Politikos virtuvė

Sąskaitos už šilumą ir karštą vandenį yra didžiulis finansinis smūgis daugeliui gyventojų, ypatingai tiems 2 mln., kurie gyvena daugiabučiuose. Panašu, kad tokių neišmanėlių, kokie dabar valdo Energetikos ministeriją, Lietuvoje dar nebuvo.

Valdantieji Šilumos ūkio įstatyme įnešė visišką sumaištį dėl šilumos punktų ir karšto vandens ruošimo įrenginių priežiūros, jie neišsprendė šilumos punktų nuosavybės klausimų, panašu, kad į tai numojo ranka ir visą sumaištį paliko spręsti būsimai Vyriausybei. Gyventojai palikti nežinioje: ką jiems daryti avarijos atveju, kas ir iš kokių lėšų turėtų atlikti remonto darbus.

Tačiau šios sumaišties „atominiam“ ministrui Arvydui Sekmokui pasirodė per maža. Jis ėmėsi energingų žingsnių „reformuoti“ šilumos ūkį, kuris glumina bent šiek tiek šią sritį išmanančius specialistus. Rastas „genialus“ sprendimas išskaidyti šilumos ūkį, atskiriant šilumos gamybą nuo perdavimo ir skirstymo. Nejaugi ministerijoje neatsirado nė vieno išmanančio specialisto, kuris paaiškintų ministrui, kad šilumos ūkis iš esmės skiriasi nuo elektros ir dujų sektoriaus, o toks dirbtinis atskyrimas tik dar labiau pabrangintų šilumą gyventojams.

Mano nuomone, ministerija pasirinko ne tą kelią. Norint iš esmės sumažinti Lietuvos gyventojų sąskaitas už šildymą, būtina įgyvendinti du pagrindinius projektus – pakeisti šilumos gamybos šaltinius – pereiti nuo brangių importuojamų dujų prie daug pigesnio vietinio biokuro ir modernizuoti daugiabučius gyvenamuosius namus.

Beje, dėl šios Vyriausybės nerangumo ir praėjusį, ir ateinantį sezoną gamtinės dujos buvo ir bus pačios brangiausios, o dujos sudaro 70 proc. šilumos kainos. Tų savivaldybių gyventojai, kurių šilumos ūkiai perėjo prie biokuro moka už šilumą 20 proc. mažiau, o gyventojai yra patenkinti esama situacija. Ar ir šiuos šilumos ūkius ministras ketina išskaidyti? Reikia pripažinti, kad savivaldybės, kurių šilumos ūkiai yra išnuomoti privatiems šilumos tiekėjams, turėtų griežčiau kontroliuoti sąnaudas ir informuoti apie tai gyventojus.

Su daugiabučių renovacija valdantieji patyrė visišką fiasko. Matydami, kad siūlomas modelis neveikia, jie nepasiūlė nieko naujo, o per visą ketverių metų laikotarpį pagal jų modelį buvo renovuoti tik keturi daugiabučiai. Socialdemokratai yra paruošę naują daugiabučių modernizavimo modelį, pagal jį gyventojai nebus verčiami skolintis bankuose, o investicijos bus grąžintos iš sutaupytų lėšų. Ne veltui liaudies patarlė sako, kad pragaras gerais norais grįstas, tačiau ministerijai reikia ne tik gerų norų, bet ir kompetencijos.

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurietropinėmis dienomis aprūpintų gyventojus karštu vandeniu.

Pasaulis po krizės atsibudo tarsi po smarkios audros ir suprato, kad taip, kaip gyveno iki šiol, toliau gyventi negali. Mūsų planetos išsivysčiusios šalys pasiekė tam tikrą ekonominio prisotinimo laipsnį, išsisėmė, todėl grįžti prie įprastinės veiklos nei galima, nei verta. Šiandien pasauliui desperatiškai reikia naujos ekonominės paradigmos, naujo stimulo, matymo ir mąstymo. Dabartinė ekonomika gamtinius resursus naudoja 50 proc. greičiau nei jie atsistato. Tai tikras planetos natūralių išteklių naikinimas. Daugelis žaliavų yra pernelyg brangios, kad būtų panaudotos tik vieną kartą.

Situacija nėra dramatiška, tačiau reikalauja naujo požiūrio. Turime pasitelkti vaizduotę ir kūrybinį visuomenės potencialą norėdami išmokti turėti daugiau naudojant mažiau. Kas gali padėti rekonstruoti ekonomiką? Atsakymas gali būti tik vienas – tai žalioji ekonomika, žaliojo augimo strategija.

Džeremis Rifkinas teigia, kad prieš kiekvieną ekonominę krizę įvyksta ekonominis žemės drebėjimas, kuris pasireiškia naftos produktų kainų šuoliu. Taip buvo prieš Rusijos krizę, tas pats atsitiko ir prieš 2008 m. krizę. Pasak jo, revoliucijos energetikos srityje pakeitė pasaulio ekonomiką. Pirmoji energetinė revoliucija įvyko XIX a., kai atsirado garo mašinos. Antrajai – XX a. energetinei revoliucijai buvo būdinga centralizuotai tiekiama energija – elektra, šiluma, garas. Rifkinas prognozuoja, kad XXI amžius bus pažymėtas trečiąja pramonės revoliucija – žaliąja energetika.

Tai saulės, vėjo, bangų, vandenilio energija, atliekų perdirbimas, masinių pastatų apšiltinimas, išmanieji tinklai, kuriems gyventojai tiekia savo pagamintos energijos perteklių, tai 100 mln. naujų darbo vietų.

Kaip gi žaliasis augimas gali būti pritaikytas Lietuvoje, kaip tai dera su konservatorių pasiūlyta Nacionaline (energetinės nepriklausomybės) strategija. Jeigu būtų įgyvendintos visos konservatorių energetinės haliucinacijos, Lietuvos gyventojai išties taptų nepriklausomi nuo energetikos – neįpirktų nei elektros, nei dujų, neišsimokėtų už šilumą dėl hiper aukštų kainų. Nes tie 50 mlrd,, nepriklausomai nuo to, kas juos beinvestuotų, valstybė ar privatūs investuotojai, vis tiek gultų ant mūsų vartotojų pečių ir būtų atsiimti per tarifus.

Turėdama labai ribotus finansinius išteklius, Lietuva turėtų labai gerai pagalvoti, kur investuoti lėšas. Už elektros energiją Lietuvos gyventojai šiandien moka palyginti neaukštą kainą (ačiū Rusijai, kurios didžiąją elektros energijos dalį perkame, o taip pat Garbaravičių šeimynai, su kuriais pardavėjai yra glaudžiai susiję).

Labiausiai gyventojų kišenes patuština šilumos kainos. Apie jų sumažinimą strategijoje kalbama labai blankiai. Yra du keliai sumažinti daugiabučių gyventojų šilumos sąskaitas – tai jų daugiabučių aptaisymas kailiniais ir dujų, kurias Lietuva importuoja iš Rusijos, pakeitimas vietine biomase. Tai ir yra žaliojo augimo strategija, tai ir yra energijos taupymas, tai ir yra iškastinio kuro pakeitimas atsinaujinančia energija, tai ir yra naujos darbo vietos Lietuvai, glaudžiai susijusios su ekonominiu augimu.

Masinę daugiabučių renovaciją, skirtingai nuo konservatorių, socialdemokratai paskelbs nacionalinės svarbos objektu. Gera žinia, kurią paskelbė ekspertai, yra ta, kad pagal konstrukcijos atsparumą daugiabučiai gali tarnauti daugiau nei šimtą metų. Jau dabar aišku, kad gyventojai yra nelinkę imti paskolų iš bankų renovacijai. Nereikia ir versti jų tai daryti, nes žmonės – nuskurdinti krizės, o lėšų po Kubiliaus reformų užtenka tik duonai kasdieninei.

Visiškai pritariu tiems ekonomistams, kurie teigia, kad pagrindiniu investuotoju turi tapti valstybė, padedama europinių fondų. Grąža būtų dvejopa – naujos darbo vietos, mokesčiai į biudžetą ir nauja nauda gyventojams.

Gyventojai ilgainiui išsimokėtų už suteiktą paslaugą, mokėdami tiek pat, kiek jų kaimynai, gyvenantys nerenovuotose namuose. Taigi – nauda visapusiška. Rusiškas dujas keisdami į biomasę ir išrūšiuotas atliekas, Lietuva papildomai galėtų sukurti tūkstančius naujų darbo vietų, kuras būtų vietinis, mokesčiai keliautų ne į Rusiją, bei į Lietuvos biudžetą. Juolab, kad skubiai reikia priimti sprendimus dėl didžiųjų termofikacinių elektrinių modernizavimo Vilniuje, Kaune bei Mažeikiuose. Apie tai konservatoriai savo strategijoje net neužsimena. Tam reikia mažiausiai 2 mlrd. Lt ir darbus reikia atlikti iki 2015 metų pabaigos, antraip neišvengsime didžiulių baudų, kurios dar daugiau prislėgs gyventojus.

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurie aprūpintų gyventojus karštu vandeniu ir dar pasitarnautų patalpų vėsinimui karštomis dienomis. Mūsų namai po renovacijos galėtų tapti mini jėgainėmis, kurios atliekamą energiją galėtų teikti į išmanųjį tinklą. Taigi, žalioji augimo strategija yra paprasta tarsi 5 centai. Tai yra socialdemokratų žaliojo augimo strategija artimiausiam dešimtmečiui, tai yra mūsų šansas, tai yra planas A. O ar yra planas B?

Tai tik vienas fragmentas, mažytė iliustracija iš energetikos sektoriaus, kaip mums reikia pertvarkyti savo ekonomiką, padaryti ją žalesnę. Žaliasis augimas yra broliai dvyniai su žaliosiomis inovacijomis. Naujas posūkis ekonomikoje duos impulsą moksliniams tyrimams, naujų technologijų atsiradimui. Tam reikia pertvarkyti mokesčių sistemą, sukurti žaliųjų kreditų sistemą, pakeisti, viešųjų pirkimų taisykles. Būtina peržiūrėti miestų planus, transporto schemas bei infrastruktūrą.

Šiems ambicingiems planams įgyvendinti reikia lėšų, todėl būtina įgyti investuotojų pasitikėjimą, o Vyriausybės sprendimai turi būti nuspėjami ir ilgalaikiai, o tam reikia įtikinti visuomenę, pakeisti  mūsų piliečių vartojimo įpročius, įtvirtinti tausojantį vartojimą.

Labai svarbus ekonominio vystymosi veiksnys yra tolygesnis pajamų ir turto pasiskirstymas visuomenėje. Kuo didesni skirtumai tarp turtingų ir vargšų, kuo daugiau visuomenėje skurstančių žmonių, tuo daugiau kliūčių ekonominiam vystymuisi. Todėl Lietuvoje būtina mokesčių reforma, mažinanti skirtumą tarp turtingų ir vargšų, ypatingai dirbančiųjų tarpe.

Socialdemokratai pasiryžę atstatyti piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir siūlo naują – labiau socialiai teisingą ir žaliąjį vystymosi kelią.

Tenka apgailestauti, kad konservatorių valdoma Lietuva, deja, nesugeba įgyvendinti nė vieno didesnio infrastruktūrinio projekto, kuris būtų svarbus visai visuomenei. Jeigu „didieji Lietuvos energetinės nepriklausomybės šaukliai“ konservatoriai nebūtų sustabdę Gedimino Kirkilo Vyriausybės inicijuoto suskystintų dujų terminalo projekto, šiandien gyventojams nekeltų šiurpo sąskaitos už šildymą, nes šilumos kainoje gamtinės dujos sudaro 70 procentų visos šilumos kainos.

Esu įsitikinusi, jeigu konservatoriai būtų „protingi dešinieji“, tai jau šiandien arba netolimoje ateityje būtų kerpama suskystintų dujų terminalo atidarymo juostelė, o premjerui A.Kubiliui nereikėtų kaip vaikų darželio auklėtiniui lėkti į Europos Komisiją ir skųsti „Lietuvos dujų“ dėl trečiojo liberalizacijos paketo įgyvendinimo.

Manau, kad patys konservatoriai savo rankomis sužlugdė šį projektą, todėl šiandien turime apgailėtiną situaciją, kai toliau galimybių studijos nenueita nė per žingsnį.

Kyla pagrįstos abejonės, kad konservatorių mušimasis į krūtinę ir Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekių deklaravimas nėra nuoširdus. Pagal tai, kaip jie elgiasi, akivaizdu, kad jie labiau panašūs į Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešu. Jei būtume atidarę gamtinių dujų terminalą, gamtines dujas jau galėjome gauti už gerokai mažesnę kainą, nes antrojo tiekėjo atsiradimas rinkoje būtų sukėlęs konkurenciją, o derybose su „Gazprom“ Lietuva būtų kur kas patogesnėse derybinėse pozicijose.

O gal konservatoriams yra naudinga tokia situacija, kuri darosi vis labiau palanki konservatoriams palankiems elektros energijos importuotojams?