Politikos virtuvė

Pastaruoju metu į Seimo narius kreipėsi daug Vilniaus miesto daugiabučių namų bendrijų pirmininkų ir savininkų, kurie skundžiasi, jog pastaruoju metu UAB „Vilniaus energija“ agresyviais būdais bando perimti bendrijų ir kai kurių administruojančių įmonių nekilnojamąjį turtą. Todėl šiandien kreipiausi į Vilniaus merą Artūrą Zuoką, prašydama stabdyti Vilniaus šilumininkų savivalę.

UAB „Vilniaus energija“ 2011 m. balandžio 8 d. išplatino raštus, kuriuose nurodyta ne vėliau kaip iki 2011 m. balandžio 30 d. jų įmonės nuosavybėn perduoti bendrijų renovuotus šilumos punktus su tolesne (UAB „Vilniaus energija“) šių punktų priežiūra. Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnis 5 dalis, kuriuo vadovavosi UAB „Vilniaus energija“ („Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas yra atsakingas už jam nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų šilumos punktų įrenginių priežiūrą (eksploataciją), nustato šilumos ir karšto vandens tiekėjui – „Vilniaus energijai“ – tik pareigą būti atsakingam už savo įrenginių, kuriuos jie turi nuosavybės, o ne pasitikėjimo ar kt. teise, priežiūrą.

Vilniuje iš viso yra daugiau nei 6,7 tūkst. šilumos punktų. Iš jų 3,8 tūkst. punktų priklauso UAB „Vilniaus šilumos tinklams“, 2,9 tūkst. yra gyventojų nuosavybė.

„Vilniaus energijos“ noras perimti daugiabučių savininkų bendrijų renovuotų šilumos punktų priežiūrą savo žinion yra suprantamas, nes jis kvepia dideliu pelnu. Perėmus šiuos punktus, šiluminės energijos kilovatvalandė gyventojams pabrangsta daugiau nei 2 centus.

Tarifas, kai šiluma tiekiama iš individualių gyventojams priklausančių šilumos punktų, sudaro 25,81 ct./KWh (su 9 proc. PVM). Šilumos kaina, kai šiluma tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių punktų, sudaro 27,83 ct/ kWh (su 9 proc. PVM).

Dėl toko pasipinigavimo ir gyventojų apiplėšimo nesibaiminama pažeisti ir Šilumos ūkio įstatymą bei ignoruoti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) išaiškinimą dėl daugiabučių namų šilumos punktų priežiūros.

VKEKK savo išaiškinime rašo, kad vartotojai, kuriems nuosavybės teise šilumos punktai priklauso, vadovaudamiesi teisės aktais, šilumos punktų priežiūros (eksploatavimo) darbus organizuoja patys ir atsiskaito už juos papildomai. Vartotojai, kurių daugiabučių namų šilumos punktai priklauso šilumos tiekėjams, už šilumos punktų priežiūrą (eksploataciją) niekam neturi mokėti papildomai, nepriklausomai nuo to, ar šilumos tiekėjas pats vykdo šilumos punktų priežiūrą (eksploataciją), ar samdo šiems darbams atlikti rangovus.

Mere Artūrai Zuokai, neleiskite šilumininkų savivalės. Jūs vadovaujate Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, o ji yra Vilniaus šilumos tinklų nuomotoja ir tiesiogiai atsakinga savo rinkėjams – Vilniaus gyventojams!

SUSITIKIMAI: štai tokiam formate mes dažniausiai susitikinėjam su rinkėjais ir rinkėjomis.

Vienas iš darbų, ką darome kai kurie Seimo nariai – susitikinėjame su gyventojais ir padedame jiems spręsti įvairias socialines, bendruomenines problemas.

Kaune turiu priimamąjį (Laisvės al. 99-8), kur reguliariai priiminėju kauniečius. Tačiau susitikimai vyksta ne tik biure: susitikinėjame mikrorajonų kiemuose, vaikų žaidimų aikštelėse, žodžiu, ten, kur verda gyvenimas su savitais rūpesčiais.

Paskutinį kartą buvau susitikusi su Šilainių mikrorajono Vėtrungės gatvės gyventojais. Trumpai nupasakosiu, kuo jie gyvena.

Taigi šilainiškiai skundėsi, jog  tolokai yra Šilainių poliklinika, todėl pageidavo, kad  būtų pratęstas 28-to mikroautobuso maršrutas. Taipogi  prašė atstatyti 38 autobuso buvusį grafiką.

Kiti gyventojai išreiškė nusiskundimų dėl Greitosios pagalbos. Teko susirinkusiems paaiškinti, kad dabar galima išsikviesti Pagalbos namuose tarnybą, kurios pagrindinės funkcijos – medicininės ir slaugos bei socialinės pagalbos pacientams teikimas namuose. Gydytojai nemokamai teikia ūmių ligų diagnostikos ir gydymo paslaugas.Tačiau  buvo pateiktas konkretus pavyzdys, kai ši  tarnyba  neatvyko, nors žmogui buvo 40 laipsnių temperatūros. Todėl gyventojus patikinau, kad pasidomėsiu šios tarnybos darbu.

Keli žmonės išsakė nusiskundimų dėl  mokinių elgesio. Gyventojų teigimu, Jono Basanavičiaus gimnazijos  bei J.Grušo meno vidurinės mokyklos mokiniai dažnai  renkasi prie  Vėtrungės g. 10 ir 16 namų parūkyti, o kai kada netgi vartoja svaigalus, prišiukšlina laiptines. Tad kreipiausi į šių mokyklų vadovus ir policiją, prašydama užtikrinti, kad namų gyventojams būtų garantuota ramybė ir tvarka.

Dar viena problema – automogilių parkavimas. Kaunui, o taip pat  ir šio mikrorajono bendruomenei, ši problema ypač aktuali, nes masiškai trūksta aikštelių. Mašinos statomos prie namų. Todėl skundžiasi  vairuotojai, skundžiasi ir gyventojai, nes užstatyti visi šaligatviai, kartais mašinos statomos  netgi ant žalių vejų. Vaikai nebeturi kur žaisti, o ir prieiti prie savo laiptinės durų jau darosi sunku.

Visi žinome, kad žmogui labai svarbu geras poilsis. Ten pat, Šilainiuose – Sargėnų  dvaro istorinis parkas. Apie tai skelbia žalia informacinė lenta. Tačiau  ši vieta daugiau panašėja į  bruzgynais ir žolėmis apaugusią apleistą  nereikalingą teritoriją. Prieš aštuonerius metus vasarą “Kauno dienoje” buvo rašoma:

Šiam parkui buvo sukurtas projektinis pasiūlymas. Autorė jautriai pažvelgė į šią vietą, pagalvojo, kaip sutvarkyti priėjimą prie tvenkinio, o šalia įrengti rožyną. Parke galima būtų įrengti apžvalgos aikšteles, iš kurių gerai matytųsi antroji Neries pusė. Senojo dvaro kumetynas ir karvelidė, kuri jau seniai tapo gyvenamuoju namu, išskirti iš parko teritorijos, tačiau į statinius irgi atsižvelgta

Projekte buvo numatyti ir kiti darbai. Tačiau, kaip teko įsitikinti pačiai, viskas  liko tik planuose. Šiandien Šilainių gyventojai, turėdami pašonėje  istoriniu pavadintą Sargėnų dvarą, neturi poilsio zonos. O juk dar 1982 metais priimtoje Florencijos chartijoje dėl istorinių parkų paveldo  pasakyta, kad “istoriniai parkai turi būti pritaikyti viešam naudojimui”. Todėl kreipiausi į Kauno miesto administracijos direktorių A. Navakauską vildamasi pritarimo,  kad savivaldybė siektų išsaugoti istorinį parką ir kuo greičiau pradėtų  konkrečius darbus. Juo labiau, kad prie parko tvarkymo darbų  galėtų prisidėti seniūnija, moksleiviai bei visa Šilainių mikrorajono bendruomenė.

Paskatinta Londone gyvenančių tautiečių, kurie susirūpinę didele bankų paslaugų įkainių našta, turėjau progos pasidomėti, kodėl bankai Lietuvoje nežabojami didina savo paslaugų įkainius.

Mūsų šalyje bankų paslaugomis besinaudojančių gyventojų lėšos tirpsta kaip pavasario sniegas. Analizuodama savo pačios sąskaitas pastebėjau, kad bankų paslaugų įkainiai kyla kaip ant mielių, bankai elgiasi savavališkai. Norėdama gauti informacijos apie įkainių pokyčius dar šių metų vasarį kreipiausi į Lietuvos bankų asociaciją. Tik po keleto mėnesių gavau asociacijos prezidento Stasio Kropo atsakymą, jog duomenys man nebus pateikti, nes nėra tinkamų pajėgų atlikti tyrimą. Tuomet bandžiau ieškoti atsakymo Lietuvos banke. Paaiškėjo, jog nuo 2008-ųjų skandinaviškų bankų įkainiai pakilo apie 36 proc. Naudojantis elektronine bankininkyste ir pervedant lėšas į kitą banką, ši paslauga nuo pvz. 0.8 lito pakilo iki 1, 4 lito. Pabrango bankų kredito kortelių aptarnavimas ir kitos paslaugos.

Panašu, kad bankai piktnaudžiauja oligopoline padėtimi ir, didindami įkainius, tikisi atsiimti per krizę neuždirbtą pelno dalį, nors sunkmečiu jie neatliko pagrindinės funkcijos – neskolino verslui. Didėjant šalies rizikai, siekiant išlaikyti akcininkų reikalaujamą pelningumą, yra peržiūrimas bankų produktų ir paslaugų pelningumas, jų teikimo sąnaudos.

O gal Skandinavijos bankai traktuoja Lietuvą kaip „bananų respubliką“? Palyginus Skandinavijos šalyse egzistuojančius vidutinius įkainius ir vidutinę algą su Lietuvoje esančiais įkainiais, akivaizdu, kad mūsų gyventojams taikomi įkainiai tikrai gerokai didesni. Bankams nerūpi pensininkai, kurie dažniau atsiskaito grynais pinigais – jie sumoka keturiskart – už pinigų išėmimą, už mokėtojo kortelės aptarnavimą per metus, už lėšų įrašymą į gavėjo sąskaitą, už gavėjo sąskaitos aptarnavimą. Manyčiau, kad ir „Sodra“, ir „Lukoil‘as“, iškėlę mokėjimo kortelių aptarnavimo klausimą, yra teisūs, nes žmonės yra nelygiaverčiai kovoje su bankais. Deja, bankų teikiamų paslaugų įkainiai nėra reguliuojami jokiais teisės aktais.

Dėl tos pačios priežasties prieš grynųjų pinigų cirkuliacijos suvaržymus kovoja ir Smulkaus bei vidutinio verslo taryba. Mano įsitikinimu, atsiskaitymo grynaisiais pinigais suvaržymas – bankų įkainių didinimas prieštarauja Vyriausybės politikai.

Atsiranda ir tokių įmonių, kurios pajutusios bankų godumą, savotiškai skatina grynųjų pinigų cirkuliaciją. Matau didelę žalą ne tik gyventojams, bet ir Lietuvos ekonomikai. Verta atkreipti dėmesį į Latvijos bankų sektoriaus patirtį. 2008-aisiais visi Latvijoje esantys bankai pakėlė savo paslaugų įkainius, dėl to Latvijos centrinis bankas kreipėsi į  Konkurencijos tarybą. Ši nustatė, jog bankai vadovavosi karteliniu susitarimu, todėl buvo nubausti piniginėmis baudomis.

Ar nederėtų ir mums kreiptis į savo Konkurencijos tarybą, kad ši išsklaidytų abejones dėl bankų kartelinio susitarimo? Norėtųsi, kad Lietuvos bankas nebūtų tarsi miegančioji gražuolė. Jei reikės, Seime grįšime prie bankų įkainio reguliavimo klausimo.

KŪRĖJAI: A.Kubiliaus Vyriausybė kasdien įrodinėja, kad moka kurti problemas.

Politinė panika iš šios Vyriausybės sprendimai, priimti prieš dvejus metus, sugraužė apie 15 proc. šalies ekonomikos, nusmukdė skolinimosi reitingus. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įeis į Lietuvos ir Europos folklorą, kaip vienintelė Vyriausybė, drįsusi nacionalizuoti pensijas ir šią veiklą tęsusi 2010 m. Konservatoriams valdant turtuoliai tapo dar turtingesni, varguoliai dar labiau nuskurdo.

Gyvename ateinančių kartų sąskaita. Valstybės skola artėja prie 40 mlrd. Lt., o kiekvienas Lietuvos pilietis, įskaitant ir kūdikius, yra skolingas apie 12 tūkst. Lt. Sodros skylė – 2,7 mlrd. Lt. Vien valstybės skolos aptarnavimui šiais metais turėsime nuo švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. sričių nuplėšti 2 mlrd. Lt. Jeigu skolintumės pajamų generavimui, tai būtų dar nieko blogo. Tačiau skolintos lėšos naudojamos pravalgymui. Taip, išaugo eksportas, nes po krizės atsigavo užsienio rinkos, bet paanalizuokime jo struktūrą. Pirmoje vietoje yra benzinas, dyzelinas, antroje – trąšos, trečioje – maisto produktai. Beveik visas eksportas paremtas įvežtinėmis žaliavomis ir nedidele pridedamąja verte. Kur žadėtas Kubiliaus proveržis, kur inovacijos?

Susirūpinimą kelia, kad iš Lietuvos išvežamas kapitalas. Vien dividendų pavidalu išvežta apie 0,7 mlrd. Lt. Bankai neatliko savo pagrindinės funkcijos – neskolino verslui.

Tačiau katastrofiška padėtis yra energetikos sektoriuje. Sužlugdytas Visagino atominės elektrinės projektas. Pasakykite, ar mes dar turime saugumo tarnybas Lietuvoje? Ar jos nežinojo, kad žiedu aplink Vilnių kils Kaliningrado ir Baltarusijos atominės elektrinės, kodėl jos neinformavo Vyriausybės ir ministro Arvydo Sekmoko. Ministras dar prieš mėnesį kartojo, kad šie planai – blefas ir propaganda, todėl siūlau apmąstyti galimybę kviesti Baltarusiją tapti partneriu regioninėje Visagino atominėje elektrinėje.

Tada bent galėsime kontroliuoti padėtį ir branduolinę saugą. Tačiau jeigu Astrave iškils atominė elektrinė, Lietuvos sostinę siūlau iš Vilniaus skubiai perkelti į Kauną, o apie tiesiogines užsienio investicijas į Vilnių tiesiog pamiršti. Nes Vilnius būdamas Astravo atominės elektrinės saugumo zonoje dėl tiesioginių užsienio investicijų niekaip negalės konkuruoti su Ryga ar Talinu.

Energijos taupymas per pastatų renovaciją visiškai nevyko. Šiai Vyriausybei prireikė 3 metų, kad grįžtų dar prie socialdemokratų Vyriausybės pasiūlyto renovacijos modelio. Kiek darbo vietų prarasta, kiek žmonių išvyko iš Lietuvos, kiek lėšų neįplaukė į biudžetą.

Vyriausybė paėmė labai aukštą natą, siekdama įgyvendinti Trečiąjį energetikos liberalizacijos paketą dujų sektoriuje, kurio neįgyvendino nė viena ES šalis, nesiderėjo su Lietuvos dujų akcininkais nei dėl dujų kainos, nei dėl jų kiekio. Dėl to Lietuvos gyventojai permokėjo ir nusiuntė Putinui į kasą papildomai 300 mln. Lt. Nesuprantu, kodėl priimtas sprendimas statyti suskystintų dujų terminalą Kiaulės nugaroje? Ar nėra kitų vietų Klaipėdos uoste? Ar nesuprantama, kad laivui su dujomis įplaukus į uostą, uostas uždaromas kelioms dienoms, o tai reiškia, kad Klaipėdos uosto konkurentai labai sumaniai pasinaudos susidariusia situacija.

Pagal A.Kubilių, krizė baigėsi vakar, tačiau gerbiamas premjere, neklijuokite mums akių cukrumi. Ši Vyriausybė sukūrė daugiau problemų negu jų sprendimo būdų. Kai sumažės nedarbas, kai pensininkams bus grąžintos pensijos, tarnautojams atlyginimai, tik tada baigsis krizė.

Socialdemokratai nelaukia iš konservatorių Vyriausybės jokių valdymo stebuklų, tačiau norėtųsi, kad būsimai Vyriausybei būtų palikta kuo mažiau žabangų.

MINIMUMAS: minimali alga Liuksemburge yra... 6070 Lt.

Ekonominio augimo vaisiai nėra tolygiai paskirstomi tarp dirbančiųjų, o pastaroji krizė dar labiau pagilino prarają tarp turtuolių ir vargšų. Juk nenormalu, kai pusę pasaulio turto valdo daugiau negu 1000 žmonių, o likusiems 7 milijardams lieka pasidalinti kitą pusę. Net nepadoru, kad pasaulyje vienas individas uždirba milijoną kartų daugiau nei kitas jo tėvynainis. Lietuvoje šis skirtumas kur kas kuklesnis – tik 224 kartai, tačiau ir tai yra nenormalu. Ekstremizmas pajamų dydyje yra labai pavojingas, nes šie nenormalūs skirtumai sukuria didžiulę įtampą visuomenėje ir gresia visuomenės sanglaudai. Šiandien darbo vietos ir išsilavinimo turėjimas dar nereiškia, kad dirbantysis negyvens skurde. Nors 8 proc. europiečių ir dirba, bet skursta. Labai kilnus Europos Komisijos siekis yra iki 2020 m. sumažinti skurdą 20 proc.

Todėl Vyriausybei ir politikams reikia rodyti mažiau egoizmo ekonominiuose reikaluose. Minimalios algos reguliavimas, progresinių mokesčių įvedimas yra puiki priemonė mažinti dirbančiųjų skurdą, skirtumus tarp turtuolių ir vargšų visuomenėje. Minimali alga Liuksemburge yra 1758 eurų, Lietuvoje – 232 eurų. Įvertinus pirkimo galią skirtumas tarp Liuksemburgo ir Lietuvos minimalios algos yra beveik 8 kartai.

Manau, kad mokėti dirbančiajam minimalią algą už kvalifikuotą darbą yra socialinis nusikaltimas, nes iš vienos pusės žmonės įdarbinami už pačią žemiausią algą, o po to jie vis tiek turi būti remiami per socialinės paramos sistemą, kad išgyventų. Kyla natūralus klausimas, kodėl valstybė drauge su visais mokesčių mokėtojais turi netiesiogiai remti verslą būtent tokiu būdu. Beje, kas pagalvojo apie dirbančiųjų, bet neišgalinčių išgyventi be socialinės paramos, žmogiškojo orumo pažeidimą?

Prevencinė priemonė, mažinanti skirtumus tarp turtingų ir vargšų, yra progresinių mokesčių sistema. Diskusija – reikia progresinių, ar nereikia – yra ideologinė, todėl natūralu, kad joje dalyvaujantieji išreiškia daugybę įvairių nuomonių įvairiais aspektais (žr. Rokiškį, R. Šimašių, A. Vasiliauską, D. Mituzą, N. Jasinavičių, A. Sysą, S. Burbienę, K. Leontjevą, kt.).

Tačiau mano principinė pozicija yra tokia: vienas litas varguolio kišenėje reiškia daug daugiau, nei turtuolio. Turtingieji visuomenės nariai gali nusipirkti sveikatos paslaugas, nupirkti švietimo paslaugas savo vaikams, įsigyti savo parkus. Todėl jie sako – sveikatos, švietimo paslaugos turi būti privatizuotos, miškai – privatūs ir aptverti tvorom. Reikia pripažinti, kad ir politinė įtaka turtingų žmonių kur kas didesnė negu nei varguolių. Tačiau visuomenei reikia vienybės ir pagaliau lėšų biudžete investicijoms į inovacijas, švietimą, būti geriau pasiruošus rytdienos darbo vietoms. Todėl viena kita šimtinė mokesčiams iš turtingųjų kišenės jų tikrai nenuskurdins, o ir laimingesniais jų nepadarys. Net JAV prezidentas B.Obama rimtai svarsto galimybę apmokestinti savo šalies turtuolius.

Politiškai neišmintinga palikti žmones skurde. Nusivylę ir alkani žmonės ieško atpirkimo ožių, pakelia ranką prieš visuomenės silpniausius, ignoruoja rinkimus, o tai jau tampa rimta grėsme demokratijai.

VISAI NEJUOKINGA: jei iš tiesų „Gazprom“ kreipsis į Stokholmo arbitražą, tai tikėtina, kad bylą Lietuva pralaimės, o bauda gali siekti pusantro milijardo litų. Ši našta gultų ant visų mūsų vartotojų pečių.

Rusijos dujų koncernui „Gazprom“ pareiškus, kad kvies Lietuvą dėl dujų bylinėtis Stokholmo arbitraže, Lietuvos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius atšovė, jog derybos turi vykti ne viešais pareiškimais, bet tarp derybų grupių. Taip, Premjere, derybos turi vykti, tačiau jūs su Energetikos ministru Arvydu Sekmoku gerokai pavėlavote.

Esu įsitikinusi, kad derybos turėjo prasidėti dar prieš metus.

Premjero ir Energetikos ministro nenoras derėtis šilumos kainų pavidalu ištuštino Lietuvos vartotojų kišenes – žmonės prarado šimtus milijonų litų. Gal vengti derybų ir provokuoti konfliktą yra sąmoningas veiksmas ir viešųjų ryšių akcija? Konservatoriams yra būdinga ieškoti nepriklausomybės priešų, o jų nesant, juos išgalvoti. Tuomet tauta mobilizuojama, pensininkai pamiršta sumažintas pensijas, visi tampa vieningi ir kyla į karą prieš Tėvynės išdavikus. Ignalinos AE uždarymas lėmė, kad Lietuva sutartyje su „Gazprom“ buvo įsipareigojusi sunaudoti 5 mlrd. kubinių metrų dujų. Tačiau ekonomiką ištikus krizei, o taip pat dėl to, kad didžiąją dalį elektros energijos perkame iš Rusijos, deja, per tarpininkus, glaudžiai susijusius su konservatoriais, dujų sunaudojome gerokai mažiau – tik 3 mlrd. kubinių metrų. Tačiau sutartyje yra numatyta galimybė koreguoti sunaudojamą dujų kiekį, taigi pirmiausia, reikėjo derėtis dėl dujų kiekio, o po to ir dėl kainos.

Socialdemokratų partijos frakcija ne kartą kvietė A.Sekmoką ir „Lietuvos dujų“ vadovybę sėsti prie derybų stalo, užuot aiškinusis per spaudą. Socialdemokratų iniciatyva pirmas toks susitikimas įvyko prieš pusmetį, bet ir po to Energetikos ministras su „Lietuvos dujų“ didžiaisiais akcininkais – vokiečiais ir rusais, o taip pat ir su „Gazprom“ kalbėjo ultimatumų kalba. Net ketinta nušalinti nuo pareigų „Lietuvos dujų“ vadovą Viktorą Valentukevičių, tarsi A.Kubilius su A.Sekmoku nežinotų akcinės bendrovės įstatymų. Ne veltui ši akcija žlugo. Tokie konservatorių veiksmai šiurpina „Lietuvos dujų“ akcininkus vokiečius.

Koks naujas užsienio investuotojas gali ateiti į Lietuvą, jeigu šitaip elgiamasi su jau čia esančiais. Nenoriu būti bloga pranaše, bet jei iš tiesų „Gazprom“ kreipsis į Stokholmo arbitražą, tai tikėtina, kad bylą Lietuva pralaimės, o bauda gali siekti pusantro milijardo litų. Be abejonės, ši našta gultų ant visų mūsų vartotojų pečių. Ar Premjerui A.Kubiliui nepakanka to, jog gyventojų skolos per metus išaugo iki 2,2 mlrd. litų? Norima dar didesnį gyventojų būrį paversti skolininkais arba išguiti iš Lietuvos?

Taigi, garsieji konservatorių vedliai ir energetikos strategai, išlipkite iš apkasų, nustokite tuščiai ginčytis ir, sėdę prie derybų stalo, derėkitės dėl žemesnių dujų kainų – padarykite nors vieną gerą darbą dėl Lietuvos žmonių.

Vakar baigėsi krizė. Gerąją naujieną paskelbė Premjeras ir Prezidentė – kur dėsies, reikia tikėti, nors savo kailiu Lietuvos gyventojai to nepajuto. Darbo biržos giriasi mažesniu įregistruotų bedarbių skaičiumi, nors šis demonstruoja ne tikrąją padėtį, bet sugebėjimą dirbtinai mažinti nedarbo rodiklius.

Galima sutikti, kad eksportas auga, tačiau paanalizavę eksporto struktūrą džiaugsimės mažiau. Didžiausią eksporto dalį sudarė rafinuotų naftos produktų gamybos įmonių (40,7 proc.) ir chemikalų bei cheminių produktų gamybos įmonių (15,9 proc.) pardavimai. Benzino, dyzelino gamybai žaliava yra nafta, o trąšoms – dujos ir kt. importuojamos žaliavos. Taigi Lietuvos eksportas paremtas beveik išimtinai importinėmis žaliavomis ir nedidele pridedamąja verte. Ar tai reiškia, kad grįžome prie įprastinio verslo, neišmokę krizės pamokų? Kur inovacijos, proveržis, taip plačiai propaguotas konservatorių partijos programoje?

2011 m. sausio mėn. naujų pramonės užsakymų skaičiaus didžiausias metinis padidėjimas buvo Latvijoje (75,9 proc.), Estijoje (73,4 proc.) ir Lietuvoje (43,6 proc.), tai įrodo, kad beveik dvigubai atsiliekame nuo kaimynų.

Maisto produktų kainos šauna į neregėtas aukštumas. Pensininkai ir vargingiau gyvenantys žmonės nebeįperka net būtiniausių prekių. Štai statistikos departamentas teigia, kad 2011 m. vasario mėn. maisto produktų prekyba sumažėjo 3,5 proc., lyginant su sausio mėn. Be to maisto produktų eksportas išaugo 10 proc. Ar Premjeras kreipėsi į žemdirbius, kad jie užsėtų daugiau laukų ir augintų daugiau gyvulių?

Jeigu taip dar nepadarėte, Premjere, tai siūlome kuo greičiau tai padaryti. Nes tai būtų ilgalaikė ir tvari politika. Kinams, indams ir brazilams ėmus daugiau valgyti geresnio maisto, o taip pat dėl kataklizmų, susijusių su klimato kaita pasaulyje, ima trūkti maisto produktų. Dirvonuojančios žemės Lietuvoje yra į valias, tuo pasinaudojus padidėtų užimtumas kaime, atsirastų darbo vietų perdirbimo pramonėje

Dar vienas galvos skausmas – energetikos sritis. Susimildami, nesiųskite ministro Arvydo Sekmoko derėtis dėl dujų ir dėl kitų energetikos sektoriaus klausimų. Jis vos nepaskelbė dujų karo Vokietijai ir Rusijai. A. Sekmokas ir Premjeras pasaulį prajuokino, norėdami atstatydinti „Lietuvos dujų“ valdybą, lyg nežinotų Akcinių bendrovių įstatymo. Nepavyko! Keista, kad tik dabar sėsta prie derybų stalo su „Gazpromu“ dėl dujų kainos, kai tą reikėjo padaryti prieš dvejus metus. Gyventojai būtų patyrę mažiau energetinio skurdo.

Mūsų planai statyti atominę elektrinę sužlugdyti, tačiau šalia statomos baltarusių ir Kaliningrado elektrinės. Jeigu norime kontroliuoti padėtį, ar nebūtų protinga, drauge su latviais, estais, lenkais pakviesti ir rusus bei baltarusius bei technologiją siūlančias šalis – Prancūziją, JAV ar Japoniją bendram Visagino elektrinės projektui. Tada projektas taptų realus, o mes kontroliuotume padėtį ir branduolinę saugą.

2016 m. sausio 1 d. trijose didžiosiose šiluminėse elektrinėse – Vilniuje, Kaune ir Mažeikiuose turėtų būti pastatyti dūmų filtrai. Šilumininkai paskaičiavo, kad tam reikia 2 mlrd. litų. Dūmų gaudyklių galima ir nestatyti, jeigu dujas ar mazutą paversime į biokurą. Negana to, kad ES 75 mln. Lt. paramą mažoms kogeneracinėms elektrinėms konservatoriai „marinavo“ nuo 2009 m., minėtose elektrinėse padėtis nesikeičia ir dabar. Šiuo metu buitiniai vartotojai už šilumą sumoka 2 mlrd.Lt. Jeigu nieko nebus daroma, 2016-aisiais, įvertinus baudas, žmonės mokės jau 3 mlrd.Lt.

Vertėtų kiekvienais metais (o liko vos 4 metai) visas lėšas, gautas už taršos leidimus, investuoti į minėtų elektrinių modernizavimą, kitaip 2016 m. romūs Lietuvos gyventojai išeis į gatves su vėzdais bei kuokomis ir sukels revoliuciją, kurios tikrai nebus galima pavadinti nei „rožių“ nei „jazminų“ vardu.

Nelaukiam iš konservatorių jokių valdymo stebuklų, tačiau gerbiamieji, atlikite tuos darbus, kuriuos reikia padaryti jau šiandien. Nepalikite būsimoms vyriausybėms duobių, kupinų žarijų.

Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje iki šiol nėra įstatymo, kuris reglamentuotų dirbtinį apvaisinimą. Pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl Dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“. Suprantama, kol pagalbinis apvaisinimas nėra įtvirtintas įstatymu, nevaisingos šeimos negali iš valstybės tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo. Apie tai jau esu rašiusi.

Kas stebėjote vakar Seimo Sveikatos reikalų komitete vykusias peripetijas, žinote, kad komitetas nusprendė pritarti konservatyviam Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektui. Šis sprendimas mane asmeniškai labai nuvylė.

Dar galima suprasti, kad šiam komiteto sprendimui pritarė komiteto nariai – ne medikai. Tačiau komiteto pirmininkas gyd. ginekologas Antanas Matulas ir psichologas Gediminas Navaitis, kurio balsas lėmė balsavimo rezultatą, žino, kokioms pragaro kančioms yra pasmerkiamos moterys, pasiryžusios estrogeninių hormonų terapijai, kuri neišvengiama dirbtinio apvaisinimo procedūroje.

Nesuprantama, kodėl mėginama išsaugoti lytines ląsteles, bet visiškai nesirūpinama moterų sveikata, kurios per pirmą apvaisinimo procedūrą gali ir nepastoti, jeigu pagal konservatyvųjį projektą bus apsiribojama tik 3 embrionais. Šiame projekte visiškai neatsižvelgiama į tai, kad ir vienkartinė apvaisinimo procedūra yra labai brangi, siekia nuo 10 iki 12 tūkst. litų.

Mano požiūriu, konservatyvus dirbtinio apvaisinimo įstatymas pažeidžia moters reprodukcines teises, pamina moterų ir vyrų lūkesčius sulaukti palikuonių. Tad geriau jokio įstatymo, nei šis, luošinantis jaunų porų likimus.

Štai kokią kampaniją užkūrė Europos Socialistų partijos moterų grupė, išreiškusi susirūpinimą dėl moterų pensijų.

Paklausite, kuo čia dėtos moterų pensijos?

Šiuo metu Europoje reformuojama daug pensijų sistemų, tačiau dažnai neatsižvelgiama į lyčių aspektą, nepaisant to, kad pensijų sistemos yra „sulytintos“. Vyresnėms nei 65 metų moterims yra didelė rizika patirti skurdą ir jos dažnai gauna tokią pensiją, kuri yra vos didesnė už minimalaus pragyvenimo lygį.

Darbas – tiesiogiai susijęs veiksnys, nustatant ir užtikrinant pakankamas pajamas pensiniame amžiuje. Dirbant mokamą darbą darbo rinkoje, mums reikalingos lygios dalyvavimo galimybės. Moterys dažnai ima atostogas vaikams gimdyti arba pasirūpinti tėvais, todėl atsiranda ilgos laikotarpio, per kurį užsidirbama pensiją, pertraukos. Apsidairę po savo pažįstamų ratą, neabejoju, galėtumėte pateikti aibę pavyzdžių.

Tam tikra prasme tai reiškia, kad dėl savo indėlio į visuomenę moterys atsiduria nepalankioje padėtyje. Tačiau moterys neturi galimybės užsidirbti didesnes pensijas ne tik todėl, kad rūpinasi kitais: taip yra todėl, kad skiriasi moterų ir vyrų darbo užmokestis, ir todėl, kad moterų darbas per daug sukoncentruotas nepatikimuose ir nepakankamai vertinamuose sektoriuose.

Tai reiškia, kad daugelis vyrų ir moterų pensijų skirtumų įveikimo būdų padeda apskritai įveikti moterų ir vyrų nelygybę. Siekdami padidinti moterų pensijas, turime investuoti į vaikų priežiūros įstaigas, vienodą buitinio darbo pasidalijimą, atnaujintas pastangas įveikiant moterų ir vyro darbo užmokesčio skirtumus, nešališkas tėvystės atostogas bei lygybės ir perskirstymo įdiegimą pensijų schemose, pavyzdžiui, pensijos kreditus už priežiūrą. Kai kurie iš šių veiksnių iliustruojami kampanijos vaizdo klipe šio įrašo pradžioje. Visa tai iš esmės veikia moterų gerovę pensiniame amžiuje.

Ko dar siekia europietės moterys socialistės? Štai sąrašiukas tikslų, vardan kurių šiuo metu triūsia Europos Socialistų partijos moterų grupė. Jos (mes) nori ir dirba tam, kad gyventų štai tokioje Europoje:

• kurioje solidarumas, pagarba ir lygybė nesvarstytini
• kurioje moterys turi visišką asmeninę ir profesinę laisvę
• kurioje moterys ir vyrai, įskaitant mažumas ir migrantus, turi vienodas teises, alternatyvas ir galimybes
• kurioje moterys pakankamai ir demokratiškai atstovaujamos ir dalyvauja priimant politinius sprendimus
• kurioje moterims būti mūsų didžiausių įmonių valdybos narėmis yra natūralus dalykas
• kurioje visuomenė užtikrina vienodą elgesį su visomis mergaitėmis ir berniukais ir vienodas jų teises bei pareigas
• kurioje nuo jaunumės skatinamas moterų ekonominis savarankiškumas, ir mergaitės užauga išsiugdę teigiamą požiūrį į savo galimybes
• kurioje skatinamos moterys verslininkės, mokslininkės, tyrėjos ir kurioje į jas investuojama
• kurioje moterų akademiniai pasiekimai užtikrina profesinę sėkmę ir nepraranda vertės prireikus darbą derinti su asmeniniu gyvenimu
• kurioje kūdikio gimimas pripažįstamas kaip socialiai svarbus, o ne kaip našta ar kliūtis
• kurioje įmonės draugiškos moterims ir praktiškai ir dokumentuose; kurioje nerašytos taisyklės arba įmonės atmosfera vienodai veikia ir vyrus, ir moteris
• kurioje abu tėvai ima vaiko priežiūros atostogas ir dalijasi buities pareigas ir kurioje investuojama į vaiko priežiūros įstaigas
• kurioje vienodas darbo užmokestis už vienodą darbą arba lygiavertį darbą yra ne vien šūkis, o faktas
• kurioje moterys neatlieka dvigubai daugiau darbo už perpus mažesnį atlyginimą ar pensiją
• kurioje pagyvenusios moterys neatstumiamos ir neverčiamos gyventi skurde
• kurioje iš esmės kovojama su visomis smurto prieš moteris formomis
• kurioje seksualinio išnaudojimo klausimas ne slepiamas, o sprendžiamas ir analizuojamos jo priežastys
• kurioje užtikrinama moters seksualinė ir reprodukcinė laisvė ir gerbiamas fizinis vientisumas
• kurioje mergaitėms pavyzdžiu yra ne tos moterys kuriomis žavimasi dėl jų noro įtikti, bet dėl jų asmeninių ir profesinių pasiekimų – kurioje mergaitės ne vaidina ant scenos, o režisuoja
• kurioje ekonominio nuosmukio metais lyčių lygybei teikiamas finansavimas ne mažinamas kaip klestėjimo laikotarpio prabanga, bet pripažįstamas ilgalaike ekonomine, socialine ir moraline būtinybe.

Kaip gyveni, ar esi laimingas? Į tokius klausimus jau atsakinėja didžiųjų valstybių gyventojai. Mūsų tėvynainiams gali pasirodyti, jog politikai ir ekonomikos ekspertai yra avigalviai ir, neturėdami ką veikti, susigalvojo naują pramogą krizės laikotarpiu. Tačiau taip nėra. Krizė privertė suabejoti, ar makroekonomine statistika pagrįsti tradiciniai bendros šalies ekonominės būklės rodikliai gali atspindėti tikrą žmonių gyvenimą sudėtingame globaliame pasaulyje.

Be abejonės, yra bendrojo vidaus produkto (BVP) rodiklis vienam gyventojui, tačiau jis neatspindi tikrosios situacijos. Juolab, kad daugiau nei tūkstantis žmonių pasaulyje valdo pusę pasaulio turto, o likusiems 7 mlrd. lieka pasidalinti po labai nedaug. Nors pelnai auga, algos patiria stagnaciją, nors BVP auga, daugelio žmonių pajamos – ne, o skirtumas tarp turtingų ir vargšų per krizę dar labiau padidėjo.

BVP yra geras rodiklis, ir pasaulio ekonomistai jo nesiruošia atsisakyti, tačiau jis labiau atspindi ekonominį produktyvumą, bet ne tai, kaip jis pasiskirsto tarp namų ūkių. Nėra pakankamai tikslios statistikos, kokį turtą (ir nekilnojamą) piliečiai valdo. Tačiau materialinė gerovė nebūtinai padaro piliečius laimingus, nors turtingesni žmonės jaučiasi laimingesni.

Ekspertai mano, kad labai svarbu yra pereiti nuo finansinės gerovės prie emocinės gerovės koncepcijos. Idėja yra įvertinti tuos dalykus, kuriems negalima prisegti kainos etiketės. Tai yra piliečių gyvenimo kokybės indeksas – išsilavinimas bei sveikatos būklė, darbas ir pasitenkinimas juo, laisvalaikio ir darbo laiko balansas, bendruomeniškumo jausmas, ryšiai su šeimos nariais, švari aplinka ir pakankama erdvė, švari gamta, saugumo jausmas namuose ir gatvėje.

Beje, yra subjektyvūs indikatoriai, tokie kaip visapusiškas pasitenkinimas gyvenimu, vertinamas dešimtbalėje skalėje. Vienintelis dalykas, kuris turėtų rūpėti valstybių vadovams bei politikams – tai žmonės patenkinti gyvenimu. Gal vertėtų paklausti žmonių? Beje, koreliacija tarp žmonių laimės indekso ir BVP yra labai silpna. Daugelis didžiųjų pasaulio ekonomikų, tokių kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Korėja, Vokietija, Kinija jau pradėjo šiuos tyrimus.

Mes, lietuviai, nesame labai laiminga tauta, trykštanti gyvenimo džiaugsmu. Greičiau esame viskuo nepatenkinti niurzgliai. Įdomu, kodėl tautos, turinčios daug prastesnius materialinius rodiklius, jaučiasi daug laimingesnės negu mes. Kas dedasi mūsų tautiečių galvose, kodėl jie taip keistai elgiasi rinkimų metu? Kodėl moterys jaučiasi daug laimingesnės negu vyrai?

Kodėl Petras, turintis vieną karvę, jaučiasi daug prasčiau negu Jonas, turintis tris? Gal tai yra socialinio teisingumo jausmo siekis, o gal čia ir slypi atsakymas, kodėl greičiau reikia pereiti prie progresyvaus pajamų apmokestinimo bei turto mokesčio. Kiek prie to, kad tauta jaučia depresiją, prisideda žiniasklaida? Tai yra klausimai, neduodantys ramybės politikams, kuriems – ne tas pats, kokia bus rytdienos Lietuva.

Be abejonės, šalies ekonomikos augimas yra didžiąja dalimi atsakymas į šiuos klausimus, bet toli gražu – neišsamus atsakymas. Todėl labai svarbu pereiti nuo finansinės gerovės rodiklių prie emocinės gerovės rodiklių ir tai būtų tas rodiklis, kurio mums reikia XXI amžiuje. Šis rodiklis nėra savitikslis. Jis reikalingas politikams, kas jie formuotų savo strategijas taip, jog žmonės jaustųsi laimingi savo šalyje, gyvendami ne skirtumų draskomoje, bet vieningoje didelėje visuomenėje.