Politikos virtuvė

Vakar baigėsi krizė. Gerąją naujieną paskelbė Premjeras ir Prezidentė – kur dėsies, reikia tikėti, nors savo kailiu Lietuvos gyventojai to nepajuto. Darbo biržos giriasi mažesniu įregistruotų bedarbių skaičiumi, nors šis demonstruoja ne tikrąją padėtį, bet sugebėjimą dirbtinai mažinti nedarbo rodiklius.

Galima sutikti, kad eksportas auga, tačiau paanalizavę eksporto struktūrą džiaugsimės mažiau. Didžiausią eksporto dalį sudarė rafinuotų naftos produktų gamybos įmonių (40,7 proc.) ir chemikalų bei cheminių produktų gamybos įmonių (15,9 proc.) pardavimai. Benzino, dyzelino gamybai žaliava yra nafta, o trąšoms – dujos ir kt. importuojamos žaliavos. Taigi Lietuvos eksportas paremtas beveik išimtinai importinėmis žaliavomis ir nedidele pridedamąja verte. Ar tai reiškia, kad grįžome prie įprastinio verslo, neišmokę krizės pamokų? Kur inovacijos, proveržis, taip plačiai propaguotas konservatorių partijos programoje?

2011 m. sausio mėn. naujų pramonės užsakymų skaičiaus didžiausias metinis padidėjimas buvo Latvijoje (75,9 proc.), Estijoje (73,4 proc.) ir Lietuvoje (43,6 proc.), tai įrodo, kad beveik dvigubai atsiliekame nuo kaimynų.

Maisto produktų kainos šauna į neregėtas aukštumas. Pensininkai ir vargingiau gyvenantys žmonės nebeįperka net būtiniausių prekių. Štai statistikos departamentas teigia, kad 2011 m. vasario mėn. maisto produktų prekyba sumažėjo 3,5 proc., lyginant su sausio mėn. Be to maisto produktų eksportas išaugo 10 proc. Ar Premjeras kreipėsi į žemdirbius, kad jie užsėtų daugiau laukų ir augintų daugiau gyvulių?

Jeigu taip dar nepadarėte, Premjere, tai siūlome kuo greičiau tai padaryti. Nes tai būtų ilgalaikė ir tvari politika. Kinams, indams ir brazilams ėmus daugiau valgyti geresnio maisto, o taip pat dėl kataklizmų, susijusių su klimato kaita pasaulyje, ima trūkti maisto produktų. Dirvonuojančios žemės Lietuvoje yra į valias, tuo pasinaudojus padidėtų užimtumas kaime, atsirastų darbo vietų perdirbimo pramonėje

Dar vienas galvos skausmas – energetikos sritis. Susimildami, nesiųskite ministro Arvydo Sekmoko derėtis dėl dujų ir dėl kitų energetikos sektoriaus klausimų. Jis vos nepaskelbė dujų karo Vokietijai ir Rusijai. A. Sekmokas ir Premjeras pasaulį prajuokino, norėdami atstatydinti „Lietuvos dujų“ valdybą, lyg nežinotų Akcinių bendrovių įstatymo. Nepavyko! Keista, kad tik dabar sėsta prie derybų stalo su „Gazpromu“ dėl dujų kainos, kai tą reikėjo padaryti prieš dvejus metus. Gyventojai būtų patyrę mažiau energetinio skurdo.

Mūsų planai statyti atominę elektrinę sužlugdyti, tačiau šalia statomos baltarusių ir Kaliningrado elektrinės. Jeigu norime kontroliuoti padėtį, ar nebūtų protinga, drauge su latviais, estais, lenkais pakviesti ir rusus bei baltarusius bei technologiją siūlančias šalis – Prancūziją, JAV ar Japoniją bendram Visagino elektrinės projektui. Tada projektas taptų realus, o mes kontroliuotume padėtį ir branduolinę saugą.

2016 m. sausio 1 d. trijose didžiosiose šiluminėse elektrinėse – Vilniuje, Kaune ir Mažeikiuose turėtų būti pastatyti dūmų filtrai. Šilumininkai paskaičiavo, kad tam reikia 2 mlrd. litų. Dūmų gaudyklių galima ir nestatyti, jeigu dujas ar mazutą paversime į biokurą. Negana to, kad ES 75 mln. Lt. paramą mažoms kogeneracinėms elektrinėms konservatoriai „marinavo“ nuo 2009 m., minėtose elektrinėse padėtis nesikeičia ir dabar. Šiuo metu buitiniai vartotojai už šilumą sumoka 2 mlrd.Lt. Jeigu nieko nebus daroma, 2016-aisiais, įvertinus baudas, žmonės mokės jau 3 mlrd.Lt.

Vertėtų kiekvienais metais (o liko vos 4 metai) visas lėšas, gautas už taršos leidimus, investuoti į minėtų elektrinių modernizavimą, kitaip 2016 m. romūs Lietuvos gyventojai išeis į gatves su vėzdais bei kuokomis ir sukels revoliuciją, kurios tikrai nebus galima pavadinti nei „rožių“ nei „jazminų“ vardu.

Nelaukiam iš konservatorių jokių valdymo stebuklų, tačiau gerbiamieji, atlikite tuos darbus, kuriuos reikia padaryti jau šiandien. Nepalikite būsimoms vyriausybėms duobių, kupinų žarijų.

Kaip gyveni, ar esi laimingas? Į tokius klausimus jau atsakinėja didžiųjų valstybių gyventojai. Mūsų tėvynainiams gali pasirodyti, jog politikai ir ekonomikos ekspertai yra avigalviai ir, neturėdami ką veikti, susigalvojo naują pramogą krizės laikotarpiu. Tačiau taip nėra. Krizė privertė suabejoti, ar makroekonomine statistika pagrįsti tradiciniai bendros šalies ekonominės būklės rodikliai gali atspindėti tikrą žmonių gyvenimą sudėtingame globaliame pasaulyje.

Be abejonės, yra bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklis vienam gyventojui, tačiau jis neatspindi tikrosios situacijos. Juolab, kad daugiau nei tūkstantis žmonių pasaulyje valdo pusę pasaulio turto, o likusiems 7 mlrd. lieka pasidalinti po labai nedaug. Nors pelnai auga, algos patiria stagnaciją, nors BVP auga, daugelio žmonių pajamos – ne, o skirtumas tarp turtingų ir vargšų per krizę dar labiau padidėjo.

BVP yra geras rodiklis, ir pasaulio ekonomistai jo nesiruošia atsisakyti, tačiau jis labiau atspindi ekonominį produktyvumą, bet ne tai, kaip jis pasiskirsto tarp namų ūkių. Nėra pakankamai tikslios statistikos, kokį turtą (ir nekilnojamą) piliečiai valdo. Tačiau materialinė gerovė nebūtinai padaro piliečius laimingus, nors turtingesni žmonės jaučiasi laimingesni.

Ekspertai mano, kad labai svarbu yra pereiti nuo finansinės gerovės prie emocinės gerovės koncepcijos. Idėja yra įvertinti tuos dalykus, kuriems negalima prisegti kainos etiketės. Tai yra piliečių gyvenimo kokybės indeksas – išsilavinimas bei sveikatos būklė, darbas ir pasitenkinimas juo, laisvalaikio ir darbo laiko balansas, bendruomeniškumo jausmas, ryšiai su šeimos nariais, švari aplinka ir pakankama erdvė, švari gamta, saugumo jausmas namuose ir gatvėje.

Beje, yra subjektyvūs indikatoriai, tokie kaip visapusiškas pasitenkinimas gyvenimu, vertinamas dešimtbalėje skalėje. Vienintelis dalykas, kuris turėtų rūpėti valstybių vadovams bei politikams – tai žmonės patenkinti gyvenimu. Gal vertėtų paklausti žmonių? Beje, koreliacija tarp žmonių laimės indekso ir BVP yra labai silpna. Daugelis didžiųjų pasaulio ekonomikų, tokių kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Korėja, Vokietija, Kinija jau pradėjo šiuos tyrimus.

Mes, lietuviai, nesame labai laiminga tauta, trykštanti gyvenimo džiaugsmu. Greičiau esame viskuo nepatenkinti niurzgliai. Įdomu, kodėl tautos, turinčios daug prastesnius materialinius rodiklius, jaučiasi daug laimingesnės negu mes. Kas dedasi mūsų tautiečių galvose, kodėl jie taip keistai elgiasi rinkimų metu? Kodėl moterys jaučiasi daug laimingesnės negu vyrai?

Kodėl Petras, turintis vieną karvę, jaučiasi daug prasčiau negu Jonas, turintis tris? Gal tai yra socialinio teisingumo jausmo siekis, o gal čia ir slypi atsakymas, kodėl greičiau reikia pereiti prie progresyvaus pajamų apmokestinimo bei turto mokesčio. Kiek prie to, kad tauta jaučia depresiją, prisideda žiniasklaida? Tai yra klausimai, neduodantys ramybės politikams, kuriems – ne tas pats, kokia bus rytdienos Lietuva.

Be abejonės, šalies ekonomikos augimas yra didžiąja dalimi atsakymas į šiuos klausimus, bet toli gražu – neišsamus atsakymas. Todėl labai svarbu pereiti nuo finansinės gerovės rodiklių prie emocinės gerovės rodiklių ir tai būtų tas rodiklis, kurio mums reikia XXI amžiuje. Šis rodiklis nėra savitikslis. Jis reikalingas politikams, kas jie formuotų savo strategijas taip, jog žmonės jaustųsi laimingi savo šalyje, gyvendami ne skirtumų draskomoje, bet vieningoje didelėje visuomenėje.

Konservatorių valdomose savivaldybėse ruošiamasi pasipelnyti parduodant daugiabučius administruojančias įmones. Prieš tokią „prichvatizaciją“ pasisako didžiųjų Lietuvos miestų socialdemokratai. Mano manymu, vienas rimčiausių konkurentų supirkti visas butus administruojančias įmones yra „Rubikono“ grupė.

Todėl prieš kurį laiką kreipiausi į Konkurencijos tarybą, siekdama užkirsti kelią daugiabučių administravimo bendrovių privatizavimui.

Gautame Konkurencijos tarybos atsakyme aiškiai išdėstytos privatizacijos grėsmės. Jau dabar tiek Vilniaus, tiek Kauno miestuose daugiabučių namų administravimo rinka yra reikšmingai koncentruota, nepalanki konkurencijai. Net per 30 proc. rinkos užima viena bendrovė, o daugiabučių namų bendrijos steigiamos labai vangiai. Jei daugiabučius administruojančios įmonės patektų į vienas rankas, konkurencija taptų neįmanoma, kiltų šiukšlių išvežimo, šilumos mazgų, vandens skaitiklių priežiūros kainos

Mano žiniomis, Konkurencijos taryba savo raštais kreipėsi į didžiųjų miestų merus, tačiau šie į teisės aktus nekreipia dėmesio.

Buvęs Vilniaus meras Vilius Navickas pareiškė, kad jam negalioja konkurencijos įstatymas, o Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas apskritai šiuo klausimu Konkurencijos tarybai atsakymo nedavė, tiesiog ignoravo problemą.

Mano nuomone, siekiant išvengti minėtų problemų, privatizavimo sąlygose būtina numatyti išimtį. Turi būti numatyta, kad įmonės, kurios užima ne mažiau kaip 25 proc. daugiabučių namų administravimo rinkos, privatizavime dalyvauti negalėtų. Tuomet „Rubikonui“ būtų užkirstas kelias pasipelnyti iš didžiųjų miestų gyventojų.

Prognozuoju, jog į Premjero pagalbos prašymą konflikte su vieninteliu dujų tiekėju bus atsakyta tyla. Toks rezultatas tikėtinas, nes Lietuva pati atsisakė išimties sąlygų.

Kai buvo svarstoma Europos Sąjungos (ES) direktyva dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, pati Europos Komisija (EK) Lietuvai, Latvijai, Estijai bei Suomijai siūlė išimtį dėl dujų sektoriaus liberalizacijos izoliuotoms rinkoms, turinčioms vienintelį dujų tiekėją. Išimtis galioja iki tol, kol atsiras dar vienas tiekėjas iš ES šalių narių. Latvija, Suomija bei Estija pasirinko išimtį ir iki šiol sėkmingai ja naudojasi, gaudama pigesnes dujas, o Lietuva išimties atsisakė. Kaip tu įvykių dalyvė, galiu atsakingai pareikšti, kad už išimties netaikymą atsakomybę turi prisiimti konservatoriai. Direktyvą svarstė Seimo ekonomikos ir Europos reikalų komitetai.

Nors G.Kirkilo vadovaujama Vyriausybė buvo pritarusi išimties Lietuvai taikymui, tam pritarė ir Ekonomikos komitetas, tačiau Europos reikalų komitete, kuriam tada vadovavo A.Kubilius, reikalai pakrypo kita linkme. Kelių konservatorių balsų persvara nutarta išimties atsisakyti, todėl direktyvoje neliko Lietuvos vardo.

Mano nuomone, ketinimai liberalizuoti dujų sektorių galėjo neigiamai paveikti derybas su Pietų Korėja dėl atominės elektrinės statybų. Jei konservatoriai nebūtų sužlugdę Gedimino Kirkilo Vyriausybės inicijuoto projekto su privačiu investuotoju, šiandien Lietuva jau būtų turėjusi alternatyvų dujų tiekėją – suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Tai būtų buvęs puikus konkurentas rusiškoms dujoms.

Štai kodėl Vokietija ir Lenkija, turėdamos alternatyvius tiekėjus, yra daug stipresnės derybose su „Gazprom“ ir gali gauti gerokai pigesnių rusiškų dujų. Per dvejus konservatorių valdymo metus suskystintų dujų terminalo statybai pasirinkta ta pati vieta, tie patys žaidėjai, bet realūs darbai nepradėti. Melas yra ir tai, kad ruošiantis terminalo statybai būtina atskirti magistralinį dujotiekį, nes neva juo neleis pasinaudoti „Gazprom“. Gamtinių dujų įstatyme yra imperatyvi nuostata – prijungti dujų tiekimo įmones prie magistralinio dujotiekio. Taigi kyla klausimas, kam laužtis pro atviras duris, kam erzinti pagrindinius Lietuvos dujų akcininkus, jeigu esame išimtinai priklausomi nuo rusiškų dujų?

Toks neatsakingas A.Kubiliaus elgesys įrodo, jog konservatorių Vyriausybei Lietuvos gyventojai nerūpi.

Nesuprantu, kaip galima nemylėti savo tautiečių. Pensijos ir atlyginimai apkarpyti, o Vyriausybė, užuot ieškojusi būdų, kaip sumažinti šildymo kaštus (dujų kaina sudaro 70 proc. šildymo kaštų), elgiasi priešingai ir konfliktuoja su vieninteliu dujų tiekėju, skųsdama jį EK, kurios pasiūlymą šalis pati atmetė. Šis kelias nei išmintingas, nei toliaregiškas. Siūlau Premjerui A.Kubiliui pasisemti išminties iš kaimyninių šalių premjerų, Lietuvos Prezidentei – vykdyti tokią užsienio politiką, kad ši labiau tarnautų Lietuvos gyventojų ekonominiams interesams.

Pasakau iš anksto, nesiūlau nei pardavinėti valstybės turto, nei pravalgyti jos per vienerius metus, kaip nuogąstauja Respublikos Prezidentė.

Lietuva vienintelė iš ES šalių drįso sumažinti pensininkų pensijas. Nors Ministras Pirmininkas Kubilius nuogąstauja, kad tai esą pakirs lito stabilumą, Latvijoje, kai kaimyninės šalies Konstitucinis Teismas pasisakė, jog pensijų sumažinimas yra antikonstitucinis veiksmas, latvių pensininkams jos buvo atstatytos, o lato stabilumui tai nepakenkė.

O dabar apie tai, kur rasti tą trūkstamą pusę milijardo litų. Senjorams pensijos buvo sumažintos taikant progresyvumo principą. Tiems, kurių pensijos buvo didesnės, ir nurėžta buvo daugiau. Kodėl to paties principo negalima taikyti ir atstatant tai, kas iš pensininkų buvo atimta – t.y. taikyti progresinį pajamų mokestį visiems dirbantiems. Seime buvo atmestos socialdemokratų pateiktos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisos, kuriomis siūlomas progresyvumas visoms su darbo santykiais gautoms pajamoms. Jeigu būtų pritarta šioms pataisoms Finansų ministerijos paskaičiavimais į biudžetą papildomai įplauktų 250 mln.lt. Juolab, kad krikščioniškasis konservatorių sparnas palankiai vertina darbo pajamų apmokestinimo progresyvumą. Krizės sąlygomis tai būtų labai solidarus gestas visiems Lietuvos dirbantiesiems, nes litas varguolio kišenėje turi visai kitą vertę nei turtingojo.

Be to, pensininkai atgavę tuos keliasdešimt nusavintų litų, neslėps jų į kojinę, bet pirks daugiau bulvių, duonos ir varškės, o tai padidins vartojimą, skatins ekonomiką, pagaliau, dalis lėšų į biudžetą grįš pridėtinės vertės mokesčio pavidalu.

Kitas lėšų šaltinis – nekilnojamojo turto mokestis. Tai – papildomi 20–30 mln.lt. į biudžetą. Be to, tai visuomenei būtų žinia, skatinanti teisingumo bei solidarumo jausmą, pasidalinant sunkmečio našta.

Dar vienas lėšų šaltinis – viešieji pirkimai. Statistikos departamentas paskelbė, kad 7 mlrd. lt. Lietuvos dirbantiesiems mokama vokeliuose. Nemaža šių lėšų dalis susidaro per viešuosius pirkimus, kurių užsakovas yra valstybė. Patobulinus Viešųjų pirkimų įstatymą bei pačias procedūras, dalį lėšų galima būtų ištraukti iš šešėlio. Galima būtų priminti tai, ką tinklaraštininkai ir spauda primena A. Kubiliui jau porą metų:

Taigi, gerb. premjere, lėšų šaltinių yra, reikia tikrai politinės valios siūlomoms priemonėms įgyvendinti. Įsiklausykite į socialdemokratų siūlymus, atitaisykite pensininkams padarytą skriaudą ir tai bus jiems puiki Kalėdinė dovana.

Galiu tik apgailestauti, kad valstybės energetinis ūkis yra valdomas Vyriausybės nutarimais ir ministro įsakymais. Nors šiuo metu vykdoma didžiulė elektros energetikos ūkio pertvarka, kainuojanti net 12 milijardų litų, Seime dėl to net nediskutuojama, o opozicinės frakcijos nustumiamos į šalį.

Tokiu būdu mes prarandame parlamentinę kontrolę. Socialdemokratų frakcija buvo įregistravusi du nutarimus, susijusius su elektros energetikos sektoriumi, tam surinkta pakankamai parašų, bet konservatorių dėka, nutarimai net neįtraukiami į darbotvarkę. O jei ir įtraukiami, tai nubalsuojama taip, kad projektai nepasiektų pateikimo stadijos

Tai, kas šiuo metu slaptai vykdoma energetikos sektoriuje, jį patį veikia neigiamai.

Iš Lietuvos energetikos ūkio šluojami energetikai. Konservatoriai priima savo žmones, kurie apskritai nėra susiję su energetikos ūkiu. Atleidžiami techniniai darbuotojai. Žmonės, bijantys prarasti darbo vietas, tyli. Be Seimo žinios vykdomas esminis turtinis elektros energetikos ūkio pertvarkymas. Noriu priminti – kai valdžioje buvo socialdemokratai, dėl VST ir RST atskyrimo buvo diskutuojama Seime, dėl akcijų pardavimo „E. On Ruhrgas“ priimtas specialus įstatymas. Vyko didžiulės diskusijos. O ką visuomenė žino dabar?

Nerimą kelia ir dėl elektros energijos kainų pokytis 2011 m. Nors pažadėta, kad kainos kils nežymiai, tačiau tai bus daroma elektros skirstymo sąskaita. O tai nėra naudinga skirstymo tinklams.

Kai Seimo ekonomikos komitete vyko ataskaita už 2009-uosius metus, mums buvo parodyta, kaip nudėvėti skirstomieji tinklai. Dėl to vyksta avarijos. Skirstomiesiems tinklams reikia didelių kapitalinių investicijų. Galima nugyventi tinklus, išlaikant kainą vartotojams, tačiau ar taip ilgai tversim?

Man taip pat didelį susirūpinimą kelia ryšių reguliavimo principų taikymas elektros energetikoje. Skirstomieji tinklai pateikė planą „Namai“ ir „Namai plius“. Čia aš įžiūriu ne ką kitą, kaip abonentinio mokesčio įvedimą. Kol kas sakoma, kad vartotojai galės patys pasirinkti, nes buvo sureaguota į socialdemokratų nutarimą – neatsisakyti lengvatinio tarifo elektrinėms viryklėms. Tačiau esu įsitikinus, kad kitąmet Seimui išėjus atostogauti, bus įvestas abonentinis mokestis. Tokiu atveju, gyventojai turės mokėti jau vien už tai, kad namuose yra elektros energijos skaitiklis.

Šiandien su kolega Rimantu Sinkevičiumi surengėme spaudos konferenciją, kur iškėlėme klausimą, kodėl Vyriausybė priima sprendimus Lietuvos energetikos ūkyje (kurie lems elektros energijos ir dujų kainas!) nepaisydama Seimo nuomonės.

Mūsų manymu, Vyriausybė ketina valdyti energetikos ūkį vien tik priimdama savo nutarimus, ignoruodama Seimo valią. Taip buvo priimtas Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos energetikos ūkio pertvarkymo koncepcijos, Vyriausybės nutarimas dėl dujų ūkio pertvarkymo koncepcijos, Energetikos ministras pasirašė įsakymą dėl elektrinių, kurioms nustatoma remiamos elektros energijos gamybos apimtis aprašo, gamybos apimties ir importo 2011 m. Nors komiteto nariai norėjo šiuo klausimu padiskutuoti, pasidalinti nuomonės, pasirodė, jog to visai nereikia – užteko ministro įsakymo.

Negailėjome kritikos Vyriausybei, kuri vykdo reformas bei reorganizacijas energetikos įmonėse, nors iki šiol nėra aiški Lietuvos energetikos strategija. Ne paslaptis, kad pabėgome nuo LEO, bet sukūrėme dar didesnį monstrą.

Naikinant senas įmones, per 4 tūkst. žmonių gavo atleidimo lapelius, jų ateitis nežinioje, tuo tarpu kuriamos naujos įmonės, kurių veiklos perspektyvos kol kas skendi nežinios migloje. Beje, o kur Visagino elektrinės verslo planas?

Ta proga prašysime Valstybės kontrolę valstybės valdomoje Lietuvos elektrinėje atlikti valstybinį auditą. Yra įtarimų, kad Lietuvos elektrinė galimai nusikalstamai perpardavinėja elektros energiją: pigiau perka ir po to brangiau parduoda elektrą. Yra žinių, kad dalį elektros energijos Elektrėnų elektrinė, užuot pati gaminusi, perka iš užsienio valstybių pagal dvišales sutartis ir gauna neuždirbtą viršpelnį. Per spaudos konferenciją pareiškėme, kad kad tokiems faktams pasitvirtinus, svarstysime galimybę kreiptis į prokuratūrą.

Šiandien Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijos metu svarstant pranešimą dėl Europos Rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) veiklos kritikavau banko veiksmus įgyvendinant Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projektą.

Mano manymu, viena iš projekto vėlavimo priežasčių yra blogas valdymas, ir Lietuva dėl vėluojančios branduolinių atliekų saugyklų statybos kasmet patiria 600 mln. Lt nuostolį. Vėluojančios statybos ženkliai pabrangino projektą, kurio viso vertė 1,3 mlrd. eurų. Antrasis IAE reaktorius, kuris iki 2010 m. pradžios buvo didžiausias elektros energijos gamintojas, tapo trečiuoju didžiausiu elektros vartotoju Lietuvoje, nes radioaktyvios atliekos vis dar yra reaktoriuje, o ne saugyklose. Radioaktyvių atliekų saugyklos statyba vėluoja dvejus metus, o atliekų rūšiavimas – ketverius.

Lietuvai nepasisekė su projektą įgyvendinančia kompanija – „Nukem“. Laimėjus konkursą, ši bendrovė priklausė vokiečiams, vėliau buvo parduota amerikiečiams, o dabar yra rusų įmonė. Bendrovės savininkų keitimasis turėjo įtakos projekto vėlavimui, tačiau ne Lietuva, o ERPB pasirinko šią įmonę viešo konkurso būdu. Atrodytų, gal tik Lietuvai nepavyko. Tačiau ta pati „Nukem“ vykdo uždarymo darbus Bulgarijoje ir Slovakijoje, o šios šalys taip pat susiduria su projektų vėlavimu.

Nepaisant to, kad projektai stipriai vėluoja, iš Ignalinos AE uždarymo fondo ERPB konsultantams buvo mokami dideli pinigai – iki 5 mln. Lt per metus. Ir tai buvo daroma nepaisant to, kad jie neprisiima jokios atsakomybės už projekto vykdymą.

Pranešimo svarstyme dalyvavęs ERPB viceprezidentas Janas Fišeris (Jan Fisher) pažymėjo, kad jie yra atviri kritikai ir pasirengę keisti darbo stilių.

Štai kokius siūlymus pateikiau ERPB vadovybei:

• konsultantams mokami atlyginimai turėtų atitikti pasiektus rezultatus;
• turėtų būti peržiūrėti projektus įgyvendinančių bendrovių atrankos kriterijai;
• įvesti projekto įgyvendinimo kontrolės mechanizmus, užtikrinant, kad projektas būtų baigtas laiku;
• skatinti didesnį bendradarbiavimą su paramą gaunančios šalies institucijomis, jeigu būtina, įtraukiant į konsultacijas ir parlamentus.

Šiandien pateikiau Seimui svarstyti rezoliuciją dėl lengvatinio tarifo vartotojams, naudojantiems elektros virykles, panaikinimo.

Rezoliucijoje teigiama, kad lengvatinio tarifo vartotojams naudojantiems elektros virykles panaikinimas – tai elektros kainų kilimas visiems vartotojams, kad vykdoma elektros energetikos reforma skurdina Lietuvos vartotojus, sudarydama sąlygas kainų kilimui.

Savo rezoliucija siūlėme Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai nedidinti Lietuvos gyventojų išlaidų už elektros energiją, esant sumažintiems gyventojų atlyginimams, pensijoms ir socialinėms išmokoms ir kritus jų perkamajai galiai nenaikinti lengvatinio tarifo vartotojams naudojantiems elektros virykles.

Nors konservatorių-krikščionių demokratų frakcijos nariai priešinosi šiai rezoliucijai, 55 parlamentarai šią rezoliuciją palaikė, tad šis dokumentas, padėsiantis išvengti dalies Lietuvos gyventojų skurdinimo, buvo priimtas.

Lietuvoje beveik ketvirtadalis namų ūkių turi elektros virykles. Tai reiškia, kad kaina didėtų dideliai daliai vartotojų. Mes nieko naujo nesiūlėm, tik pasiūlėme palikti esamą padėtį ir neskurdinti dar labiau lietuvių. Ir mums pavyko.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skatindama nevalstybinių vaikų daželių steigimą Švietimo ir mokslo ministerija elgiasi teisingai, nes vietų vaikų darželiuose ypatingai Vilniuje ir Kaune labai trūksta. Todėl higienos normų supaprastinimas šioms įstaigoms vertintinas pozityviai. Tačiau ketinimai įvesti ikimokyklinį krepšelį, kuris skiriamas 4 ugdymo valandų per dieną (2555 Lt/metus), šią sumą nusavinant iš savivaldybių biudžetų yra vertintinas kaip savivaldybių darželių žlugdymas. Šis krepšelis gali būti skirtas nevalstybiniams darželiams.

Tėvai už privatų darželį per mėn. moka 700–1500 Lt. savivaldybių darželiuose kaina yra ženkliai mažesnė. Papildomų valstybės lėšų vaikų darželiams nė kiek nepadaugės, tačiau iš valdiškų vaikų darželių planuojama atimti lygiai pusę skurdaus biudžeto. Tai žiauriai smogs per kišenę nepasiturinčioms šeimoms, nes savivaldybės sugebės užtikrinti tik 4 ugdymo valandas. O jeigu tėveliai dirba ilgesnes darbo valandas, likusias turės padengti iš savo kišenės. Tai reiškia, kad valdiškos ugdymo įstaigos neabejotinai pabrangs, arba ugdoma bus skurdžiau. Neįsivaizduoju, kad už darželį galės susimokėti mamytė, dirbanti prekybos centre, tekstilės įmonėje arba daugiavaikė šeima.

Tačiau pasiturinčios šeimos bus ypatingai pamalonintos. Be abejonės, privatūs darželiai neatpigs, tačiau prisidūrus 4 ugdymo valandų krepšelį, vaikučiams bus galima samdyti itin aukštos kvalifikacijos muzikos, dailės mokytojus, logopedus ir kitus ugdymo specialistus. Ir tai bus daroma valdiškų darželių sąskaita. Taigi, konservatorių – liberalų vyriausybė kryptingai siekia savo tikslų – socialinė nelygybė nuo lopšio! Jeigu gimei neturtingoje šeimoje – geras išsilavinimas ne tau, vaikeli.

Savivaldybės taip pat sunerimusios, nes iš savivaldybių biudžetų numatoma išimti 50 proc. Ikimokykliniam ugdymui skirtų lėšų (šia suma numatoma sumažinti ikimokykliniam ugdymui skirtas lėšas. Tai reiškia – savivaldybių savarankiškumo mažinimą ir valdiškų darželių skurdinimą.

Aš ne prieš privačių darželių steigimą, juolab, kad juose trūksta 20 tūkst. vietų. Jeigu yra privati iniciatyva juos steigti, reikia palaikyti ir verslininkams supaprastinti steigimo sąlygas. Tačiau žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, kodėl Vilniaus ar Kauno naujajame mikrorajone iš valstybės biudžeto lėšų nepastačius kelių naujų vaikų lopšelių-darželių? Juolab, kad per 20 Nepriklausomybės metų neatsirado nė vienos tokios įstaigos. Tai būtų reali parama šeimoms, auginančioms vaikus, kurios derina darbą ir šeimos gyvenimą. Beje, tai būtų ilgalaikė investicija, tarnaujanti ne vienai kartai.

Jeigu G. Steponavičiaus vadovaujama ministerija neatsisakys savo planų, raginu jaunas šeimas rengti pasipriešinimo akcijas.