Politikos virtuvė

Darbo grupės teigimu, kartu su šiuo metu taikomu modeliu būtina įteisinti ir kitus alternatyvius daugiabučių namų renovacijos modelius valstybei ir savivaldybėms prisiimant riziką, priežiūrą ir sukuriant tokią sistemą, kad būsto savininkams tiesiogiai nereikėtų prisiimti jokių kreditinių įsipareigojimų. Socialdemokratai rengia metmenis teisės aktams, kurie reikalingi sėkmingam programos įgyvendinimui.

Po ilgų ir karštų debatų Seimas pagaliau priėmė gyventojų seniai lauktas Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas. Kas jose naujo, kaip dabar pasikeis atliekų tvarkymas? Apie tai mane kalbino LSDP.lt.

Ko trūko iki šiol galiojusiame įstatyme, kad prireikė jį taisyti?

Jei nieko būtume nedarę, ko gero, ilgainiui visą Lietuvą būtume pavertę ištisu sąvartynu, nes į juos keliauja nerūšiuotos atlikos. Regioniniai buitinių atliekų sąvartynai netgi būdavo suinteresuoti, kad į juos patektų kuo didesni kiekiai atliekų, nes nuo to priklausė jų pajamos.

Naujos redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymas skatins žmones rūšiuoti atliekas. Gyventojai, kurie turės biologiškai skaidžių atliekų, galės jas kompostuoti jų susidarymo vietoje. Tiems, kurie tvarkydami atliekas jas rūšiuos, numatyta savotiška premija – jie mokės mažiau už atliekų išvežimą. Tai turėtų  didinti jų perdirbimą ir panaudojimą, užuot viską vežus į sąvartynus. Daugelis atliekų yra pernelyg brangios, kad būtų panaudotos tik vieną kartą. Tai yra esminė žaliosios ekonomikos dalis – XXI amžiaus ekonomikos strategija.

Kaip pasikeis atliekų tvarkymas gyvenantiems daugiabučiuose namuose?

Gyventojai pagrįstai piktinosi socialine nelygybe, kuri buvo įtvirtinta senajame Atliekų tvarkymo įstatyme – mokestis už buitines atliekas būdavo nustatomas pagal būsto plotą. Pavyzdžiui, močiutė, gyvenanti 50 kv. m. bute turėjo mokėti tiek pat, kiek ir 5 asmenų šeima, įsikūrusi tokio pat dydžio bute. Buvo pažeistas esminis principas: moka teršėjas. Juk teršia, kitaip tariant, „gamina atliekas” ne buto plotas, o jame gyvenantys konkretūs žmonės. Kuo jų daugiau, tuo daugiau ir atliekų. Dabar ši situacija ištaisyta – mokestis už atliekų tvarkymą bus skaičiuojamas pagal bute gyvenančių žmonių skaičių.

Bet ar pavyks nustatyti, kiek žmonių iš tiesų gyvena bute, ar nebus dirbtinai mažinamas jų skaičius, kad mažiau reikėtų mokėti?

Be abejonės, esant gana liberaliai mūsų gyvenamosios vietos deklaravimo tvarkai, kartais gali būti keblu nustatyti, kiek žmonių iš tiesų gyvena viename ar kitame bute, gali pasitaikyti ir įvairių gudravimų. Tačiau susitikimuose su gyventojais ne kartą patyriau, kad namuose, kuriuose yra sudarytos jungtinės veikos sutartys arba yra įsteigtos bendrijos, jų pirmininkai labai gerai žino, kiek žmonių faktiškai gyvena name ar atskiruose butuose, todėl gali sudaryti labai realias atliekų tvarkymo sutartis pagal faktišką gyventojų skaičių.

Kuo dar gyventojams bus naudingos įstatymo pataisos?

Įstatymo pataisos gyventojams suteikia daugiau galimybių pasirinkti, kaip mokėti už atliekų tvarkymą. Jame yra numatyta ir rinkliava, ir paslauga. Tie gyventojai, kurie nesudarys individualių  sutarčių su komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi, turės mokėti  rinkliavą, kurią nustatys savivaldybės taryba. Tokios pasirinkimo galimybės gyventojai seniai laukė, todėl dabar priimtos įstatymo pataisos įgyvendins jų lūkesčius. Beje, tai bus papildomas stimulas būti labiau organizuotiems ir burtis į bendrijas.

Kada įsigalios šis naujos redakcijos įstatymas?
Įstatymą dar turi pasirašyti Prezidentė, o įsigalios jis nuo liepos 1 dienos.

Kalbėjosi  Marius Vakaris

lsdp.lt

Reformavus Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) komitetus, Seimo delegacija paskyrė mane kontaktiniu asmeniu Seime Europos Tarybos (ET) kampanijoje prieš vaikų seksualinį išnaudojimą.

ET kampanija prieš vaikų seksualinį išnaudojimą yra pavadinta „Vienas iš penkių“ (angl. One in Five): remiantis statistika, vienas iš penkių vaikų Europoje patiria kokios nors formos seksualinį išnaudojimą. Yra nustatyta, kad nuo 70 iki 85 proc. vaikų skriaudėjų yra jiems artimi ir pažįstami žmonės. Seksualinė prievarta turi rimtų pasekmių vaikų vystymuisi – jie patiria skausmą, gėdos ir kaltės jausmą, baimę apie tai kalbėti, nepasitikėjimą suaugusiais, fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimų.

ET kampanijos parlamentinė dimensija apjungia Europos parlamentus kovoje prieš vaikų seksualinį išnaudojimą. Vienas iš svarbiausių kampanijos tikslų – kad ET šalys narės greičiau ratifikuotų ET 2007 m. Konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos (Lanzarotės Konvenciją), kurios pagrindiniai tikslai yra apsaugoti vaikus ir kovoti su jų seksualiniu išnaudojimu, ginti aukų teises, skatinti nacionalinį ir tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje. Parlamentarai skatinami skirti šiai skaudžiai temai daugiau dėmesio, inicijuoti ir priimti reikalingus teisės aktus, bendradarbiauti ir keistis informacija bei gerąja patirtimi nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu.

Vaikų seksualinis išnaudojimas yra labai skaudi problema, turinti pražūtingų pasekmių – aukos susiduria su didelėmis psichologinėmis problemomis, kurios kartais baigiasi savižudybėmis. Tapusi ET kampanijos nare sieksiu, kad Lietuva kuo greičiau ratifikuotų Lanzarotės konvenciją, priimtų ir įgyvendintų vaikus apsaugančius teisinius mechanizmus.

Pastarųjų metų istorija parodė, kad nevaldoma rinkos ekonomika be valstybės įsikišimo krizės nesuvaldo. Krizė dar labiau padidino visuomenės turto bei pajamų nelygybę. Pati demokratija tapo dar labiau pažeidžiama dėl socialinio netikrumo, ekonominės nelygybės. Todėl būtina didinti valstybės vaidmenį. Kaip turi būti vystoma ekonomika žmonių interesams ir visuomenės gerovei? Ką tai reiškia socialdemokratų politikai?

Valstybė turi būti šalies ekonominio ir socialinio stabilumo garantas, išplečiant jos kompetencijas, paremtas įplaukomis į biudžetą. Socialinis teisingumas ir ekonomikos valdymas neprieštarauja vienas kitam, bet papildo vienas kitą. Valstybė nėra superžinių įkūnijimas, tačiau ji yra makroekonomikos racionalumo garantas. Ji yra vienintelis autoritetas, galintis imtis veiksmų prieš iracionaliai veikiančius individus nacionalinėje ekonomikoje.

Manau, jog valstybė visada turi prisitaikyti prie laiko iššūkių ir visuomenės poreikių. Rinkos ekonomika yra akla socialinėms ir aplinkosauginėms visuomenės reikmėms. Socialdemokratai pasisako už valstybės vaidmens stiprinimą, teikiant viešojo gėrio paslaugas. Socialinė rinkos ekonomika – tai, visų pirma, viešojo gėrio paslaugos, tai infrastruktūra, skatinanti produktyvumą ir konkurencingumą. Lemiamas valstybės vaidmuo ir prioritetai yra transporto infrastruktūra (geležinkelis), energijos tiekimas (energijos tinklai), švietimas ir sveikatos apsauga, vaikų priežiūros ir slaugos  paslaugos.

Švietimas yra esminė viešoji gėrybė, esminė individo integracijos sąlyga į visuomenę ir darbo rinką. Visuomenėje žmonės neturi būti skirstomi į nugalėtojus ir pralaimėtojus. Mokyklas reikėtų pervesti į visos dienos moksleivių užimtumo režimą. Tai būtų labai efektyvi integracijos politikos priemonė, ypatingai vaikams iš socialiai remtinų šeimų. Taip pat tai būtų milžiniška pagalba dirbantiems tėvams, nes jie būtų ramūs, kad jų vaikai, išėję iš mokyklos nepateks tiesiai į gatvę su visomis ten slypinčiomis blogybėmis. Juolab, tai būtų užimtumo alternatyva darbo netekusiems pedagogams dėl moksleivių skaičiaus mažėjimo mokyklose.

Šeimos ir darbinės veiklos derinimas yra pagrindas pasiekti vyrų ir moterų lygybę darbo rinkoje. Todėl vaikų darželių infrastruktūra – kiekvienam vaikui turi tapti ne tik savivaldybių, bet ir valstybės rūpesčiu. Visuomenei sparčiai senstant pagyvenusių žmonių priežiūros bei slaugos infrastruktūra taip pat turi būti savivaldybių ir valstybės rūpestis.

Kita labai svarbi visuomenės debatų sritis yra energijos tiekimas bei  kaina. Nors šilumos ir elektros energijos gamyboje dalyvauja valstybės ir privačios įmonės, energijos perdavimas bei tiekimas ir skirstymas turi būti valstybės ar savivaldybių teisė. Šis sektorius turi būti visuomenės kontroliuojamos ir apie konkurenciją bei pelno siekimą negali būti nė kalbos. Tas pats pasakytina ir apie atliekų tvarkymą. Taip pat negali būti nei kalbos apie tokių svarbių savivaldybių funkcijų, tokios infrastruktūros kaip vandens tiekimas, nuotėkų tvarkymas, privatizavimą.

Informacijos tiekimo infrastruktūra tampa vis labiau svarbia ekonomikai. Prieiga prie informacijos ir galimybė pasidalinti informacija taip pat yra viešoji paslauga, kuri turi būti prieinama tiek kaimo, tiek miesto žmonėms.

Liberalai, siekdami komercinių pelnų per europines direktyvas visaip siekė privatizuoti geležinkelius. Dėl to sumažėtų viešoji (keleivių vežimo) paslauga bei investicijos į geležinkelių modernizaciją. Socialdemokratai pasisako prieš geležinkelių privatizaciją, yra įsitikinę, kad valstybė gali būti gerai besitvarkantis šeimininkas. Ir tą savo puikiu darbu yra įrodę Lietuvos geležinkeliai.

Šalies gyvenime yra daug sričių į kurias joks verslininkas neinvestuos, nes investicijos gali atsipirkti ne per vieną dešimtmetį. Kaip pavyzdys, tai gali būti valstybinių miškų tvarkymas bei aplinkosauga.

Taigi tarp rinkos ekonomikos ir valstybine nuosavybe grįstos ekonomikos turėtume rasti optimalų santykį, kuriam būtų būdinga privačios iniciatyvos ir valstybinės veiklos kombinacija, kuri teiktų viešąsias gėrybes didžiajai visuomenės daliai.

Didindami valstybinio kapitalo vaidmenį visuomenėje atstatysime pasitikėjimą Lietuvos valstybe, kuris labai sumenko dešiniųjų valdymo metu.

2011 m. rugsėjį pasaulį išvys pilietis, kurio gimimas pažymės, kad žmonių populiacija žemėje peržengė 7 mlrd. ribą. Tai gerokai daugiau, nei prognozavo Jungtinių Tautų demografai.

O jų prognozės dėl gyventojų augimo 2050 m. taip pat nepasitvirtino. Žmonių skaičius auga daug sparčiau nei buvo planuota. Mitas, kad žemėje mūsų bus ne daugiau kaip 9 mlrd. 2050 m. tiesiog subliūško. Jau dabar pesimistines prognozes byloja, kad 2050 m. bus daugiau nei 10 mlrd., o sparčiausiai gyventojų skaičius auga Sub-Sacharos Afrikoje, kai kuriose Azijos šalyse bei Lotynų Amerikoje. 10 mlrd. žmonių mūsų planetai tiesiog per daug.

Kodėl gi suklydo demografijos ekspertai? Nuo 1950 iki 2005 m. gyventojų skaičius besivystančiose šalyse patrigubėjo nuo 1,7 mlrd. iki 5,3 mlrd. Spartų populiacijos augimą lėmė sumažėjęs motinų ir vaikų mirtingumas, sustabdyta ŽIV/AIDS infekcijos plėtra, tradicija turėti daug vaikų, kurie galimai išlaikys senatvėje, vaikų vedybos, nepakankamos investicijos į jaunų žmonių švietimą, religinių fundamentalistų sužlugdyta gimimų kontrolės politika.

Be to, pirmą kartą žmonijos istorijoje bus tiek daug jaunų žmonių – net 1,2 mlrd. Netrukus jie kurs savo šeimas. Nuo jų pasirinkimo, kiek vaikų turėti priklausys mūsų planetos likimas. Netgi senstanti Europa ir Kinija su mažėjančiu gyventojų skaičiumi niekaip negali absorbuoti gyventojų augimo.

Šiandien 215 mln. moterų besivystančiose šalyse nors ir nori planuoti, kiek ir kada vaikų turėti, tačiau joms neprieinamos šeimos planavimo priemonės.

Netgi jeigu viena moteris iš besivystančiojo pasaulio jaunimo turės tik 2 vaikus, ir tai jau sukels demografinį sprogimą. Šiandien Afrikoje viena moteris vidutiniškai turi 5 vaikus.

Žmonių tradicijos, religiniai įsitikinimai vaidina svarbų vaidmenį planuojant vaikų skaičių. Labai svarbų vaidmenį vaidina ir katalikų Bažnyčia. Geriausiai tą iliustruojantis pavyzdys yra 2 šalių – Tailando ir Filipinų ekonominis vystymasis.

Tailande dominuojanti religija yra budizmas. Ši religija neprieštarauja nei lytinio švietimo propagavimui mokyklose, nei kontraceptikų naudojimui. Dėl progresyvios politikos Tailandui pavyko suvaldyti populiacijos augimą, dar geriau nei Kinijai, kurioje vyrauja kontraversiška vieno vaiko politika.

Filipinuose dominuoja katalikybė. Ten bažnyčia, taip pat kaip ir Lietuvoje aštriai pasisako prieš pažangius šeimos planavimo metodus bei daro didelę įtaką politikams. Filipinuose gyventojų skaičius nevaldomai auga. Tailandas sugebėjo įveikti skurdą ir tapo greitai augančios ekonomikos šalimi, o Filipinuose ekonomika patiria stagnaciją, dauguma gyventojų skursta. Todėl katalikų bažnyčiai reikėtų labiau racionalizuoti savo požiūrį į šeimos planavimą, o ne pasmerkti milijonus žmonių vargui, kančioms ir mirčiai nuo bado.

Ne paskutinį vaidmenį lemiant demografinę situaciją vadina ir verslas. Štai Australijoje būsto plėtotojai labai stipriai įtakojo politikus, kad tie įstatymu įteisintų, jog už kiekvieno vaiko gimimą būtų mokama po 5 tūkst. dolerių, nors Australijos visuomenė, priešingai nei Lietuvos nėra senėjanti visuomenė. Nors visiems žinoma, kad Australijos žemyne ir prie esamo žmonių skaičiaus jau trūksta geriamo vandens. Bet verslui reikia naujų vartotojų.

Demografinis bumas besivystančiose šalyse yra bloga žinia pasauliui, taip pat ir Lietuvai. Atrodo, kodėl mus turėtų jaudinti, kas vykstaAfrikoje ar Filipinuose, deja, taip nėra. Būdama ES nare, Lietuva neatsitvers nuo pabėgėlių ar emigrantų nei aukštom tvorom, nei spygliuotom vielom. Prasidėjus neramumams Arabų pasaulyje, Italija ir Prancūzija jau šiandien dūsta nuo emigrantų.

Tačiau įsivaizduokime, kas dėsis po 20-30 metų, kai į senstančią Europą plūstels milijonai jaunų afrikiečių, kurių kraujyje kunkuliuoja testosteronas. Kiek peno turės skustagalviai, kurie rėkia „Lietuva – lietuviams“. Iki kokių aukštumų pakils maisto ir kuro kainos.

Beje, prognozuojama, kad naftos ištekliai apie 2020 m. bus prie išsekimo ribos, todėl tie, kurie priešinasi atominės elektrinės statybai yra labai trumparegiai. Ar pasaulyje neįsiplieks karas dėl resursų, ypatingai dėl geriamo vandens. Visuotinis atšilimas, žemės degradacija – tai išties apokaliptinis scenarijus, kuris laukia mūsų planetos.

Prognozės visada ir lieka prognozėmis, tačiau jeigu šiandien nesustabdysime gyventojų skaičiaus augimo, katastrofos neišvengsime.

Šalys donorės, o Lietuva yra viena iš jų, turi labai smarkiai permąstyti savo vystomojo bendradarbiavimo politiką ir labai rimtai investuoti į šeimos planavimo politiką bei jaunų žmonių, ypač mergaičių, švietimą. Nedaryti šito būtų didžiausia užsienio politikos klaida.

Šeimos planavimo priemonės jauniems žmonėms turi būti lengvai pasiekiamos, prieinamos ir savanoriškai naudojamos. Antraip mūsų planetos laukia skurdas, vargas, sparti klimato kaita, nesibaigiantys konfliktai ir netgi pasaulio pabaiga.

SUSITIKIMAI: štai tokiam formate mes dažniausiai susitikinėjam su rinkėjais ir rinkėjomis.

Vienas iš darbų, ką darome kai kurie Seimo nariai – susitikinėjame su gyventojais ir padedame jiems spręsti įvairias socialines, bendruomenines problemas.

Kaune turiu priimamąjį (Laisvės al. 99-8), kur reguliariai priiminėju kauniečius. Tačiau susitikimai vyksta ne tik biure: susitikinėjame mikrorajonų kiemuose, vaikų žaidimų aikštelėse, žodžiu, ten, kur verda gyvenimas su savitais rūpesčiais.

Paskutinį kartą buvau susitikusi su Šilainių mikrorajono Vėtrungės gatvės gyventojais. Trumpai nupasakosiu, kuo jie gyvena.

Taigi šilainiškiai skundėsi, jog  tolokai yra Šilainių poliklinika, todėl pageidavo, kad  būtų pratęstas 28-to mikroautobuso maršrutas. Taipogi  prašė atstatyti 38 autobuso buvusį grafiką.

Kiti gyventojai išreiškė nusiskundimų dėl Greitosios pagalbos. Teko susirinkusiems paaiškinti, kad dabar galima išsikviesti Pagalbos namuose tarnybą, kurios pagrindinės funkcijos – medicininės ir slaugos bei socialinės pagalbos pacientams teikimas namuose. Gydytojai nemokamai teikia ūmių ligų diagnostikos ir gydymo paslaugas.Tačiau  buvo pateiktas konkretus pavyzdys, kai ši  tarnyba  neatvyko, nors žmogui buvo 40 laipsnių temperatūros. Todėl gyventojus patikinau, kad pasidomėsiu šios tarnybos darbu.

Keli žmonės išsakė nusiskundimų dėl  mokinių elgesio. Gyventojų teigimu, Jono Basanavičiaus gimnazijos  bei J.Grušo meno vidurinės mokyklos mokiniai dažnai  renkasi prie  Vėtrungės g. 10 ir 16 namų parūkyti, o kai kada netgi vartoja svaigalus, prišiukšlina laiptines. Tad kreipiausi į šių mokyklų vadovus ir policiją, prašydama užtikrinti, kad namų gyventojams būtų garantuota ramybė ir tvarka.

Dar viena problema – automogilių parkavimas. Kaunui, o taip pat  ir šio mikrorajono bendruomenei, ši problema ypač aktuali, nes masiškai trūksta aikštelių. Mašinos statomos prie namų. Todėl skundžiasi  vairuotojai, skundžiasi ir gyventojai, nes užstatyti visi šaligatviai, kartais mašinos statomos  netgi ant žalių vejų. Vaikai nebeturi kur žaisti, o ir prieiti prie savo laiptinės durų jau darosi sunku.

Visi žinome, kad žmogui labai svarbu geras poilsis. Ten pat, Šilainiuose – Sargėnų  dvaro istorinis parkas. Apie tai skelbia žalia informacinė lenta. Tačiau  ši vieta daugiau panašėja į  bruzgynais ir žolėmis apaugusią apleistą  nereikalingą teritoriją. Prieš aštuonerius metus vasarą “Kauno dienoje” buvo rašoma:

Šiam parkui buvo sukurtas projektinis pasiūlymas. Autorė jautriai pažvelgė į šią vietą, pagalvojo, kaip sutvarkyti priėjimą prie tvenkinio, o šalia įrengti rožyną. Parke galima būtų įrengti apžvalgos aikšteles, iš kurių gerai matytųsi antroji Neries pusė. Senojo dvaro kumetynas ir karvelidė, kuri jau seniai tapo gyvenamuoju namu, išskirti iš parko teritorijos, tačiau į statinius irgi atsižvelgta

Projekte buvo numatyti ir kiti darbai. Tačiau, kaip teko įsitikinti pačiai, viskas  liko tik planuose. Šiandien Šilainių gyventojai, turėdami pašonėje  istoriniu pavadintą Sargėnų dvarą, neturi poilsio zonos. O juk dar 1982 metais priimtoje Florencijos chartijoje dėl istorinių parkų paveldo  pasakyta, kad “istoriniai parkai turi būti pritaikyti viešam naudojimui”. Todėl kreipiausi į Kauno miesto administracijos direktorių A. Navakauską vildamasi pritarimo,  kad savivaldybė siektų išsaugoti istorinį parką ir kuo greičiau pradėtų  konkrečius darbus. Juo labiau, kad prie parko tvarkymo darbų  galėtų prisidėti seniūnija, moksleiviai bei visa Šilainių mikrorajono bendruomenė.

KŪRĖJAI: A.Kubiliaus Vyriausybė kasdien įrodinėja, kad moka kurti problemas.

Politinė panika iš šios Vyriausybės sprendimai, priimti prieš dvejus metus, sugraužė apie 15 proc. šalies ekonomikos, nusmukdė skolinimosi reitingus. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įeis į Lietuvos ir Europos folklorą, kaip vienintelė Vyriausybė, drįsusi nacionalizuoti pensijas ir šią veiklą tęsusi 2010 m. Konservatoriams valdant turtuoliai tapo dar turtingesni, varguoliai dar labiau nuskurdo.

Gyvename ateinančių kartų sąskaita. Valstybės skola artėja prie 40 mlrd. Lt., o kiekvienas Lietuvos pilietis, įskaitant ir kūdikius, yra skolingas apie 12 tūkst. Lt. Sodros skylė – 2,7 mlrd. Lt. Vien valstybės skolos aptarnavimui šiais metais turėsime nuo švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. sričių nuplėšti 2 mlrd. Lt. Jeigu skolintumės pajamų generavimui, tai būtų dar nieko blogo. Tačiau skolintos lėšos naudojamos pravalgymui. Taip, išaugo eksportas, nes po krizės atsigavo užsienio rinkos, bet paanalizuokime jo struktūrą. Pirmoje vietoje yra benzinas, dyzelinas, antroje – trąšos, trečioje – maisto produktai. Beveik visas eksportas paremtas įvežtinėmis žaliavomis ir nedidele pridedamąja verte. Kur žadėtas Kubiliaus proveržis, kur inovacijos?

Susirūpinimą kelia, kad iš Lietuvos išvežamas kapitalas. Vien dividendų pavidalu išvežta apie 0,7 mlrd. Lt. Bankai neatliko savo pagrindinės funkcijos – neskolino verslui.

Tačiau katastrofiška padėtis yra energetikos sektoriuje. Sužlugdytas Visagino atominės elektrinės projektas. Pasakykite, ar mes dar turime saugumo tarnybas Lietuvoje? Ar jos nežinojo, kad žiedu aplink Vilnių kils Kaliningrado ir Baltarusijos atominės elektrinės, kodėl jos neinformavo Vyriausybės ir ministro Arvydo Sekmoko. Ministras dar prieš mėnesį kartojo, kad šie planai – blefas ir propaganda, todėl siūlau apmąstyti galimybę kviesti Baltarusiją tapti partneriu regioninėje Visagino atominėje elektrinėje.

Tada bent galėsime kontroliuoti padėtį ir branduolinę saugą. Tačiau jeigu Astrave iškils atominė elektrinė, Lietuvos sostinę siūlau iš Vilniaus skubiai perkelti į Kauną, o apie tiesiogines užsienio investicijas į Vilnių tiesiog pamiršti. Nes Vilnius būdamas Astravo atominės elektrinės saugumo zonoje dėl tiesioginių užsienio investicijų niekaip negalės konkuruoti su Ryga ar Talinu.

Energijos taupymas per pastatų renovaciją visiškai nevyko. Šiai Vyriausybei prireikė 3 metų, kad grįžtų dar prie socialdemokratų Vyriausybės pasiūlyto renovacijos modelio. Kiek darbo vietų prarasta, kiek žmonių išvyko iš Lietuvos, kiek lėšų neįplaukė į biudžetą.

Vyriausybė paėmė labai aukštą natą, siekdama įgyvendinti Trečiąjį energetikos liberalizacijos paketą dujų sektoriuje, kurio neįgyvendino nė viena ES šalis, nesiderėjo su Lietuvos dujų akcininkais nei dėl dujų kainos, nei dėl jų kiekio. Dėl to Lietuvos gyventojai permokėjo ir nusiuntė Putinui į kasą papildomai 300 mln. Lt. Nesuprantu, kodėl priimtas sprendimas statyti suskystintų dujų terminalą Kiaulės nugaroje? Ar nėra kitų vietų Klaipėdos uoste? Ar nesuprantama, kad laivui su dujomis įplaukus į uostą, uostas uždaromas kelioms dienoms, o tai reiškia, kad Klaipėdos uosto konkurentai labai sumaniai pasinaudos susidariusia situacija.

Pagal A.Kubilių, krizė baigėsi vakar, tačiau gerbiamas premjere, neklijuokite mums akių cukrumi. Ši Vyriausybė sukūrė daugiau problemų negu jų sprendimo būdų. Kai sumažės nedarbas, kai pensininkams bus grąžintos pensijos, tarnautojams atlyginimai, tik tada baigsis krizė.

Socialdemokratai nelaukia iš konservatorių Vyriausybės jokių valdymo stebuklų, tačiau norėtųsi, kad būsimai Vyriausybei būtų palikta kuo mažiau žabangų.

Kaip gyveni, ar esi laimingas? Į tokius klausimus jau atsakinėja didžiųjų valstybių gyventojai. Mūsų tėvynainiams gali pasirodyti, jog politikai ir ekonomikos ekspertai yra avigalviai ir, neturėdami ką veikti, susigalvojo naują pramogą krizės laikotarpiu. Tačiau taip nėra. Krizė privertė suabejoti, ar makroekonomine statistika pagrįsti tradiciniai bendros šalies ekonominės būklės rodikliai gali atspindėti tikrą žmonių gyvenimą sudėtingame globaliame pasaulyje.

Be abejonės, yra bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklis vienam gyventojui, tačiau jis neatspindi tikrosios situacijos. Juolab, kad daugiau nei tūkstantis žmonių pasaulyje valdo pusę pasaulio turto, o likusiems 7 mlrd. lieka pasidalinti po labai nedaug. Nors pelnai auga, algos patiria stagnaciją, nors BVP auga, daugelio žmonių pajamos – ne, o skirtumas tarp turtingų ir vargšų per krizę dar labiau padidėjo.

BVP yra geras rodiklis, ir pasaulio ekonomistai jo nesiruošia atsisakyti, tačiau jis labiau atspindi ekonominį produktyvumą, bet ne tai, kaip jis pasiskirsto tarp namų ūkių. Nėra pakankamai tikslios statistikos, kokį turtą (ir nekilnojamą) piliečiai valdo. Tačiau materialinė gerovė nebūtinai padaro piliečius laimingus, nors turtingesni žmonės jaučiasi laimingesni.

Ekspertai mano, kad labai svarbu yra pereiti nuo finansinės gerovės prie emocinės gerovės koncepcijos. Idėja yra įvertinti tuos dalykus, kuriems negalima prisegti kainos etiketės. Tai yra piliečių gyvenimo kokybės indeksas – išsilavinimas bei sveikatos būklė, darbas ir pasitenkinimas juo, laisvalaikio ir darbo laiko balansas, bendruomeniškumo jausmas, ryšiai su šeimos nariais, švari aplinka ir pakankama erdvė, švari gamta, saugumo jausmas namuose ir gatvėje.

Beje, yra subjektyvūs indikatoriai, tokie kaip visapusiškas pasitenkinimas gyvenimu, vertinamas dešimtbalėje skalėje. Vienintelis dalykas, kuris turėtų rūpėti valstybių vadovams bei politikams – tai žmonės patenkinti gyvenimu. Gal vertėtų paklausti žmonių? Beje, koreliacija tarp žmonių laimės indekso ir BVP yra labai silpna. Daugelis didžiųjų pasaulio ekonomikų, tokių kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Korėja, Vokietija, Kinija jau pradėjo šiuos tyrimus.

Mes, lietuviai, nesame labai laiminga tauta, trykštanti gyvenimo džiaugsmu. Greičiau esame viskuo nepatenkinti niurzgliai. Įdomu, kodėl tautos, turinčios daug prastesnius materialinius rodiklius, jaučiasi daug laimingesnės negu mes. Kas dedasi mūsų tautiečių galvose, kodėl jie taip keistai elgiasi rinkimų metu? Kodėl moterys jaučiasi daug laimingesnės negu vyrai?

Kodėl Petras, turintis vieną karvę, jaučiasi daug prasčiau negu Jonas, turintis tris? Gal tai yra socialinio teisingumo jausmo siekis, o gal čia ir slypi atsakymas, kodėl greičiau reikia pereiti prie progresyvaus pajamų apmokestinimo bei turto mokesčio. Kiek prie to, kad tauta jaučia depresiją, prisideda žiniasklaida? Tai yra klausimai, neduodantys ramybės politikams, kuriems – ne tas pats, kokia bus rytdienos Lietuva.

Be abejonės, šalies ekonomikos augimas yra didžiąja dalimi atsakymas į šiuos klausimus, bet toli gražu – neišsamus atsakymas. Todėl labai svarbu pereiti nuo finansinės gerovės rodiklių prie emocinės gerovės rodiklių ir tai būtų tas rodiklis, kurio mums reikia XXI amžiuje. Šis rodiklis nėra savitikslis. Jis reikalingas politikams, kas jie formuotų savo strategijas taip, jog žmonės jaustųsi laimingi savo šalyje, gyvendami ne skirtumų draskomoje, bet vieningoje didelėje visuomenėje.

Iš kairės - LSDP Londono skyriaus vadovas Valdas Lukoševičius. Dešinėje - "Londono žinių" leidėjas Virginijus Kacinkevičius

Ką tik grįžau iš Londono, kur bendravau su ten gyvenančiais išeiviais iš Lietuvos.

Vienas iš svarbiausių išeivių siūlymų – apygardos Londone steigimas. Manoma, kad Londone ir jo priemiesčiuose gyvena iki 20-30 tūkst. mūsų tautiečių. Jie norėtų atlikti savo pilietinę pareigą ir balsuoti rinkimuose į LR Seimą ir Europos Parlamentą. Nesenai Londone lankęsis Premjeras A.Kubilius, išgirdęs tokius emigrantų siūlymus, nieko konkretaus nežadėjo. Ir suprantama, konservatoriai negautų išeivių balsų, nes jų valdymo laikotarpiu nedarbas Lietuvoje pasiekė neregėtas aukštumas, o emigracijos mastai ženkliai išaugo.

Taip pat džiaugiuosi susitikusi su lietuviško laikraščio leidėju. Londone leidžiami trys laikraščiai lietuvių kalba. Teko susitikti su “Londono žinių” leidėju bei redaktoriumi. Laikraštis storas, jame daug naudingos informacijos išeiviams. Susitikime taip pat dalyvavo Socialdemokratų partijos Londono grupės pirmininkas, kuris papaskojo, kaip sekasi Londono socialdemokratų skyriui.

Daugelis politologų, vertindami Lietuvos politinių partijų kairumo – liberalizmo – dešinumo skalėje, Lietuvos socialdemokratų partijos nemato kaip tradicinės kairiosios politinės jėgos. Kad ir kaip tai būtų apmaudu, tuose vertinimuose yra nemažai tiesos. Per du dešimtmečius, nors ir būdami ženklią šio laikotarpio dalį valdžioje, socialdemokratai nesugebėjo įvesti išskirtinai kairiajai partijai būdingos mokesčių sistemos – nekilnojamojo turto bei progresinių pajamų mokesčio. Kiekvienoje mūsų rinkimų programoje šie mokesčiai buvo deklaruojami kaip prioritetas, tačiau kai reikėjo daryti konkrečius žingsnius, susvyruodavo partijos lyderio, o ir kai kurių įtakingų partijos bičiulių ryžtas.

Tačiau pagrindinė kliūtis – būdavo bendra koalicija su liberaliais arba jiems prijaučiančiaisiais politiniais partneriais. Šviesios atminties Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas nebuvo entuziastingas šių mokesčių propaguotojas, o socialliberalai, darbiečiai, vėliau Kirkilo Vyriausybėje buvę koalicijos partneriai liberalai apie tokią mokestinę sistemą net girdėti nenorėjo. Nors Lietuvoje nėra daug turtingų žmonių, nėra dar ir tvirtos viduriniosios klasės, tačiau daugeliui piliečių turtinės nelygybės didėjimas kėlė vis didesnį apmaudą ir lėmė tai, kad rinkimuose jie pasirinkdavo jau ne socialdemokratus, bet vis naujus politinės arenos iliuzionistus – socialliberalus, paksistus, darbiečius.

Netgi šiandien, kai Lietuvą valdo konservatorių-krikščionių demokratų partija, krikščioniškoji šios partijos dalis, net kai kurie konservatoriai, palaikytų tiek nekilnojamojo turto, tiek progresinius mokesčius, tačiau koalicijos liberalieji partneriai kaip mat grasinasi palikti koaliciją.

Po krizės ir nemokšiško Kubiliaus Vyriausybės valdymo, socialdemokratai Lietuvos politinėje padangėje turi aukščiausius populiarumo reitingus. Tačiau jei mes, norime susigrąžinti kairiosios partijos veidą ir vietą Lietuvos padangėje bei išbarstytus savo rinkėjus, mes turėtume išmokti praeities pamokas ir klaidų nedaryti.

Ateityje, formuojant Lietuvos Vyriausybę koalicijos, tikėtina, neišvengsime. Tačiau renkantis koalicijos partnerius pagrindinė derybinė pozicija turėtų būti mokestinė sistema pagal socialdemokratus.. Liberalai niekad nesutiks sutiks su kairiąją mokesčių reforma, o ir toliau sieks griauti Lietuvos švietimo sistemą, ką jau yra padarę su aukštuoju mokslu. Taigi, nors būdami patogūs koalicijos partneriai, liberalai ir ateityje norės būti valdžioje. Tačiau socialdemokratams, jeigu jie nori atgauti kairiosios partijos vardą bei rinkėjus, reikėtų pasidairyti kitų partnerių, o ir patiems vykdyti ryžtingai tai, ką yra užsibrėžę rinkimų programoje.