Politikos virtuvė

Po ilgų ir karštų debatų Seimas pagaliau priėmė gyventojų seniai lauktas Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas. Kas jose naujo, kaip dabar pasikeis atliekų tvarkymas? Apie tai mane kalbino LSDP.lt.

Ko trūko iki šiol galiojusiame įstatyme, kad prireikė jį taisyti?

Jei nieko būtume nedarę, ko gero, ilgainiui visą Lietuvą būtume pavertę ištisu sąvartynu, nes į juos keliauja nerūšiuotos atlikos. Regioniniai buitinių atliekų sąvartynai netgi būdavo suinteresuoti, kad į juos patektų kuo didesni kiekiai atliekų, nes nuo to priklausė jų pajamos.

Naujos redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymas skatins žmones rūšiuoti atliekas. Gyventojai, kurie turės biologiškai skaidžių atliekų, galės jas kompostuoti jų susidarymo vietoje. Tiems, kurie tvarkydami atliekas jas rūšiuos, numatyta savotiška premija – jie mokės mažiau už atliekų išvežimą. Tai turėtų  didinti jų perdirbimą ir panaudojimą, užuot viską vežus į sąvartynus. Daugelis atliekų yra pernelyg brangios, kad būtų panaudotos tik vieną kartą. Tai yra esminė žaliosios ekonomikos dalis – XXI amžiaus ekonomikos strategija.

Kaip pasikeis atliekų tvarkymas gyvenantiems daugiabučiuose namuose?

Gyventojai pagrįstai piktinosi socialine nelygybe, kuri buvo įtvirtinta senajame Atliekų tvarkymo įstatyme – mokestis už buitines atliekas būdavo nustatomas pagal būsto plotą. Pavyzdžiui, močiutė, gyvenanti 50 kv. m. bute turėjo mokėti tiek pat, kiek ir 5 asmenų šeima, įsikūrusi tokio pat dydžio bute. Buvo pažeistas esminis principas: moka teršėjas. Juk teršia, kitaip tariant, „gamina atliekas” ne buto plotas, o jame gyvenantys konkretūs žmonės. Kuo jų daugiau, tuo daugiau ir atliekų. Dabar ši situacija ištaisyta – mokestis už atliekų tvarkymą bus skaičiuojamas pagal bute gyvenančių žmonių skaičių.

Bet ar pavyks nustatyti, kiek žmonių iš tiesų gyvena bute, ar nebus dirbtinai mažinamas jų skaičius, kad mažiau reikėtų mokėti?

Be abejonės, esant gana liberaliai mūsų gyvenamosios vietos deklaravimo tvarkai, kartais gali būti keblu nustatyti, kiek žmonių iš tiesų gyvena viename ar kitame bute, gali pasitaikyti ir įvairių gudravimų. Tačiau susitikimuose su gyventojais ne kartą patyriau, kad namuose, kuriuose yra sudarytos jungtinės veikos sutartys arba yra įsteigtos bendrijos, jų pirmininkai labai gerai žino, kiek žmonių faktiškai gyvena name ar atskiruose butuose, todėl gali sudaryti labai realias atliekų tvarkymo sutartis pagal faktišką gyventojų skaičių.

Kuo dar gyventojams bus naudingos įstatymo pataisos?

Įstatymo pataisos gyventojams suteikia daugiau galimybių pasirinkti, kaip mokėti už atliekų tvarkymą. Jame yra numatyta ir rinkliava, ir paslauga. Tie gyventojai, kurie nesudarys individualių  sutarčių su komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi, turės mokėti  rinkliavą, kurią nustatys savivaldybės taryba. Tokios pasirinkimo galimybės gyventojai seniai laukė, todėl dabar priimtos įstatymo pataisos įgyvendins jų lūkesčius. Beje, tai bus papildomas stimulas būti labiau organizuotiems ir burtis į bendrijas.

Kada įsigalios šis naujos redakcijos įstatymas?
Įstatymą dar turi pasirašyti Prezidentė, o įsigalios jis nuo liepos 1 dienos.

Kalbėjosi  Marius Vakaris

lsdp.lt

Pastarųjų metų istorija parodė, kad nevaldoma rinkos ekonomika be valstybės įsikišimo krizės nesuvaldo. Krizė dar labiau padidino visuomenės turto bei pajamų nelygybę. Pati demokratija tapo dar labiau pažeidžiama dėl socialinio netikrumo, ekonominės nelygybės. Todėl būtina didinti valstybės vaidmenį. Kaip turi būti vystoma ekonomika žmonių interesams ir visuomenės gerovei? Ką tai reiškia socialdemokratų politikai?

Valstybė turi būti šalies ekonominio ir socialinio stabilumo garantas, išplečiant jos kompetencijas, paremtas įplaukomis į biudžetą. Socialinis teisingumas ir ekonomikos valdymas neprieštarauja vienas kitam, bet papildo vienas kitą. Valstybė nėra superžinių įkūnijimas, tačiau ji yra makroekonomikos racionalumo garantas. Ji yra vienintelis autoritetas, galintis imtis veiksmų prieš iracionaliai veikiančius individus nacionalinėje ekonomikoje.

Manau, jog valstybė visada turi prisitaikyti prie laiko iššūkių ir visuomenės poreikių. Rinkos ekonomika yra akla socialinėms ir aplinkosauginėms visuomenės reikmėms. Socialdemokratai pasisako už valstybės vaidmens stiprinimą, teikiant viešojo gėrio paslaugas. Socialinė rinkos ekonomika – tai, visų pirma, viešojo gėrio paslaugos, tai infrastruktūra, skatinanti produktyvumą ir konkurencingumą. Lemiamas valstybės vaidmuo ir prioritetai yra transporto infrastruktūra (geležinkelis), energijos tiekimas (energijos tinklai), švietimas ir sveikatos apsauga, vaikų priežiūros ir slaugos  paslaugos.

Švietimas yra esminė viešoji gėrybė, esminė individo integracijos sąlyga į visuomenę ir darbo rinką. Visuomenėje žmonės neturi būti skirstomi į nugalėtojus ir pralaimėtojus. Mokyklas reikėtų pervesti į visos dienos moksleivių užimtumo režimą. Tai būtų labai efektyvi integracijos politikos priemonė, ypatingai vaikams iš socialiai remtinų šeimų. Taip pat tai būtų milžiniška pagalba dirbantiems tėvams, nes jie būtų ramūs, kad jų vaikai, išėję iš mokyklos nepateks tiesiai į gatvę su visomis ten slypinčiomis blogybėmis. Juolab, tai būtų užimtumo alternatyva darbo netekusiems pedagogams dėl moksleivių skaičiaus mažėjimo mokyklose.

Šeimos ir darbinės veiklos derinimas yra pagrindas pasiekti vyrų ir moterų lygybę darbo rinkoje. Todėl vaikų darželių infrastruktūra – kiekvienam vaikui turi tapti ne tik savivaldybių, bet ir valstybės rūpesčiu. Visuomenei sparčiai senstant pagyvenusių žmonių priežiūros bei slaugos infrastruktūra taip pat turi būti savivaldybių ir valstybės rūpestis.

Kita labai svarbi visuomenės debatų sritis yra energijos tiekimas bei  kaina. Nors šilumos ir elektros energijos gamyboje dalyvauja valstybės ir privačios įmonės, energijos perdavimas bei tiekimas ir skirstymas turi būti valstybės ar savivaldybių teisė. Šis sektorius turi būti visuomenės kontroliuojamos ir apie konkurenciją bei pelno siekimą negali būti nė kalbos. Tas pats pasakytina ir apie atliekų tvarkymą. Taip pat negali būti nei kalbos apie tokių svarbių savivaldybių funkcijų, tokios infrastruktūros kaip vandens tiekimas, nuotėkų tvarkymas, privatizavimą.

Informacijos tiekimo infrastruktūra tampa vis labiau svarbia ekonomikai. Prieiga prie informacijos ir galimybė pasidalinti informacija taip pat yra viešoji paslauga, kuri turi būti prieinama tiek kaimo, tiek miesto žmonėms.

Liberalai, siekdami komercinių pelnų per europines direktyvas visaip siekė privatizuoti geležinkelius. Dėl to sumažėtų viešoji (keleivių vežimo) paslauga bei investicijos į geležinkelių modernizaciją. Socialdemokratai pasisako prieš geležinkelių privatizaciją, yra įsitikinę, kad valstybė gali būti gerai besitvarkantis šeimininkas. Ir tą savo puikiu darbu yra įrodę Lietuvos geležinkeliai.

Šalies gyvenime yra daug sričių į kurias joks verslininkas neinvestuos, nes investicijos gali atsipirkti ne per vieną dešimtmetį. Kaip pavyzdys, tai gali būti valstybinių miškų tvarkymas bei aplinkosauga.

Taigi tarp rinkos ekonomikos ir valstybine nuosavybe grįstos ekonomikos turėtume rasti optimalų santykį, kuriam būtų būdinga privačios iniciatyvos ir valstybinės veiklos kombinacija, kuri teiktų viešąsias gėrybes didžiajai visuomenės daliai.

Didindami valstybinio kapitalo vaidmenį visuomenėje atstatysime pasitikėjimą Lietuvos valstybe, kuris labai sumenko dešiniųjų valdymo metu.

Šiandien Lietuvos  daugiabučių gyventojams nėra didesnio galvos skausmo už šildymo kainas. Vienas iš problemos sprendimo kelių yra perėjimas prie vietinio biokuro, atsisakant ženkliai pabrangusių rusiškų dujų.

Biokuro naudojimas – tai ne tik mažesnė šildymo kaina, bet ir naujos darbo vietos Lietuvos piliečiams. Deja, 2012 m. biudžete nėra numatyta lėšų biokuro katilams savivaldybių centralizuotam šildymui.Tiesa, Klimato kaitos specialioje programoje, pardavus šiltnamio efektą sukeliančių dujų normos vienetus (taršos) leidimus biokuro katilams yra numatyta 60 mln. Lt. (to pareikalavo ispanai, kurie nupirko Lietuvos taršos leidimus).  Tačiau tai tik maža dalis, nes poreikis yra apie 250 mln. Lt. per metus.

Konservatorių Vyriausybės programoje yra skiriama nemažai dėmesio perėjimui prie vietinio biokuro, tačiau 2012 m. biudžeto investicijų programoje šiam tikslui nėra skirta nė lito. Matydama, politinės valios trūkumą šios problemos sprendimui pasiūliau biudžeto pataisą: “Numatyti biomasės katilų įrengimo centralizuotam šilumos tiekimui savivaldybėse programą ir skirti jai 150 mln. litų. Sumažinti 150 mln. litų Valstybės investicijų 2012-2014 metų programoje numatytus 2012 metų asignavimus, skirtus su informacinėmis technologijomis susijusiems investicijų projektams“.

Beje, kitas lėšų šaltinis galėtų būti Viešąjį interesą atitinkančios paslaugos (VIAP), kurį mes, visi elektros energijos vartotojai sumokame už kWh energijos. Jeigu pernai VIAP buvo 6,01 ct/kWh, tai 2012 m. mokėsime vienu centu daugiau – 7,04 ct. Viso VIAP fonde 2012 m. susidaro 723 mln. Lt. Šis fondas turėtų būti skirtas išimtinai atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrai ir kogeneracijai. Deja, Seimas yra visiškai nušalintas nuo šio fondo lėšų skirstymo. Čia vienvaldiškai šeimininkauja Energetikos ministras Arvydas Sekmokas, kuris turi kitokias vizijas.

Visiška konservatorių kapituliacija stebima daugiabučių pastatų renovacijos srityje. Jeigu 2011 m. biudžete buvo 38 mln. Lt, tai 2012 m. biudžete tokiai programai skirta perpus mažiau lėšų. Beje, išskirtinis Energetikos ministerijos bruožas, svarstant 2012 m. biudžetą, yra totali informacijos blokada. Svarstant biudžetą Energetikos ministras nė karto nepasirodė, tik atsiunčia klerkus, kurie negali atsakyti į klausimus. Todėl Seimo Ekonomikos komitetas buvo priverstas priimti sprendimą surengti išvažiuojamąjį posėdį Energetikos ministerijoje.

Šiandienos sprendimai turės didelės įtakos rytdienos gyvenimui ir šildymo kainai. Tikiuosi, jog Seimui pakaks politinės valios pritarti mano pasiūlytoms biudžeto pataisoms.

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurietropinėmis dienomis aprūpintų gyventojus karštu vandeniu.

Pasaulis po krizės atsibudo tarsi po smarkios audros ir suprato, kad taip, kaip gyveno iki šiol, toliau gyventi negali. Mūsų planetos išsivysčiusios šalys pasiekė tam tikrą ekonominio prisotinimo laipsnį, išsisėmė, todėl grįžti prie įprastinės veiklos nei galima, nei verta. Šiandien pasauliui desperatiškai reikia naujos ekonominės paradigmos, naujo stimulo, matymo ir mąstymo. Dabartinė ekonomika gamtinius resursus naudoja 50 proc. greičiau nei jie atsistato. Tai tikras planetos natūralių išteklių naikinimas. Daugelis žaliavų yra pernelyg brangios, kad būtų panaudotos tik vieną kartą.

Situacija nėra dramatiška, tačiau reikalauja naujo požiūrio. Turime pasitelkti vaizduotę ir kūrybinį visuomenės potencialą norėdami išmokti turėti daugiau naudojant mažiau. Kas gali padėti rekonstruoti ekonomiką? Atsakymas gali būti tik vienas – tai žalioji ekonomika, žaliojo augimo strategija.

Džeremis Rifkinas teigia, kad prieš kiekvieną ekonominę krizę įvyksta ekonominis žemės drebėjimas, kuris pasireiškia naftos produktų kainų šuoliu. Taip buvo prieš Rusijos krizę, tas pats atsitiko ir prieš 2008 m. krizę. Pasak jo, revoliucijos energetikos srityje pakeitė pasaulio ekonomiką. Pirmoji energetinė revoliucija įvyko XIX a., kai atsirado garo mašinos. Antrajai – XX a. energetinei revoliucijai buvo būdinga centralizuotai tiekiama energija – elektra, šiluma, garas. Rifkinas prognozuoja, kad XXI amžius bus pažymėtas trečiąja pramonės revoliucija – žaliąja energetika.

Tai saulės, vėjo, bangų, vandenilio energija, atliekų perdirbimas, masinių pastatų apšiltinimas, išmanieji tinklai, kuriems gyventojai tiekia savo pagamintos energijos perteklių, tai 100 mln. naujų darbo vietų.

Kaip gi žaliasis augimas gali būti pritaikytas Lietuvoje, kaip tai dera su konservatorių pasiūlyta Nacionaline (energetinės nepriklausomybės) strategija. Jeigu būtų įgyvendintos visos konservatorių energetinės haliucinacijos, Lietuvos gyventojai išties taptų nepriklausomi nuo energetikos – neįpirktų nei elektros, nei dujų, neišsimokėtų už šilumą dėl hiper aukštų kainų. Nes tie 50 mlrd,, nepriklausomai nuo to, kas juos beinvestuotų, valstybė ar privatūs investuotojai, vis tiek gultų ant mūsų vartotojų pečių ir būtų atsiimti per tarifus.

Turėdama labai ribotus finansinius išteklius, Lietuva turėtų labai gerai pagalvoti, kur investuoti lėšas. Už elektros energiją Lietuvos gyventojai šiandien moka palyginti neaukštą kainą (ačiū Rusijai, kurios didžiąją elektros energijos dalį perkame, o taip pat Garbaravičių šeimynai, su kuriais pardavėjai yra glaudžiai susiję).

Labiausiai gyventojų kišenes patuština šilumos kainos. Apie jų sumažinimą strategijoje kalbama labai blankiai. Yra du keliai sumažinti daugiabučių gyventojų šilumos sąskaitas – tai jų daugiabučių aptaisymas kailiniais ir dujų, kurias Lietuva importuoja iš Rusijos, pakeitimas vietine biomase. Tai ir yra žaliojo augimo strategija, tai ir yra energijos taupymas, tai ir yra iškastinio kuro pakeitimas atsinaujinančia energija, tai ir yra naujos darbo vietos Lietuvai, glaudžiai susijusios su ekonominiu augimu.

Masinę daugiabučių renovaciją, skirtingai nuo konservatorių, socialdemokratai paskelbs nacionalinės svarbos objektu. Gera žinia, kurią paskelbė ekspertai, yra ta, kad pagal konstrukcijos atsparumą daugiabučiai gali tarnauti daugiau nei šimtą metų. Jau dabar aišku, kad gyventojai yra nelinkę imti paskolų iš bankų renovacijai. Nereikia ir versti jų tai daryti, nes žmonės – nuskurdinti krizės, o lėšų po Kubiliaus reformų užtenka tik duonai kasdieninei.

Visiškai pritariu tiems ekonomistams, kurie teigia, kad pagrindiniu investuotoju turi tapti valstybė, padedama europinių fondų. Grąža būtų dvejopa – naujos darbo vietos, mokesčiai į biudžetą ir nauja nauda gyventojams.

Gyventojai ilgainiui išsimokėtų už suteiktą paslaugą, mokėdami tiek pat, kiek jų kaimynai, gyvenantys nerenovuotose namuose. Taigi – nauda visapusiška. Rusiškas dujas keisdami į biomasę ir išrūšiuotas atliekas, Lietuva papildomai galėtų sukurti tūkstančius naujų darbo vietų, kuras būtų vietinis, mokesčiai keliautų ne į Rusiją, bei į Lietuvos biudžetą. Juolab, kad skubiai reikia priimti sprendimus dėl didžiųjų termofikacinių elektrinių modernizavimo Vilniuje, Kaune bei Mažeikiuose. Apie tai konservatoriai savo strategijoje net neužsimena. Tam reikia mažiausiai 2 mlrd. Lt ir darbus reikia atlikti iki 2015 metų pabaigos, antraip neišvengsime didžiulių baudų, kurios dar daugiau prislėgs gyventojus.

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurie aprūpintų gyventojus karštu vandeniu ir dar pasitarnautų patalpų vėsinimui karštomis dienomis. Mūsų namai po renovacijos galėtų tapti mini jėgainėmis, kurios atliekamą energiją galėtų teikti į išmanųjį tinklą. Taigi, žalioji augimo strategija yra paprasta tarsi 5 centai. Tai yra socialdemokratų žaliojo augimo strategija artimiausiam dešimtmečiui, tai yra mūsų šansas, tai yra planas A. O ar yra planas B?

Tai tik vienas fragmentas, mažytė iliustracija iš energetikos sektoriaus, kaip mums reikia pertvarkyti savo ekonomiką, padaryti ją žalesnę. Žaliasis augimas yra broliai dvyniai su žaliosiomis inovacijomis. Naujas posūkis ekonomikoje duos impulsą moksliniams tyrimams, naujų technologijų atsiradimui. Tam reikia pertvarkyti mokesčių sistemą, sukurti žaliųjų kreditų sistemą, pakeisti, viešųjų pirkimų taisykles. Būtina peržiūrėti miestų planus, transporto schemas bei infrastruktūrą.

Šiems ambicingiems planams įgyvendinti reikia lėšų, todėl būtina įgyti investuotojų pasitikėjimą, o Vyriausybės sprendimai turi būti nuspėjami ir ilgalaikiai, o tam reikia įtikinti visuomenę, pakeisti  mūsų piliečių vartojimo įpročius, įtvirtinti tausojantį vartojimą.

Labai svarbus ekonominio vystymosi veiksnys yra tolygesnis pajamų ir turto pasiskirstymas visuomenėje. Kuo didesni skirtumai tarp turtingų ir vargšų, kuo daugiau visuomenėje skurstančių žmonių, tuo daugiau kliūčių ekonominiam vystymuisi. Todėl Lietuvoje būtina mokesčių reforma, mažinanti skirtumą tarp turtingų ir vargšų, ypatingai dirbančiųjų tarpe.

Socialdemokratai pasiryžę atstatyti piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir siūlo naują – labiau socialiai teisingą ir žaliąjį vystymosi kelią.

Paskatinta Londone gyvenančių tautiečių, kurie susirūpinę didele bankų paslaugų įkainių našta, turėjau progos pasidomėti, kodėl bankai Lietuvoje nežabojami didina savo paslaugų įkainius.

Mūsų šalyje bankų paslaugomis besinaudojančių gyventojų lėšos tirpsta kaip pavasario sniegas. Analizuodama savo pačios sąskaitas pastebėjau, kad bankų paslaugų įkainiai kyla kaip ant mielių, bankai elgiasi savavališkai. Norėdama gauti informacijos apie įkainių pokyčius dar šių metų vasarį kreipiausi į Lietuvos bankų asociaciją. Tik po keleto mėnesių gavau asociacijos prezidento Stasio Kropo atsakymą, jog duomenys man nebus pateikti, nes nėra tinkamų pajėgų atlikti tyrimą. Tuomet bandžiau ieškoti atsakymo Lietuvos banke. Paaiškėjo, jog nuo 2008-ųjų skandinaviškų bankų įkainiai pakilo apie 36 proc. Naudojantis elektronine bankininkyste ir pervedant lėšas į kitą banką, ši paslauga nuo pvz. 0.8 lito pakilo iki 1, 4 lito. Pabrango bankų kredito kortelių aptarnavimas ir kitos paslaugos.

Panašu, kad bankai piktnaudžiauja oligopoline padėtimi ir, didindami įkainius, tikisi atsiimti per krizę neuždirbtą pelno dalį, nors sunkmečiu jie neatliko pagrindinės funkcijos – neskolino verslui. Didėjant šalies rizikai, siekiant išlaikyti akcininkų reikalaujamą pelningumą, yra peržiūrimas bankų produktų ir paslaugų pelningumas, jų teikimo sąnaudos.

O gal Skandinavijos bankai traktuoja Lietuvą kaip „bananų respubliką“? Palyginus Skandinavijos šalyse egzistuojančius vidutinius įkainius ir vidutinę algą su Lietuvoje esančiais įkainiais, akivaizdu, kad mūsų gyventojams taikomi įkainiai tikrai gerokai didesni. Bankams nerūpi pensininkai, kurie dažniau atsiskaito grynais pinigais – jie sumoka keturiskart – už pinigų išėmimą, už mokėtojo kortelės aptarnavimą per metus, už lėšų įrašymą į gavėjo sąskaitą, už gavėjo sąskaitos aptarnavimą. Manyčiau, kad ir „Sodra“, ir „Lukoil‘as“, iškėlę mokėjimo kortelių aptarnavimo klausimą, yra teisūs, nes žmonės yra nelygiaverčiai kovoje su bankais. Deja, bankų teikiamų paslaugų įkainiai nėra reguliuojami jokiais teisės aktais.

Dėl tos pačios priežasties prieš grynųjų pinigų cirkuliacijos suvaržymus kovoja ir Smulkaus bei vidutinio verslo taryba. Mano įsitikinimu, atsiskaitymo grynaisiais pinigais suvaržymas – bankų įkainių didinimas prieštarauja Vyriausybės politikai.

Atsiranda ir tokių įmonių, kurios pajutusios bankų godumą, savotiškai skatina grynųjų pinigų cirkuliaciją. Matau didelę žalą ne tik gyventojams, bet ir Lietuvos ekonomikai. Verta atkreipti dėmesį į Latvijos bankų sektoriaus patirtį. 2008-aisiais visi Latvijoje esantys bankai pakėlė savo paslaugų įkainius, dėl to Latvijos centrinis bankas kreipėsi į  Konkurencijos tarybą. Ši nustatė, jog bankai vadovavosi karteliniu susitarimu, todėl buvo nubausti piniginėmis baudomis.

Ar nederėtų ir mums kreiptis į savo Konkurencijos tarybą, kad ši išsklaidytų abejones dėl bankų kartelinio susitarimo? Norėtųsi, kad Lietuvos bankas nebūtų tarsi miegančioji gražuolė. Jei reikės, Seime grįšime prie bankų įkainio reguliavimo klausimo.

MINIMUMAS: minimali alga Liuksemburge yra... 6070 Lt.

Ekonominio augimo vaisiai nėra tolygiai paskirstomi tarp dirbančiųjų, o pastaroji krizė dar labiau pagilino prarają tarp turtuolių ir vargšų. Juk nenormalu, kai pusę pasaulio turto valdo daugiau negu 1000 žmonių, o likusiems 7 milijardams lieka pasidalinti kitą pusę. Net nepadoru, kad pasaulyje vienas individas uždirba milijoną kartų daugiau nei kitas jo tėvynainis. Lietuvoje šis skirtumas kur kas kuklesnis – tik 224 kartai, tačiau ir tai yra nenormalu. Ekstremizmas pajamų dydyje yra labai pavojingas, nes šie nenormalūs skirtumai sukuria didžiulę įtampą visuomenėje ir gresia visuomenės sanglaudai. Šiandien darbo vietos ir išsilavinimo turėjimas dar nereiškia, kad dirbantysis negyvens skurde. Nors 8 proc. europiečių ir dirba, bet skursta. Labai kilnus Europos Komisijos siekis yra iki 2020 m. sumažinti skurdą 20 proc.

Todėl Vyriausybei ir politikams reikia rodyti mažiau egoizmo ekonominiuose reikaluose. Minimalios algos reguliavimas, progresinių mokesčių įvedimas yra puiki priemonė mažinti dirbančiųjų skurdą, skirtumus tarp turtuolių ir vargšų visuomenėje. Minimali alga Liuksemburge yra 1758 eurų, Lietuvoje – 232 eurų. Įvertinus pirkimo galią skirtumas tarp Liuksemburgo ir Lietuvos minimalios algos yra beveik 8 kartai.

Manau, kad mokėti dirbančiajam minimalią algą už kvalifikuotą darbą yra socialinis nusikaltimas, nes iš vienos pusės žmonės įdarbinami už pačią žemiausią algą, o po to jie vis tiek turi būti remiami per socialinės paramos sistemą, kad išgyventų. Kyla natūralus klausimas, kodėl valstybė drauge su visais mokesčių mokėtojais turi netiesiogiai remti verslą būtent tokiu būdu. Beje, kas pagalvojo apie dirbančiųjų, bet neišgalinčių išgyventi be socialinės paramos, žmogiškojo orumo pažeidimą?

Prevencinė priemonė, mažinanti skirtumus tarp turtingų ir vargšų, yra progresinių mokesčių sistema. Diskusija – reikia progresinių, ar nereikia – yra ideologinė, todėl natūralu, kad joje dalyvaujantieji išreiškia daugybę įvairių nuomonių įvairiais aspektais (žr. Rokiškį, R. Šimašių, A. Vasiliauską, D. Mituzą, N. Jasinavičių, A. Sysą, S. Burbienę, K. Leontjevą, kt.).

Tačiau mano principinė pozicija yra tokia: vienas litas varguolio kišenėje reiškia daug daugiau, nei turtuolio. Turtingieji visuomenės nariai gali nusipirkti sveikatos paslaugas, nupirkti švietimo paslaugas savo vaikams, įsigyti savo parkus. Todėl jie sako – sveikatos, švietimo paslaugos turi būti privatizuotos, miškai – privatūs ir aptverti tvorom. Reikia pripažinti, kad ir politinė įtaka turtingų žmonių kur kas didesnė negu nei varguolių. Tačiau visuomenei reikia vienybės ir pagaliau lėšų biudžete investicijoms į inovacijas, švietimą, būti geriau pasiruošus rytdienos darbo vietoms. Todėl viena kita šimtinė mokesčiams iš turtingųjų kišenės jų tikrai nenuskurdins, o ir laimingesniais jų nepadarys. Net JAV prezidentas B.Obama rimtai svarsto galimybę apmokestinti savo šalies turtuolius.

Politiškai neišmintinga palikti žmones skurde. Nusivylę ir alkani žmonės ieško atpirkimo ožių, pakelia ranką prieš visuomenės silpniausius, ignoruoja rinkimus, o tai jau tampa rimta grėsme demokratijai.

Vakar baigėsi krizė. Gerąją naujieną paskelbė Premjeras ir Prezidentė – kur dėsies, reikia tikėti, nors savo kailiu Lietuvos gyventojai to nepajuto. Darbo biržos giriasi mažesniu įregistruotų bedarbių skaičiumi, nors šis demonstruoja ne tikrąją padėtį, bet sugebėjimą dirbtinai mažinti nedarbo rodiklius.

Galima sutikti, kad eksportas auga, tačiau paanalizavę eksporto struktūrą džiaugsimės mažiau. Didžiausią eksporto dalį sudarė rafinuotų naftos produktų gamybos įmonių (40,7 proc.) ir chemikalų bei cheminių produktų gamybos įmonių (15,9 proc.) pardavimai. Benzino, dyzelino gamybai žaliava yra nafta, o trąšoms – dujos ir kt. importuojamos žaliavos. Taigi Lietuvos eksportas paremtas beveik išimtinai importinėmis žaliavomis ir nedidele pridedamąja verte. Ar tai reiškia, kad grįžome prie įprastinio verslo, neišmokę krizės pamokų? Kur inovacijos, proveržis, taip plačiai propaguotas konservatorių partijos programoje?

2011 m. sausio mėn. naujų pramonės užsakymų skaičiaus didžiausias metinis padidėjimas buvo Latvijoje (75,9 proc.), Estijoje (73,4 proc.) ir Lietuvoje (43,6 proc.), tai įrodo, kad beveik dvigubai atsiliekame nuo kaimynų.

Maisto produktų kainos šauna į neregėtas aukštumas. Pensininkai ir vargingiau gyvenantys žmonės nebeįperka net būtiniausių prekių. Štai statistikos departamentas teigia, kad 2011 m. vasario mėn. maisto produktų prekyba sumažėjo 3,5 proc., lyginant su sausio mėn. Be to maisto produktų eksportas išaugo 10 proc. Ar Premjeras kreipėsi į žemdirbius, kad jie užsėtų daugiau laukų ir augintų daugiau gyvulių?

Jeigu taip dar nepadarėte, Premjere, tai siūlome kuo greičiau tai padaryti. Nes tai būtų ilgalaikė ir tvari politika. Kinams, indams ir brazilams ėmus daugiau valgyti geresnio maisto, o taip pat dėl kataklizmų, susijusių su klimato kaita pasaulyje, ima trūkti maisto produktų. Dirvonuojančios žemės Lietuvoje yra į valias, tuo pasinaudojus padidėtų užimtumas kaime, atsirastų darbo vietų perdirbimo pramonėje

Dar vienas galvos skausmas – energetikos sritis. Susimildami, nesiųskite ministro Arvydo Sekmoko derėtis dėl dujų ir dėl kitų energetikos sektoriaus klausimų. Jis vos nepaskelbė dujų karo Vokietijai ir Rusijai. A. Sekmokas ir Premjeras pasaulį prajuokino, norėdami atstatydinti „Lietuvos dujų“ valdybą, lyg nežinotų Akcinių bendrovių įstatymo. Nepavyko! Keista, kad tik dabar sėsta prie derybų stalo su „Gazpromu“ dėl dujų kainos, kai tą reikėjo padaryti prieš dvejus metus. Gyventojai būtų patyrę mažiau energetinio skurdo.

Mūsų planai statyti atominę elektrinę sužlugdyti, tačiau šalia statomos baltarusių ir Kaliningrado elektrinės. Jeigu norime kontroliuoti padėtį, ar nebūtų protinga, drauge su latviais, estais, lenkais pakviesti ir rusus bei baltarusius bei technologiją siūlančias šalis – Prancūziją, JAV ar Japoniją bendram Visagino elektrinės projektui. Tada projektas taptų realus, o mes kontroliuotume padėtį ir branduolinę saugą.

2016 m. sausio 1 d. trijose didžiosiose šiluminėse elektrinėse – Vilniuje, Kaune ir Mažeikiuose turėtų būti pastatyti dūmų filtrai. Šilumininkai paskaičiavo, kad tam reikia 2 mlrd. litų. Dūmų gaudyklių galima ir nestatyti, jeigu dujas ar mazutą paversime į biokurą. Negana to, kad ES 75 mln. Lt. paramą mažoms kogeneracinėms elektrinėms konservatoriai „marinavo“ nuo 2009 m., minėtose elektrinėse padėtis nesikeičia ir dabar. Šiuo metu buitiniai vartotojai už šilumą sumoka 2 mlrd.Lt. Jeigu nieko nebus daroma, 2016-aisiais, įvertinus baudas, žmonės mokės jau 3 mlrd.Lt.

Vertėtų kiekvienais metais (o liko vos 4 metai) visas lėšas, gautas už taršos leidimus, investuoti į minėtų elektrinių modernizavimą, kitaip 2016 m. romūs Lietuvos gyventojai išeis į gatves su vėzdais bei kuokomis ir sukels revoliuciją, kurios tikrai nebus galima pavadinti nei „rožių“ nei „jazminų“ vardu.

Nelaukiam iš konservatorių jokių valdymo stebuklų, tačiau gerbiamieji, atlikite tuos darbus, kuriuos reikia padaryti jau šiandien. Nepalikite būsimoms vyriausybėms duobių, kupinų žarijų.

Kaip gyveni, ar esi laimingas? Į tokius klausimus jau atsakinėja didžiųjų valstybių gyventojai. Mūsų tėvynainiams gali pasirodyti, jog politikai ir ekonomikos ekspertai yra avigalviai ir, neturėdami ką veikti, susigalvojo naują pramogą krizės laikotarpiu. Tačiau taip nėra. Krizė privertė suabejoti, ar makroekonomine statistika pagrįsti tradiciniai bendros šalies ekonominės būklės rodikliai gali atspindėti tikrą žmonių gyvenimą sudėtingame globaliame pasaulyje.

Be abejonės, yra bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklis vienam gyventojui, tačiau jis neatspindi tikrosios situacijos. Juolab, kad daugiau nei tūkstantis žmonių pasaulyje valdo pusę pasaulio turto, o likusiems 7 mlrd. lieka pasidalinti po labai nedaug. Nors pelnai auga, algos patiria stagnaciją, nors BVP auga, daugelio žmonių pajamos – ne, o skirtumas tarp turtingų ir vargšų per krizę dar labiau padidėjo.

BVP yra geras rodiklis, ir pasaulio ekonomistai jo nesiruošia atsisakyti, tačiau jis labiau atspindi ekonominį produktyvumą, bet ne tai, kaip jis pasiskirsto tarp namų ūkių. Nėra pakankamai tikslios statistikos, kokį turtą (ir nekilnojamą) piliečiai valdo. Tačiau materialinė gerovė nebūtinai padaro piliečius laimingus, nors turtingesni žmonės jaučiasi laimingesni.

Ekspertai mano, kad labai svarbu yra pereiti nuo finansinės gerovės prie emocinės gerovės koncepcijos. Idėja yra įvertinti tuos dalykus, kuriems negalima prisegti kainos etiketės. Tai yra piliečių gyvenimo kokybės indeksas – išsilavinimas bei sveikatos būklė, darbas ir pasitenkinimas juo, laisvalaikio ir darbo laiko balansas, bendruomeniškumo jausmas, ryšiai su šeimos nariais, švari aplinka ir pakankama erdvė, švari gamta, saugumo jausmas namuose ir gatvėje.

Beje, yra subjektyvūs indikatoriai, tokie kaip visapusiškas pasitenkinimas gyvenimu, vertinamas dešimtbalėje skalėje. Vienintelis dalykas, kuris turėtų rūpėti valstybių vadovams bei politikams – tai žmonės patenkinti gyvenimu. Gal vertėtų paklausti žmonių? Beje, koreliacija tarp žmonių laimės indekso ir BVP yra labai silpna. Daugelis didžiųjų pasaulio ekonomikų, tokių kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Korėja, Vokietija, Kinija jau pradėjo šiuos tyrimus.

Mes, lietuviai, nesame labai laiminga tauta, trykštanti gyvenimo džiaugsmu. Greičiau esame viskuo nepatenkinti niurzgliai. Įdomu, kodėl tautos, turinčios daug prastesnius materialinius rodiklius, jaučiasi daug laimingesnės negu mes. Kas dedasi mūsų tautiečių galvose, kodėl jie taip keistai elgiasi rinkimų metu? Kodėl moterys jaučiasi daug laimingesnės negu vyrai?

Kodėl Petras, turintis vieną karvę, jaučiasi daug prasčiau negu Jonas, turintis tris? Gal tai yra socialinio teisingumo jausmo siekis, o gal čia ir slypi atsakymas, kodėl greičiau reikia pereiti prie progresyvaus pajamų apmokestinimo bei turto mokesčio. Kiek prie to, kad tauta jaučia depresiją, prisideda žiniasklaida? Tai yra klausimai, neduodantys ramybės politikams, kuriems – ne tas pats, kokia bus rytdienos Lietuva.

Be abejonės, šalies ekonomikos augimas yra didžiąja dalimi atsakymas į šiuos klausimus, bet toli gražu – neišsamus atsakymas. Todėl labai svarbu pereiti nuo finansinės gerovės rodiklių prie emocinės gerovės rodiklių ir tai būtų tas rodiklis, kurio mums reikia XXI amžiuje. Šis rodiklis nėra savitikslis. Jis reikalingas politikams, kas jie formuotų savo strategijas taip, jog žmonės jaustųsi laimingi savo šalyje, gyvendami ne skirtumų draskomoje, bet vieningoje didelėje visuomenėje.

Prognozuoju, jog į Premjero pagalbos prašymą konflikte su vieninteliu dujų tiekėju bus atsakyta tyla. Toks rezultatas tikėtinas, nes Lietuva pati atsisakė išimties sąlygų.

Kai buvo svarstoma Europos Sąjungos (ES) direktyva dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, pati Europos Komisija (EK) Lietuvai, Latvijai, Estijai bei Suomijai siūlė išimtį dėl dujų sektoriaus liberalizacijos izoliuotoms rinkoms, turinčioms vienintelį dujų tiekėją. Išimtis galioja iki tol, kol atsiras dar vienas tiekėjas iš ES šalių narių. Latvija, Suomija bei Estija pasirinko išimtį ir iki šiol sėkmingai ja naudojasi, gaudama pigesnes dujas, o Lietuva išimties atsisakė. Kaip tu įvykių dalyvė, galiu atsakingai pareikšti, kad už išimties netaikymą atsakomybę turi prisiimti konservatoriai. Direktyvą svarstė Seimo ekonomikos ir Europos reikalų komitetai.

Nors G.Kirkilo vadovaujama Vyriausybė buvo pritarusi išimties Lietuvai taikymui, tam pritarė ir Ekonomikos komitetas, tačiau Europos reikalų komitete, kuriam tada vadovavo A.Kubilius, reikalai pakrypo kita linkme. Kelių konservatorių balsų persvara nutarta išimties atsisakyti, todėl direktyvoje neliko Lietuvos vardo.

Mano nuomone, ketinimai liberalizuoti dujų sektorių galėjo neigiamai paveikti derybas su Pietų Korėja dėl atominės elektrinės statybų. Jei konservatoriai nebūtų sužlugdę Gedimino Kirkilo Vyriausybės inicijuoto projekto su privačiu investuotoju, šiandien Lietuva jau būtų turėjusi alternatyvų dujų tiekėją – suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Tai būtų buvęs puikus konkurentas rusiškoms dujoms.

Štai kodėl Vokietija ir Lenkija, turėdamos alternatyvius tiekėjus, yra daug stipresnės derybose su „Gazprom“ ir gali gauti gerokai pigesnių rusiškų dujų. Per dvejus konservatorių valdymo metus suskystintų dujų terminalo statybai pasirinkta ta pati vieta, tie patys žaidėjai, bet realūs darbai nepradėti. Melas yra ir tai, kad ruošiantis terminalo statybai būtina atskirti magistralinį dujotiekį, nes neva juo neleis pasinaudoti „Gazprom“. Gamtinių dujų įstatyme yra imperatyvi nuostata – prijungti dujų tiekimo įmones prie magistralinio dujotiekio. Taigi kyla klausimas, kam laužtis pro atviras duris, kam erzinti pagrindinius Lietuvos dujų akcininkus, jeigu esame išimtinai priklausomi nuo rusiškų dujų?

Toks neatsakingas A.Kubiliaus elgesys įrodo, jog konservatorių Vyriausybei Lietuvos gyventojai nerūpi.

Nesuprantu, kaip galima nemylėti savo tautiečių. Pensijos ir atlyginimai apkarpyti, o Vyriausybė, užuot ieškojusi būdų, kaip sumažinti šildymo kaštus (dujų kaina sudaro 70 proc. šildymo kaštų), elgiasi priešingai ir konfliktuoja su vieninteliu dujų tiekėju, skųsdama jį EK, kurios pasiūlymą šalis pati atmetė. Šis kelias nei išmintingas, nei toliaregiškas. Siūlau Premjerui A.Kubiliui pasisemti išminties iš kaimyninių šalių premjerų, Lietuvos Prezidentei – vykdyti tokią užsienio politiką, kad ši labiau tarnautų Lietuvos gyventojų ekonominiams interesams.

Pasakau iš anksto, nesiūlau nei pardavinėti valstybės turto, nei pravalgyti jos per vienerius metus, kaip nuogąstauja Respublikos Prezidentė.

Lietuva vienintelė iš ES šalių drįso sumažinti pensininkų pensijas. Nors Ministras Pirmininkas Kubilius nuogąstauja, kad tai esą pakirs lito stabilumą, Latvijoje, kai kaimyninės šalies Konstitucinis Teismas pasisakė, jog pensijų sumažinimas yra antikonstitucinis veiksmas, latvių pensininkams jos buvo atstatytos, o lato stabilumui tai nepakenkė.

O dabar apie tai, kur rasti tą trūkstamą pusę milijardo litų. Senjorams pensijos buvo sumažintos taikant progresyvumo principą. Tiems, kurių pensijos buvo didesnės, ir nurėžta buvo daugiau. Kodėl to paties principo negalima taikyti ir atstatant tai, kas iš pensininkų buvo atimta – t.y. taikyti progresinį pajamų mokestį visiems dirbantiems. Seime buvo atmestos socialdemokratų pateiktos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisos, kuriomis siūlomas progresyvumas visoms su darbo santykiais gautoms pajamoms. Jeigu būtų pritarta šioms pataisoms Finansų ministerijos paskaičiavimais į biudžetą papildomai įplauktų 250 mln.lt. Juolab, kad krikščioniškasis konservatorių sparnas palankiai vertina darbo pajamų apmokestinimo progresyvumą. Krizės sąlygomis tai būtų labai solidarus gestas visiems Lietuvos dirbantiesiems, nes litas varguolio kišenėje turi visai kitą vertę nei turtingojo.

Be to, pensininkai atgavę tuos keliasdešimt nusavintų litų, neslėps jų į kojinę, bet pirks daugiau bulvių, duonos ir varškės, o tai padidins vartojimą, skatins ekonomiką, pagaliau, dalis lėšų į biudžetą grįš pridėtinės vertės mokesčio pavidalu.

Kitas lėšų šaltinis – nekilnojamojo turto mokestis. Tai – papildomi 20–30 mln.lt. į biudžetą. Be to, tai visuomenei būtų žinia, skatinanti teisingumo bei solidarumo jausmą, pasidalinant sunkmečio našta.

Dar vienas lėšų šaltinis – viešieji pirkimai. Statistikos departamentas paskelbė, kad 7 mlrd. lt. Lietuvos dirbantiesiems mokama vokeliuose. Nemaža šių lėšų dalis susidaro per viešuosius pirkimus, kurių užsakovas yra valstybė. Patobulinus Viešųjų pirkimų įstatymą bei pačias procedūras, dalį lėšų galima būtų ištraukti iš šešėlio. Galima būtų priminti tai, ką tinklaraštininkai ir spauda primena A. Kubiliui jau porą metų:

Taigi, gerb. premjere, lėšų šaltinių yra, reikia tikrai politinės valios siūlomoms priemonėms įgyvendinti. Įsiklausykite į socialdemokratų siūlymus, atitaisykite pensininkams padarytą skriaudą ir tai bus jiems puiki Kalėdinė dovana.