. Atsakymą pateikė Jungtinių Tautų ekspertas H. Flassbeck – ne valstybių įsiskolinimai sukėlė krizę, bet krizė sukėlė valstybių įsiskolinimus. Šalys, kurios devalvavo savo valiutą, padidino savo konkurencingumą, pvz. Argentina, Lenkija.

Algų, socialinių išmokų mažinimas, viešųjų finansų taupymas nėra efektyvios priemonės įveikti krizę. Valstybės negali būti prilygintos namų ūkiams, kuriuose šeimininkė taupo ir išgyvena sunkų laikotarpį, arba privačiam verslui, kuris susimažina išlaidas ir išvengia bankroto. Valstybėje veikia kur kas sudėtingesnis mechanizmas. Algų, pensijų karpymo kelias, kuriuo nuėjo Lietuva ir Latvija, sukėlė vidinę devalvaciją, sumažino vidaus vartojimą. Algų, socialinių išmokų ir viešųjų finansų karpymas nėra efektyvios priemonės įveikti krizę ir nėra ilgalaikis sprendimas. Tai primena barono Miunchauzeno pastangas pakelti iš pelkės save už plaukų. Visoms šalims reikia pozityvaus stimulo pakilti iš liūno.

Daugelis nacionalinių valstybių tapo tarptautinių finansinių spekuliantų aukomis. Spekuliuojama ne tik finansais, bet ir degalų bei maisto kainomis. 2009 metais kritusios maisto kainos, 2011 metais vėl pakilo į 2008 metų lygį, kai ekonominė plėtra buvo savo aukščiausiame taške. Turtinguosius krizė paveikė nežymiai, tačiau vargingi dar labiau nuskurdo. Didžiausių ir mažiausių pajamų skirtumas pasiekė tokias aukštumas, kokių nebuvo per 30 metų, įskaitant ir tokias gerovės valstybes kaip Skandinavijos šalys. Bedarbių armija nemažėja, o priešingai, formuojasi jaunų žmonių karta, kurie nė karto savo gyvenime nedirbo.

Jeigu pasaulis nenori socialinio sprogimo ir naujos revoliucijos, politikai turėtų susigrąžinti kontrolę ir įgyti naujų ekonominių svertų. Būtina kuo skubiau pertvarkyti finansines rinkas ir priversti bankus užsiimti jiems būdinga veikla – investuoti į realią ekonomiką, užuot žaidus kazino lošimus. Tą reikia padaryti šiandien, nes rytoj gali būti vėlu.

Pastarųjų metų istorija parodė, kad nevaldoma rinkos ekonomika be valstybės įsikišimo krizės nesuvaldo. Krizė dar labiau padidino visuomenės turto bei pajamų nelygybę. Pati demokratija tapo dar labiau pažeidžiama dėl socialinio netikrumo, ekonominės nelygybės. Todėl būtina didinti valstybės vaidmenį. Kaip turi būti vystoma ekonomika žmonių interesams ir visuomenės gerovei? Ką tai reiškia socialdemokratų politikai?

Valstybė turi būti šalies ekonominio ir socialinio stabilumo garantas, išplečiant jos kompetencijas, paremtas įplaukomis į biudžetą. Socialinis teisingumas ir ekonomikos valdymas neprieštarauja vienas kitam, bet papildo vienas kitą. Valstybė nėra superžinių įkūnijimas, tačiau ji yra makroekonomikos racionalumo garantas. Ji yra vienintelis autoritetas, galintis imtis veiksmų prieš iracionaliai veikiančius individus nacionalinėje ekonomikoje.

Manau, jog valstybė visada turi prisitaikyti prie laiko iššūkių ir visuomenės poreikių. Rinkos ekonomika yra akla socialinėms ir aplinkosauginėms visuomenės reikmėms. Socialdemokratai pasisako už valstybės vaidmens stiprinimą, teikiant viešojo gėrio paslaugas. Socialinė rinkos ekonomika – tai, visų pirma, viešojo gėrio paslaugos, tai infrastruktūra, skatinanti produktyvumą ir konkurencingumą. Lemiamas valstybės vaidmuo ir prioritetai yra transporto infrastruktūra (geležinkelis), energijos tiekimas (energijos tinklai), švietimas ir sveikatos apsauga, vaikų priežiūros ir slaugos  paslaugos.

Švietimas yra esminė viešoji gėrybė, esminė individo integracijos sąlyga į visuomenę ir darbo rinką. Visuomenėje žmonės neturi būti skirstomi į nugalėtojus ir pralaimėtojus. Mokyklas reikėtų pervesti į visos dienos moksleivių užimtumo režimą. Tai būtų labai efektyvi integracijos politikos priemonė, ypatingai vaikams iš socialiai remtinų šeimų. Taip pat tai būtų milžiniška pagalba dirbantiems tėvams, nes jie būtų ramūs, kad jų vaikai, išėję iš mokyklos nepateks tiesiai į gatvę su visomis ten slypinčiomis blogybėmis. Juolab, tai būtų užimtumo alternatyva darbo netekusiems pedagogams dėl moksleivių skaičiaus mažėjimo mokyklose.

Šeimos ir darbinės veiklos derinimas yra pagrindas pasiekti vyrų ir moterų lygybę darbo rinkoje. Todėl vaikų darželių infrastruktūra – kiekvienam vaikui turi tapti ne tik savivaldybių, bet ir valstybės rūpesčiu. Visuomenei sparčiai senstant pagyvenusių žmonių priežiūros bei slaugos infrastruktūra taip pat turi būti savivaldybių ir valstybės rūpestis.

Kita labai svarbi visuomenės debatų sritis yra energijos tiekimas bei  kaina. Nors šilumos ir elektros energijos gamyboje dalyvauja valstybės ir privačios įmonės, energijos perdavimas bei tiekimas ir skirstymas turi būti valstybės ar savivaldybių teisė. Šis sektorius turi būti visuomenės kontroliuojamos ir apie konkurenciją bei pelno siekimą negali būti nė kalbos. Tas pats pasakytina ir apie atliekų tvarkymą. Taip pat negali būti nei kalbos apie tokių svarbių savivaldybių funkcijų, tokios infrastruktūros kaip vandens tiekimas, nuotėkų tvarkymas, privatizavimą.

Informacijos tiekimo infrastruktūra tampa vis labiau svarbia ekonomikai. Prieiga prie informacijos ir galimybė pasidalinti informacija taip pat yra viešoji paslauga, kuri turi būti prieinama tiek kaimo, tiek miesto žmonėms.

Liberalai, siekdami komercinių pelnų per europines direktyvas visaip siekė privatizuoti geležinkelius. Dėl to sumažėtų viešoji (keleivių vežimo) paslauga bei investicijos į geležinkelių modernizaciją. Socialdemokratai pasisako prieš geležinkelių privatizaciją, yra įsitikinę, kad valstybė gali būti gerai besitvarkantis šeimininkas. Ir tą savo puikiu darbu yra įrodę Lietuvos geležinkeliai.

Šalies gyvenime yra daug sričių į kurias joks verslininkas neinvestuos, nes investicijos gali atsipirkti ne per vieną dešimtmetį. Kaip pavyzdys, tai gali būti valstybinių miškų tvarkymas bei aplinkosauga.

Taigi tarp rinkos ekonomikos ir valstybine nuosavybe grįstos ekonomikos turėtume rasti optimalų santykį, kuriam būtų būdinga privačios iniciatyvos ir valstybinės veiklos kombinacija, kuri teiktų viešąsias gėrybes didžiajai visuomenės daliai.

Didindami valstybinio kapitalo vaidmenį visuomenėje atstatysime pasitikėjimą Lietuvos valstybe, kuris labai sumenko dešiniųjų valdymo metu.

Šiandien Lietuvos  daugiabučių gyventojams nėra didesnio galvos skausmo už šildymo kainas. Vienas iš problemos sprendimo kelių yra perėjimas prie vietinio biokuro, atsisakant ženkliai pabrangusių rusiškų dujų.

Biokuro naudojimas – tai ne tik mažesnė šildymo kaina, bet ir naujos darbo vietos Lietuvos piliečiams. Deja, 2012 m. biudžete nėra numatyta lėšų biokuro katilams savivaldybių centralizuotam šildymui.Tiesa, Klimato kaitos specialioje programoje, pardavus šiltnamio efektą sukeliančių dujų normos vienetus (taršos) leidimus biokuro katilams yra numatyta 60 mln. Lt. (to pareikalavo ispanai, kurie nupirko Lietuvos taršos leidimus).  Tačiau tai tik maža dalis, nes poreikis yra apie 250 mln. Lt. per metus.

Konservatorių Vyriausybės programoje yra skiriama nemažai dėmesio perėjimui prie vietinio biokuro, tačiau 2012 m. biudžeto investicijų programoje šiam tikslui nėra skirta nė lito. Matydama, politinės valios trūkumą šios problemos sprendimui pasiūliau biudžeto pataisą: “Numatyti biomasės katilų įrengimo centralizuotam šilumos tiekimui savivaldybėse programą ir skirti jai 150 mln. litų. Sumažinti 150 mln. litų Valstybės investicijų 2012-2014 metų programoje numatytus 2012 metų asignavimus, skirtus su informacinėmis technologijomis susijusiems investicijų projektams“.

Beje, kitas lėšų šaltinis galėtų būti Viešąjį interesą atitinkančios paslaugos (VIAP), kurį mes, visi elektros energijos vartotojai sumokame už kWh energijos. Jeigu pernai VIAP buvo 6,01 ct/kWh, tai 2012 m. mokėsime vienu centu daugiau – 7,04 ct. Viso VIAP fonde 2012 m. susidaro 723 mln. Lt. Šis fondas turėtų būti skirtas išimtinai atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrai ir kogeneracijai. Deja, Seimas yra visiškai nušalintas nuo šio fondo lėšų skirstymo. Čia vienvaldiškai šeimininkauja Energetikos ministras Arvydas Sekmokas, kuris turi kitokias vizijas.

Visiška konservatorių kapituliacija stebima daugiabučių pastatų renovacijos srityje. Jeigu 2011 m. biudžete buvo 38 mln. Lt, tai 2012 m. biudžete tokiai programai skirta perpus mažiau lėšų. Beje, išskirtinis Energetikos ministerijos bruožas, svarstant 2012 m. biudžetą, yra totali informacijos blokada. Svarstant biudžetą Energetikos ministras nė karto nepasirodė, tik atsiunčia klerkus, kurie negali atsakyti į klausimus. Todėl Seimo Ekonomikos komitetas buvo priverstas priimti sprendimą surengti išvažiuojamąjį posėdį Energetikos ministerijoje.

Šiandienos sprendimai turės didelės įtakos rytdienos gyvenimui ir šildymo kainai. Tikiuosi, jog Seimui pakaks politinės valios pritarti mano pasiūlytoms biudžeto pataisoms.

Jei Lietuvos didžiausia problema yra bedarbystė, kaip ją padės spręsti būsimi didžiuliai energetiniai projektai?

Visada buvau branduolinės energetikos šalininkų gretose, netgi tada, kai LEO projektas buvo visaip kritikuojamas ir koneveikiamas. Manau, kad tai buvo savalaikis branduolinės energetikos tąsos planas, paremtas nacionaliniu kapitalu ir didelėmis Vyriausybės reguliavimo galiomis.

Šiandien, jeigu būtume ekonomiškai stipri valstybė, neabejodama pasisakyčiau už naujos branduolinės jėgainės statybą. Tačiau dabartinė situacija yra visai kitokia. Lietuva yra išsekinta krizės, iki ausų įklampinta į skolas. Finansinę krizę pakeitė socialinė ir nedarbo krizė. Skaudžiausiai ji kirto jaunimui. Todėl kiekvieną didžiulį valstybinį projektą turime vertinti itin atidžiai: ar jis kuria naujas darbo vietas, ar ne. Kiek naujų darbo vietų gali sukurti Visagino atominė elektrinė? Kol kas tokios informacijos Vyriausybė neteikia, tačiau gąsdina Visagino merės pateikta žinia, jog statybose žada dalyvauti 2000 Japonijos specialistų. Tikėtina, kad vienam kitam Lietuvos piliečiui gal ir bus patikėta kasti griovius, tačiau didesnio užimtumo perspektyvos yra labai miglotos.

Šiandien Lietuvos gyventojai už šilumą sumoka daugiau nei 2 mlrd. Lt. Už elektros energiją sumokame apie 650 mln. Lt, tai yra 3 kartus mažiau. Didesnę elektros energijos dalį perkame iš Rusijos, dalį pasigaminame kogeneracinėse elektrinėse. Gyventojų sąskaitas galėtume sumažinti dvigubai perėję prie atsinaujinančios energijos ir apšiltinę namus. Tiek biomasės gamyba, tiek namų šiltinimas – tai naujos žaliosios darbo vietos Lietuvos gyventojams, kurių specialistai priskaičiuoja daugiau nei 200 tūkstančių.

Valstybė, turėdama labai ribotus išteklius, turėtų labai atidžiai paskaičiuoti, kuris projektas – branduolinis ar žaliasis – yra naudingesnis Lietuvai socialiniu bei ekonominiu požiūriu.

Todėl mes, socialdemokratai, reikalaujame iš Vyriausybės pateikti paskaičiavimus, kiek darbo vietų sukurtų vienas ir kitas projektas. Kiek kainuotų 1 kWh elektros energijos ir kokią dalį BVP generuotų abu projektai.  Taip pat reikalaujame ir įvertinimo, kuris projektas Lietuvai naudingesnis ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu, gamtosaugos bei klimato kaitos požiūriu.

Tokios analizės politikams reikia diskusijoms jau šiandien, nes prognozuoju, kad konservatoriai visą įstatymų dėl branduolinės elektrinės paketą pateiks prieš Kalėdas, kai visi parlamentarai skubės į savo apygardas ir laiko rimtoms diskusijoms praktiškai nelis.

Tačiau jau šiandien aišku, kad jeigu norime, jog Lietuvos nepaliktų paskutinis darbingas jaunas žmogus, visos valstybės pastangos turi būti dedamos nedarbo mažinimui ir naujų darbo vietų kūrimui.

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurietropinėmis dienomis aprūpintų gyventojus karštu vandeniu.

Pasaulis po krizės atsibudo tarsi po smarkios audros ir suprato, kad taip, kaip gyveno iki šiol, toliau gyventi negali. Mūsų planetos išsivysčiusios šalys pasiekė tam tikrą ekonominio prisotinimo laipsnį, išsisėmė, todėl grįžti prie įprastinės veiklos nei galima, nei verta. Šiandien pasauliui desperatiškai reikia naujos ekonominės paradigmos, naujo stimulo, matymo ir mąstymo. Dabartinė ekonomika gamtinius resursus naudoja 50 proc. greičiau nei jie atsistato. Tai tikras planetos natūralių išteklių naikinimas. Daugelis žaliavų yra pernelyg brangios, kad būtų panaudotos tik vieną kartą.

Situacija nėra dramatiška, tačiau reikalauja naujo požiūrio. Turime pasitelkti vaizduotę ir kūrybinį visuomenės potencialą norėdami išmokti turėti daugiau naudojant mažiau. Kas gali padėti rekonstruoti ekonomiką? Atsakymas gali būti tik vienas – tai žalioji ekonomika, žaliojo augimo strategija.

Džeremis Rifkinas teigia, kad prieš kiekvieną ekonominę krizę įvyksta ekonominis žemės drebėjimas, kuris pasireiškia naftos produktų kainų šuoliu. Taip buvo prieš Rusijos krizę, tas pats atsitiko ir prieš 2008 m. krizę. Pasak jo, revoliucijos energetikos srityje pakeitė pasaulio ekonomiką. Pirmoji energetinė revoliucija įvyko XIX a., kai atsirado garo mašinos. Antrajai – XX a. energetinei revoliucijai buvo būdinga centralizuotai tiekiama energija – elektra, šiluma, garas. Rifkinas prognozuoja, kad XXI amžius bus pažymėtas trečiąja pramonės revoliucija – žaliąja energetika.

Tai saulės, vėjo, bangų, vandenilio energija, atliekų perdirbimas, masinių pastatų apšiltinimas, išmanieji tinklai, kuriems gyventojai tiekia savo pagamintos energijos perteklių, tai 100 mln. naujų darbo vietų.

Kaip gi žaliasis augimas gali būti pritaikytas Lietuvoje, kaip tai dera su konservatorių pasiūlyta Nacionaline (energetinės nepriklausomybės) strategija. Jeigu būtų įgyvendintos visos konservatorių energetinės haliucinacijos, Lietuvos gyventojai išties taptų nepriklausomi nuo energetikos – neįpirktų nei elektros, nei dujų, neišsimokėtų už šilumą dėl hiper aukštų kainų. Nes tie 50 mlrd,, nepriklausomai nuo to, kas juos beinvestuotų, valstybė ar privatūs investuotojai, vis tiek gultų ant mūsų vartotojų pečių ir būtų atsiimti per tarifus.

Turėdama labai ribotus finansinius išteklius, Lietuva turėtų labai gerai pagalvoti, kur investuoti lėšas. Už elektros energiją Lietuvos gyventojai šiandien moka palyginti neaukštą kainą (ačiū Rusijai, kurios didžiąją elektros energijos dalį perkame, o taip pat Garbaravičių šeimynai, su kuriais pardavėjai yra glaudžiai susiję).

Labiausiai gyventojų kišenes patuština šilumos kainos. Apie jų sumažinimą strategijoje kalbama labai blankiai. Yra du keliai sumažinti daugiabučių gyventojų šilumos sąskaitas – tai jų daugiabučių aptaisymas kailiniais ir dujų, kurias Lietuva importuoja iš Rusijos, pakeitimas vietine biomase. Tai ir yra žaliojo augimo strategija, tai ir yra energijos taupymas, tai ir yra iškastinio kuro pakeitimas atsinaujinančia energija, tai ir yra naujos darbo vietos Lietuvai, glaudžiai susijusios su ekonominiu augimu.

Masinę daugiabučių renovaciją, skirtingai nuo konservatorių, socialdemokratai paskelbs nacionalinės svarbos objektu. Gera žinia, kurią paskelbė ekspertai, yra ta, kad pagal konstrukcijos atsparumą daugiabučiai gali tarnauti daugiau nei šimtą metų. Jau dabar aišku, kad gyventojai yra nelinkę imti paskolų iš bankų renovacijai. Nereikia ir versti jų tai daryti, nes žmonės – nuskurdinti krizės, o lėšų po Kubiliaus reformų užtenka tik duonai kasdieninei.

Visiškai pritariu tiems ekonomistams, kurie teigia, kad pagrindiniu investuotoju turi tapti valstybė, padedama europinių fondų. Grąža būtų dvejopa – naujos darbo vietos, mokesčiai į biudžetą ir nauja nauda gyventojams.

Gyventojai ilgainiui išsimokėtų už suteiktą paslaugą, mokėdami tiek pat, kiek jų kaimynai, gyvenantys nerenovuotose namuose. Taigi – nauda visapusiška. Rusiškas dujas keisdami į biomasę ir išrūšiuotas atliekas, Lietuva papildomai galėtų sukurti tūkstančius naujų darbo vietų, kuras būtų vietinis, mokesčiai keliautų ne į Rusiją, bei į Lietuvos biudžetą. Juolab, kad skubiai reikia priimti sprendimus dėl didžiųjų termofikacinių elektrinių modernizavimo Vilniuje, Kaune bei Mažeikiuose. Apie tai konservatoriai savo strategijoje net neužsimena. Tam reikia mažiausiai 2 mlrd. Lt ir darbus reikia atlikti iki 2015 metų pabaigos, antraip neišvengsime didžiulių baudų, kurios dar daugiau prislėgs gyventojus.

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurie aprūpintų gyventojus karštu vandeniu ir dar pasitarnautų patalpų vėsinimui karštomis dienomis. Mūsų namai po renovacijos galėtų tapti mini jėgainėmis, kurios atliekamą energiją galėtų teikti į išmanųjį tinklą. Taigi, žalioji augimo strategija yra paprasta tarsi 5 centai. Tai yra socialdemokratų žaliojo augimo strategija artimiausiam dešimtmečiui, tai yra mūsų šansas, tai yra planas A. O ar yra planas B?

Tai tik vienas fragmentas, mažytė iliustracija iš energetikos sektoriaus, kaip mums reikia pertvarkyti savo ekonomiką, padaryti ją žalesnę. Žaliasis augimas yra broliai dvyniai su žaliosiomis inovacijomis. Naujas posūkis ekonomikoje duos impulsą moksliniams tyrimams, naujų technologijų atsiradimui. Tam reikia pertvarkyti mokesčių sistemą, sukurti žaliųjų kreditų sistemą, pakeisti, viešųjų pirkimų taisykles. Būtina peržiūrėti miestų planus, transporto schemas bei infrastruktūrą.

Šiems ambicingiems planams įgyvendinti reikia lėšų, todėl būtina įgyti investuotojų pasitikėjimą, o Vyriausybės sprendimai turi būti nuspėjami ir ilgalaikiai, o tam reikia įtikinti visuomenę, pakeisti  mūsų piliečių vartojimo įpročius, įtvirtinti tausojantį vartojimą.

Labai svarbus ekonominio vystymosi veiksnys yra tolygesnis pajamų ir turto pasiskirstymas visuomenėje. Kuo didesni skirtumai tarp turtingų ir vargšų, kuo daugiau visuomenėje skurstančių žmonių, tuo daugiau kliūčių ekonominiam vystymuisi. Todėl Lietuvoje būtina mokesčių reforma, mažinanti skirtumą tarp turtingų ir vargšų, ypatingai dirbančiųjų tarpe.

Socialdemokratai pasiryžę atstatyti piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir siūlo naują – labiau socialiai teisingą ir žaliąjį vystymosi kelią.

Paskatinta Londone gyvenančių tautiečių, kurie susirūpinę didele bankų paslaugų įkainių našta, turėjau progos pasidomėti, kodėl bankai Lietuvoje nežabojami didina savo paslaugų įkainius.

Mūsų šalyje bankų paslaugomis besinaudojančių gyventojų lėšos tirpsta kaip pavasario sniegas. Analizuodama savo pačios sąskaitas pastebėjau, kad bankų paslaugų įkainiai kyla kaip ant mielių, bankai elgiasi savavališkai. Norėdama gauti informacijos apie įkainių pokyčius dar šių metų vasarį kreipiausi į Lietuvos bankų asociaciją. Tik po keleto mėnesių gavau asociacijos prezidento Stasio Kropo atsakymą, jog duomenys man nebus pateikti, nes nėra tinkamų pajėgų atlikti tyrimą. Tuomet bandžiau ieškoti atsakymo Lietuvos banke. Paaiškėjo, jog nuo 2008-ųjų skandinaviškų bankų įkainiai pakilo apie 36 proc. Naudojantis elektronine bankininkyste ir pervedant lėšas į kitą banką, ši paslauga nuo pvz. 0.8 lito pakilo iki 1, 4 lito. Pabrango bankų kredito kortelių aptarnavimas ir kitos paslaugos.

Panašu, kad bankai piktnaudžiauja oligopoline padėtimi ir, didindami įkainius, tikisi atsiimti per krizę neuždirbtą pelno dalį, nors sunkmečiu jie neatliko pagrindinės funkcijos – neskolino verslui. Didėjant šalies rizikai, siekiant išlaikyti akcininkų reikalaujamą pelningumą, yra peržiūrimas bankų produktų ir paslaugų pelningumas, jų teikimo sąnaudos.

O gal Skandinavijos bankai traktuoja Lietuvą kaip „bananų respubliką“? Palyginus Skandinavijos šalyse egzistuojančius vidutinius įkainius ir vidutinę algą su Lietuvoje esančiais įkainiais, akivaizdu, kad mūsų gyventojams taikomi įkainiai tikrai gerokai didesni. Bankams nerūpi pensininkai, kurie dažniau atsiskaito grynais pinigais – jie sumoka keturiskart – už pinigų išėmimą, už mokėtojo kortelės aptarnavimą per metus, už lėšų įrašymą į gavėjo sąskaitą, už gavėjo sąskaitos aptarnavimą. Manyčiau, kad ir „Sodra“, ir „Lukoil‘as“, iškėlę mokėjimo kortelių aptarnavimo klausimą, yra teisūs, nes žmonės yra nelygiaverčiai kovoje su bankais. Deja, bankų teikiamų paslaugų įkainiai nėra reguliuojami jokiais teisės aktais.

Dėl tos pačios priežasties prieš grynųjų pinigų cirkuliacijos suvaržymus kovoja ir Smulkaus bei vidutinio verslo taryba. Mano įsitikinimu, atsiskaitymo grynaisiais pinigais suvaržymas – bankų įkainių didinimas prieštarauja Vyriausybės politikai.

Atsiranda ir tokių įmonių, kurios pajutusios bankų godumą, savotiškai skatina grynųjų pinigų cirkuliaciją. Matau didelę žalą ne tik gyventojams, bet ir Lietuvos ekonomikai. Verta atkreipti dėmesį į Latvijos bankų sektoriaus patirtį. 2008-aisiais visi Latvijoje esantys bankai pakėlė savo paslaugų įkainius, dėl to Latvijos centrinis bankas kreipėsi į  Konkurencijos tarybą. Ši nustatė, jog bankai vadovavosi karteliniu susitarimu, todėl buvo nubausti piniginėmis baudomis.

Ar nederėtų ir mums kreiptis į savo Konkurencijos tarybą, kad ši išsklaidytų abejones dėl bankų kartelinio susitarimo? Norėtųsi, kad Lietuvos bankas nebūtų tarsi miegančioji gražuolė. Jei reikės, Seime grįšime prie bankų įkainio reguliavimo klausimo.

MINIMUMAS: minimali alga Liuksemburge yra... 6070 Lt.

Ekonominio augimo vaisiai nėra tolygiai paskirstomi tarp dirbančiųjų, o pastaroji krizė dar labiau pagilino prarają tarp turtuolių ir vargšų. Juk nenormalu, kai pusę pasaulio turto valdo daugiau negu 1000 žmonių, o likusiems 7 milijardams lieka pasidalinti kitą pusę. Net nepadoru, kad pasaulyje vienas individas uždirba milijoną kartų daugiau nei kitas jo tėvynainis. Lietuvoje šis skirtumas kur kas kuklesnis – tik 224 kartai, tačiau ir tai yra nenormalu. Ekstremizmas pajamų dydyje yra labai pavojingas, nes šie nenormalūs skirtumai sukuria didžiulę įtampą visuomenėje ir gresia visuomenės sanglaudai. Šiandien darbo vietos ir išsilavinimo turėjimas dar nereiškia, kad dirbantysis negyvens skurde. Nors 8 proc. europiečių ir dirba, bet skursta. Labai kilnus Europos Komisijos siekis yra iki 2020 m. sumažinti skurdą 20 proc.

Todėl Vyriausybei ir politikams reikia rodyti mažiau egoizmo ekonominiuose reikaluose. Minimalios algos reguliavimas, progresinių mokesčių įvedimas yra puiki priemonė mažinti dirbančiųjų skurdą, skirtumus tarp turtuolių ir vargšų visuomenėje. Minimali alga Liuksemburge yra 1758 eurų, Lietuvoje – 232 eurų. Įvertinus pirkimo galią skirtumas tarp Liuksemburgo ir Lietuvos minimalios algos yra beveik 8 kartai.

Manau, kad mokėti dirbančiajam minimalią algą už kvalifikuotą darbą yra socialinis nusikaltimas, nes iš vienos pusės žmonės įdarbinami už pačią žemiausią algą, o po to jie vis tiek turi būti remiami per socialinės paramos sistemą, kad išgyventų. Kyla natūralus klausimas, kodėl valstybė drauge su visais mokesčių mokėtojais turi netiesiogiai remti verslą būtent tokiu būdu. Beje, kas pagalvojo apie dirbančiųjų, bet neišgalinčių išgyventi be socialinės paramos, žmogiškojo orumo pažeidimą?

Prevencinė priemonė, mažinanti skirtumus tarp turtingų ir vargšų, yra progresinių mokesčių sistema. Diskusija – reikia progresinių, ar nereikia – yra ideologinė, todėl natūralu, kad joje dalyvaujantieji išreiškia daugybę įvairių nuomonių įvairiais aspektais (žr. Rokiškį, R. Šimašių, A. Vasiliauską, D. Mituzą, N. Jasinavičių, A. Sysą, S. Burbienę, K. Leontjevą, kt.).

Tačiau mano principinė pozicija yra tokia: vienas litas varguolio kišenėje reiškia daug daugiau, nei turtuolio. Turtingieji visuomenės nariai gali nusipirkti sveikatos paslaugas, nupirkti švietimo paslaugas savo vaikams, įsigyti savo parkus. Todėl jie sako – sveikatos, švietimo paslaugos turi būti privatizuotos, miškai – privatūs ir aptverti tvorom. Reikia pripažinti, kad ir politinė įtaka turtingų žmonių kur kas didesnė negu nei varguolių. Tačiau visuomenei reikia vienybės ir pagaliau lėšų biudžete investicijoms į inovacijas, švietimą, būti geriau pasiruošus rytdienos darbo vietoms. Todėl viena kita šimtinė mokesčiams iš turtingųjų kišenės jų tikrai nenuskurdins, o ir laimingesniais jų nepadarys. Net JAV prezidentas B.Obama rimtai svarsto galimybę apmokestinti savo šalies turtuolius.

Politiškai neišmintinga palikti žmones skurde. Nusivylę ir alkani žmonės ieško atpirkimo ožių, pakelia ranką prieš visuomenės silpniausius, ignoruoja rinkimus, o tai jau tampa rimta grėsme demokratijai.