Politikos virtuvė

Pastarųjų metų istorija parodė, kad nevaldoma rinkos ekonomika be valstybės įsikišimo krizės nesuvaldo. Krizė dar labiau padidino visuomenės turto bei pajamų nelygybę. Pati demokratija tapo dar labiau pažeidžiama dėl socialinio netikrumo, ekonominės nelygybės. Todėl būtina didinti valstybės vaidmenį. Kaip turi būti vystoma ekonomika žmonių interesams ir visuomenės gerovei? Ką tai reiškia socialdemokratų politikai?

Valstybė turi būti šalies ekonominio ir socialinio stabilumo garantas, išplečiant jos kompetencijas, paremtas įplaukomis į biudžetą. Socialinis teisingumas ir ekonomikos valdymas neprieštarauja vienas kitam, bet papildo vienas kitą. Valstybė nėra superžinių įkūnijimas, tačiau ji yra makroekonomikos racionalumo garantas. Ji yra vienintelis autoritetas, galintis imtis veiksmų prieš iracionaliai veikiančius individus nacionalinėje ekonomikoje.

Manau, jog valstybė visada turi prisitaikyti prie laiko iššūkių ir visuomenės poreikių. Rinkos ekonomika yra akla socialinėms ir aplinkosauginėms visuomenės reikmėms. Socialdemokratai pasisako už valstybės vaidmens stiprinimą, teikiant viešojo gėrio paslaugas. Socialinė rinkos ekonomika – tai, visų pirma, viešojo gėrio paslaugos, tai infrastruktūra, skatinanti produktyvumą ir konkurencingumą. Lemiamas valstybės vaidmuo ir prioritetai yra transporto infrastruktūra (geležinkelis), energijos tiekimas (energijos tinklai), švietimas ir sveikatos apsauga, vaikų priežiūros ir slaugos  paslaugos.

Švietimas yra esminė viešoji gėrybė, esminė individo integracijos sąlyga į visuomenę ir darbo rinką. Visuomenėje žmonės neturi būti skirstomi į nugalėtojus ir pralaimėtojus. Mokyklas reikėtų pervesti į visos dienos moksleivių užimtumo režimą. Tai būtų labai efektyvi integracijos politikos priemonė, ypatingai vaikams iš socialiai remtinų šeimų. Taip pat tai būtų milžiniška pagalba dirbantiems tėvams, nes jie būtų ramūs, kad jų vaikai, išėję iš mokyklos nepateks tiesiai į gatvę su visomis ten slypinčiomis blogybėmis. Juolab, tai būtų užimtumo alternatyva darbo netekusiems pedagogams dėl moksleivių skaičiaus mažėjimo mokyklose.

Šeimos ir darbinės veiklos derinimas yra pagrindas pasiekti vyrų ir moterų lygybę darbo rinkoje. Todėl vaikų darželių infrastruktūra – kiekvienam vaikui turi tapti ne tik savivaldybių, bet ir valstybės rūpesčiu. Visuomenei sparčiai senstant pagyvenusių žmonių priežiūros bei slaugos infrastruktūra taip pat turi būti savivaldybių ir valstybės rūpestis.

Kita labai svarbi visuomenės debatų sritis yra energijos tiekimas bei  kaina. Nors šilumos ir elektros energijos gamyboje dalyvauja valstybės ir privačios įmonės, energijos perdavimas bei tiekimas ir skirstymas turi būti valstybės ar savivaldybių teisė. Šis sektorius turi būti visuomenės kontroliuojamos ir apie konkurenciją bei pelno siekimą negali būti nė kalbos. Tas pats pasakytina ir apie atliekų tvarkymą. Taip pat negali būti nei kalbos apie tokių svarbių savivaldybių funkcijų, tokios infrastruktūros kaip vandens tiekimas, nuotėkų tvarkymas, privatizavimą.

Informacijos tiekimo infrastruktūra tampa vis labiau svarbia ekonomikai. Prieiga prie informacijos ir galimybė pasidalinti informacija taip pat yra viešoji paslauga, kuri turi būti prieinama tiek kaimo, tiek miesto žmonėms.

Liberalai, siekdami komercinių pelnų per europines direktyvas visaip siekė privatizuoti geležinkelius. Dėl to sumažėtų viešoji (keleivių vežimo) paslauga bei investicijos į geležinkelių modernizaciją. Socialdemokratai pasisako prieš geležinkelių privatizaciją, yra įsitikinę, kad valstybė gali būti gerai besitvarkantis šeimininkas. Ir tą savo puikiu darbu yra įrodę Lietuvos geležinkeliai.

Šalies gyvenime yra daug sričių į kurias joks verslininkas neinvestuos, nes investicijos gali atsipirkti ne per vieną dešimtmetį. Kaip pavyzdys, tai gali būti valstybinių miškų tvarkymas bei aplinkosauga.

Taigi tarp rinkos ekonomikos ir valstybine nuosavybe grįstos ekonomikos turėtume rasti optimalų santykį, kuriam būtų būdinga privačios iniciatyvos ir valstybinės veiklos kombinacija, kuri teiktų viešąsias gėrybes didžiajai visuomenės daliai.

Didindami valstybinio kapitalo vaidmenį visuomenėje atstatysime pasitikėjimą Lietuvos valstybe, kuris labai sumenko dešiniųjų valdymo metu.

Dabartinės valdžios nustatyta ir įstatymais reglamentuota gyventojų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį tvarka Kaune ir kituose didžiuosiuose miestuose prašosi rimtos pertvarkos. Tokios išvados priėjome po pirmadienį vykusio  susitikimo su socialdemokratų partijos Kauno skyriaus pirmininke Orinta Leipute, Kauno vicemeru Kęstučiu Kriščiūnu, savivaldybės administracijos direktoriumi Antanu Nesteckiu, akcinių bendrovių „Kauno vandenys“ ir „Kauno energija“ vadovais Viliumi Buroku ir Rimantu Baku.

Mūsų susitikimuose kauniečiai jau seniai skundžiasi nevykusia gyventojų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį tvarka, dėl įvairių priežasčių gerokai pabranginančia komunalines paslaugas. Nemažai sumaišties čia įnešė Energetikos ministerija, agitavusi gyventojus rinktis karšto vandens tiekimą iš dviejų būdų, kai iš tiesų, anot savivaldybės administracijos direktoriaus socialdemokrato Antano Nesteckio, jokio pasirinkimo nebuvo.

Lapkričio 1-ąją įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo pataisos, kurios turėtų griežčiau reglamentuoti monopolistinių šilumos tiekėjų veiklą. Be to, šilumos tiekėjams neleidžiama daryti įtakos šilumos punktų įrenginių darbui, todėl pirmasis būdas iš viso neteko prasmės.

Dabar jau ta pati Energetikos ministerija agituoja už antrąjį karšto vandens tiekimo būdą ir planuoja teikti Seimui naujo Šilumos ūkio įstatymo projektą, kuriame žadama atsisakyti ir pirmojo, ir antrojo karšto vandens tiekimo būdo, iš esmės paliekant individualų karšto vandens tiekimą vietoje (bute), naudojant dujas, elektrą, kietąjį kurą geriamam  vandeniui iki higienos normomis nustatytos temperatūros pašildyti. Tai būtų revoliucinė pertvarka, kuri galėtų būti įgyvendinama tik vienu metu visame mieste, nes kitaip būtų išbalansuota visa karšto vandens tiekimo sistema.

Mūsų susitikime dalyvavusi Dainavos bendruomenės pirmininkė Daiva Valentaitė teigė, kad gyvenamųjų namų bendrijos šiuo metu yra sutrikusios, neaiški ir supainiota karšto vandens tiekimo sistema, apsunkina gyventojų atsiskaitymą už paslaugas, kontrolę, kiek iš tiesų sunaudota vandens ir šilumos.

Susitikime taip pat diskutavome, kokia galėtų būti geriausia karšto vandens tiekimo ir atsiskaitymo sistema, siūlėme savo variantus, tačiau galiausiai pripažinome, kad kai kurioms idėjoms įgyvendinti vis dėlto trūksta teisinių aktų. Siekdama išspręsti šį klausimą, dėl to kreipsiuosi į Seimo Aplinkos apsaugos ir Ekonomikos komitetus, kai kurias ministerijas.

Kauno miesto daugiabučiuose namuose gyventojai apsirūpina karštu vandeniu pirkdami šaltą vandenį iš vandens tiekėjo, o šilumą ir karštą vandenį, ruošiamą šilumos punktuose – iš šilumos tiekėjo .

Prieš metus Energetikos ministerija visiems daugiabučių namų gyventojams prievarta norėjo įpiršti tarpininką – šilumininkus – karšto vandens ruošimui. Tai neabejotinai pakeltų karšto vandens kainą vartotojams. Tą Energetikos ministras Arvydas Sekmokas vienvaldiškai padarė savo įsakymu, nepaisant, kad Seimo Ekonomikos komitete vyko karštos diskusijos, svarstant Šilumos ūkio įstatymą. Komiteto nariai nepakankamai įsigilino tiek į mano, tiek į Kauno gyventojų atstovų, ypač į Kauno pilietinės bendruomenės centro „Dainava“ pirmininkės Daivos Valentaitės argumentus. Ministerijos atstovai labai aršiai gynė nuostatą, kad karštą vandenį ruoštų tarpininkai.

Nepraėjo nė metai, kai Energetikos ministerija kardinaliai pakeitė savo poziciją ir šilumininkus siūlo atriboti nuo karšto vandens ruošimo. Gerai, kad Kauno miesto gyventojai nepasidavė A. Sekmoko vizijoms ir neįkliuvo į pinkles, kaip atsitiko kai kuriems Vilniaus daugiabučių namų gyventojams, kurių įmokų nepriiminėjo nei šilumos, nei vandens tiekėjai. Dėl šios painiavos gyventojų skolos (daugiau nei pusės metų) už karštą vandenį pasiekė rekordines aukštumas, nors patys gyventojai niekuo dėti.

Kaune vykusiame gyventojų susirinkime, kuriame dalyvavo daugiau nei 100 gyventojų, Energetikos ministerijos atstovai viešai pripažino savo klaidą, žadėdami keisti Šilumos ūkio įstatymą, o ministras A. Sekmokas – atšaukti savo nelogišką įsakymą.

Sveikas protas nugalėjo!

Šiandien Lietuvos  daugiabučių gyventojams nėra didesnio galvos skausmo už šildymo kainas. Vienas iš problemos sprendimo kelių yra perėjimas prie vietinio biokuro, atsisakant ženkliai pabrangusių rusiškų dujų.

Biokuro naudojimas – tai ne tik mažesnė šildymo kaina, bet ir naujos darbo vietos Lietuvos piliečiams. Deja, 2012 m. biudžete nėra numatyta lėšų biokuro katilams savivaldybių centralizuotam šildymui.Tiesa, Klimato kaitos specialioje programoje, pardavus šiltnamio efektą sukeliančių dujų normos vienetus (taršos) leidimus biokuro katilams yra numatyta 60 mln. Lt. (to pareikalavo ispanai, kurie nupirko Lietuvos taršos leidimus).  Tačiau tai tik maža dalis, nes poreikis yra apie 250 mln. Lt. per metus.

Konservatorių Vyriausybės programoje yra skiriama nemažai dėmesio perėjimui prie vietinio biokuro, tačiau 2012 m. biudžeto investicijų programoje šiam tikslui nėra skirta nė lito. Matydama, politinės valios trūkumą šios problemos sprendimui pasiūliau biudžeto pataisą: “Numatyti biomasės katilų įrengimo centralizuotam šilumos tiekimui savivaldybėse programą ir skirti jai 150 mln. litų. Sumažinti 150 mln. litų Valstybės investicijų 2012-2014 metų programoje numatytus 2012 metų asignavimus, skirtus su informacinėmis technologijomis susijusiems investicijų projektams“.

Beje, kitas lėšų šaltinis galėtų būti Viešąjį interesą atitinkančios paslaugos (VIAP), kurį mes, visi elektros energijos vartotojai sumokame už kWh energijos. Jeigu pernai VIAP buvo 6,01 ct/kWh, tai 2012 m. mokėsime vienu centu daugiau – 7,04 ct. Viso VIAP fonde 2012 m. susidaro 723 mln. Lt. Šis fondas turėtų būti skirtas išimtinai atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrai ir kogeneracijai. Deja, Seimas yra visiškai nušalintas nuo šio fondo lėšų skirstymo. Čia vienvaldiškai šeimininkauja Energetikos ministras Arvydas Sekmokas, kuris turi kitokias vizijas.

Visiška konservatorių kapituliacija stebima daugiabučių pastatų renovacijos srityje. Jeigu 2011 m. biudžete buvo 38 mln. Lt, tai 2012 m. biudžete tokiai programai skirta perpus mažiau lėšų. Beje, išskirtinis Energetikos ministerijos bruožas, svarstant 2012 m. biudžetą, yra totali informacijos blokada. Svarstant biudžetą Energetikos ministras nė karto nepasirodė, tik atsiunčia klerkus, kurie negali atsakyti į klausimus. Todėl Seimo Ekonomikos komitetas buvo priverstas priimti sprendimą surengti išvažiuojamąjį posėdį Energetikos ministerijoje.

Šiandienos sprendimai turės didelės įtakos rytdienos gyvenimui ir šildymo kainai. Tikiuosi, jog Seimui pakaks politinės valios pritarti mano pasiūlytoms biudžeto pataisoms.

Lietuvoje turime 400 tūkst. ha dirvonuojančių žemių, ir jų vis daugėja

Greitas ekonominis augimas besivystančiose šalyse, tokiose kaip Indija, Kinija, Brazilija, o taip pat daug greitesnis žemės gyventojų skaičiaus augimas, nei prognozavo Jungtinių Tautų organizacija, labai padidino maisto paklausą pasaulyje. Šių metų spalio pabaigoje pasaulį išvys kūdikis, kurio gimimas reikš, kad mūsų planetoje gyvena jau 7 mlrd. Žmonių, o populiacijos augimas dar daugiau padidės.

Žemės ūkio produkcijos paklausos padidėjimas, dolerio vertės kritimas, prastas pasaulio derlius, susijęs su  klimato kaita, spekuliantų veiksmai, o taip pat kai kurių šalių protekcionistiniai barjerai (pvz., Rusija uždraudė kviečių eksportą) sukėlė didžiulį nestabilumą rinkoje ir maisto produktų kainų augimą. Lietuvoje per metus maisto produktų kainos išaugo 7,8 proc., o tai labiau susilpnimo pensininkų, minimalią algą gaunančių ar bedarbių finansinę padėtį. Nes valgyti reikia visiems ir kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo piniginės storio.

Ekspertai prognozuoja, kad pasaulyje maisto produktų paklausa ir kainos artimiausiame dešimtmetyje tik kils. Ši žinia Lietuvai reiškia, kad žemės ūkio gamyba bei perdirbimas gali tapti labai reikšminga ekonomikos vystymosi šaka bei eksporto šaltiniu. Mes turime apie 400 tūkst. ha dirvonuojančių žemių su didėjimo tendencija. Mes turime labai didelį privalumą prieš kitas šalis – neribotus gėlo vandens išteklius.

Paskaičiuota, kad grūdų ir gyvulių auginimui pasaulyje sunaudojama 70 proc. vandens. Jau dabar daugelyje pasaulio šalių trūksta gėlo vandens, o ateityje netgi gali kilti karai dėl geriamo vandens trūkumo.

Įvertinus pasaulines  prognozes ir vietinius neišnaudotus resursus galima pasakyti, kad  Lietuva turi didžiulį potencialą vystyti žemės ūkį. Mums reikėtų atstatyti grūdinių kultūrų auginimą ir gyvulių skaičių bent iki to lygio, kuris Lietuvoje buvo nepriklausomybės priešaušryje. Be abejonės, nauja ir labai svarbi šaka žemės ūkyje būtų biomasės ruošimas. Tai naujos darbo vietos kaimo žmonėms, tai  žaliasis ekonominis augimas ir kelias į apsirūpinimą savais atsinaujinančiais energijos ištekliais. Todėl Briuselyje reikia kovoti ne tik dėl subsidijų suvienodinimo Baltijos šalių žemdirbiams, bet ir dėl vienodų subsidijų į žaliąjį augimą.

Neseniai į mane, kaip į Seimo narę, kreipėsi du jauni kaimiečiai, grįžę iš emigracijos Danijoje. Jie prašė pagalbos surandant darbo Lietuvoje. Siūliau jiems užsiimti biomasės ruošimu. Deja, dabartinės Vyriausybės politikoje nėra skatinimo šiai veiklai. Būsima Socialdemokratų vyriausybė, kuri pakeis Kubilių, turi aiškią viziją skatinti maisto produktų gamybą Lietuvoje, visokeriopai palaikyti žaliąjį augimą bei kurti žaliąsias darbo vietas kaime.

Jei Lietuvos didžiausia problema yra bedarbystė, kaip ją padės spręsti būsimi didžiuliai energetiniai projektai?

Visada buvau branduolinės energetikos šalininkų gretose, netgi tada, kai LEO projektas buvo visaip kritikuojamas ir koneveikiamas. Manau, kad tai buvo savalaikis branduolinės energetikos tąsos planas, paremtas nacionaliniu kapitalu ir didelėmis Vyriausybės reguliavimo galiomis.

Šiandien, jeigu būtume ekonomiškai stipri valstybė, neabejodama pasisakyčiau už naujos branduolinės jėgainės statybą. Tačiau dabartinė situacija yra visai kitokia. Lietuva yra išsekinta krizės, iki ausų įklampinta į skolas. Finansinę krizę pakeitė socialinė ir nedarbo krizė. Skaudžiausiai ji kirto jaunimui. Todėl kiekvieną didžiulį valstybinį projektą turime vertinti itin atidžiai: ar jis kuria naujas darbo vietas, ar ne. Kiek naujų darbo vietų gali sukurti Visagino atominė elektrinė? Kol kas tokios informacijos Vyriausybė neteikia, tačiau gąsdina Visagino merės pateikta žinia, jog statybose žada dalyvauti 2000 Japonijos specialistų. Tikėtina, kad vienam kitam Lietuvos piliečiui gal ir bus patikėta kasti griovius, tačiau didesnio užimtumo perspektyvos yra labai miglotos.

Šiandien Lietuvos gyventojai už šilumą sumoka daugiau nei 2 mlrd. Lt. Už elektros energiją sumokame apie 650 mln. Lt, tai yra 3 kartus mažiau. Didesnę elektros energijos dalį perkame iš Rusijos, dalį pasigaminame kogeneracinėse elektrinėse. Gyventojų sąskaitas galėtume sumažinti dvigubai perėję prie atsinaujinančios energijos ir apšiltinę namus. Tiek biomasės gamyba, tiek namų šiltinimas – tai naujos žaliosios darbo vietos Lietuvos gyventojams, kurių specialistai priskaičiuoja daugiau nei 200 tūkstančių.

Valstybė, turėdama labai ribotus išteklius, turėtų labai atidžiai paskaičiuoti, kuris projektas – branduolinis ar žaliasis – yra naudingesnis Lietuvai socialiniu bei ekonominiu požiūriu.

Todėl mes, socialdemokratai, reikalaujame iš Vyriausybės pateikti paskaičiavimus, kiek darbo vietų sukurtų vienas ir kitas projektas. Kiek kainuotų 1 kWh elektros energijos ir kokią dalį BVP generuotų abu projektai.  Taip pat reikalaujame ir įvertinimo, kuris projektas Lietuvai naudingesnis ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu, gamtosaugos bei klimato kaitos požiūriu.

Tokios analizės politikams reikia diskusijoms jau šiandien, nes prognozuoju, kad konservatoriai visą įstatymų dėl branduolinės elektrinės paketą pateiks prieš Kalėdas, kai visi parlamentarai skubės į savo apygardas ir laiko rimtoms diskusijoms praktiškai nelis.

Tačiau jau šiandien aišku, kad jeigu norime, jog Lietuvos nepaliktų paskutinis darbingas jaunas žmogus, visos valstybės pastangos turi būti dedamos nedarbo mažinimui ir naujų darbo vietų kūrimui.

Žinoma, smagu į Vilniuje vykusį Moterų lyderių forumą pasikviestį ponią Clinton. Tačiau būtų dar smagiau, jei politikų pašnekesius (pozuojant fotografams) apie lyčių lygybę sektų konkretūs veiksmai, kuriais toji lygybė būtų įtvirtinta. (Džojos Gundos Barysaitės foto)

Perskaičiusi Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vadovės Rūtos Vainienės straipsnį „Europos Parlamentas nusirito iki „kvotinių moterų“, negaliu nuslėpti savo nuostabos ir pasipiktinimo keistai nepagarbiu moters požiūriu į moteris. Straipsnyje aštriai kritikuojamas Europos Parlamento (EP) sprendimas dėl moterų kvotų stambių įmonių valdybose, nors tokį kelią renkasi daugelis Europos šalių.

Pasaulis jau pasimokė iš krizės ir padarė išvadas, tačiau ponia R.Vainienė ir jos LLRI šaukliai, deja, ne. Apskritai neoliberalai bent dešimtmečiui turėtų atgailauti dėl pasaulį ištikusios krizės, kurią sukėlė laisvoji rinka ir neoliberali politika, nuskurdinusi milijonus pasaulio žmonių, atėmusi pinigus iš kūdikių ir pensininkų, palikusi be darbo šimtus tūkstančių jaunų ir vyresnio amžiaus darbuotojų, o kai ką net privertusi atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Vyriausybės paliko bankų įkaitėmis. Pati krizė dar nesibaigė, o tik pakeitė savo kailį. Pasaulis dar ilgai laižysis neoliberaliosios politikos padarytas žaizdas. Jei neoliberalai to ir siekė, tai jiems puikiai pavyko.

O dabar apie „kvotines moteris“.

R.Vainienė samprotauja, kad moterys įmonių valdybose mažins verslo efektyvumą, nes neva joms trūksta valios ir ryžto priimant sprendimus. Ar tikrai? Esu tikra, kad yra priešingai: būtent dėl moterų valios ir ryžto ir reikia moterų valdybose.

Taip, moterys iš tiesų mažiau linkusios rizikuoti, tačiau ar ne dėl pernelyg rizikingų vaikinų iš bankų valdybų, investicinių fondų sprendimų mes raškome karčius ekonominės krizės vaisius? Jeigu bankų valdybose, fonduose moterų būtų daugiau, būtų priimti atsakingesni sprendimai – pasaulis tą jau suprato, todėl ir EP, ir Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija bei Europos tarybos parlamentinė asamblėja atsigręžė į moteris. Tai sveikiau ekonomikai ir saugiau visuomenei.

97 proc. Europos Sąjungos listinguojamų įmonių valdybų pirmininkų yra vyrai, net 88 proc. valdybų narių irgi sudaro vyrai. Moterų atstovavimas kasmet didėja, tačiau labai lėtai – tik puse proc. per metus. Jei progresas vyks tik tokiu tempu, prireiks mažiausiai penkiasdešimties metų,  kol korporacijų valdybose bus pasiektas 40 proc. moterų atstovavimas.

Be to, privačiajame sektoriuje moterys skiriamos į mažiau atsakingus postus, vadovauja komunikacijos ar personalo departamentams. Reprezentatyvūs tyrimai parodė, kad įmonės, kurių valdybose yra daugiau moterų, dirba daug produktyviau, efektyviau ir pelningiau. Britų konservatoriai, vadovaujami D. Camerono, tai jau suprato, ir Vyriausybė parengė planą įmonėms, kaip savanoriškai pasiekti moterų atstovavimo vadyboje. Jei tai nebus padaryta savanoriškai, priemonės bus įtvirtintos įstatymu. Britų konservatorių tikrai neapkaltinsi, jog jie siekia moterų ir vyrų lygybės, jie siekia šio tikslo ekonominio efektyvumo vardan.

Visi norime gyventi kaip Suomijoje, tačiau suomiams net neprireikė įstatymo feminizuojant valdybas. Jų privačių įmonių valdymo kodeksas reikalauja, kad valdybose būtų atstovaujama abiems lytims.

Norvegija daugiau negu prieš dešimtmetį priėmė įstatymą, reikalaujantį, jog valstybinių ir kai kurių privačių listinguojamų įmonių valdybose būtų 40 proc. kvotos slenkstis. Nesilaikantiems įstatymo yra numatytos griežtos sankcijos. Nepaisant kontraversiško įstatymo vertinimo, jį parėmė kelios politinės partijos, ir bendras vertinimas tapo labai pozityvus. Nuo 2003 iki 2010 metų moterų dalyvavimas valstybinėse ir listinguojamų įmonių valdybose išaugo nuo 7 iki 40 proc. Buvo sukurta moterų atitinkamos kvalifikacijos valdyboms CV  duomenų bazė.

2011 m. sausį Prancūzija taip pat priėmė įstatymą dėl moterų kvotų įmonių valdybose. Įstatyme numatytos dvi stadijos. Pirmajame etape moterų kvota – 20 proc., o per šešerius metus kvota turėtų pasiekti 40 proc. Panašių siekių turi Ispanija, Švedija, Danija, Belgija. Nepriklausomai nuo šalyje galiojančių įstatymų kai kurios didžiosios korporacijos, kaip Vokietijos telekomas, Vokietijos paštas, Olandijos KPN, Siemens ir kitos korporacijos savanoriškai priėmė įsipareigojimus pasiekti 30 proc. kvotą valdybose. Ir tai nestebina, nes iš penkių sprendimų, ką pirkti, keturis priima moteris. Štai jums ir ekonominė logika, ponia R.Vainiene.

Aš taip pat esu įregistravusi analogiškas lygių galimybių įstatymo pataisas. Tikiuosi, kad konservatorių Vyriausybė, sekdama kitų užsienio šalių konservatorių pavyzdžiu, joms pritars, nes neužtenka surengti Moterų lyderių forumą, pasikviesti JAV valstybės sekretorę H.Clinton ir gražiai pakalbėti apie moterų lygybę. Derėtų nuveikti ką nors konkretaus.

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurietropinėmis dienomis aprūpintų gyventojus karštu vandeniu.

Pasaulis po krizės atsibudo tarsi po smarkios audros ir suprato, kad taip, kaip gyveno iki šiol, toliau gyventi negali. Mūsų planetos išsivysčiusios šalys pasiekė tam tikrą ekonominio prisotinimo laipsnį, išsisėmė, todėl grįžti prie įprastinės veiklos nei galima, nei verta. Šiandien pasauliui desperatiškai reikia naujos ekonominės paradigmos, naujo stimulo, matymo ir mąstymo. Dabartinė ekonomika gamtinius resursus naudoja 50 proc. greičiau nei jie atsistato. Tai tikras planetos natūralių išteklių naikinimas. Daugelis žaliavų yra pernelyg brangios, kad būtų panaudotos tik vieną kartą.

Situacija nėra dramatiška, tačiau reikalauja naujo požiūrio. Turime pasitelkti vaizduotę ir kūrybinį visuomenės potencialą norėdami išmokti turėti daugiau naudojant mažiau. Kas gali padėti rekonstruoti ekonomiką? Atsakymas gali būti tik vienas – tai žalioji ekonomika, žaliojo augimo strategija.

Džeremis Rifkinas teigia, kad prieš kiekvieną ekonominę krizę įvyksta ekonominis žemės drebėjimas, kuris pasireiškia naftos produktų kainų šuoliu. Taip buvo prieš Rusijos krizę, tas pats atsitiko ir prieš 2008 m. krizę. Pasak jo, revoliucijos energetikos srityje pakeitė pasaulio ekonomiką. Pirmoji energetinė revoliucija įvyko XIX a., kai atsirado garo mašinos. Antrajai – XX a. energetinei revoliucijai buvo būdinga centralizuotai tiekiama energija – elektra, šiluma, garas. Rifkinas prognozuoja, kad XXI amžius bus pažymėtas trečiąja pramonės revoliucija – žaliąja energetika.

Tai saulės, vėjo, bangų, vandenilio energija, atliekų perdirbimas, masinių pastatų apšiltinimas, išmanieji tinklai, kuriems gyventojai tiekia savo pagamintos energijos perteklių, tai 100 mln. naujų darbo vietų.

Kaip gi žaliasis augimas gali būti pritaikytas Lietuvoje, kaip tai dera su konservatorių pasiūlyta Nacionaline (energetinės nepriklausomybės) strategija. Jeigu būtų įgyvendintos visos konservatorių energetinės haliucinacijos, Lietuvos gyventojai išties taptų nepriklausomi nuo energetikos – neįpirktų nei elektros, nei dujų, neišsimokėtų už šilumą dėl hiper aukštų kainų. Nes tie 50 mlrd,, nepriklausomai nuo to, kas juos beinvestuotų, valstybė ar privatūs investuotojai, vis tiek gultų ant mūsų vartotojų pečių ir būtų atsiimti per tarifus.

Turėdama labai ribotus finansinius išteklius, Lietuva turėtų labai gerai pagalvoti, kur investuoti lėšas. Už elektros energiją Lietuvos gyventojai šiandien moka palyginti neaukštą kainą (ačiū Rusijai, kurios didžiąją elektros energijos dalį perkame, o taip pat Garbaravičių šeimynai, su kuriais pardavėjai yra glaudžiai susiję).

Labiausiai gyventojų kišenes patuština šilumos kainos. Apie jų sumažinimą strategijoje kalbama labai blankiai. Yra du keliai sumažinti daugiabučių gyventojų šilumos sąskaitas – tai jų daugiabučių aptaisymas kailiniais ir dujų, kurias Lietuva importuoja iš Rusijos, pakeitimas vietine biomase. Tai ir yra žaliojo augimo strategija, tai ir yra energijos taupymas, tai ir yra iškastinio kuro pakeitimas atsinaujinančia energija, tai ir yra naujos darbo vietos Lietuvai, glaudžiai susijusios su ekonominiu augimu.

Masinę daugiabučių renovaciją, skirtingai nuo konservatorių, socialdemokratai paskelbs nacionalinės svarbos objektu. Gera žinia, kurią paskelbė ekspertai, yra ta, kad pagal konstrukcijos atsparumą daugiabučiai gali tarnauti daugiau nei šimtą metų. Jau dabar aišku, kad gyventojai yra nelinkę imti paskolų iš bankų renovacijai. Nereikia ir versti jų tai daryti, nes žmonės – nuskurdinti krizės, o lėšų po Kubiliaus reformų užtenka tik duonai kasdieninei.

Visiškai pritariu tiems ekonomistams, kurie teigia, kad pagrindiniu investuotoju turi tapti valstybė, padedama europinių fondų. Grąža būtų dvejopa – naujos darbo vietos, mokesčiai į biudžetą ir nauja nauda gyventojams.

Gyventojai ilgainiui išsimokėtų už suteiktą paslaugą, mokėdami tiek pat, kiek jų kaimynai, gyvenantys nerenovuotose namuose. Taigi – nauda visapusiška. Rusiškas dujas keisdami į biomasę ir išrūšiuotas atliekas, Lietuva papildomai galėtų sukurti tūkstančius naujų darbo vietų, kuras būtų vietinis, mokesčiai keliautų ne į Rusiją, bei į Lietuvos biudžetą. Juolab, kad skubiai reikia priimti sprendimus dėl didžiųjų termofikacinių elektrinių modernizavimo Vilniuje, Kaune bei Mažeikiuose. Apie tai konservatoriai savo strategijoje net neužsimena. Tam reikia mažiausiai 2 mlrd. Lt ir darbus reikia atlikti iki 2015 metų pabaigos, antraip neišvengsime didžiulių baudų, kurios dar daugiau prislėgs gyventojus.

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurie aprūpintų gyventojus karštu vandeniu ir dar pasitarnautų patalpų vėsinimui karštomis dienomis. Mūsų namai po renovacijos galėtų tapti mini jėgainėmis, kurios atliekamą energiją galėtų teikti į išmanųjį tinklą. Taigi, žalioji augimo strategija yra paprasta tarsi 5 centai. Tai yra socialdemokratų žaliojo augimo strategija artimiausiam dešimtmečiui, tai yra mūsų šansas, tai yra planas A. O ar yra planas B?

Tai tik vienas fragmentas, mažytė iliustracija iš energetikos sektoriaus, kaip mums reikia pertvarkyti savo ekonomiką, padaryti ją žalesnę. Žaliasis augimas yra broliai dvyniai su žaliosiomis inovacijomis. Naujas posūkis ekonomikoje duos impulsą moksliniams tyrimams, naujų technologijų atsiradimui. Tam reikia pertvarkyti mokesčių sistemą, sukurti žaliųjų kreditų sistemą, pakeisti, viešųjų pirkimų taisykles. Būtina peržiūrėti miestų planus, transporto schemas bei infrastruktūrą.

Šiems ambicingiems planams įgyvendinti reikia lėšų, todėl būtina įgyti investuotojų pasitikėjimą, o Vyriausybės sprendimai turi būti nuspėjami ir ilgalaikiai, o tam reikia įtikinti visuomenę, pakeisti  mūsų piliečių vartojimo įpročius, įtvirtinti tausojantį vartojimą.

Labai svarbus ekonominio vystymosi veiksnys yra tolygesnis pajamų ir turto pasiskirstymas visuomenėje. Kuo didesni skirtumai tarp turtingų ir vargšų, kuo daugiau visuomenėje skurstančių žmonių, tuo daugiau kliūčių ekonominiam vystymuisi. Todėl Lietuvoje būtina mokesčių reforma, mažinanti skirtumą tarp turtingų ir vargšų, ypatingai dirbančiųjų tarpe.

Socialdemokratai pasiryžę atstatyti piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir siūlo naują – labiau socialiai teisingą ir žaliąjį vystymosi kelią.

Paskaičiau anądien tokio jaunojo konservatoriaus Adomo Bužinsko straipsnį ir parašiau jam viešą atsakymą.

Jaunasis žmogau, Tu turbūt, jauti, kad Tavasis Konservatorių partijos politikos pagrindas – ieškoti priešų visur – viduje ir išorėje. Žinoma, aršiausias priešas konservatoriams yra Rusija, ir jeigu negalima tiesiogiai apkaltinti jos, tai reikia apkaltinti bent „Gazpromą“. Premjero A.Kubiliaus ir Energetikos ministro sugebėjimas bendrauti su kaimynais yra žemiau kritinės ribos, o tai, kad vargo prispausti Lietuvos gyventojai už dujas moka daugiausiai, yra šios kietakaktiškos Vyriausybės, neturinčios elementarių derybinių gebėjimų, veiklos rezultatas.

Ar žinai, jaunasis žmogau, kad tokios sąvokos, kaip energetinė nepriklausomybė, apskritai nėra. Nė viena valstybė jos neturi. Yra tik energetinio tiekimo saugumas ir energetinių šaltinių įvairovė. Todėl, prieš renkant parašus ar rašant straipsnius ir pareiškimus, siūlau susipažinti ir supažindinti savo kolegas konservatorius su energetinio saugumo pagrindais ir terminais.

Esu už suskystintų dujų terminalą Klaipėdoje. Ir jį, tą terminalą, jaunasis konservatoriau, jau šiandien mes galėjome turėti. Nes dar G.Kirkilo Vyriausybės laikais buvo įkurta bendrovė šio terminalo statybai. Bet Tavo vyresnieji draugai konservatoriai apskundė projektą prokuratūrai ir šiandien jis tąsomas teismuose. Apskritai aš kartais suabejoju, kiek yra nuoširdžios konservatorių deklaracijos apie energetiką, ir ar jos nesipjauna su konkrečiais veiksmais. Štai ir suskystintų dujų terminalo vieta – Kiaulės nugara. Tik ežiukui turi būti neaišku, kad laivui su suskystintom dujom įplaukus į uostą, viso uosto darbas suparalyžiuojamas bent porai parų. O juk Klaipėdos uostas – tai žąsis, dedanti aukso kiaušinius Lietuvos ekonomikai. Yra ir kitų vietų Klaipėdos uosto krantinėje, tačiau apie jas ši Vyriausybė nutyli ir pasirenka patį netinkamiausią variantą.

Ilgalaikėje perspektyvoje šalia Klaipėdos dujų terminalo mums reikia ir mažesnio, regioninio, projekto – suskystintų dujų saugyklos Inčiukalnyje, kuriam Europos Komisija yra skyrusi lėšų. Manau, kad neišmintingas konservatorių valdymas artėja prie pabaigos, o į valdžią grįžę socialdemokratai, įgyvendins šį projektą.

Rašai, kad socialdemokratų vyriausybė pardavė Lietuvą „Gazpromui“, tačiau užmiršti paminėti, kad dar didesnis „Lietuvos dujų“ akcininkas yra vokiečių EONAS. Vokiečių akcininkai yra pašiurpę, kaip dabartinė konservatorių Vyriausybė elgiasi su „Lietuvos dujų“ akcininkais. Nežinau, koks dar užsienio investuotojas gali pasirinkti Lietuvą, kai šitaip begėdiškai elgiamasi su esamais investuotojais, beje iš vienos įtakingiausių ES šalių.

Taigi, Jaunasis konservatoriau, patark savo partijos pirmininkui ir Premjerui A.Kubiliui nešvaistyti 11 mln. eurų teisininkams (beje, konkurso sąlygų paketas yra toks, kad konkursą gali laimėti tik viena Lietuvos advokatų kontora, o čia jau medžiaga Ž.Plytnikui ir STT, tegu pasidomi), bet sėsti prie derybų stalo su „Lietuvos dujų“ akcininkais ir derėtis tiek dėl dujų kainų, tiek dėl ateities projektų. Nenoriu būti bloga pranaše, bet drįstu manyti, kad Stokholmo arbitraže Lietuva bylą pralaimės, nes ši Vyriausybė pati pažeidė daugelį sutarties sąlygų.

2011 m. rugsėjį pasaulį išvys pilietis, kurio gimimas pažymės, kad žmonių populiacija žemėje peržengė 7 mlrd. ribą. Tai gerokai daugiau, nei prognozavo Jungtinių Tautų demografai.

O jų prognozės dėl gyventojų augimo 2050 m. taip pat nepasitvirtino. Žmonių skaičius auga daug sparčiau nei buvo planuota. Mitas, kad žemėje mūsų bus ne daugiau kaip 9 mlrd. 2050 m. tiesiog subliūško. Jau dabar pesimistines prognozes byloja, kad 2050 m. bus daugiau nei 10 mlrd., o sparčiausiai gyventojų skaičius auga Sub-Sacharos Afrikoje, kai kuriose Azijos šalyse bei Lotynų Amerikoje. 10 mlrd. žmonių mūsų planetai tiesiog per daug.

Kodėl gi suklydo demografijos ekspertai? Nuo 1950 iki 2005 m. gyventojų skaičius besivystančiose šalyse patrigubėjo nuo 1,7 mlrd. iki 5,3 mlrd. Spartų populiacijos augimą lėmė sumažėjęs motinų ir vaikų mirtingumas, sustabdyta ŽIV/AIDS infekcijos plėtra, tradicija turėti daug vaikų, kurie galimai išlaikys senatvėje, vaikų vedybos, nepakankamos investicijos į jaunų žmonių švietimą, religinių fundamentalistų sužlugdyta gimimų kontrolės politika.

Be to, pirmą kartą žmonijos istorijoje bus tiek daug jaunų žmonių – net 1,2 mlrd. Netrukus jie kurs savo šeimas. Nuo jų pasirinkimo, kiek vaikų turėti priklausys mūsų planetos likimas. Netgi senstanti Europa ir Kinija su mažėjančiu gyventojų skaičiumi niekaip negali absorbuoti gyventojų augimo.

Šiandien 215 mln. moterų besivystančiose šalyse nors ir nori planuoti, kiek ir kada vaikų turėti, tačiau joms neprieinamos šeimos planavimo priemonės.

Netgi jeigu viena moteris iš besivystančiojo pasaulio jaunimo turės tik 2 vaikus, ir tai jau sukels demografinį sprogimą. Šiandien Afrikoje viena moteris vidutiniškai turi 5 vaikus.

Žmonių tradicijos, religiniai įsitikinimai vaidina svarbų vaidmenį planuojant vaikų skaičių. Labai svarbų vaidmenį vaidina ir katalikų Bažnyčia. Geriausiai tą iliustruojantis pavyzdys yra 2 šalių – Tailando ir Filipinų ekonominis vystymasis.

Tailande dominuojanti religija yra budizmas. Ši religija neprieštarauja nei lytinio švietimo propagavimui mokyklose, nei kontraceptikų naudojimui. Dėl progresyvios politikos Tailandui pavyko suvaldyti populiacijos augimą, dar geriau nei Kinijai, kurioje vyrauja kontraversiška vieno vaiko politika.

Filipinuose dominuoja katalikybė. Ten bažnyčia, taip pat kaip ir Lietuvoje aštriai pasisako prieš pažangius šeimos planavimo metodus bei daro didelę įtaką politikams. Filipinuose gyventojų skaičius nevaldomai auga. Tailandas sugebėjo įveikti skurdą ir tapo greitai augančios ekonomikos šalimi, o Filipinuose ekonomika patiria stagnaciją, dauguma gyventojų skursta. Todėl katalikų bažnyčiai reikėtų labiau racionalizuoti savo požiūrį į šeimos planavimą, o ne pasmerkti milijonus žmonių vargui, kančioms ir mirčiai nuo bado.

Ne paskutinį vaidmenį lemiant demografinę situaciją vadina ir verslas. Štai Australijoje būsto plėtotojai labai stipriai įtakojo politikus, kad tie įstatymu įteisintų, jog už kiekvieno vaiko gimimą būtų mokama po 5 tūkst. dolerių, nors Australijos visuomenė, priešingai nei Lietuvos nėra senėjanti visuomenė. Nors visiems žinoma, kad Australijos žemyne ir prie esamo žmonių skaičiaus jau trūksta geriamo vandens. Bet verslui reikia naujų vartotojų.

Demografinis bumas besivystančiose šalyse yra bloga žinia pasauliui, taip pat ir Lietuvai. Atrodo, kodėl mus turėtų jaudinti, kas vykstaAfrikoje ar Filipinuose, deja, taip nėra. Būdama ES nare, Lietuva neatsitvers nuo pabėgėlių ar emigrantų nei aukštom tvorom, nei spygliuotom vielom. Prasidėjus neramumams Arabų pasaulyje, Italija ir Prancūzija jau šiandien dūsta nuo emigrantų.

Tačiau įsivaizduokime, kas dėsis po 20-30 metų, kai į senstančią Europą plūstels milijonai jaunų afrikiečių, kurių kraujyje kunkuliuoja testosteronas. Kiek peno turės skustagalviai, kurie rėkia „Lietuva – lietuviams“. Iki kokių aukštumų pakils maisto ir kuro kainos.

Beje, prognozuojama, kad naftos ištekliai apie 2020 m. bus prie išsekimo ribos, todėl tie, kurie priešinasi atominės elektrinės statybai yra labai trumparegiai. Ar pasaulyje neįsiplieks karas dėl resursų, ypatingai dėl geriamo vandens. Visuotinis atšilimas, žemės degradacija – tai išties apokaliptinis scenarijus, kuris laukia mūsų planetos.

Prognozės visada ir lieka prognozėmis, tačiau jeigu šiandien nesustabdysime gyventojų skaičiaus augimo, katastrofos neišvengsime.

Šalys donorės, o Lietuva yra viena iš jų, turi labai smarkiai permąstyti savo vystomojo bendradarbiavimo politiką ir labai rimtai investuoti į šeimos planavimo politiką bei jaunų žmonių, ypač mergaičių, švietimą. Nedaryti šito būtų didžiausia užsienio politikos klaida.

Šeimos planavimo priemonės jauniems žmonėms turi būti lengvai pasiekiamos, prieinamos ir savanoriškai naudojamos. Antraip mūsų planetos laukia skurdas, vargas, sparti klimato kaita, nesibaigiantys konfliktai ir netgi pasaulio pabaiga.